Mūsų skaitytojai tikriausiai pastebėjo, jog visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt neskuba veltis į pastarųjų dienų skandalą dėl FNTT vadovų atleidimo. Taip elgiamės sąmoningai. Kol kas mums trūksta informacijos, kad galėtume užimti aiškesnę poziciją vertindami atleistųjų FNTT vadovų nuopelnus ar klystkelius.
Tiesiog kol kas turime per mažai žinių apie Vitalijaus Gailiaus ir jo pavaduotojo Vytauto Giržado nuveiktus darbus. Tiek prasmingus, tiek galimai neteisingus. O aklai pasitikėti viešojoje erdvėje pasirodančia informacija – per daug rizikinga. Karti gyvenimiška patirtis byloja, jog panašiais atvejais vienintelis veiksmingas vaistas nuo galimų apsirikimų – kruopštus faktų tikrinimas. Ir ypatingai atsargus, rezervuotas žvilgsnis į politikus, komentatorius, žurnalistus bei visuomenininkus, kuriems visuomet viskas aišku ir kurie turi susidarę itin kategorišką nuomonę.
Nesu iš tų, kurie naiviai mano, girdi, mūsų slaptosios tarnybos ir mūsų teisėsauga – be nuodėmės. Pats nukentėjau nuo lietuviškosios Temidės, pradėjusios žurnalistus bausti jau net ne už tai, ką jie konkrečiai parašo, o už tai, ką gali pamanyti statistinis skaitytojas ar rinkėjas (omenyje turiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjo Valerijaus Paškevičiaus ir Vilniaus apygardos teismo teisėjo Stasio Lemežio sprendimus). Nuodugniai domėjausi rezonansinėmis Šarūno Paberaliaus, čečėnų Hadižat ir Maliko Gatajevų, Eglės Kusaitės baudžiamosiomis bylomis. Šiomis temomis parašiau ne vieną dešimtį publikacijų.
Tad kuo labiau gilinuosi į tokio pobūdžio bylas, tuo darosi baisiau. Kategoriškai nesutinku, esą šiandieninė Lietuva – teisinė valstybė. Niekaip negaliu sutikti su kai kurių parlamentarų nuolat kartojama fraze, kad šiandien teisingumą Lietuvoje visuomet vykdo tik teismai. Taip turėtų būti, bet, deja, kol kas taip nėra. Juk neatsitiktinai politikų, prokurorų ir teisėjų bendruomenės visomis išgalėmis įnirtingai priešinasi tiesioginiam visuomenės dalyvavimui teisingumo procese, prisiekusiųjų teismo konsepcijai ir net teismo posėdžių bei apklausų stenografavimui. Advokatai iki šiol neturi teisės gauti teismuose naudojamų vaizdo ir garso įrašų kopijų, būtinų procesiniams dokumentams parengti ir deramai pasirengti teismų posėdžiams.
Beje, lietuvaičių, nukentėjusiųjų nuo tendencingų Lietuvos pareigūnų sprendimų, į portalą Slaptai.lt kreipiasi sulyg kiekviena diena vis daugiau. Jau nebespėju visiems padėti, nespėju stebėti visų teismo posėdžių.
Lietuva pakliuvusi į labai sudėtingą situaciją. Akivaizdu, kad šalies slaptosios bei specialiosios tarnybos ne visuomet rūpinasi valstybės interesais, o mūsų teismai ne visuomet ieško tiesos. Tačiau ar tai reiškia, kad galiu aklai pasitikėti politikais, visuomenininkais, kurie šiandien buriasi į iniciatyvinę grupę “Už teisingumą?” Kokie jų tikslai? Žvelgiant iš šalies, tarsi ir turėčiau pritarti visiems, kurie nūnai gina atleistuosius FNTT vadovus. Tačiau abejoti privertė kelių už teisingumą kovojančiųjų politikų, žurnalistų, visuomenininkų pareiškimai dėl rezonansinės Medininkų žudynių bylos ypatumų. Omenyje pirmiausiai turiu keistus, abejotinos vertės europarlamentaro prof. Vytauto Landsbergio, žurnalisto Tomo Dapkaus, generolo Vitalijaus Gailiaus ir visuomenininko Dariaus Kuolio viešus pareiškimus.
