Kas yra pasaulio pabaiga?


Print

Apokalipse, arba Apreiškimu Jonui, vadinama paskutinė Šventojo Rašto knyga, kurioje – daug keistų, įmantrių, sunkiai suprantamų simbolių. Tokia simbolių kalba naudota apokaliptinėje raštijoje, kuri buvo populiari ir judaizme, ir krikščionybėje nuo 200 m. pr. Kr. iki 200 m. po Kr. Apreiškime Jonui kalbama, kad „(apreiškimo išsipildymo) laikas jau arti“ (Apr 1, 3). Šioje mistinėje knygoje kalbama apie septynis antspaudus, kuriuos vieną po kito nuplėšia Avinėlis (Kristus). Atplėšus šeštąjį antspaudą, „kilo didelis žemės drebėjimas, saulė pasidarė juoda kaip ašutinis maišas, visas mėnulis paraudo lyg kraujas, o dangaus žvaigždės ėmė kristi žemėn, tarytum baisaus vėjo purtomas figmedis mestų dar neprinokusius vaisius“ (Apr 6, 12-13).

„Kai Avinėlis nuplėšė septintąjį antspaudą, danguje pusvalandžiui pasidarė tylu“ (Apr 8, 1). Tada septyni angelai su septyniais trimitais sutrimitavo. Išdegė trečdalis žemės, sudegė trečdalis medžių, trečdalis jūros padarų išdvėsė, iš dangaus nupuolė didžiulė žvaigždė Metelė, užtemo trečdalis saulės, mėnulio ir žvaigždžių; nukritusi žvaigždė (angelas baudėjas) atidarė bedugnės (pragaro) šulinį, iš jo pasipylė skėriai, kurie penkis mėnesius kankino žmones. Tada buvo paleisti keturi angelai, surišti prie didžiosios Eufrato upės (dabar tai keturios šalys, susijusios su nemažais neramumais – Irakas, Iranas, Sirija ir Turkija), kurių kariuomenė nustatytu metu išžudė trečdalį žmonių.

Apokalipsės pabaiga – pasaulio teismas ir nauja kūrinija. Pats žodis apokalipsė, kilęs iš graikų  kalbos, reiškia „apreiškimą“, „uždangos pakėlimą“, paslapties atskleidimą. 

Pasaulio pabaigos pranašautos dar prieš kelis tūkstančius metų. Daug pasaulyje buvo pranašų. Įvairių religijų tikintieji mano, kai kurie jų buvo tikri, tačiau didžioji dauguma – apsimetėliai.

Žymiausi žmonės, skelbę save pranašais, buvo:

Judas iš Galilėjos (apie 4 m. pr. Kr.);

Simonas, Juozapo sūnus (apie 4 m. pr. Kr.), buvęs Erodo Didžiojo vergas;

Atrongas (apie 4-2 m. pr. Kr.) , kartu su savo keturiais broliais sukilęs prieš romėnus, pasiskelbęs Mesiju, nužudytas;

Jėzus Kristus, Jėzus iš Nazareto (apie 4 m pr. Kr. – apie 30 m.) – žymiausias Mesijas, juo pasaulyje tiki apie 2 milijardus žmonių;

Teudas (44-46 m.);

Menachemas ben Juda (Judo iš  Galilėjos sūnus);

Simonas  bar Kochba (mirė  apie 135 m., užmuštas romėnų per Bar Kochba sukilimą). 

Po Bar Kochba sukilimo mesijų  amžius, atrodė, baigėsi. Tačiau vilčių, jog Mesijas ateis ir vėl, žmonės tebeturėjo. Žydų šventraštyje Talmude paskaičiuota, kad Mesijas turi ateiti 440 arba 471 metais. Daugelis žmonių  tuo metu manė, jog Mesijas – tai Mošė iš Kretos, turėjęs nemažai sekėjų. Tačiau pseudomesijas greitai pasislėpė, nes jo pranašystė neišsipildė. Jo sekėjai prarado turtus, sveiką  protą, o kai kurie – ir gyvybę. 

VII amžiaus Persijoje, Ispahano mieste, gyveno Išakas ben Jakubas Obadija Abu Isa al-Isfahanis. Tuomet šalį valdė Umajadų dinastijos kalifas Abd al-Malik ibn Marwanas (valdė 687-705). Abu Isa al-Isfahanis pareiškė, jog jis yra Mesijas, kurį Dievas paskyrė, kad išlaisvintų Izraelį.  Šis žmogus sukilo prieš kalifą, tačiau buvo nužudytas. Po Abu Isos mirties jo sekėjai įkūrė judganitų sektą, kuri tikėjo, kad jų pranašas nemirė ir dar sugrįš.

Apie 720 metus siras Serenas (dar vadinamas Šeriniu, Zonorija, Saura) pasiskelbė Mesiju. Jis norėjo išlaisvinti žydus nuo apribojimų, kuriuos jiems uždėjo kalifas Omaras II (valdė 717-720).

XII amžiuje, Kryžiaus žygių  metu, atsirado nemažai naujų „mesijų“. Vienas jų atsirado Prancūzijoje apie 1087 metus, kitas – Kordobos provincijoje apie 1117-uosius; dar vienas – Feze apie 1127 metus. Apie juos beveik nieko nežinoma – šie tariami pranašai paminėti vieno žymiausių  žydų filosofų Mošės Maimonido veikale „Iggeret Teman“ („Jemeno laiškas“).

Apie 1160 metus Kurdistano Amadijos (Amedi) mieste (dabar – Irakas) gimęs žydų kilmės Davidas Alrojus taip taip paskelbė savo Mesiju. Jis buvo gerai išstudijavęs  žydų ir musulmonų šventraščius, garsėjo kaip magas. Apie D. Alrojų sukurta daug legendų, tiksliai žinoma tik tai, kad jis buvo nubaustas mirties bausme. Beje, Amadijos miestas – labai senas, jam – maždaug 5000 metų. Jis pastatytas ant 1400 metrų  aukščio kalno viršūnės. Miestas – kilometro ilgio ir pusės pločio, jame pastatyta apie 1200 namų, kuriuose gyveno apie 6000 žmonių – kurdų, žydų, chaldėjų. Buvo tikima, kad būtent šiame mieste gyveno trys bibliniai išminčiai, dar vadinami magais, kurie aplankė Jėzų Kristų, kai jis gimė. Nors D. Alrojus buvo nužudytas, jo sekėjai, vadinami menahemitais, dar ilgai gyvavo.

Dar vienas pseudomesijas – Abrahamas ben Samuelis Abulafija (1240-1291). Jis buvo slaptojo žydų kabalos mokslo žinovas, gyvenęs Italijoje, Sicilijos Mesinos mieste. Abulafija paskelbė, kad 1290 metais ateis pasaulio pabaiga. Kai tai neįvyko, pranašas pasislėpė Komino saloje netoli Maltos.

Pasaulio pabaigą 1295 metais pranašavo ir Nisimas ben Abrahamas.

Pranašu save laikė ir Mošė Botarelis iš Cisneroso (1413 m.).

1502 metais vokietis Ašeris Kėjus, pasiskelbęs Mesiju, pasirodė Istros pusiasalyje (dabar – Kroatija, netoli Venecijos) ir pareiškė, kad pasaulis baigsis po pusės metų, todėl kvietė žydus keliauti į Jeruzalę. A. Kėjus surado sekėjų Italijoje ir Vokietijoje, tarp jų buvo net krikščionių. Kai pasaulio pabaiga neatėjo, „Mesijas“ kažkur dingo.

XVI amžiuje save mesijais vadino ir Davidas Reuveni bei Solomonas Molko. Inkvizicija juos suėmė  ir sudegino 1532 metais.

