Kasdien prarandame išsvajotos Lietuvos valstybės dalelę ( 3 )


Print

Kri­tiš­kai apie sa­vo kraš­to kul­tū­rą kal­ba ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jas Vi­da­las Go­ras, bu­vu­sio JAV vi­ce­pre­zi­den­to Alo Go­ro pus­bro­lis: „Mes vieš­pa­tau­ja­me re­kla­mos sri­ty­je, ži­no­me, kaip kur­ti įvaiz­dį. Da­bar­ti­nė dik­ta­tū­ra ne­at­ei­na juo­da ar ru­da uni­for­ma. Mes iš­ne­šio­ja­me ją te­le­vi­zi­ja, pra­mo­go­mis, pa­si­links­mi­ni­mais. Ir auk­lė­ji­mu, kvai­li­nan­čiu tau­tą“ („Li­te­ra­tur­na­ja ga­ze­ta“, 2000 12 03, p. 14). Šia­me bru­ka­ma­me glo­ba­liz­mo pa­sau­ly­je ver­tė­tų tai ap­mąs­ty­ti ir mums prieš klau­pian­tis glo­ba­lis­ti­nei kul­tū­rai.

Ga­li­ma gin­čy­ti, kad lai­kas ei­na, vis­kas su­si­tvar­kys. Kiek mes gy­ve­na­me Ber­lus­ko­nio po­li­ti­nės kul­tū­ros erd­vė­je, au­to­mo­bi­lių ir pa­sta­tų nio­ko­ji­me Pran­cū­zi­jo­je ar Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, ju­dė­ji­mo dėl ban­kų go­du­mo ir ga­lin­gu­mo „Užimk Volst­ri­tą“ pras­min­gume, kiek mums tin­ka ame­ri­kie­čių Gu­an­ta­na­mo be­lais­vių kan­ki­ni­mo de­mo­kra­tijos mo­de­lis, ana­lo­giš­kai Va­ka­rų le­gi­ti­muo­tos Ru­si­jos vyk­do­mos sker­dy­nės Če­čė­ni­jo­je?

Ar vi­siems be­si­len­kian­ti ir bi­jan­ti Lie­tu­va šia­me ab­sur­do van­de­ny­ne yra dan­giš­ka lai­mės sa­la ir bū­si­me dar lai­min­ges­ni ir iš­di­des­ni, at­me­tę sa­vo kul­tū­rą ir tra­di­ci­jas, ta­pę pri­me­ta­mo auk­so ver­šio ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­nė­jais ir nai­viai ti­kė­da­mi, kad mus kas nors ga­li, no­ri ar pri­va­lo gel­bė­ti ap­gau­lin­go, sa­va­nau­diš­ko ir pa­kri­ku­sio pa­sau­lio pri­pa­ži­ni­mo su­vo­ki­mo ir el­ge­sio kai­na.

Kiek leng­va­ti­kį Lie­tu­vos eli­tą pa­vei­kė šios Va­ka­rų ir Ru­si­jos gy­ve­ni­mo dva­sios liūd­nos pa­tir­ties pa­mo­kos? Ru­si­jo­je lei­džia­mos kny­gos skau­džiais pa­va­di­ni­mais („Są­mo­nės kri­zė“, „Glo­ba­lus Ru­si­jos pa­ver­gi­mas“, „Ru­si­ja mir­ties pa­ta­le“, „Ru­si­ja gau­na smū­gį“, „Tau­tos de­mon­ta­žas“, „Li­be­ra­liz­mo ak­li­gat­vis“). Vo­kie­ti­jo­je ofi­cia­liai pri­pa­žin­tas sis­te­mi­nis mul­ti­kul­tū­ros žlu­gi­mas, o mū­sų li­be­ra­liam eli­tui vi­sa vals­ty­bės ir tau­tos es­mė yra tik lai­min­go ver­slo ar­ba šou pa­slau­gų in­teg­ruo­tas pro­jek­tas: nie­kas mums ne­gre­sia, rin­kos ryk­liai vis­ką su­re­gu­liuos, vals­ty­bė iš es­mės ne­rei­ka­lin­ga, rei­kia per­im­ti Va­ka­rų „ver­ty­bes“ ir mo­de­lius, ka­dan­gi sa­vo nie­ko ne­tu­rė­jo­me ir ne­tu­ri­me. Šū­kis – Pa­klus­ki­te! Pa­si­rin­ki­mo nė­ra! Dar, dar kan­try­bės ir bū­si­me ma­te­ria­li­nės pa­lai­mos erd­vė­je.

