Kęstutis Masiulis. Rusijos karai – ginkluotas Ukrainoje, energetinis Europoje


Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Rusija žingsnis po žingsnio, dešimtmečiais didino savo energetinių išteklių tiekimą į Europos Sąjungą. Taip ji gaudavo milžinišką pelną, kurį naudojo ginklavimuisi, bet nešykštėjo lėšų ir Vakarų politikų kyšiams. Tokia korupcinė „šrioderizacija“, lyg koks vėžys apėmė valstybių politinį elitą, kuris tapo strategiškai trumparegis, nustojo rūpintis savo šalių energetiniu saugumu, prarado bet kokius, ne tik energetinio bet ir karinio saugumo instinktus.

Prieš metus Rusija ėmė ruoštis karui su Ukraina. Kai Europos dujų saugyklos ištuštėjo, Kremlius tikėjosi didelio Vakarų politikų išgąsčio, susitaikymo su Ukrainos okupacija. Tačiau karas užsitęsė. Rusija į Vakarus tiekia vos 20 proc. kiekio, ką tiekdavo iki karo. Paradoksalu, bet iš to uždirba net daugiau. Bet net ne pinigai yra tikrasis didysis uždarbis, kurio siekia Rusija šia energetine dieta. V. Putinas siekia paveikti vyriausybes, verslo lobistus ir visuomenę. Šalti butai, dujų stokojanti pramonė turėtų spausti vyriausybes, kad reikia daryti nuolaidas Maskvai.

Rusijos energetinio šantažo Lietuvai istorija

Rusija energetiškai šantažavo Lietuvą nuolat. Ir šį kozirį ji naudojo tiek savo energetiniams tikslams siekti, tiek padėti Lietuvoje veikti politikams ir partijoms, kurios priešinasi Lietuvos energetinei nepriklausomybei.

2006 m. vasarą „remontui“ buvos sustabdyta naftotiekio „Družba“ atšaka į Mažeikius. Tai buvo spaudimo priemonė Lietuvos vyriausybei, kad Mažeikių naftos perdirbimo gamykla būtų perleista Kremliaus remiamiems oligarchams. Prasidėjo derybos, bet laimei, 2008 metais Vyriausybės vairą perėmė konservatoriai ir buvo nuspręsta šantažui nepasiduoti. Tam buvo ir instrumentas – dar 1993 m. suprojektuotas ir 1999 m. pastatytas Būtingės naftos terminalas. Šis terminalas leidžia per metus importuoti iki 12 mln. tonų naftos ir eksportuoti iki 14 mln. tonų naftos produktų. Pradžioje per terminalą buvo tik eksportuojama, o nuo 2006 m. jau ir importuojama nafta.

Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo“

Kitokia istorija nutiko su dujotiekiu „Družba“, jis „nesurūdijo“, kaip naftotiekis, tačiau dujų kaina buvo nustatoma daug brangesnė nei Vokietijai. Paradoksali situacija, Lietuva yra arti geografiškai, per jos teritoriją teka dujos į Kaliningrado sritį, tačiau taikoma energetikos kainų diskriminacinė politika. Neliko nieko kito, kaip statyti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą. Jo buvo ieškoma skubiai ir pavyko Pietų Korėjoje rasti ką tik pastatytą, bet dar niekam neišnuomotą terminalą. Vos šis projektas pradėjo veikti, dujų kainos „stebuklingai“ radikaliai nukrito ir dujotiekyje. Šantažas baigėsi.

Abu šiuos projektus lydėjo arši priešininkų kritika. Tai tapo kelių politikų, prorusiškų „žurnalistų“ ir net partijų pamėgta tema. Bene ryškiausiai šiame fronte reiškėsi politikas Artūras Skardžius. Tvirtinimas apie permokėtą kainą už SGD, geopolitiniu požiūriu yra nesąmonė. Tai buvo ir yra vienas esminių, strateginių mūsų laisvės bei nepriklausomybės garantų. Maskvos krankliai galėjo kranksėti, koks jis nereikalingas, brangus, tačiau iškilus krizei, paaiškėjo, kad teisūs buvo ne jie. Teisūs buvo tie, kurie visada suprato su kokiu kaimynu turime reikalą.

Dujų ir naftos sektoriuose Lietuvos dešiniesiems politikams pavyko įgyvendinti ne visus ilgalaikius projektus, kurie šiais aspektais garantavo mūsų energetinę nepriklausomybę. Jei nebūtų kairiųjų iš Lietuvos išvyta JAV įmonė „Chevron“, siūlanti  surasti ir pradėti eksploatuoti skalūninių dujų telkinius, tai šiuo metu turėtume ir savų pigių dujų. Tačiau 2013 m. suklestėjo judėjimas „Chevron von“ ir Maskvos bei jos kvislingų džiaugsmui amerikiečių įmonė pasitraukė iš Lietuvos. Ją išvejant matėme tuos pačius kairiųjų politikus.

Kaip sakoma, nori taikos – ruoškis karui. Turėti nuosavų dujų kairieji nepanoro. Dujos netapo lemiamu spaudimo instrumentu dėl SGD terminalo. Štai kokia yra savo laiku strateginio trumparegiškumo kaina. Nepadaryti strateginiai darbai vėliau virsta papildomais nuostoliais ir prarastomis galimybėmis.

