Kastytis Stalioraitis. Kodėl aš neabejingas Ukrainos likimui? (II)


Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Pirmojoje dalyje supažindinau skaitytoją su mano senelės Vainės Oranskaitės Šakalienės gimine, susijusia su Ukraina, papasakojau apie vieno iš Vainių Oranskių lobio suradimo Laskovo kaime prie Voluinės Vladimiro 1609 metais istoriją. Dabar siūlau paskaityti kitą, šiek tiek ankstesnę, istoriją gretimame Oranų kaime.

O TEMPORA, O MORES

Trys Oranskiai yra paminėti 1594 m. Voluinės Vladimiro pilies teismo byloje. Jų nuosavybėje buvo Oranų kaimas, esantis netoli Laskovo kaimo.

SUCHODOLŲ ŠVENTIKO TĖVO NAUMO SKUNDAS DĖL TO, KAD PONAI ORANSKIAI MUŠĖ JĮ, KANKINO IR, PRIKAUSTĘ GRANDINE PRIE NUŠAUTO ŽMOGAUS LAVONO, PASODINO Į KALĖJIMĄ. VAZNIO APŽIŪRA IR PRANEŠIMAS.

1594 metų liepos mėnuo, 22 diena

Vladimiro Valdovo pilies teismo įstaigoje priešais mane, Joną Duboveckį, į pareigas paskirtą jo malonybės pono Zagorovskio, Vladimiro paseniūnio, Suchodolų tėvas Naumas atpasakojo ir labai sunkiai ir verkdamas skundėsi ponais Oranskiais: Jonu, Tichnos sūnumi, Timočiu, Juknos sūnumi, ir Mykolu Hromyčičiu, Grigaliaus sūnumi, dėl to, kad štai dienos vakarykštės, ketvirtadienį, liepos mėnesį, dvidešimt pirmą dieną, šiais devyniasdešimt ketvirtaisiais metais, išvardinti ponai Oranskiai su savo tarnais, pavaldiniais ir padėjėjais užvažiavę greitai visu būriu į nuosavą žemę mano pono, jo šviesybės kunigaikščio Jurgio Čartoriskio, mane, iš Suchodolų (kaimo), tautos teisės apsaugotą, asmenį dvasišką, žmogų ramų, niekam niekuo nenusikaltusį, apžiūrintį savo arimus ir jau namų link einantį, ten pat mane ponai Oranskiai prirėmę įkalbėjo, kad kažkokiam pašautam žmogui, kuris jau merdėjo, maldą palydų sukalbėčiau.

Ir kai pats laisva valia jų prašomas priėjau prie to pašautojo, ponai Oranskiai nežinia dėl kokios priežasties pasigavo mane, primušė ir į snukį davė, ir atvedę į Oranus grandine su tuo lavonu pašautojo, kuris jau buvo nebegyvas, sukaustė ir čia iki pilies palydėję į kalėjimą atidavė.

Viduramžių raiteliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir prašė mane Suchodolų šventikas vaznio apžiūrai ir paliudijimui jo, nekalto kalinio mano. Jam aš paskyriau Vladimiro pavieto vaznį, kilmingąjį poną Mykolą Gnoenskį, kuris su šiuo reikalu susipažinęs iki šios Viešpaties dienos, aukščiau paminėtos datos, užrašą į pilies teismo knygas išsakė šiais žodžiais: Jūsų malonybei teisėjui prisakius ir turėdamas prie savęs kilmingus, žmones gerus, poną Mikalojų Židkovičių ir poną Joną Bykovskį, mačiau pats šventiką Suchodolų, tėvą Naumą čia Vladimiro pilyje grandinėse šalia lavono sėdintį, kuris priešais mane, vaznį, ir kilminguosius, aukščiau paminėtus, papasakojo: štai dieną vakarykštę, mėnesio liepos dvidešimt pirmą man apžiūrint savo arimus ir jau besirengiant namo eiti, nieko nenujaučiant, ten pat mane ponai Oranskiai įprašė, kad kažkokiam pašautajam, kuris jau merdėjo, maldą atsisveikinimo ištarčiau.

Ir kai tuomet pats laisva valia jų prašymu priėjau, ponai Oranskiai nežinia dėl kokios priežasties mane pasigavo, primušė, snukį išdaužė ir atvedę į Oranus prie to pašautojo lavono, kuris jau buvo negyvas, prikaustę ir iki pilies atlydėję į kalėjimą atidavė. Kaip atlaisvindamas tą užmuštąjį aš, vaznys, su kilmingaisiais aukščiau paminėtais, pats girdėjau iš paties pono Jono Oranskio, kuris taip kalbėjo: kadangi šventikas pats laisva valia pas mus atėjo, tai mes jį pagavome ir prie to užmuštojo pasodinome.