Kur ir kaip mus ver­čia gal­vo­ti, plak­ti šir­džiai, į ko­kius miš­kus ar krū­mus ner­ti, ko­kį ak­me­nį svies­ti, kai pa­ban­do­me pri­si­lies­ti prie už­da­ro, vi­sa­ga­lio ir ne­pra­mu­ša­mo ne­pri­klau­so­mo Lie­tu­vos teis­mų kla­no už­tva­ros, pras­min­go krei­vų lan­gų pra­ga­riš­kai juo­do ge­ne­ra­li­nės pro­ku­ra­tū­ros pa­sta­to dva­sios ir VSD, ne­aiš­ku ką ir kaip dir­ban­čio, pa­kri­ku­sių ber­niu­kų už mis­ti­nės „pa­slap­čių“ gelž­be­to­ni­nės sie­nos, tre­čius me­tus kar­tu su Ru­si­jos FSB do­ro­jan­čią Lie­tu­vos ir Ru­si­jos „te­ro­ris­tę“ E. Ku­sai­tę? Čia ir su­pra­si­te, kad su­ve­re­ni­te­tas pri­klau­so tau­tai.

Ir už tai tu­ri­me bū­ti dė­kin­gi li­be­ra­liam val­dan­čia­jam eli­tui, ku­ris at­sa­ko už Lie­tu­vos vals­ty­bės kom­pa­są ir laik­ro­dį, pa­skel­bęs, jog Lie­tu­va yra tik ver­slo pro­jek­to krep­še­lis, į ku­rį ne­tel­pan­tys iš­krin­ta. Var­gu ar, tar­ki­me, Vo­kie­ti­jo­je to­kiu ne­pa­si­ti­kė­ji­mu bū­tų taip kri­tiš­kai ver­ti­na­mi teis­mai, pro­ku­ra­tū­ra ir sau­gu­mas, jei jie sa­vo dar­be vi­suo­me­nei mes­tų to­kius aki­brokš­tus.

Lie­tu­vo­je kar­to­ja­ma, kad šuo lo­ja, o ka­ra­va­nas ei­na to­liau. Ban­do­ma bruk­ti nuo­mo­nę, kad tei­sė­sau­go­je dir­ba at­rink­ti do­riau­si žmo­nės ir kad vien tu­ri­ma pa­rei­gų de­fi­ni­ci­ja ir funk­ci­jos są­ly­go­ja vi­siš­ką ne­klys­ta­mu­mą ir pa­si­ti­kė­ji­mą iš­me­tant fe­ti­ši­nį už­kei­ki­mo for­ma­lų bur­ta­žo­dį – „tei­si­nė vals­ty­bė“, „tei­sės vir­še­ny­bė“, tai yra, su­prask, ne­klys­ta­ma jų iš­min­tis ir iš­im­ti­nis ide­a­lis­ti­nio pa­si­au­ko­ji­mo pa­do­ru­mas.

Tei­si­nė nor­ma tai­ko­ma su tam tik­ra tei­si­ne są­mo­ne, ku­ri pri­klau­so nuo as­mens men­ta­li­te­to, in­te­lek­to, eru­di­ci­jos, ne­kal­bant jau apie žmo­giš­ką šir­dies jaus­mą, o tai yra daž­nai ne­įti­ki­na­mai pa­tei­kia­ma ir kri­tiš­kai ver­ti­na­ma. Jei­gu mes ma­to­me, kad vi­sos val­džios ins­ti­tu­ci­jos tu­ri daug trū­ku­mų, tai juk ir tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos ne iš dan­gaus nu­leis­tos, ne kaž­ko­kios dva­sios ap­švies­tos, jos yra to­kio pat pa­si­ti­kė­ji­mo ir įti­ki­na­mu­mo kaip ir bet ku­rios ki­tos vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos pa­rei­gū­nų pa­ti­ki­mu­mo vi­dur­kis – nuo do­rų iki gir­tuok­lių, nuo są­ži­nin­gų iki ky­ši­nin­kų.

Ėji­mas vie­nu kak­lu be gal­vos

Va­ka­rų verslo ir Eu­ro­pos Są­jun­gos pro­jek­tai pa­kei­tė su­griu­vu­sį ko­mu­niz­mo prie­var­tos ir oku­pa­ci­nės vi­suo­me­nės pro­jek­tą. Lie­tu­vos val­džios eli­tas, pa­ma­tuo­tai at­mes­da­mas ko­mu­niz­mo nu­si­kals­ta­mas dirb­ti­nes ver­ty­bes, nai­viai pri­si­i­ma ab­so­liu­čiai vi­sas ne­at­sa­kin­go Va­ka­rų pa­sau­lio, kaip kul­tū­ros ved­lio, iš­min­ties, es­mi­nes gy­ven­žiū­ros nuo­ro­das. Kri­tiš­ku­mo ir ana­li­zės mū­sų val­dan­ty­sis eli­tas ne­no­ri ir ne­su­ge­ba iki ga­lo su­vok­ti ir at­vi­rai skelb­ti.

Kaip nu­ro­do ame­ri­kie­čių eko­no­mis­tas Lin­do­nas Lau­ru­šas, glo­ba­lis­tų bru­ka­ma an­ti­krikš­čio­niš­ka Nau­jo­jo am­žiaus (New age) ide­o­lo­gi­ja tu­ri tiks­lą sunaikinti tradicinę ku­ltū­rą, nes ji ,,(…) į ma­si­nę są­mo­nę įtai­guo­ja su­pra­ti­mą apie žmo­gų kaip iš­kry­pu­sį gy­vu­lį. Bū­tent dėl to ma­sėms bu­vo pa­leis­ta taip va­di­na­ma ro­ko, sek­so ir nar­ko­ti­kų kul­tū­ra. (…) Bū­tent dėl to, įkvėp­ti Ro­mos im­pe­ri­jos pa­vyz­džiu, nau­jos uto­pi­jos sta­ty­to­jai pa­lai­ko ir pro­pa­guo­ja okul­tiz­mą, nar­ko­ma­ni­ją, ho­mo­sek­su­a­liz­mą ir ki­tus iš­kry­pi­mus“ (http://ar­chi­ve.rus­sia-to­day.ru/2003/no_10/10_they_1.htm).

Vo­kie­čių fi­lo­so­fas Pe­te­ris Slo­ter­di­ja­kas pa­sau­ly­je re­gi: ,,Pra­ra­dę daug drą­sos švie­ti­mo pa­li­kuo­nys šian­dien yra ner­vin­gi, abe­jo­jan­tys ir for­suo­tai, be iliu­zi­jų ar­tė­ja prie glo­ba­li­nio ci­niz­mo, užuo­mi­nos apie hu­ma­niš­kos kul­tū­ros ide­a­lus at­ro­do įma­no­mos tik­tai pa­šai­pos ir nei­gi­mo for­ma“ („Ci­niš­ko­jo pro­to kri­ti­ka“, Vil­nius, Al­ma li­te­ra, 1999, p. 622).

Vo­kie­čių ra­šy­to­jas Giun­te­ris Gra­sas tei­gia: „Žmo­nės mai­ti­na­mi ka­pi­ta­liz­mo ide­o­lo­gi­jos me­lu, kad rin­ka su­tvar­kys vi­sus vi­suo­me­nės tar­pu­sa­vio san­ty­kius“ („Res­pub­li­ka“, 2000 10 03). Kri­tiš­kas ra­šy­to­jo pa­ste­bė­ji­mas: „Mes ma­to­me, kaip nuo to lai­ko, kai ka­pi­ta­liz­mo bro­lis ko­mu­niz­mas pa­skelb­tas mi­ru­siuo­ju, ka­pi­ta­liz­mą apė­mė di­dy­bės ma­ni­ja ir vi­siš­kai pa­siu­to. Jis kar­to­ja sa­vo mi­ru­sio­jo bro­lio klai­das, dog­ma­ti­zuo­ja­si, pa­tei­kia vie­nin­te­le tie­sa rin­kos eko­no­mi­ką, jis ap­svai­gęs dėl sa­vo be­ri­bių ga­li­my­bių ir be­pro­tiš­kai me­ta­si į vi­so­kius su­si­lie­ji­mus pa­sau­lio mas­tu. Ne­nuos­ta­bu, kad ka­pi­ta­liz­mas, kaip ir už­du­sęs so­cia­liz­mas, pa­si­ro­do ne­ge­ba re­for­muo­tis. Jo dik­ta­tas va­di­na­si glo­ba­li­za­ci­ja. Ir vėl su pui­ky­be tvir­ti­na­ma, kad tam nė­ra al­ter­na­ty­vos“(„Inost­ran­na­ja li­te­ra­tu­ra“, 2000, Nr. 5).

Ame­ri­kie­čių so­cio­lo­gas Dai­ne­lis Bel­las tei­gia: „Šiuo­lai­ki­nė vi­suo­me­nė yra jus­liš­ka, nes ji em­pi­riš­ka, ma­te­ria­lis­ti­nė, eks­tra­ver­tiš­ka, orien­tuo­ta į tech­ni­ką ir he­do­nis­ti­nė“ („Ka­pi­ta­liz­mo kul­tū­ri­niai prieš­ta­ra­vi­mai“, Vil­nius, Al­ma li­te­ra, 2003, p. 83). Jis pri­me­na, kad kul­tū­ra ta­po ira­cio­na­li, vir­to pre­ke, o tai la­bai svar­bu.

Šven­to­jo Sos­to apaš­ta­li­nis nun­ci­jus Lie­tu­vo­je ar­ki­vys­ku­pas Lui­gi Bo­naz­zi ne­se­niai pa­sa­kė: „De­ja, tu­ri­me at­si­žvelg­ti į tai, kad mū­sų, Eu­ro­pos, vi­suo­me­nė, ku­ri, pa­sak dau­ge­lio, yra vie­na lai­min­giau­sių vi­suo­me­nių pa­sau­ly­je, iš tie­sų yra ma­žė­jan­ti, ne­ri­mą ke­lian­čiu rit­mu be­si­trau­kian­ti vi­suo­me­nė. At­ro­do, kad tai pa­var­gu­si vi­suo­me­nė, ku­ri no­ri pa­si­ša­lin­ti iš is­to­ri­jos. Ko­dėl?“ („Lie­tu­vos ži­nios“, 2011 12 28, p. 11).

Je­a­nas Baud­ril­lar­das: „Da­bar pa­si­tel­kus mo­de­lius ge­ne­ruo­ja­ma tik­ro­vė, ne­tu­rin­ti nei kil­mės, nei re­a­ly­bės: tai hi­per­tik­ro­vė“ („Si­mu­liak­rai ir si­mu­lia­ci­ja“, Vil­nius, Bal­tos lan­kos, 2002, p. 7).

Lie­tu­vo­je Bo­gus­la­vas Gru­žev­skis la­bai api­ben­dri­nan­čiai pa­ste­bė­jo: „Jei­gu mū­sų ma­žė­ja, o mes esa­me iš­ti­ki­mi tam tik­roms ver­ty­bėms – są­ži­nin­gu­mui, ti­kė­ji­mui vie­nas ki­tu ar rū­pi­ni­mu­si sa­vo že­me – su­vok­si­me, kad tos ver­ty­bės ne­bė­ra efek­ty­vios. Gy­ven­to­jų skai­čiaus ma­žė­ji­mas ga­li bū­ti bū­tent ver­ty­bi­nio pra­ra­di­mo iš­raiš­ka“ („15 min“, 2011 03 04, p. 8). Grįž­ta­me prie pir­mi­nio gy­ve­ni­mo hu­ma­nis­ti­nio klau­si­mo – pras­mės.

Ko­kia bu­vo mū­sų ju­dė­ji­mo prieš 20 me­tų kryp­tis ir pre­ten­zi­jos? Ką reiš­kė mū­sų už­ma­čios tap­ti šiau­rės Atė­nais (laik­raš­tis „Šiau­rės Atė­nai“)? Kas apie tai kal­ba ir li­ko? Vie­toj laik­raš­čio „Ta­ry­bi­nis mo­ky­to­jas“ 1989 metais gi­mė „Tė­vy­nės švie­sa“, bet 1992-aisiais ty­liai ta­po be­švie­siu ir ne­aiš­kiu „Dia­lo­gu“. Vie­toj žur­na­lo „Ta­ry­bi­nė mo­kyk­la“ (1945–1989 m.) at­si­ra­do „Tau­ti­nė mo­kyk­la“, bet tais pa­čiais 1992-aisiais ta­po tik „Mo­kyk­la“, ku­ri 2000 me­tais iš­vis din­go.

Vi­sa pra­puo­lė, tik ant lau­ko pli­ko jo­kios sa­vi­gar­bos ir iš­di­du­mo ne­li­ko. Ne­pri­klau­so­my­bės me­tais Vil­niaus uni­ver­si­te­te pa­nai­kin­ta Lie­tu­vos is­to­ri­jos ka­ted­ra, mo­kyk­lo­se ne­li­ko at­ski­ro Lie­tu­vos is­to­ri­jos kur­so. Mi­nist­ro G. Ste­po­na­vi­čiaus rū­pes­čiu pro­jek­tuo­ja­mi už­sie­nio uni­ver­si­te­tų stei­gi­mai Lie­tu­vo­je, dės­ty­mas an­glų kal­ba, lie­tu­vių dės­ty­to­jų „nu­siur­bi­mas“, lie­tu­vių uni­ver­si­te­tų lik­vi­da­vi­mas. To­liau bus aukš­tų­jų mo­kyk­lų pri­va­ti­za­vi­mas, ly­giai kaip te­le­ko­mo, lai­vy­no ir t.t.

