Kęstutis Masiulis. Kad Lietuva nebūtų tik vienas miestas


Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Subalansuota ir tolygi valstybės plėtra, o gyvenimo sąlygos yra panašios visur – kaime, mieste, didmiestyje, atskirose miesto dalyse ar net namų kvartaluose. Tokiam svarbiam tikslui pasiekti valstybės kuria strategijas, planus ir tai vadinama Regionų politika.

Lietuvoje tai deklaratyvus terminas, nes juo prisidengiant siekiama išnaudoti ES ir valstybės išteklius, mažai kreipiant dėmesį, ko nori žmonės. Veiksmingos ir tikslingos regionų politikos nebuvimas mūsų šalyje programuoja kaimų, miestelių ir rajonų centrų nykimą ir mažėjimą, o Vilnius auga ypač sparčiai. 2020 m. liepos 1 d. duomenimis per metus sostinės gyventojų skaičius ūgtelėjo net 9,5 tūkst., tai kaip visas Kuršėnų miestas. Nepaisant investicijų į infrastruktūrą mažesniuose miestuose, gyventojai išvyksta, o didmiesčių augimas tik spartėja.  

Darbo ir perspektyvų

Pasak mokslininkų, reikėtų užtikrinti esmines sąlygas – patrauklias darbo vietas ir perspektyvią viziją ateičiai tam, kad regionas būtų gyvybingas, o jaunimas neišvyktų ir kurtų ateitį gimtajame krašte. Kai yra pagalvojama apie šiuos du pagrindinius kriterijus, tada jau galima rūpintis ir geresne infrastruktūra, susisiekimu, švietimo ir socialinėmis paslaugomis. Bet kol nėra darbo ir perspektyvų, sulaikyti gyventojus nuo išvykimo labai sunku.

Ignalinos r. savivaldybė pagal visus rodiklius yra pačiam savivaldybių reitingo dugne, todėl, kad trūksta investicijų, maži mokami atlyginimai ir aukštas nedarbo lygis. Pabradėje, priešingai, veiklą plečia gamykla „Intersurgical“, o miestelyje atsidaro naujos vaikų darželių grupės, statybos leidimų Pabradėje išduodama daugiau nei visame likusiame Švenčionių krašte (savivaldybėje dar yra panašaus dydžio kaip Pabradė miestai – Švenčionys ir Švenčionėliai). Visi gyvybingesni Lietuvos miestai turi savo didesnius darbdavius. Kėdainiuose veikia „Lifosa“, Akmenėje cemento gamykla, Mažeikiuose naftos perdirbėjas. Visaginas yra liūdnas pavyzdys. Tai miestas, kuris neteko daugiausiai Lietuvoje, net 50 proc. gyventojų dėl stambiausio darbdavio – Ignalinos atominės elektrinės – sunykimo.

Vinco Kudirkos aikštėje Vilniuje – šokiai. Slaptai.lt nuotr.

Nuo 2016 m. regionuose (ne Vilniuje) panaikinta per 15 tūkst. valstybės finansuojamų darbo vietų. Tai milžiniškas skaičius. Palyginimui, „Akmenės cemente“ dirba apie 450 darbuotojų, „Intersurgical“ apie 1,7 tūkst. Ši įmonė yra stambiausias darbdavys kaimiškose savivaldybėse. „Investuok Lietuvoje“ pasaulyje pripažįstama kaip labai gera investicijų pritraukimo agentūra, džiaugiasi, jei per metus pritraukti nauji investuotojai „pažada“ sukurti 2 tūkst. naujų darbo vietų, o dauguma planų juk didžiuosiuose miestuose. Taigi per keletą metų mažosiose savivaldybėse panaikinta 15 tūkst. darbo vietų – koks smūgis regionų plėtrai!!

Kur prapuola darbo vietos?

Pasaulyje spartėjant informacinių ir išmaniųjų technologijų plėtrai, darbdaviai pertvarko ir koreguoją savo įstaigas. Dabar nebereikia turėti lokalių padalinių, galima riboti tiesioginių kontaktų su klientais skaičių ir atsisakyti išvykų, o pasitelkti el. paslaugas. Anksčiau buvę įprasti bankų skyriai persikėlė į internetą, be fizinio kontakto jau nuperkama apie pusę buitinės technikos, ką jau kalbėti apie įmokų ir mokesčių surinkimą. Valstybės paslaugos nėra išimtis. Optimizacija, centralizacija ir efektyvumo paieškos yra reikalingos valstybei, kad jos paslaugos būtų kokybiškos, tačiau Lietuvoje darome vieną svarbią klaidą. Optimizacija mūsų šalyje išvirsta į darbo vietų perkėlimą iš regionų į Vilnių. Kol mažesniuose miestuose uždaromi darbo biržos padaliniai, reformuojami komisariatai, pašto skyriai, naikinamos ligoninės, tai Vilniuje kuriamos naujos darbo vietos. Vien pernai sostinėje sukurta per 3 tūkst. naujų valstybės finansuojamų darbo vietų.