Bene žymiausias žydų „mesijas“ – Šabtajus Zevi arba Cvi, dar žinomas kaip Šacas (1626-1676). Jis tvirtino esąs seniai lauktas Mesijas, o vėliau atsivertė į  islamą. Šabtajus paliko apie 400 sekėjų, vienas kurių, pasivadinęs Jakobu Cvi, apsimetė Šabtajaus sūnumi ir atsivertė į islamą maždaug 1687 metais. Mesijumi save vadino ir Šabtajaus sekėjas Miguelis (Abraomas) Cardoso (Kardozas, 1630-1706), kitas jo mokinys Mordechajus Mokija (kaip „Mesijas“ jis buvo žinomas 1678-1682 metais).

Jakobas Frankas (1726-1791), frankistų sektos įkūrėjas, save laikė karaliaus Dovydo reinkarnacija ir Mesiju. Jo sekėjai aiškino, kad J. Frankas atlikdavęs įvairius stebuklus. Į J. Franko sektos pinkles buvo pakliuvęs net poetas Adomas Mickevičius, kompozitorius Frederikas Šopenas.

Žydų chasidų judėjime „Chabad Lubavitch“ taip pat buvo savas „mesijas“ – Menachemas Mendelis Schneersonas (1902-1994), vadinamas Rebbe. 1991 metais jis paskelbė, jog Mesijas jau ateina. Iki šiol „Chabad Lubavitch“ judėjime yra tikinčių M. M. Scheersonu, manančių, kad jis prisikels po kiek laiko (tiksliau nenurodoma).

Kaip matome, apokaliptinės vizijos žydams per visą istoriją buvo nesvetimos. Apie Apokalipsę  kalbėjo ir krikščionybės pradininkai – Jėzus Kristus, Jonas Krikštytojas, apaštalai.

Apokaliptinių judėjimų padaugėjo artėjant 1000-iesiems metams.  Tas pats nutiko ir artėjant 2000-iesiems, tačiau pasaulis nesibaigė. Tiesa, nepamirškime, jog pasaulyje įvairios kultūros, civilizacijos gyvena pagal skirtingus kalendorius ir krikščioniškasis, vakarietiškasis kalendorius, pagal kurį daug kas su nerimu laukia 2012-ųjų, kitoms tautoms nieko nereiškia.

Jėzaus sugrįžimo buvo laukiama ir 1666-aisiais. Skaičius 666 Biblijoje siejamas su pasaulio pabaiga, šėtonu.

Amerikiečių pastoriaus Williamo Millerio (1782-1849) įkurta Septintosios dienos adventistų bažnyčia (ji veikia ir Lietuvoje) taip pat paskelbė datą, kada reikėtų  laukti antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo – tarp 1843 m. kovo 21 d. ir 1844 m. kovo 21 d. Vėliau šią datą W. Milleris pakeitė  į 1844 m.spalio 22 d. Tačiau pasaulio pabaiga neatėjo, Jėzus Kristus nepasirodė. W. Milleris prisipažino klydęs. Kaip bebūtų  keista, būtent po šios klaidos ėmus formuoti adventistų bažnyčią, į ją atėjo apie 50 000 žmonių. Pasaulio pabaigos data buvo nukelta į 1847 metus. Laimė, ji ir vėl neatėjo. Visgi iki šiol adventistai gyvuoja.

Islamo religijoje taip pat būta žmonių, paskelbusių save Mesiju (Mahdi). Tarp jų – Salih ibn Tarifas (VIII a.), Muhamedas ibn Hasanas ibn Ali (Dvyliktasis Imamas, 868-939; musulmonai šiitai tiki, kad jis yra pasislėpęs ir greitai ateis), Saidas ibn Huseinas (pirmasis Fatimidų valstybės, įkurtos 909 metais, kalifas), marokietis klajoklis berberas Muhamedas ibn Abdala ibn Tumartas (XII a.; jo sekėjai vadinti almohadais), Muhamedas Džaunpuris (1143-1505; gimė Indijoje, tris kartus paskelbė save Mahdi, kitaip tariant, Mesiju; jo sekėjai vadinami mahdaviais, daugiausia jų – Indijos mieste Haiderabde, Gudžarato, Karnatakos, Maharaštros valstijoje, Pakistane, JAV, Jungtinėje Karalystėje).