Li­be­ra­liz­mo pra­gaiš­tis

Li­be­ra­liz­mas ar­ba ne­oli­be­ra­liz­mas, at­me­tan­tis ide­a­liz­mą, at­jau­tą, pa­gar­bą is­to­ri­jai ir pa­tir­čiai, si­re­nų kal­ba suo­kia: vien pi­ni­gus uo­liai rei­kia pa­vers­ti lie­tu­vių tau­tos ir Lie­tu­vos vals­ty­bės eg­zis­ten­ci­jos prin­ci­pu. Iš es­mės jie at­me­ta žmo­gaus, tau­tos ir vals­ty­bės eg­zis­ta­vi­mo gi­lu­mi­nę žmo­giš­ku­mo pras­mę, kaip ben­drų mo­ra­li­nių re­sur­sų nau­do­ji­mą ir tar­nau­ja ga­lin­gie­siems, tur­tin­gie­siems, stam­bia­jam ka­pi­ta­lui, va­di­na­ma­jai lais­va­jai rin­kai, ku­rių sie­kis – pel­nas, tur­tas, pa­mi­nan­tis tūks­tant­me­tę kul­tū­ri­nę žmo­ni­jos do­ro­vi­nę pa­tir­tį. Jiems vals­ty­bė as­me­niš­kai yra tik pel­nin­go verslo pro­jek­tas. Ru­sų aka­de­mi­kas V. S. Ste­pin tvir­ti­na: „Kul­tū­ros ko­mer­cia­li­za­ci­jos stip­rė­ji­mas di­di­na jos de­hu­ma­ni­za­ci­ją“ („Druž­ba na­ro­dov“, 2011, Nr. 1). Vie­naip ar ki­taip kul­tū­ra tei­gia eti­nius hu­ma­niz­mo po­žiū­rius, o ši­to lais­va­jai rin­kai ne­rei­kia, yra net­gi kliū­tis.

Pa­vė­luo­tai ir at­sar­giai prie ide­a­lis­ti­nio iš­si­va­da­vi­mo ko­vos ir au­kos už lais­vę pri­li­pę li­be­ra­lai ap­ga­vo žmo­nes, ku­riems „Iš pra­džių (…) sa­ky­ta, kad jie ei­na pa­vel­dė­ti Pa­ža­dė­tą­ją po­li­ti­nės lais­vės že­mę; juos grei­tai in­for­ma­vo, kad į tą lais­vę įei­na lau­ki­nė pri­va­ti­za­ci­ja, so­cia­li­nės sau­gos iš­dras­ky­mas etc. etc. – ir jie vis dar yra lais­vi rink­tis, tai­gi ga­lė­tų ženg­ti žings­nį at­gal, bet kur tau! Mū­sų Ry­tų Eu­ro­pos did­vy­riai ne­pa­no­ro nu­vil­ti sa­vo men­to­rių iš Va­ka­rų (…)“ (S. Ži­žek, ,,Opo­zi­ci­ja“, 2011 01 05, 12).

M. B. Piot­rov­skij, Ru­si­jos aka­de­mi­kas, pa­ste­bi: ,,Su­si­ker­ta pa­vel­do kul­tū­ra su pi­ni­gų kul­tū­ra. Pa­vel­do kul­tū­ra pre­ziu­muo­ja, kad kul­tū­ros pa­vel­das yra na­cio­na­li­nė idė­ja, tau­tų ir ci­vi­li­za­ci­jų gy­ve­ni­mo pras­mė. Pi­ni­gų kul­tū­rai vi­suo­me­nės rai­dos pras­mė – pi­ni­gai. Pa­vel­do kul­tū­rai pa­vel­das yra šven­ta, o pi­ni­gų kul­tū­rai virš­pel­nis ar­ba, at­virkš­čiai, pi­gu­mas, pa­to­gu­mas, kom­for­tas – vi­sų svar­biau­sia, o tai ir yra šven­ta“ („Druž­ba na­ro­dov“, 2011, Nr. 1).

Pa­ra­dok­sas: kon­ser­va­to­riai, ku­rie tu­rė­tų bū­ti iš­im­ti­nai tra­di­ci­nių kil­nių hu­ma­nis­ti­nių ir ide­a­lis­ti­nių pa­žiū­rų sklei­dė­jai ir įgy­ven­din­to­jai, Lie­tu­vos švie­ti­mą ir kul­tū­rą pa­ve­dė tvar­ky­ti li­be­ra­lų ko­man­dai. Da­bar, jei­gu Lie­tu­vos moks­las, švie­ti­mas ir kul­tū­ra ne­duo­da grei­tos grą­žos, va­di­na­si lau­kia jų iš­me­ti­mas. Čia eti­ka už­ima vie­tą už­ri­by­je, as­me­ny­bės for­ma­vi­mas su­ve­da­mas į Dar­vi­no te­ori­ją, kur kon­ku­ren­ci­jos są­ly­go­mis stip­res­nis su­ėda sil­pnes­nį.

Ką die­gia 20 tūkst. Lie­tu­vos vai­kų ap­mo­kiu­si „Lie­tu­vos Ju­nior Achie­ve­ment“ įstai­ga? Sto­vyk­los, se­mi­na­rai, versliukas mais­tu, ben­dro­vės me­die­nai, pa­puo­ša­lams, su­ve­ny­rams (net­gi ne­lie­tu­viš­kais „Sta­li­ta“, „Shi­ne“, „Gold An­gels“ var­dais), ver­slo pa­grin­dų kur­sai ir pa­na­šiai. Dieg­ta dva­sia per­gud­rau­ti ki­tą ir iš­spaus­ti li­tą. Ir ta jau­nys­tės bran­da, ne­ži­nios erd­vė, dva­sios jaut­ru­mas, kryp­tin­gas for­ma­vi­mas tuš­tu­ma, go­du­mo troš­ku­lio ug­dy­mas ir bru­ki­mas, nu­ty­lint kil­nia­šir­diš­ką ge­ru­mą ir ide­a­liz­mą, ati­tvė­ri­mas nuo Lie­tu­vos is­to­ri­jos, Mai­ro­nio, Vaiž­gan­to dva­sios ir pa­sau­lio su­kaup­tos iš­min­ties, kaip žmo­giš­ku­mo pa­ži­ni­mo są­ly­gos ir bet ko­kios veik­los pa­grin­do.

Tas ug­dy­tas pri­mi­ty­vu­mas liks įbruk­tas vi­sam gy­ve­ni­mui, nes ne­bus su­vo­ki­mo, rei­ka­lo ir no­ro ly­giuo­tis su ge­ru­mu ar glaus­tis prie iš­min­ties. Psi­cho­lo­gai ma­no, kad pra­smin­ges­nės bū­tų as­me­ny­bę ug­dan­čios psi­cho­lo­gi­jos, lo­gi­kos ir fi­lo­so­fi­jos ži­nios, o ne nau­dos ir grei­tos pi­ni­gi­nės sėk­mės kul­tas. Ir tuoj pat, šian­dien, nes pas­kui bus vė­lu, ne­su­pran­ta­ma ir ne­rei­ka­lin­ga. Ar tai yra Lie­tu­vos švie­ti­mo mo­ky­mo ir ug­dy­mo pro­gra­mos da­lys, ar tiks­li­nis pri­mi­ty­vaus be­dva­sio žmo­gaus ug­dy­mas mo­no­po­li­jų po­rei­kiams? Be­je, ES ša­ly­se nuo­gąs­tau­ja­ma dėl au­gan­čios an­al­fa­betų kar­tos – kas penk­tas 15-me­tis sun­kiai skai­to ir ra­šo.

Pri­mi­ty­vu­mo pa­ma­tus klo­jo­me pa­tys. Sto­jant į ES nuo dar­že­li­nu­kų iki abi­tu­rien­tų bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mi „bal­sa­vi­mai“ ir ka­la­ma: „Tė­ve­liai, pa­do­va­no­ki­te mums Eu­ro­pą!“

Tuo bu­vo: dieg­ta be jo­kių są­ly­gų ab­so­liu­čiai vien ma­te­ria­lis­ti­nio gy­ve­ni­mo sie­kia­my­bė, vie­nin­te­lis žmo­giš­ka­sis pras­min­gumas, kaip troš­ku­lys, Lie­tu­vos vals­ty­bės ir lie­tu­vių tau­tos ne­vi­sa­ver­tiš­ku­mo, el­ge­tos, pa­var­gė­lio bū­se­nos ir kad tik iš­im­ti­nai ten mū­sų lau­kia ne­mo­ka­mų taip rei­ka­lin­gų ir trokš­ta­mų gė­ry­bių gau­sa, įtai­ga­vi­mas, kad dėl to rei­kia ide­a­lus, sa­vas­tį už­mirš­ti, be­są­ly­giš­kai klau­sy­ti ir ne­gin­či­ja­mai lenk­tis ,,nau­ja­jai tvar­kai“. Kar­tu bu­vo die­gia­ma se­no­sios kar­tos ide­a­lų, is­to­rinės at­min­ties ir pa­gar­bos su­men­ki­ni­mas, už­mir­ši­mas ir at­si­sa­ky­mas, tai yra me­džio be šak­nų pa­li­ki­mas, su­teik­tas klai­kus, iš­im­ti­nai ma­te­ria­lis­ti­nio mąs­ty­mo imu­ni­te­ti­nis skie­pas.

Api­ben­dri­nant ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad į Eu­ro­pą nu­ė­jo­me (po dvie­jų die­nų bal­sa­vi­mo, in­ten­sy­vaus Sei­me įkur­to re­fe­ren­du­mo šta­bo (kaip bū­da­vo so­viet­me­ty­je) dar­bo, ne­mo­ka­mo alaus da­li­ji­mo, ne su sa­vi­gar­bos ir iš­di­du­mo vė­lia­va, o tik per skran­dį prie ne­svei­ko grei­to­jo mo­di­fi­kuo­to mais­to bei dva­sios sta­lo su kas­va­lan­di­niu aiš­ki­ni­mu, kad pa­var­gęs ir ne­ran­gus Eu­ro­pos kū­nas bei sie­la mū­sų at­žvil­giu trykš­ta iš­min­ti­mi, ge­ru­mu ir ga­li­my­bė­mis.