Jeigu FNTT vadovybės atleidimo peripetijos man nėra iki galo aiškios, todėl nedrįstu kategoriškai ginčytis, kas teisus, o kas – kaltas, tai Medininkų žudynių bylos tyrimo aktualijos man kur kas geriau žinomos. Atvirai kalbant, per paskutiniuosius trejetą metų nesu praleidęs, berods, nė vieno Vilniaus apygardos ir Lietuvos Apeliacinio teismo posėdžio, kuriuose narpliota sudėtinga Medininkų žudynių byla. Taip pat galiu pasigirti, jog esu perskaitęs visą Vilniaus apygardos teismui atiduotą Medininkų žudynių bylą. Ypač atidžiai susipažinau su “įrodymais”, kuriais remiantis mūsų prokuratūra pateikė sunkius kaltinimus buvusiam eiliniam Rygos OMON milicininkui Konstantinui Michailovui – Nikulinui. Taip pat nuodugniai, išsamiai susipažinau su vienintelio išlikusio gyvo liudininko Tomo Šerno parodymais, duotais bylą tyrusiems prokurorams.
Jei Lietuva būtų teisinė, demokratinė, žmogaus teises gerbianti valstybė, buvęs Rygos OMON milicininkas K.Michailovas – Nikulinas šiandien senų seniausiai būtų paleistas į laisvę. Kadangi byloje, kurią Vilniaus apygardos teismui perdavė prokurorai Saulius Verseckas ir Rolandas Stankevičius, nėra nė vieno nei tiesioginio, nei netiesioginio įrodymo, kad mūsų pareigūnus Medininkų poste žudė būtent K.Michailovas – Nikulinas. Tėra vienintelis 2008-ųjų metų pabaigoje netikėtai „atsiradęs“ anoniminio liudininko tvirtinimas, esą jis kažkada seniai nežinia iš kokio asmens yra girdėjęs, kaip kažkoks asmuo perpasakojo savo prielaidas.
O prielaidos tokios: neva K.Michailovo rankos gali būti suteptos Medininkų muitinės postą saugojusių lietuvių krauju. Tačiau labai keista, kad slaptasis liudininkas negali įvardinti, kas ir kada jam šiuos “faktus” pateikė, kas yra tikrasis tokių “žinių“ šaltinis. Jis nežino ir negali pasakyti, ką konkrečiai darė K. Michailovas tame poste, kai vyko žudynės, kas jose dalyavo. Daugiau jokių įrodymų byloje nėra.
Taip pat labai keista, kad tiek mūsų prokurorai, tiek mūsų teisėjai nelinkę tikėti tuo, ką per pastaruosius dvidešimt metų yra tvirtinęs T.Šernas. Jei T.Šernas sako, kad užpuolimas prasidėjo 4 valandą ryto, prieš pat auštant, tai mūsų prokurorai įrodinėja, jog užpuolimas prasidėjo ne anksčiau penktos valandos ryto, kai jau buvo pilnai prašvitę. Jei T.Šernas sako, kad užpuolikas turėjo automatą “Kalašnikov” su medine buože, tai mūsų prokurorai tvirtina, jog užpuolikas turėjo visai kitokios modifikacijos automatą “Kalašnikov” – sudedamąjį. O teismo nuosprendyje nurodytas dar kitoks ginklas, kokio net ginkluotėje tuo metu nebuvo ir niekas iš liudytojų jo nėra matęs.
Jei T.Šernas tvirtina, kad K.Michailovo jis neatpažįsta kaip užpuoliko, mūsų prokurorai ir teisėjai tvirtina, jog šie T.Šerno prisiminimai, vaizdžiai tariant, nėra įtikinamas K. Michailovo alibi. Netikima net ir dar 2003 metais priimtu ir įsiteisėjusiu Lietuvos teismo sprendimu. Šiuo teismo sprendimu buvo nustatyta, kad eilinis K.Michailovas net neturėjo galimybės dalyvauti žudynėse. Nuostabą didina ir tai, kad, nors ikiteisminio tyrimo metu T.Šernas atpažino net du posto užpuolime dalyvavusius asmenis, o jo parodymų teisingumą patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, nei teismui, nei prokuratūrai tokios “smulkmenos” nerūpi.
Todėl labai suglumau šių metų kovo 5 dieną “Lietuvos žiniose” perskaitęs Tomo Dapkaus straipsnį “Neslaptos paslaptys”. Nustebino abu: ir žurnalistas, ir jo kalbinamas prof. V.Landsbergis.
Štai pirmoji suklusti verčianti citata. “Kriminalinė policija, vykdydama tyrimą Medininkų byloje, kuriam vadovavo Vytautas Giržadas, fiksavo, jog į Vilniaus apygardos teismo rūmus, kai vyksta posėdis ir teisiamas smogikas Konstantinas Michailovas, slapta atvyksta Rusijos Federacijos ypatingosios paskirties būrių smogikai ir persirengę civiliais sėdi teismo salėje, stebi kaltinamąjį, o kaltinamasis akivaizdžiai mato, kad yra Rusijos stebimas”. Tai – žurnalisto T.Dapkaus klausimas, adresuotas prof. V.Landsbergiui. Europarlamentaras V.Landsbergis, žinoma, puola pritarti žurnalistui T.Dapkui: “Ši situacija kaip du vandens lašai primena garsųjį filmą “Krikštatėvis” apie Sicilijos mafiją ir tą pačią mafiją Amerikoje”…
Toks pareiškimas su byla nesusipažinusiems gali skambėti įspūdingai. Bet šių eilučių autoriui, kryptingai byla besidominčiam trejetą metų iš eilės, šie pareiškimai labiau panašūs į netiesos sakymą. Paskutiniuosius trejetą metų kantriai vaikščioju į visus teismo posėdžius. Deja, jokių smogikų teismo salėje nesu matęs. Nė karto. Vilniaus apgardos teismo posėdžių salė, į kurią atvesdavo K.Michailovą, dažniausiai būdavo tuštutėlė. Salėje sėdėdavo tik teisėjai, prokurorai, kaltinamasis, jo advokatai ir šių eilučių autorius.
Na, keletą kartų buvo atėję jauni studentai iš Mykolo Riomerio teisės universiteto, retsykiais užklįsdavo vienas kitas Lietuvos žurnalistas. Teismo posėdžiuose kartais dalyvaudavo žuvusiųjų Medininkų pareigūnų vaikai, žmonos. Teismo procesą dažnai stebėjo K.Michailovo interesus ginančio advokato Arūno Marinkevičiaus kolega nuo senų laikų – Policijos sistemos pensininkas Ramūnas Markevičius. Šio žmogaus nei generolas Vitalijus Gailius, nei jo pavaduotojas Vytautas Giržadas, nei jų pavaldiniai tiesiog negali nepažinoti. Taigi įtartinų asmenų teismo salėje regėti neteko.
Tiesa, trys buvę K.Michailovo – Nikulino bendradarbiai (Rygos autobusų parko vairuotojai) bei teisiamojo paaugliu sūnumi besirūpinantis krikštatėvis buvo atvykę į Medininkų žudynių bylos teismo posėdį pasiklausyti paskutinio teisiamojo žodžio. Šis vizitas – vienintelis toks atvejis per beveik trejus metus trukusį teismo procesą. Po to teismas išėjo priimti nuosprendžio. Taigi bylos tyrimas teisme jau buvo baigtas, todėl įtarti, kad jie sugužėjo daryti slapto poveikio K.Michailovui – didžiausia nesąmonė. O generolas V.Gailius ir jo pavaduotojas V.Giržadas tuo metu jau beveik dvejis metus dirbo nužudymo bylų tyrimuose nedalyvaujančioje ir su tokiais tyrimais nieko bendra neturinčioje Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje FNTT.
Suklusti verčia ir Tomo Dapkaus pateikta informacija, esą „Kriminalinė policija vykdė tyrimą Medininkų byloje, kuriam vadovavo Vytautas Giržadas“. Ir šis teiginys, kaip dabar aiškėja, abejotinas. Beje, jis, meistriškai papuošia priešrinkiminę viešųjų ryšių akciją ir suteikia jai nepelnyto solidumo. Kad suprastume visus niuansus, tereikia atkreipti dėmesį į V.Giržado gimimo metus (1973-ieji), aukštojo mokslo Lietuvos Policijos akademijoje baigimo datą (1996-ųjų vasarą), taip pat – ir į baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, jog ikiteisminiam tyrimui vadovauja bylą tiriantis prokuroras.
Tampa akivaizdu, jog V.Giržadas net ir norėdamas niekaip nebūtų galėjęs ne tik vadovauti Medininkų žudynių bylos tyrimui, bet ir kaip nors dalyvauti jame anksčiau nei po 2008-ųjų metų balandžio mėnesio. Tuo tarpu žurnalistas T.Dapkus pateikia visuomenei tikrovės neatitinkančią, klaidinančią informaciją tarsi kurstydamas nereikalingas aistras bei keldamas vien tik rinkiminei akcijai naudingą įtampą.
Beje, sėdėdamas tuščioje teismo salėje ne sykį svarsčiau, kodėl Lietuva šia byla taip keistai domisi – domisi tarsi ignoruodama, tarsi nutylėdama. Būsiu atviras: ne sykį knietėjo viešai paklausti, kodėl teismo posėdžiuose nė karto neišvydau prof. V.Landsbergio ar bent jo padėjėjų, LRT žurnalisto T.Dapkaus, Kovo 11-osios Akto signatarų, tautininkų, sąjūdiečių, politinių kaltinių, tremtinių, savanorių? Neįdomu? O gal tiesiog nenorėta savo akimis išvysti, kokie silpni mūsų prokurorų argumentai, kaip teisėjai akivaizdžiai palaiko kaltintojų pusę, nors privalėtų išlaikyti pusiausvyrą ir būti nešališki?
Be abejo, kitų Lietuvoje įtakingų žiniasklaidos priemonių žurnalistai, medžiodami sensacijas, retsykiais užsukdavo pasmalsauti, ar teismas dar nepaleido į laisvę K. Michailovo ir kaip pagaliau jį nuteisė. Atmintyje išliko sąmoningai iškraipyti kai kurių kolegų reportažai apie Medininkų byloje tariamai nustatytus, tačiau realiai neegzistuojančius faktus. Ši aplinkybė jau tuomet norom – nenorom vertė susimąstyti apie išankstinį, tendencingą visuomenės nuomonės formavimą.
O štai antroji sugluminusi citata. “Kalbant apie kitus tyrimus, kuriuos atliko Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas, – tai Medininkų byla. Ši byla pajudėjo tik tada, kai iš Valstybės saugumo departamento ji buvo perduota kriminalinei policijai, ir iš Latvijos buvo pargabentas Rygos OMONo ypatingosios paskirties smogikas. Jis teisiamas. Ir štai, ką viešai patvirtino tie pareigūnai, kad toje pačioje Medininkų byloje prokuratūros pavedimu jie tyrė ir Vytauto Pociūno nužudymo bylą. Lenda tie patys asmenys, kurie finansuoja smogikų gynybą ir finansuoja Vytauto Pociūno šmeižtą. Ir tie asmenys turi ryšių su aukštais VSD pareigūnais”. Tai – vėl žurnalisto T.Dapkaus klausimas.
Taigi, anot T.Dapkaus, “lenda tie patys asmenys, kurie finansuoja smogikų gynybą”. Bet gal tokiu atveju žurnalistas T.Dapkus galėtų paaiškinti, ką jis konkrečiai turi omenyje? Nejaugi omenyje turimi K.Michailovą – Nikuliną ginantys advokatai Arūnas Marcinkevičius, Ingrida Botyrienė ir Oskaras Rodė? Man regis, ši T.Dapkaus pozicija – labai iškalbinga. T.Dapkus netiesiogiai patvirtina mano nuolat skelbiamą nuomonę: K.Michailovui – Nikulinui pateikti kaltinimai neparemti jokiais konkrečiais duomenimis. Priešingu atveju kam tada kabinėtis prie profesionaliai dirbančios advokatų komandos?
Jei prokurorai R.Stankevičius ir S.Verseckas būtų turėję bent vieną konkretesnį įrodymą, kad K.Michailovas tą lemtingąją naktį vis tik buvo bent jau Medininkų posto apylinkėse, nepadėtų jokie “gynybos finansavimai”. Tokiu atveju finansuok nefinansavęs, o gynyba vis tiek bus bedantė ir bejėgė ką nors pakeisti teisėjų kolegijos nuosprendyje.
Atvirai kalbant, pirmą kartą girdžiu tokius absurdiškus kaltinimus. Tik pamanyk, kalti ne ikiteisminio tyrimo tyrėjai, ne prokurorai, nepajėgę per dvidešimt metų surinkti bent minimalių įrodymų. Kaltas ne teismas, atsisakęs reikalauti įrodymų bei apklausti net ir tuos liudytojus, kurių parodymais buvo grindžiamas kaltinimas. Kalti ne teisėjai, atsisakę paskirti bei atlikti daug ekspertizių bei apžiūrų, atmetę visus gynybos prašymus ir neleidę apklausti gynybos liudytojų. Kalti advokatai, principingai, atkakliai siekiantys išsiaiškinti, kuo remiantis kalėjimu iki gyvos galvos nuteistas jų ginamasis!
Įsivaizduokime tokią situaciją: jei K.Michailovas neturėtų lėšų samdytis advokatų, advokatą tokiu atveju jam parūpintų Lietuvos valstybė. Manau, kad valstybės apmokamas advokatas taip pat bent jau kartą paklaustų, o kur, ponai, įrodymai, leidžiantys neabejoti K.Michailovo dalyvavimu žudynėse, jo žiaurumu ir ciniškumu? Bet, remiantis V.Gailiaus, T.Dapkaus ir prof. V.Landsbergio žodžiais, net tokiu atveju būtume verčiami manyti, esą Rusijos slaptosios tarnybos apmoka Rygos OMON smogiko gynybos kaštus?! Ar galima sugalvoti didesnį absurdą?
Ir kam tai naudinga būtent šiuo metu, kai Medininkų žudynių bylą nagrinėja Lietuvos Apeliacinis teismas? Nejaugi V.Gailius, T.Dapkus ar prof. V.Landsbergis nėra nieko girdėję apie Lietuvos Advokatūros įstatyme įtvirtintas advokato ir jo klientų santykių apsaugos priemones bei paslapčių išsaugojimo garantijas? O gal konservatoriai – krikščionys demokratai ketina inicijuoti jų panaikinimą?