Kasmet augantis valstybės finansuojamų darbo vietų skaičius Vilniuje jau peržengė 100 tūkst. Taigi kas ketvirtas vilnietis dirba valstybiniame sektoriuje, o kai kuriuose regionuose tokių nėra nė 10 proc.

Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuva gali ir turi toliau tęsti optimizaciją, bet gana darbo vietas bekelti į Vilnių. Šią kadenciją įkurtas Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras. Jis perima buhalteriją, personalo tvarkymą, duomenų tvarkymą, teisines paslaugas iš kitų valstybinių įstaigų. Absoliuti dauguma šios įstaigos darbo vietų telkiama Vilniuje, o jos iškeliamos iš regionų. Pavyzdžiui, Platelių regioninio parko buhalterė dirbo Plateliuose, dabar ji atleista, o nauja buhalterė jau dirba sostinėje. Valkininkų tuberkuliozės ligoninė uždaryta, personalas atleistas, o naujas padalinys įsteigtas Santariškėse.

Kaip Lietuvoje atsidarė „Western Union“ ar „Danske Bank“ globalių paslaugų padaliniai, iš kurių aptarnaujami klientai Vakarų Europoje, taip ir Šiauliuose, Kuršėnuose ar Alytuje gali atsidaryti paslaugų centrai, iš kurių tos pačios buhalterinės ar personalo paslaugos bus teikiamos visai valstybei. Lygiai taip pat valstybinės įmonės ar paslaugų teikėjai turėtų būti skatinami savo operacijų padalinius perkelti į regionus. Kai skambiname į „Sodrą“ ir atsiliepia konsultantas, jis dirba iš Radviliškio, kur įkurtas skambučių centras.

Kryptinga valstybės politika

Norvegija nuo 2006 m. iš Oslo iškėlė 1,6 tūkst. valstybinių darbo pozicijų. Konkurencijos tarnyba įsikūrė antrame pagal dydį mieste Bergene, poliarinių tyrimų institutas iškraustytas arčiau Šiaurės ašigalio, o į kalnų, upių ir fiordų supamą Fiordę, kur gyvena 13 tūkst. žmonių, išsikėlė Norvegijos taikdarių organizacija „Norec“, kuruojanti programas 25 skurdesnėse šalyse. Pietų Korėja iš Seulo iškėlė du trečdalius vyriausybės įstaigų, daugelį į neseniai pastatytą Sedžongą. Nuo 2015-ųjų Danija į įvairius miestus perkraustė tūkstančius valstybės tarnautojų. Malaizija 1999 m. daug biurokratų iš Kvala Lumpūro iškėlė į naują miestą – Putradžają.

Provincija. Alytus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvai būtų verta sekti kitų šalių patirtimi ir perkelti dalį valstybės finansuojamų darbo vietų iš Vilniaus į mažesnius miestus. Tai investicijos ir tiesioginė parama regionų plėtrai. Valstybinio sektoriaus darbo vietos ne tik niekuo ne prastesnės nei privataus, bet dažnai net patrauklesnės. Jos visada skaidrios, su visomis socialinėmis garantijomis, paprastai stabilesnės, o be to, jos labai traukia jaunus kvalifikuotus specialistus. Pasak apklausų, jaunimas veržiasi dirbti biuruose „su popieriais“. Net geresnis atlyginimas fabrike ar darbininkiškoje profesijoje nemotyvuoja. O regionuose kaip tik trūksta darbo vietų biuruose. Jau Šiauliuose maža darbų „su popieriais“, ką kalbėti apie dar mažesnius miestelius.

Regionuose mažėjant gyventojų, atsiranda nemažai nereikalingo nekilnojamojo turto, pavyzdžiui, buvusios mokyklos. Tokius pastatus būtų galima pertvarkyti į biurus ir panaudoti valstybės reikmėms, tuo pat atlaisvinant brangius rūmus sostinės centre, kuriuos mielai įsigytų ar išsinuomotų verslininkai ir valstybei mokėtų mokesčius. Valstybė gi savo turtą valdytų efektyviau, nes pastatų regionuose išlaikymas ir priežiūra kainuoja mažiau, darbuotojai, dėl mažesnės darbo rinkos, lojalesni, o valstybės plėtra subalansuota.

Neverta susitelkti tik apie garsųjį Žemės ūkio ministerijos iškėlimą į Kauną. Buvo padaryta klaidų, ministerija yra Vyriausybės dalis, tai nelogiška iškelti vieną padalinį iš sistemos, bet kokia nors Nacionalinė mokėjimo agentūra yra atskira institucija ir būtent tokia įstaiga galėtų išsikelti į kitą miestą. Nereikia tokių perkėlimų daryti per naktį, bet turint planą, veikti žingsnis po žingsnio. Tai gali būti ir 10 ar 20 metų programa. Pradžiai bent sustabdyti procesą, kai Vilniuje kasmet daugėja naujų valstybinių darbo vietų,  o regionuose sparčiai mažėja, o tada jau sekti Danijos ir kitų šalių patirtimi.

2020.08.17; 10:30

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.