Ne­kal­bant jau apie spren­di­mo įsta­ty­mi­nes ir kon­sti­tu­ci­nes po­li­ti­nes ma­ni­pu­lia­ci­jas. Tą da­bar ir tu­ri­me, kai se­ną ir nau­ją pra­ei­tį per­ėjo­me ne at­vi­ra šir­di­mi, o dum­bli­no­mis ko­jo­mis be sa­vas­ties ir iš­di­du­mo. Pir­miau­sia bu­vo sie­los ka­pi­tu­lia­ci­ja, o to­liau vei­kė at­si­da­vi­mo au­to­ma­tiz­mas. Su to­kia idė­ji­ne pa­ruoš­ti­mi da­bar leng­vai vyks­ta be­są­ly­giš­ka sa­va­no­riš­ka jau­ni­mo eva­ku­a­ci­ja iš Lie­tu­vos.

Tar­kim, li­be­ra­lai pa­mai­tins, o kas to­liau? Be ide­o­lo­gi­jos, ku­rią kai kas ver­ti­na vi­du­rį tarp fi­lo­so­fi­jos ir re­li­gi­jos, sun­ku ri­kiuo­ti pras­min­gus hu­ma­nis­ti­nius rū­pes­čius, o tuš­tu­mos ne­bū­na ir ji šian­dien už­im­ta pra­mo­gų ir pa­si­links­mi­ni­mų in­dust­ri­jos dva­sios ir kū­no plė­ši­kų įžū­liu luo­ši­nan­čiu siau­tė­ji­mu.

Apie glo­ba­lis­tų ak­ty­vias ir pri­me­ta­mas už­ma­čias šian­dien by­lo­ja rėks­min­gą re­ak­ci­ją į šiuo me­tu Veng­ri­jos pa­stan­gas iš­lai­ky­ti sa­vo iden­ti­te­tą, is­to­ri­nes ir kul­tū­ri­nes ver­ty­bes. Su­ve­re­niai vals­ty­bei nu­ro­do­ma, kad ji ne­ga­li spręs­ti sa­vaip šei­mos klau­si­mų, ne­leis­ti kon­sti­tu­ci­niam teis­mui spręs­ti ūki­nių klau­si­mų, pa­leis­ti į pen­si­ją 274 se­no­jo re­ži­mo tei­sė­jų, nu­sta­ty­ti prie­sai­ką cen­tri­nio ban­ko va­do­vui ir kt. Veng­rai Briu­se­lį kal­ti­na kse­no­fo­bi­ja, nes jis ne­lei­džia veng­rams bū­ti ,,ki­to­kiems“, nors tą li­be­ra­lai ir pro­pa­guo­ja.

Briu­se­liui ne­pa­tin­ka nau­jo­je Veng­ri­jos Kon­sti­tu­ci­jo­je pre­am­bu­lė­je kon­cep­tu­a­lus įra­šas: „Mes di­džiuo­ja­mės, kad mū­sų ka­ra­lius šv. Ste­po­nas prieš tūks­tan­tį me­tų pa­sta­tė Veng­ri­jos vals­ty­bę ant tvir­to pa­ma­to ir pa­da­rė mū­sų ša­lį krikš­čio­niš­ko­sios Eu­ro­pos da­li­mi“ („Res­pub­li­ka“, 2012 01 13, p. 3). Apie ES ša­lių de­mo­kra­tijos ir su­ve­re­ni­te­to san­ty­kį by­lo­ja, kad šiuo me­tu ten prieš ša­lis vyk­do­ma 951 tei­si­nė pro­ce­dū­ra. Ma­si­nis nu­si­žen­gi­mas ar maiš­tas? ES nu­ro­do, kad trans­ves­ti­tai ver­tin­ti­ni kaip po­li­ti­niai pa­bė­gė­liai, o sa­vas­ties ak­cen­tai – kaip ki­tų tei­sių pa­žei­di­mai.