Gazpromas

Kas būdamas jaunas negalvojo apie savo tolimą profesinę ateitį, nedėjo pastangų viziją įgyvendinti, tas sėkmingos ateities ir neturės, o gyvenimą lems rutina ir aplinkybės. Lygiai tas pat galioja įmonėms ir valstybėms. Valstybes valdo politikai, todėl sugebėti matyti šalies tolimus strateginius tikslus, turėtų būti jų pareiga.

Jei naftos ir dujų sektoriuose buvo atlikti svarbūs mūsų energetinę nepriklausomybę stiprinantys darbai, tai elektros gamybos sektoriuje priešingai tapome itin lengvai pažeidžiama valstybe. 

Kas kaltas dėl aukštų elektros kainų?

Lietuvai stojant į ES turėjome įgyvendinti dešimtis Europos Komisijos iškeltų reikalavimų. Vienas jų  – uždaryti Ignalinos AE, kuri buvo laikoma nesaugia, nes konstrukcija buvo identiška sprogusiam Černobylio AE reaktoriui. Mainais ES apsiėmė apmokėti uždarymo kaštus. Antrasis reaktorius buvo uždarytas 2009 m. ir Lietuva iškart susidūrė su savo elektros generacijos deficitu. Kad taip nutiks, politikai žinojo iš anksto ir A. Kubiliaus vyriausybė deryboms dėl naujos AE statybos pakvietė japonų investuotoją „Hitachi“. Buvo pasirašyta sutartis dėl investicijų ir statybos. Suskaičiuota vienos kWh kaina buvo 6,8 cento, įskaitant ir AE uždarymo kaštus. Štai tokia elektros kaina, apie kurią dabar galėtume tik pasvajoti, ir būtų garantuota ilgiems dešimtmečiams. Be to, mūsų pasienyje nebūtų pastatyta Astravo AE.

Elektros tinklai. Slaptai.lt nuotr.

Artėjo Seimo rinkimai. O į juos eiti visada labai paranku turint kokį nors patrauklų baubą, kad rinkėjas eitų ir balsuotų už partiją, kuri pasisako prieš baubą. Tokiu vienijančiu faktoriumi tapo „blogoji nauja AE“, su kuria ėmėsi kovoti A. Butkevičiaus vadovaujami socialdemokratai, R. Karbauskio valstiečiai, R. Pakso tvarkiečiai, V. Uspaskicho darbiečiai ir kiti populistai.

Jeigu ne strateginis kai kurių politikų aklumas, šiandien turėtumėm savo AE, pakankamus pigios generacijos pajėgumus ir šalia sienos nebūtų Astravo AE. Dabar gi turime didžiulį generavimo deficitą, brangią elektrą ir veidmainiškas krokodilo ašaras dėl padėties elektros sektoriuje liejančias tas pačias partijas ir politikus, kurie padarė viską, kad „Hitachi“ Lietuvoje nebūtų, kad neturėtume stabilaus pigios bazinės elektros generacijos šaltinio.

Kokia išeitis iš elektros krizės?

Ką galime daryti, tai derėtis dėl palankesnių kainų, tačiau kol vyksta karas Ukrainoje, didelių pagerėjimų šioje srityje tikėtis sunku. Elektros kaina yra gana tampriai susijusi su dujų ir kitų energijos šaltinių kainomis, kurios šiuo metu yra labai išaugusios. Jeigu ES tikrai sieks visiškai atsisakyti rusiškų energijos šaltinių, tai šitai gali pavykti tik per du ar tris metus. Neabejotina, kad ES šalių vyriausybės šiame laikotarpyje turės daliai gyventojų kompensuoti elektros kainą.

Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuva pati pasigaminti pigesnės elektros dideliais kiekiais gali maždaug nuo 2025 m., kai turėtų pradėti veikti suplanuotas Vėjo jėgainių parkas Baltijos jūroje. Vyriausybė skubina, kad darbai šia kryptimi paspartėtų. Gerai tai, kad saulės, vėjo projektai vystomi labai sparčiai visoje šalyje ir kiekvieną mėnesį didėja gamybos pajėgumai, todėl po truputį spaudimas mažinti kainą didės. Labai laukiamos yra Vilniaus kogeneracinės jėgainės pabaigtuvės. Pilna apimtimi veikianti elektrinė galia sieks 90 megavatų (230 tūkst. namų ūkio poreikio).   

Greito sprendimo, galinčio išspręsti ilgus metus nedarytų darbų nėra. Socialdemokratai ir jų partneriai 2012 m. sunaikino naujos atominės elektrinės projektą ir nepasiūlė nieko vietoj to. Turime didelį savos elektros gamybos trūkumą, kurį po truputį mažiname naujais veržliais saulės, vėjo ir biokuro projektais. Vyriausybė mažina biurokratinius barjerus naujoms elektrinėms iki minimumo, kreipia valstybės paramą ir pagalbą verslui bei gyventojams. Kuo daugiau savo elektros, kuo daugiau gamintojų, tuo bus mažesnė kaina rinkoje.

2022.08.29; 14:45

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.