Kęstutis Masiulis. Kas pagaliau pamatys priemiesčių gyventojus?!

Lietuvoje veikia Žemės ūkio ministerija su būriu pavaldžių institucijų, kuriose dirba per 2 tūkst. darbuotojų, taigi žemės ūkio sektorius  ir ūkininkai tikrai negalėtų skųstis, kad yra palikti be valstybės dėmesio. Žemės ūkio veikla Lietuvos verčiasi tik apie 100 tūkst. žmonių, tačiau veikia ministerija su daug pavaldžių institucijų.

Visai kitokia situacija yra su Lietuvos urbanistika, miestų planavimu ir ypač su priemiesčiais. Miestuose gyvena du trečdaliai Lietuvos gyventojų, o priemiesčiuose dar keli šimtai tūkstančių, tačiau nei valstybinių institucijų, nei efektyvios miestų politikos mūsų šalyje nėra. Miestų savivaldybės galynėjasi su stichiška miestų plėtra ir chaosu, o labiausiai kenčia gyventojai. 

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.

Vilniaus rajonas jau didesnis už Panevėžį

Valstybės lygiu mažai kas domisi, kaip keičiasi Lietuvos gyventojų koncentracija ir jų poreikiai. Per paskutinius 25 metus labai daug žmonių iš kaimo vietovių ir mažesnių miestelių persikėlė gyventi į didžiuosius miestus. Jau daugybę metų statistikai fiksuoja kaip beveik visose savivaldybėse mažėja gyventojų. Vos keliose matomas gyventojų prieaugis – Vilniaus rajono, Kauno rajono ir Klaipėdos rajono savivaldybėse. Vilniaus rajono savivaldybė savo gyventojų skaičiumi oficialiai jau peržengė 100 tūkstančių, nors tikrasis skaičius gali būti iki trečdalio didesnis. Tai daugiau, nei yra registruota gyventojų Panevėžyje ir panašiai kaip Šiauliuose. Ar į tai reaguoja Vyriausybė?

Aktyvi plėtra vyksta ir Kauno bei Klaipėdos priemiesčiuose. Daugiausiai pastebima, kad neradę galimybės statytis individualaus namo mieste, tolimesnes teritorijas renkasi miestiečiai. Ši plėtra vyksta chaotiškai, neplanuotai ir neorganizuotai. Pavyzdys Klaipėdoje – Dituvos sodai, kur labai prastai išvystyta infrastruktūra, o gyvena per 4 tūkst. žmonių. Daugiau nei Lazdijuose! Tai, pirmiausia, yra Vyriausybės nesugebėjimo vykdyti urbanistikos politikos, rezultatas. Lietuva stulbinamu greičiu virsta vieno didesnio miesto ir dviejų mažesnių miestų valstybe. Padėtis gal geresnė nei Latvijoje ar Estijoje, kur tik po vieną miestą, bet ar tai pasiteisinimas?

Priemiesčių problemos niekam nerūpi

Formaliai už miestų politiką atsakinga Aplinkos ministerija, tačiau kadangi ministerijai sukrauta daugybė funkcijų, nuo gyvosios gamtos ir miškų iki statybų ir atliekų, tai miestams dėmesio neužtenka. Panašiai yra ir su regionų politika, kurią, neva, kuruoja VRM, bet vėlgi rūpinantis policija, valstybės tarnybai ir regionams laiko nebelieka.

Trūkstant valstybinio reguliavimo, savivaldybės nenori, o norinčios ir nepajėgia, vienos pačios formuoti kryptingos miestų planavimo politikos. Ypač tai liečia didžiuosius miestus, kur dėl sparčiai besikeičiančių urbanistinių problemų lyg ir turėtų susitarti miesto savivaldybės su rajono savivaldybėmis. Bet ar susitaria? Dėl tokios betvarkės, plėtra vyksta chaotiškai. Namai statomi bet kur, visai nekreipiant dėmesio į gatvių tinklo ir infrastruktūros trūkumą. Neužtikrinamas geras patogus susiekimas viešuoju transportu, nesukuriamos viešosios rekreacinės erdvės, parkai, nepastatomi darželiai, mokyklos, poliklinikos ir kita miesto infrastruktūra. Dėl to, labiausiai kenčia patys gyventojai, kurie negali gauti normalių paslaugų. Taip stichiškai plečiantis miestų teritorijoms, valstybės ir savivaldybių įstaigos nepajėgia užtikrinti pakankamo finansavimo viešajai infrastruktūrai. Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų gyventojų tankumas jau keliolika kartų nusileidžia kitų Vakarų Europos miestų gyventojų tankumui, o tai kelia, ir ateityje dar labiau kels, rūpesčius, kaip išlaikyti didelę ir plačią infrastruktūrą mažėjant gyventojų skaičiui.

Ar priemiesčiai yra kaimai?

Vilniaus rajono, kaip ir kitų priemiestinių savivaldybių, gyventojai valstybės dokumentuose priskiriami „kaimo gyventojams“. Štai Skaidiškių kaime gyvena 4,3 tūkst. kaimiečių, Rudaminos kaime 3,9 tūkst., Pagirių kaime 3,5 tūkst. Tai biurokratų popieriuose vadinami „kaimai“, kuriuose daugėja gyventojų, o štai „miestai“, pasak biurokratų, yra Pagėgiai, Kavarskas, Pandėlys, Subačius, Vabalninkas ir kiti. Akivaizdu, kad tai nesąmonė ir tik iliustruoja Lietuvos miestų politikos neįgalumą.

Vilniaus priemiesčių gyventojai iš Nemėžio ar Skaidiškių yra vilniečiai ir su kaimo reikalais – žemės ūkiu, miškininkyste, tradiciniais amatais – nieko bendro neturi. Tai supranta ir žemės ūkio politikos planuotojai bei vykdytojai. Tačiau jie apsimeta, kad to nemato, o pamatyti reiktų, nes nuo to priklauso žmonių gyvenimo kokybė. Parama iš Europos Sąjungos 2014–2020 m. kaimo plėtrai (beveik 2 mlrd. eurų), kurią gauna Lietuva, tenka tikrai kaimo vietovėse gyvenantiems žmonėms, o priemiesčių bendruomenės į ją pretenduoti negali, nes nesiverčia amatais.

ES skiria paramą ir miestų plėtrai per programą „Urban“. Tam 2014–2020 m. numatyta apie 140 mln. eurų. Papildoma finansų eilutė yra mažesniems miesteliams. Priemiesčiai į šias programas vėl nepatenka, nes formaliai tai „kaimai“.

Politikai ir ekspertai kalba, kad po 2020 m. labai sumažės ES parama Lietuvai. Iki šiol pinigai buvo finansuojami pagal prioritetus, kurie sudėlioti 1990–2000 m., bet nuo to meto daug kas pasikeitė. Žmonės nori gyventi miestuose, tačiau valstybė apsimeta, kad to nemato. Neturime nei regionų, nei miestų politikos. Vyriausybė nežino kokią Lietuvą nori matyti po 10 ar 20 metų, o kai nėra vizijos, nėra ir priemonių. Daug mažesnė Estija ieško sprendimų, kaip stabdyti šalies susitelkimą tik Taline. Lietuvoje palikus viską savieigai, turime chaotišką plėtrą, nepatenkintus gyventojus ir valstybės virtimą vieno – trijų miestų šalimi.

2017.03.19; 06:16