Ypač įsiminiau žurnalisto T.Dapkaus žodžius, esą Medininkų byla pajudėjo iš “mirties taško” tik tada, kai iš VSD ji buvo perduota kriminalinei policijai ir iš Latvijos buvo pargabentas buvęs eilinis Rygos OMONo milicininkas. Jei tai – tiesa, tada aš dar labiau priverstas abejoti FNTT vadovų kompetencija bei profesionalumu. Kam iš Rygos į Vilnių parsigabenti K.Michailovą – Nikuliną, jei neturima jį kompromituojančios medžiagos ir įrodymų? Kokiu pagrindu teisėjai jį suėmė ir nuteisė? Tad belieka gūžčioti pečiais: ar prof. V.Landsbergis, visuomenininkas D.Kuolys ir žurnalistas T.Dapkus, apie Medininkų žudynių tyrimo ypatumus viešai reiškiantys savo nuomones, yra atidžiau perskaitę visą bylos medžiagą, įsigilinę į visus joje sukauptus duomenis?
Per pastaruosius kelerius metus teko kalbėtis su kai kuriais mūsų teisėsaugos pareigūnais ir politikais. Jie vienbalsiai tvirtino, jog pats svarbiausias laikotarpis įkalčių ieškojimui – pirmosios dienos ir pirmieji mėnesiai po nusikaltimo. Žodžiu, labai svarbi pati tyrimo pradžia. Itin didelę reikšme nusikaltimo atskleidimui tuo laikotarpiu turi tyrimo veiksmų apimtys ir intensyvumas, kruopštumas, visapusiškumas bei kokybė. Kuo toliau, tuo sunkiau ką nors susekti, atrasti.
Tikimybė ką nors išsiaiškinti praslinkus metams po nusikaltimo sumažėja daugiau nei per pusę. Tuomet belieka tikėtis tik laimingo atsitiktinumo. Kai kurių nusikaltimų nebeįmanoma atskleisti jau ir po pusmečio. Nors tyrimo pradžios laiko faktorių įtakoja begalė kitų objektyvių veiksnių, tačiau laiko faktoriaus dominantę ikiteisminio tyrimo ir operatyvinio darbo profesionalai vienbalsiai pripažįsta absoliučiai reikšminga.
Vieni pagrindinių veiksnių, nenumaldomai įtakojamų laiko tėkmės, – subjetyvi žmogaus atmintis ir asmens gebėjimas išsaugoti bei tiksliai prisiminti pirminę informaciją apie įvykį. Laikas, deja, visuomet arba dildo, arba papildo. O tai reiškia, kad, laikui bėgant, atmintyje išsaugoti informacijos likučiai apauga pačiomis įvairiausiomis, dažnai neįtikėtinomis įvykių versijomis ir jų interpretacijomis. Būtent ši priežastis tampa nebeįveikiama kliūtimi atrenkant tyrimui arba nuosprendžiui būtiną tikslią informaciją, reikalingą įrodymams surinkti.
Būtent dėl šios priežąsties nuo seno visuotinai priimti ir įteisinti baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Teisinės manipuliacijos dirbtinam senaties terminų prailginimui, deja, nesustiprina ir niekaip nepakeičia natūralių žmogaus psichikos gebėjimų. Apie tai negalėjo nežinoti politikai bei prokuratūros ir policijos pareigūnai, tyrę Medininkų žudynes.
Taigi siekiant išsiaiškinti, kodėl Medininkų žudynių byloje taip akivaizdžiai stinga įrodymų, tyrimų, ekspertizių, derėtų bent kiek atidžiau pažvelgti į 1991-uosius – 1992-uosius metus. Kas tuo metu vadovavo Lietuvos valstybei? Ogi prof. V.Landsbergis. 1991 – 1992-aisiais jis buvo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas. Puikiai prisimenu, koks sudėtingas, painus, pavojingas buvo anas laikotarpis. Net neabejoju, jog prof. V.Landsbergis net ir labai norėdamas negalėjo sužiūrėti visų problemų. Ir vis dėlto, atsidūręs kolegos žurnalisto T.Dapkaus vietoje, būčiau pasiteiravęs, kokias 1991- 1992-ųjų klaidas mato pats profesorius.
Taip pat galima priminti ir tuos kelis laikotarpius, kai Seime beveik absoliučią daugumą turėjo konservatoriai, paskui – ir konservatoriai-krikščionys demokratai. Belieka retoriškai pasiteirauti, kaip intensyviai Medininkų žudynių byla buvo tiriama Tėvynės sąjungos valdymo metais? Bylos dokumentai liudija, jog net ir tuo laikortarpiu Medininkų žudynių tyrimo aktyvumas buvo minimalus, o vėlesniais laikotarpiais iki pat 2008- ųjų sausio mėnesio jo iš viso nebuvo.
Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos žudynių Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės poste Nr. 1 eigą bei nusikaltimo tyrimo veiksmų intensyvumą, net ir tuo atveju, jei kiekvienam ikiteisminio tyrimo veiksmui atlikti būtų paaukota bent viena kalendorinė darbo diena, akivaizdu, jog nusikaltimas, atmetus atliktus tyrimo veiksmus, visiškai netirtas daugiau nei 3 515 (tris tūkstančius penkis šimtus penkiolika) kalendorinių dienų arba 161,28 mėnesių. Vaizdžiai tariant, iš Medininkų žudynių tyrimui atlikti atseikėtų 15-os metų, byla daugiau nei 14 metų nebuvo tiriama visai. Tik 2008- 2009-aisiais, pasibaigus visiems įmanomiems senaties terminams, tirta bent kiek intensyviau. Vos vienerius metus.
Ieškoti šioje byloje Rusijos, o juolab Lietuvos slaptųjų tarnybų intrigų – būtina. Bet vargu ar pasielgsime teisingai, įžvalgiai, protingai, jei Rusijos žvalgybos ar Lietuvos specialiųjų tarnybų trukdymų ieškosime gynybos pusėje.
Šių metų kovo 6-ąją Lietuvių kalbos institute Vilniuje buvo surengta diskusija “Kas šiandien vyksta Lietuvos teisėtvarkoje?” Buriasi judėjimas “Už teisingumą”. Judėjimui vadovauti, berods, pasirengęs „visuomenininkas“ Darius Kuolys. Lyg ir graži idėja. Tačiau suglumino nei iš šio, nei iš to D.Kuolio viešai pareikšti priekaištai Rygos omonininką K.Michailovą ginančiam advokatui A.Marcinkevičiui. Jis trukdąs tirti Medininkų žudynių bylą bei nuteisti kaltuosius asmenis. Renginyje juk kalbėta apie visai kitus dalykus. Kalbėta apie blogus teisėjus, blogus prokurorus, blogus pareigūnus, blogąją telefoninę teisę… Leiskite nusistebėti, kuo čia dėti advokatai? Taip ir liko neaišku, kodėl visuomenininkui D.Kuoliui neįtiko profesionaliai savo klientus ginatis advokatas?
Nejaugi advokatas gali sužlugdyti profesionaliai parengtą ir profesionaliai analizuojamą bylą? Gal vis tik bylos tyrimui labiausiai trukdo tie, kurie privalėjo surinkti bent šiokių tokių omonininko kaltę patvirtinančių įrodymų? Gal vis tik bylą žlugdo tie, kurie metų metais nesirūpino kaltųjų paieška? Nejaugi visuomeninis sambūris “Už teisingumą” sutinka, kad Lietuvos teismuose žmonės būtų teisiami be jokių kaltės įrodymų? Ar advokato pasamdymo faktas atstoja kaltės įrodymus? Ar honorarų advokatui mokėjimo faktas galėtų įrodyti kaltinamojo žmogaus kaltę? Svarbiausia – nuo kada ir kokio įstatymo pagrindu asmuo, turintis pilnai pagrįstą nuomonę apie faktus ir ją garbingai ginantis, yra vien dėl to laikomas kaltu ar net pavojingu valstybei?
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt artimiausiu metu pateiks ir daugiau su Medininkų žudynių byla susijusių įtartinų keistenybių.
Nuotraukoje: portalo Slaptai.lt savininkas, žurnalistas Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius.
2012.03.08
