Kasmetinis pėsčiųjų žygis „Dzūkų kovų keliais“ – Slaptai.lt nuotraukose


Print
« 1 3 »

Liepos 6-ąją  – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną – portalo Slaptai.lt žurnalistai dalyvavo pėsčiųjų žygyje „Dzūkų kovų keliais“. Tai – antrasis kasmetinis pėsčiųjų žygis, skirtas Lietuvos valstybės dienai paminėti.

Politiko Gedimino Jakavonio organizuoti 20-ies ir 40-ies km ilgio pėsčiųjų žygiai prasidėjo Senojoje Varėnoje prie Nepriklausomybės paminklo. Jų maršrutas driekėsi nuo Senosios Varėnos link Dainavos girios ir vaikų poeto Anzelmo Matučio drėvės (Pauosupės kaimas). Žodžiu, eita vietomis, kurios mena daug mums svarbių, brangių, įsimintinų vietų.

XXX

Istorikai mano, kad Varėnos žemėje XV amžiuje buvo įkurtas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto medžioklės dvaras ir pilis, kur Vytautas Didysis su savo dvariškiais paraleisdavo daug laiko ne tik medžiodamas, bet ir rūpindamasis kariuomenės stiprinimo reikalais. Varėnos dvare Vytautas Didysis parašė daug laiškų įvairių valstybių vadovams. Pirmasis laiškas parašytas1413 metų sausio 13-ąją, taigi jau po Žalgirio mūšio. Ordino magistrui adresuotame laiške pažymima, kad laiškas rašytas būtent „naujajame medžioklės dvare, vadinamame Varėna, greta Merkio upės“.

XXX

Senojoje Varėnoje gimė kompozitorius ir dailininkas M.K.Čiurlionis (1875 – 1911). Jo namo vietoje šiuo metu stovi tik paminklinis akmuo.

2013 metų balandžio 10 dieną Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu patvirtintas Senosios Varėnos herbas.

Varėnos miestelis įsikūrė dėl geležinkelio „Vilnius – Gardinas“ atšakos, nutiestos 1862 metais. Didžiausia miesto šventė – „Grybų šventė“, organizuojama nuo 1996-ųjų paskutinįjį rugsėjo šeštadienį.

XXX

Per aštuonerius kovų metus su sovietiniais okupantais dzūkų partizanai patyrė daug pergalių, o kartu patyrė ir skaudžių netekčių. Didžiausia tragedija čia įvyko 1949 metų sausio 24 – 25 dienomis, kada buvo išduota DLK Vytauto grupės vadavietė.

XXX

Pauosupės kaimas garsus vaikų poeto A.Matučio drėve – muziejumi. Drėvė buvo A.Matučio darbo kabinetas.

Pauosupėje yra gyvenęs ir žymus grafikas Algimantas Švažas su šeima. Čia jis išdrožė senųjų dievų stabų – šventu puslankiu išrikiavo Perkūną, Žemyną, Velnią…

XXX

Lynežeris – miškų kaimas. Jo mokykloje dirbo žinomi poetai Kostas Kubilinskas ir Algirdas Skinkys. Į Lynažerio pradžios mokyklą K.Kubilinskas atvyko dirbti 1947-aisiais. Nors jis buvo puikus vaikų poetas, tačiau jis talkino sovietų saugumo struktūroms persekiojant mūsų partizanus.

Lynažerio kaimas įsikūręs prie ežero, miško apsuptyje. Kaimo pavadinimas susijęs su ežero vardu. Čia stovi 13 sodybų, turinčių architektūros paminklo statusą. Pasak vietinių gyventojų, tos kaimo trobos statytos labai seniai.

XXX

Kriokšlio ( arba Šumas) – kaimas Varėnos rajone. Kaimą upė Ūla dalina į dvi dalis – Kriokšlį ir Šumą. Šumo pusėje auga du ąžuolai, pasodinti 1933-aisiais, S.Dariaus ir S.Girėno žūties dieną (sodino Kazimieraičių draugija).

Karaviškės kaimas. Pagal lenkų valdžios 1921-aisiais atliktą surašymą kaime gyveno 11 žmonių, iš kurių visi užsirašė lietuviais.

XXX

Dudičiuose stovi paminklas 1863 metų sukilimui atminti (vienam iš sukilėlių vadų – Liudvikui Narbutui ir jo bendražygiams). Dubičiai – pats lietuviškiausias kaimas Baltarusijos pasienyje.

Ūlos ir jos aukštupio Pelesos pakrantėse žmonių gyventa jau ankstyvajame akmens amžiuje.