Am­bi­va­len­tiš­ki ju­de­siai

Da­bar daž­nas pa­sa­ko, kad ne už to­kios tei­sės Lie­tu­vą ko­vo­jo­me, ne to­kią sva­jo­tą Lie­tu­vą tu­ri­me. Ta­čiau pa­vir­šu­ti­niš­kai žiū­rint, vis­kas at­ro­do sa­vo vie­to­se: skel­bia­mi lais­vės ko­vų me­tai, vyks­ta mi­nė­ji­mai, oku­pa­ci­jos trem­ti­niai, ka­li­niai, par­ti­za­nai lei­džia at­si­mi­ni­mų kny­gas, jie pa­tys sa­vo lė­šo­mis sta­to pa­min­klus ir kry­žius pa­si­prie­ši­ni­mo at­min­ties vie­to­se, jiems ne­drau­džia­ma gie­do­ti ir dai­nuo­ti iki už­ki­mi­mo, net­gi gau­na ap­do­va­no­ji­mus, kuk­lias pa­šal­pas, o Sei­me kar­tą per me­tus iš gar­bin­gos is­to­ri­nės tri­bū­nos lei­džia­ma pa­sa­ko­ti at­si­mi­ni­mus ir nu­brauk­ti aša­rą. Ši iliu­zi­nė po­za iš ša­lies pa­vir­šu­ti­niš­kai žiū­rint nu­tei­kia, kad oku­pa­ci­nis ir po­oku­pa­ci­nis Lie­tu­vos lai­ko­tar­pis yra is­to­ri­nės ir kas­die­ni­nės lo­gi­kos bei tei­sės rė­muo­se. Tai la­kuo­tas pa­vir­šius.

Ta­ry­tum vis­kas sklan­du ir vi­si pa­ten­kin­ti, vi­siems vie­tos už­ten­ka: ant Žvė­ry­no til­to ant­ro­sios oku­pa­ci­jos so­vie­ti­niai ka­riai, sos­ti­nės cen­tre – ak­ty­vaus Lie­tu­vos par­da­vė­jo P. Cvir­kos pa­min­klas, o prie Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos – pa­min­klas ko­la­bo­ran­tui L. Gi­rai kaip gar­bės ir iš­di­du­mo pa­vyz­džio ro­dyk­lė su­ve­re­nios Lie­tu­vos jau­nuo­me­nės ,,to­le­ran­ti­nės“ dva­sios ug­dy­mui. Vi­so­je Lie­tu­vo­je daug ko­la­bo­ran­tus pri­me­nan­čių len­te­lių, už­ra­šų, gat­vių pa­va­di­ni­mų, net­gi pa­min­klų. Apie tai man­da­giai nu­ty­li­ma, jei­gu kas pra­si­ta­ria ki­taip apie is­to­ri­jos ver­ti­ni­mą.

Ar yra įvar­din­ti bu­vę kad­ri­niai če­kis­tai, stri­bai, šni­pai, iš­da­vi­kai, ko­la­bo­ran­ti­nis ko­mu­nis­ti­nis par­ti­nis ir ta­ry­bi­nis ak­ty­vas, ug­nin­gi kom­jau­nuo­liai, rin­kę ži­nias, skun­dę ir įda­vi­nė­ję, se­kę kas ką kal­bė­jo, gal­vo­jo, aiš­ki­no­si dėl nu­baus­tų gi­mi­nių, gy­ve­nu­sių čia ar­ba už­sie­ny­je, pa­sa­ko­jo an­ti­ta­ry­bi­nius anek­do­tus ar ėjo į baž­ny­čią ir ki­taip an­ti­oku­pa­ciš­kai at­ro­dė. Jie nu­sta­ti­nė­jo ir spren­dė kas ne­ga­lė­jo dirb­ti tam tik­rų dar­bų, mo­ky­tis, tu­rė­jo ding­ti trem­ty­je ar la­ge­ry­je?

Ar jūs ma­tė­te, kad tie ko­la­bo­ran­ti­niai tun­tai 1990 me­tais ar vė­liau bū­tų tai pri­pa­ži­nę, įver­ti­nę ir ap­gai­les­ta­vę, or­ga­ni­zuo­tai su­ra­šy­ti re­gist­ruo­se, at­si­pra­šę? O kur dar jų vai­kai ir vai­kai­čiai, ta­pę di­rek­to­riais, tei­sė­jais, pro­ku­ro­rais ir pro­fe­so­riais! Vi­siems in cor­po­re bu­vo at­leis­ta be pra­šy­mo. Tik ne­di­de­lė da­lis ko­la­bo­ran­tų ta­po są­ži­nin­gais vals­ty­bės kū­rė­jais. Pri­si­min­ki­me tik pen­ke­rių me­tų truk­mės oku­pa­ci­ją ir de­na­ci­fi­ka­ci­ją Vo­kie­ti­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je, Da­ni­jo­je ir ki­tur bei pa­ly­gin­ki­me su 50 me­tų Lie­tu­vos oku­pa­ci­jos re­a­li­jų ver­ti­ni­mu ir tu­ri­mo­mis pa­sek­mė­mis.

Nuotraukoje: buvęs parlamentaras Algirdas Endriukaitis, šio straipsnio autorius.

Laikraštis “XXI amžius”

(Tęsinys. Pradžia nr. 8, 9)

2012.03.14


Prisijunkite prie diskusijos