Ir mačiau aš pats tą šventiką į kalėjimą pasodintą ir apjuostą grandine, sukaustytą. Ir prašė mane minėtas šventikas, kad tas jo pasakojimas ir kas vaznio sužinota į knygas būtų įrašyta; ką aš įrašyti liepiau.

1594 metų Vladimiro pilies knyga, puslapis 560 (iš LDK senosios slavų kalbos išvertė K. Stalioraitis).

Myliu Ukrainą

Kodėl Oranskiai šių dienų akimis žvelgiant taip negražiai pasielgė su šventiku Naumu iš Suchodolų?

Galbūt atsakymas glūdi 1577 m. liepos 11 d. Braclavo pilininko, Vladimiro horodnyčiaus, maršalo Bazilijaus Zagorovskio testamente, įtrauktame į Vladimiro pilies knygas.

Testamentas rašytas totoriaus Mamajaus-murzos kalėjime, kuriame B. Zagorovskis atsidūrė patekęs į nelaisvę mūšyje su būsimo Krymo chano Mahometo Girejaus kariuomenės būriu Voluinėje prie Redkos kaimo. Maršalas mirė nelaisvėje 1580 m.

Cituoju ištrauką:

1577, LIEPOS 11

Aš Bazilijus Zagorovskis … , Braclavo pilininkas, jo malonybės Valdovo karaliaus maršalas, Vladimiro horodnyčius …

Kadangi pavedė mano globai žmoną ir vaikus ir turtą savo ponas Jukna Oranskis, tai atskirai jų malonybių, ponų geradarių savo, šiame mano testamente išvardintų, prašau, kad jie tą vargšę našlę ir vaikus savo švelniame apgynime turėti teiktųsi, neleisdami niekam jai skriaudų daryti. O kai dėl velionio pinigų, mano reikalams skirtų, tai perkant medų neišspaustą dvidešimt kapų grašių duota, kurių dalį šventikas iš mano Suchodolų, parduodamas vašką iš to medaus, pasiimti turėjo; todėl ir dabar jos malonybė, ponia dėdienė mano, pastangas dėti turi, kad tos dvidešimt kapų grašių lietuviškų, visos, su tais pinigais, kuriuos už vašką šventikas pasiims, surinktos būdamos į rankas šventiko Suchodolų saugojimui, atiduotos būtų. O kai pono Juknos vaikai metų savo [pilnametystės] pasieks, tuo metu, pagal valią jo, velionio žmonai ir vaikams jos visus pinigus, kaip ir popierius mano, viską šventikas iš Suchodolų gerų žmonių akivaizdoje atiduoti turi, nieko, ir mažiausio, prie savęs nepasilikdamas.

Nuotraukų paroda, skirta Ukrainos laisvės gynėjams. Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gal tėvas Naumas neatidavė testamente nurodytų lietuviškų grašių kapų Juknos Oranskio žmonai ir jų sūnui Timočiui Oranskiui?

Minėtame testamente yra viena įdomi detalė. Karaliaus maršalas B. Zogorovskis, totorių nelaisvėje rūpindamasis savo sūnų ateitimi, rašo:

O kai Dievas gailestingas suteiks jiems…išsamių  žinių…, tuomet jos malonybė ponia dėdienė mano turi [surasti] bakalaurą ištikimą, kuris juos lotyniško rašto gerai išmokyti galėtų, ir, juos subūrusi, namuose mano liepti mokyti. O kai jau gerus to mokslo pradmenis turės, privalo jos malonybė… į Vilnių jėzuitams, nes ten giria gerą vaikų išlavinimą,… į mokslus juos atiduoti, kurių, į namus neatvažiuodami ir juose nebūdami, septynerius metus, o ir daugiau, jeigu Dievas duos, atkakliai ir rūpestingai siektų.

Sėdėjo maršalas B. Zagorovskis totorių kalėjime ir galvojo apie Vilnių…

Minėtas testamentas (esu jį visą išsivertęs) ukrainiečių vertinamas kaip XVI a. literatūros šedevras, palyginamas su Vladimiro Monomacho  „Pamokymais“.

Na, kaip, po visko, ką perskaitėte, ar galiu aš nebūti ir Ukrainos patriotu?

2020.01.30; 06:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *