Keletas kritinių pastabų totoriška tematika


Print

Pakliuvau į keblią padėtį. Lietuvos totorių bendruomenių pirmininkas dr. Adas Jakubauskas padovanojo storą, gražiai įrištą, gausiai iliustruotą enciklopedinio pobūdžio knygą “Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje”, kuri buvo išleista 2009-aisiais metais Kaune. Ne tik padovanojo, bet ir gražų autografą užrašė. Be abejo, dabar tikriausiai laukia, kada gi apie šį veikalą parengsiu gražią recenziją. Juk tądien, kai sulaukiau A.Jakubausko dovanos, jį ir nufotografavau, rankose laikantį “Lietuvos totorius istorijoje ir kultūroje”. Maniau, kad toji nuotrauka bus puiki iliustracija prie būsimos recenzijos.

Ir vis dėlto apie šį Lietuvos totoriams itin reikšmingą įvykį – pirmąjį išsamų enciklopedinio pobūdžio leidinį – rašyti neskubėjau. Knyga padovanota 2009-ųjų metų vasaros antrojoje pusėje. Dabar – jau 2010-ųjų pradžia. Be abejo, dr. Ado Jakubausko, Galimo Sitdykovo ir Stanislavo Dumino parengtą knygą su visomis įžangomis ir anotacijomis perskaičiau.

Susiradau net papildomos literatūros. Omenyje turiu 2001-aisiais metais Tatarstano sostinėje Kazanėje išleistą knygą “Otčizny vernyje syny”, kurioje taip pat daug pasakojama ir apie iš Lietuvos kilusius žymius totorius. Bet ranka rašyti recenziją apie “Lietuvos totorius” vis nekilo. Ir štai dėl ko. Atidžiai ją perskaitęs supratau, kad negalėsiu parašyti labai teigiamo atsiliepimo, o rašyti ne itin palankų tekstą buvo lyg ir nepatogu.

Juk su Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos vadovu mus sieja produktyvi kelerių metų draugystė. Esu svečiavęsis daugelyje Lietuvos totorių organizuotų renginių. Nakvojau jaunųjų totorių surengtoje stovykloje Vilniaus pakraštyje prie vaizdingo ežero, kartu su Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos ir Lietuvos totoriais lankiau totoriams šventas vietas Trakuose, Kaune, Raižiuose, kartu su totorių delegacija apžiūrėjau Vytauto Didžiojo Karo muziejuje surengtą specialią parodą, pasakojančią apie narsiuosius totorių karius. Žinoma, dalyvavau iškilmingoje ceremonijoje, kai Lukiškių aikštėjė buvo prikalta paminklinė lenta, primenanti, jog čia kadaise stovėjo musulmoniška mečetė, nugriauta sovietų valdžios metais. Taip pat viešėjau Dzūkijoje įrengtame totoriškame muziejuje. Ne tik lankiau, ne tik viešėjau, ne tik apžiūrėjau. Kiekvienas toks renginys buvo išsamiai aprašytas tiek “XXI amžiuje”, tiek internetinėje svetainėje Slaptai.lt.

Be abejonės, nesigailiu dalyvavęs tose išvykose. Jų metu pavyko giliau pažvelgti į turtingą, sudėtingą, pergalių ir tragedijų kupiną Lietuvos totorių praeitį. Deja, būtina pripažinti, jog ne visuomet Lietuvos totoriai ėjo išvien su Lietuva. Kai kada Lietuvos ir iš Lietuvos kilusių totorių interesai išsiskirdavo, nesutapdavo, nutoldavo. Tai netiesiogiai patvirtina ir išleistas veikalas “Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje”. Štai kodėl ilgokai lūkuriavau, spaudai rengdamas atsiliepimus apie šį veikalą.

Vienas iš knygos autorių filosofijos mokslų kandidatas Galim Sitdykov įžangoje rašo: “Šios knygos autorių keliama užduotis – tęsti studijas ir rinkti garsių Lietuvos totorių biografinius duomenis. Biografinės medžiagos pateikimo lakoniškumas ir jos išdėstymas abėcėlės tvarka, terminų žodynėlis, šaltinių ir literatūros sąrašas leidžia šią knygą priskirti prie informacinio enciklopedinio pobūdžio leidinių”.

Kitoje vietoje tas pats G.Sitdykovas pabrėžia: “Labai aktyviai domisi ir savo protėvių istorinių nuopelnų tyrinėjimo procese dalyvauja kitas šio leidinio bendraautoris – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Adas Jakubauskas. Jo erudicija ir atkaklumas lėmė, kad metraščiuose, tarp jų pirmiausiai priskiriamų XX amžiui, jam pavyko rasti didžiulius mažai žinomų archyvinių dokumentų ir kitų šaltinių klodus”.

Kas gali prieštarauti tokiems G.Sitdykovo pastebėjimams? Nuoširdžiai sveikinu Lietuvos totorių pastangas kuo giliau ir išsamiau pažinti savo praeitį. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad galų gale Lietuvoje išleistas veikalas, pasakojantis maždaug apie du šimtus iš Lietuvos kilusių, su Lietuvos vardu susijusių totorių. Kai kuriuos totorius Lietuva tikrai privalo gerbti bei prisiminti. Tačiau tuo pačiu negaliu nepastebėti, jog būta ir tokių totorių, kurie pasiaukojančiai, sąžiningai gynė ne Lietuvos, bet Rusijos imperijos interesus. Kaip man, lietuviui, derėtų žiūrėti į tuos iš Lietuvos kilusius totorius, kurie, pavyzdžiui, rusų carams bei imperatoriams padėjo palaikyti nutautinimo, asimiliavimo, rusinimo tvarką okupuotose Europos šalyse, kariauti su turkais, prancūzais, japonais? Juk tokių generolų knygoje “Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje” aprašyta ne viena dešimtis. Iš viso – apie dvidešimt.

Jokiu būdu neraginu falsifikuoti nei lietuviškos, nei totoriškos, nei rusiškos istorijų. Kaip buvo, taip ir rašykime. Jei jau spaudai rengiama sąžininga enciklopedija apie Lietuvos totorius, į ją turi būti įtraukti žymūs visų pažiūrų ir likimų totoriai, kokiose armijose ir kariuomenėse jie bebūtų tarnavę. Istorijos falsifikuoti nevalia. Tačiau lietuviai neturėtų slėpti, mano supratimu, ir savo neigiamo požiūrio į Rusijos imperijos interesus uoliai gynusius totorius. O Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas A.Jakubauskas neturėtų įsižeisti, jei mes, lietuviai, labiau gerbiame ir mylime tuos totorius, kurie Žalgirio mūšyje kartu su mumis mušė kryžiuočius arba kurie mūsų sukilėliams padėjo priešintis caro žandarams, nei tuos totorius, kurie buvo ištikimi Rusijos imperijos sargai.

Ypač įsimintinas, sektinas, mano supratimu, Lietuvoje tuo metu rezidavusio Turkijos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Oguz Ozge elgesys. Kai Vilniaus Rotušėje buvo pristatoma knyga “Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje”, ambasadorius O.Ozge iškilmingoje ceremonijoje nedalyvavo. Nedalyvavo greičiausiai todėl, kad enciklopedijoje aprašomi ir tie keliolika totorių, kurie Maskvai padėjo kariauti su turkų sultonais. O totorių, kurie būtų kariavę turkų pusėje, – lyg ir nėra. Žinoma, įvairiai galima vertinti demonstratyviai nepalankų Turkijos atstovo žestą. Juolab kad totoriai ir turkai – užtektinai giminingos tautos. Tačiau smerkti Turkijos ambasadoriaus už jo principingumą taip pat nederėtų. Man regis, Lietuvai kur kas dažniau derėtų domėtis, kokios pozicijos laikosi būtent Turkija. Vien pragmatiškais sumetimais. Turkija – viena iš galingiausių, įtakingiausių NATO narių. Turkijos naikintuvai pusę metų jau saugojo mūsų padangę. Štai kodėl mums turėtų būti bent jau įdomu, ką vienu ar kitu klausimu mano oficialioji Ankara.

Jei jau analizuojame, kas tą popietę svečiavosi Rotušėje, būtina pabrėžti, jog Rusijos ambasados atstovai leidinį apie totorius pagerbė pačiu aukščiausiu lygiu. Pagerbė ne tik morališkai, bet ir finansiškai. Knygoje rašoma, kad jos leidimą parėmė Rusijos Federacijos Bendratautiečių užsienyje reikalų komisija. Net ženkliukas su Rusijos Federacijos vėliava įdėtas. Tad gal dėl šios priežasties totoriškoje enciklopedijoje gana išsamiai aprašomi Rusijai palankūs totoriai? Štai keletas pasakojimų būtent apie tokius totorius. “1877 – 1878 m. K.Kričinskis dalyvavo Rusijos – Turkijos kare. Su savo eskadronu įėjo į Jerevano dalinį, kuriam vadovavo generolas leitenantas Tergukasovas. K.Kričinskis narsiai dalyvavo daugelyje mūšių. Sužeidimų išvengė, bet 1877 m. prie Deva – Boinu vietovės buvo kontūzytas į galvą. Už drąsą ir narsą apdovanotas Šv. Anos 3-iojo laipsnio ordinu su kalavijais ir kaspinu, Šv. Stanislavo 2-ojo laipsnio ordinu su kalavijumi, taip pat gavo majoro laipsnį”. Ši ištrauka – labai iškalbinga. Jei neapsirinku, generolas Tergukasovas gali būti armėnas. Omenyje turint sudėtingus šiandieninius Turkijos – Armėnijos santykius, tokie faktai turkams gali būti ypač nemalonūs.

Štai dar vienas pasakojimas apie Rusijos – Turkijos karo dalyvį. “Generolo majoro A.Maliušickio – Ulano karinė veikla tęsėsi Kryme, kur jis vadovavo vienam iš divizijos eskadronų. Jauno rotmistro atvykimas sutapo su Rusijos – Turkijos karu. Archyviniuose dokumentuose rašoma, kad A.Maliušickis – Ulanas buvo Juodosios jūros pakrantės gynybinėje kariuomenėje, dalyvavo kovose, kai turkų eskadra apšaudė Eupatoriją”.

O dabar – nedidelis totoriškas pavyzdys iš Rusijos – Japonijos karo. “Rusijos – Japonijos karo metais generolas A.Baranovskis buvo paskirtas 72-osios pėstininkų divizijos, su kuria Varšuvos būrio sudėtyje kariavo, vadu. Mukdeno kovų pradžioje divizija buvo Vyriausiosios vadovybės strateginiame rezerve. 1904 m. gruodžio mėn. A.Baranovskis pristatomas generolo leitenanto laipsniui gauti”.

O čia – keletas eilučių apie aukšto rango totorių karininką, kuris padėjo rusams kariauti prieš prancūzus. “Tais pačiais metais Tuhan Murzos Baranovskio Jokūbo pulkas dalyvavo generolo Rimskio – Korsakovo vadovaujamo Rusijos karinio korpuso ekspedicijoje prieš prancūzus Šveicarijoje. Rugsėjo 14 d. pasižymėjo kautynėse prie Kirchdorfo, o rugsėjo 26 d. – prie Šleteno kaimų”.

Taigi enciklopedijoje “Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje” – lietuviškų istorijų ne tiek jau daug. Galėčiau pasakyti net taip: prieš paimdamas į rankas enciklopediją tikėjausi rasti kur kas daugiau būtent Lietuvai aktualių, įdomių temų. Juk šios knygos leidybą parėmė ne tik Rusijos Federacija. Jos leidybą parėmė ir Lietuvos kultūros ministerija bei Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Galų gale ši knyga išleista ne kur nors Kazanėje ar Maskvoje, o Kaune, taip pat ir už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus.

Jau mūsų minėtas vienas iš knygos bendraautorių G.Sitdykovas tvirtina, jog ši knyga turėtų tapti pagrindu rengiant didelį informacinį enciklopedinį leidinį, kurio pavadinimas būtų “Lietuvos totoriai”. Pasak filosofijos mokslų kandidato G.Sitdykovo, “jame būtų nagrinėjami pagrindiniai egzistenciniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių paveldo aspektai, kaip antai: istorija, religija, karyba, profesijos, tradicijos ir papročiai”. Tas pats G.Sitdykovas mano, kad į tokį darbą turės įsijungti gerokai daugiau autorių.

Palaikau šį Lietuvos totorių ryžtą. Tuo pačiu kaip Lietuvos pilietis negaliu nepareikšti ir savo pageidavimo: gal naujojoje enciklopedijoje totoriai galėtų daugiau dėmesio skirti būtent Lietuvai aktualiems, svarbiems, brangiems aspektams? Man regis, Lietuvos totoriai jau padarė vieną netaktišką žingsnį. Galbūt pirmiausiai jiems reikėjo išleisti enciklopediją, kurioje būtų aprašomi vien Lietuvai nusipelnę totoriai, o tik paskui imtis daug bendresnio pobūdžio leidinio, pasakojančio ir apie rusų – japonų, rusų – turkų, rusų – prancūzų karus? Šis mano teiginys greičiausiai susilauks prieštaraujančiųjų, girdi, raginu iškraipyti praeitį. Anaiptol. Praeities iškraipyti neskatinu. Tiesiog kviečiu Lietuvą nepamiršti, jog toli gražu ne visos tautos ir valstybės elgiasi taip tolerantiškai, kaip mes, lietuviai.

Na, išleidome totorišką enciklopediją Kaune. O kokią knygą Lietuvai svarbiomis temomis už savo lėšas išleis Tatarstano totoriai Kazanėje? Jei ten bus rusų kalba išleista, sakykim, knyga, pasakojanti apie Lietuvos toleranciją totoriams bei visoms kitoms tautinėms mažumoms, – džiugu. O gal Kazanėje įmanoma rusų kalba išleisti knygą apie mūsų miško brolius, 1944 – 1953-aisiais kovojusius su sovietų okupantais? Kazanės totoriai greičiausiai nežengs šio Lietuvai palankaus žingsnio. Net jei ir norėtų, jiems taip pasielgti neleistų ta pati Rusija, kurios ambasadorius noriai svečiavosi Vilniaus Rotušėje surengtame totoriškame minėjime.

Tik nemanykime, jog Rusija knygą “Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje” parėmė atsitiktinai, skatinama vien draugiškų, altruistinių tikslų. Rusija turi aiškią politiką: kuo daugiau Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų paversti savo sąjungininkėmis. Rusijos dėmesio centre – ne tik Lietuvos totoriai. Bet Rusijai bendradarbiauti su Lietuvos totoriais sekasi puikiai. Kai kurie Lietuvos totoriai net rusiškų medalių ir apdovanojimų jau susilaukė. Nors savo prigimtimi jie artimesni turkams, Turkijos diplomatai į Lietuvos totorių renginius kažkodėl neskuba atvykti. 

Lietuvai būtų parankiau, ramiau, saugiau, jei mūsų totoriai noriau bičiuliautųsi su NATO nare Turkija, bet ne Rusija.

Gintaro Visocko nuotraukoje: Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas dr. Adas Jakubauskas, rankose laikantis enciklopedinio pobūdžio knygą “Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje”.

2010.01.11


Prisijunkite prie diskusijos