Liudvikas Narbutas, istoriko Teodoro Narbuto sūnus, buvo vienas pirmųjų sukilimo organizatorių Vilniaus gubernijoje. Jis gimė 1831 metais Šaurų dvare, Lydos apskrityje. Liudvikas, iš mažens prisiklausęs tėvo pasakojimų apie didvyriškas lietuvių kovas su vokiečių ordinais, visa širdimi pamilo savo kraštą. Už dalyvavimą slaptoje jaunimo organizacijoje ir rastus nelegalius raštus 18-metis Liudvikas buvo suimtas, nuplaktas rykštėmis ir atiduotas į kariuomenę. Tarnavo Kaukaze. Už pasižymėjimą jam buvo suteiktas karininko laipsnis.

Po Nikolajaus I mirties buvo amnestuotas, tad 1859-aisiais grįžo į tėvynę ir apsigyveno Vilniuje. Lietuvos komiteto paskirtas Lydos apskrities kariniu viršininku, Liudvikas turėjo organizuoti ginkluotą sukilimą apskrityje ir vadovauti vienam iš būrių. Sunkiausia buvo apsirūpinti ginklais.

Vasario 13-ąją Liudvikas su savo broliu Boleslovu ir keliais savanoriais išvyko į mišką. Persikėlus L.Narbuto būriui arčiau Vilniaus, prie jo prisidėjo dailininko Mykolo E.Andriolio vadovaujamas Vilniaus jaunimo būrelis. L.Narbutui artėjant prie Vilniaus, generalgubernatorius V.Nazimovas susirūpino, kad sukilėliai neužpultų miesto, todėl buvo sustiprinta miesto apsauga.

Pirmą kartą L.Narbuto būrys kovėsi su baudžiamąja rusų kariuomene kovo 9 dieną prie Rūdninkų. Atakavo sukilėlius pulkininkas Vinbergas su trimis kuopomis pėstininkų ir kazokų šimtine.

Sukilėliai atrėmė puolimą. Po sėkmingų kautynių L.Narbuto būrys atvyko į Nočios girią. Norėdamas suklaidinti priešą, būrio vadas dažnai keitė vietą, sunaikino tiltą per Katros upę. Tuo tarpu štabo kapitono Timofejevo pėstininkų ir kazokų daliniai išskubėjo ieškoti L.Narbuto vadovaujamų sukilėlių.

Balandžio 11-ąją prie Dubičių įvyko kautynės. L.Narbutas, turėdamas 150 žmonių ir nežinodamas priešo jėgų, pasitraukė.

Iš Gardino pasiųstas pulkininkas Verneris su trimis kuopomis pėstininkų ir eskadronu dragūnų aptiko L.Narbuto būrį prie Laukštutėnų dvaro, netoli Kalvių kaimo. Nors padėtis buvo nepatogi, L.Narbutas balandžio 20-ąją buvo priverstas stoti į kautynes. Priešo gretose buvo 42 nukauti ir daug sužeistų, o sukilėlių gretose – keliolika sužeistų ir 7 nušauti. Žuvo ir L.Narbuto adjutantas Vladislovas Novickis, inžinerijos karininkas.

L.Narbuto būrys vėl susirinko prie Dubičių. Žinodamas apie gausias priešo jėgas, kurios jį persekiojo, L.Narbutas, keisdamas vietą ir visaip klaidindamas priešą, parinko būriui nuošalią vietą miškuose tarp balų. Savo brolį Boleslovą jis pasiuntė į Trakų apskritį pas sukilėlių vadą Feliksą Vislouchą, prašydamas pagalbos.

Be to, jis tikėjosi pagalbos ir iš Lydos. L.Narbutas su savo būriu lūkuriavo prie Dubičių. Čia jo būrį buvo aplankiusi sesuo Teodora Mančiunskienė, kuri atvežė sukilėkliams maisto, pinigų, laiškų.

Už L.Narbuto galvą Vilniaus generalgubernatorius V.Nazimovas buvo pažadėjęs 1000 rublių. Tokiais pinigais susigundė miško sargas Bazilis Karpovičius ir pasisiūlė Timofėjevui parodyti sukilėlių stovyklą. Timofėjevas, tiksliai sužinojęs, kur slapstosi sukilėliai, persikėlė per Katrą. L.Narbuto būrys buvo užpultas krūmingose balose gegužės 4-ąją.

Per kautynes L.Narbutas buvo pašautas į koją. Nešamas draugų iš mūšio lauko Liudvikas antrą kartą sužeidžiamas. Šį kartą – į kaklą. Mirdamas pasakė: „Mirštu už Tėvynę“. Dalis būrio išsiblaškė po mišką. Kautynėse kartu su vadu žuvo trylika sukilėlių. Jie palaidoti bendrame kape Dubičiuose. Čia 1933 -aisiais pastatytas paminklas su užrašu „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Vėliau įrengtas ir skulptūrų skveras.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.07.07


Prisijunkite prie diskusijos