XIX amžiuje atsirado nemažai musulmonų, pasiskelbusių Mahdi. Vienas žymiausių – bahajų religijos pradininkas Sijidas Ali Muhamedas (Babas), 1844 metais Irano Širazo mieste pasivadinęs Mesiju. Jo artimiausias sekėjas – Bahaula (Baha’u’llah, 1817-1892, tikr. Mirza Husayn Ali Nuri) – 1863 metais įkūrė  pasaulinę bahajų religiją (jos atstovų esama ir Lietuvoje).

Sudane gyvenęs Muhamedas Ahmadas (1844-1885) taip pat pasiskelbė esąs Mahdi. Kitas Ahmadas, vardu Mirza Ghulamas (1835-1908), aiškino esąs ir Mahdi, ir Jėzus Kristus (tai – vienintelis toks atvejis islamo istorijoje). 1889 metais jis įkūrė ahmadijos judėjimą. M. Gh. Ahmadas teigė, kad Jėzus nebuvo nukryžiuotas, o iškeliavo į Rytus. Nors ahmadžiai save laiko musulmonais, islamas jų nepripažįsta.

Somalyje gyvenęs Saidas Muhamedas Abdala Al-Hasanas (1856-1920), vadintas Pamišusiu Mula, iš tikrųjų  nebuvo nei mula, nei pamišęs. Jis buvo didžiausia britų ir italų problema Afrikoje 1900-1920 metais: aktyviai kovojo prieš  kolonistus. Vis dėlto save charizmatiškasis Al-Hasanas paskelbė  Mahdi.

Mesiju laikytas ir liūdnai pagarsėjas Džuhaimanas ibn Muhamedas ibn Saifas Al-Otaibis (1936-1980), 1979-aisiais su 1500 vyrų užgrobęs Mekos Didžiąją mečetę – švenčiausią islamo vietą. Po dviejų savaičių mečetės apsupties Saudo Arabijos specialiosios pajėgos kartu su pagalbininkais iš Prancūzijos ir Pakistano nukovė sukilėlius, o „mesijui“ Al-Otaibiui nukirto galvą. 

Mahdi save vadino ir „Rojaus kareivių“ sektos vadovas Abu Kamaras (Dia Abdul Zahra Kadimas arba Al-Ali bin Ali bin Abi Talibas, 1970-2007). Ši sekta („Džund al-Samaa“) buvo gerai ginkluotas šiitų kultas, įsikūręs Irake. Abu Kamaras save vadino Paslėptuoju Imamu (Mahdi). Jo sekėjai manė, jog Abu Kamaras buvo pirmojo imamo Ali ibn Abu Talibo reinkarnacija.

Nuo 2004 metų Irane veikia mahdizmo (islamo mesianizmo) doktriną skleidžiantis „Šviesios ateities institutas“, rengiantis rimtas mokslines, teologines konferencijas, skirtas Mahdi atėjimui, turintis savo naujienų agentūrą. 

Nemažai istorijoje būta (taip pat dar esama) ir žmonių, save laikiusių Jėzumi Kristumi.

Bene liūdniausias to pavyzdys – Jimas Jonesas (1931-1978), aiškinęs, kad jis yra paties Dievo, Jėzaus, Egipto imperatoriaus Achenateno, Budos ir Lenino reinkarnacija. Įkūręs sektą „Liaudies šventykla“, 1978 metų lapkritį  jis liepė išžudyti 909 jos narius Džordžtaune (Georgetown) Gajanoje.

90-metį sausio 6-ąją  atšventęs munistų sektos įkūrėjas korėjietis San Mjung Munas (g. 1920) taip pat vadina save antruoju Kristaus atėjimu.

Pasaulyje galime priskaičiuoti dar ne vieną dešimtį, šimtą, o gal net ir tūkstantį  mesijais save vadinančių žmonių, dar daugiau yra netikrų  pranašų, kurių liepė saugotis Biblija.

2010.03.07


Prisijunkite prie diskusijos