Ketinimu nužudyti žurnalistę įtariami armėnų teroristinės organizacijos atstovai


Print

2010-ųjų metų sausio 20-ąją visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt buvo paskelbęs straipsnį “Teroristais tampa ne tik musulmonai” (taip pat – ir “XXI amžiaus” priede “Slaptieji takai”). Minėtoje publikacijoje išsamiai aprašėme, kiek daug teroristinių aktų prieš Turkijos diplomatus, istorikus bei žurnalistus armėnų teroristinės organizacijos surengė 1973 – 1987-aisiais metais Paryžiuje, Berlyne, Melburne, Toronte, Vienoje, Lisabonoje, Frankfurte ar Briuselyje. Šių metų vasario 22-ąją tęsėme pasakojimą apie armėnų teroristinių organizacijų nusikaltimus. Tik tądien didžiausią dėmesį skyrėme Chodžaly tragedijai. Toks mūsų sprendimas nebuvo atsitiktinis. Vasario 26-ąją viso pasaulio azerbaidžaniečiai pagerbia Chodžaly miesto aukas. Todėl ir mūsų žurnalistai atidžiai domėjosi, kas gi atsitiko 1992-aisiais metais nedideliame azerbaidžaniečių mieste Chodžaly (straipsnis pavadintas “Chodžaly skerdynės – pati didžiausia tragedija, kuri ištiko pasaulį 1992-aisiais”).

Šiandien, kovo 26-ąją, mes ir vėl gilinamės į sudėtingą, tragišką, dažnusyk iškraipomą ir neteisingai traktuojamą Turkijos ir Azerbaidžano istoriją. Gilinamės dar ir dėl to, kad kovo 31-oji Azerbaidžane – taip pat gedulo diena. Kovo 31-oji Azerbaidžane oficialiai minima būtent kaip azerbaidžaniečių tautos genocido diena. Dėl genocido azerbaidžaniečiai kaltina Armėniją ir jai talkinusią buvusią carinę Rusiją, buvusią Sovietų Sąjungą bei šiandieninę  Rusiją.

Rengiant šias publikacijas mums talkino vilnietis filologas ir literatūros tyrinėtojas Mahiras Gamzajevas.

Kaip ir pirmaisiais sykiais, taip ir dabar mes remiamės 2002-aisiais metais Azerbaidžano mokslo akademijos išleista enciklopedija “Prestuplenija armianskich terorističeskih ir banditskih formirovanij protiv celovecestva (XIX – XXI amžiai). Šiandieninę publikaciją pradedame nuo paslaptingo 1993-ųjų nutikimo Latvijos sostinėje Rygoje. Kodėl būtent nuo latviškų įvykių?

Ogi 1993-ųjų vasario 3 dieną Rygoje buvo pasikėsinta į apie azerbaidžaniečių – armėnų konflikto priežastis rašančios žurnalistės Tatjanos Čaladzės gyvybę. Būtina pabrėžti, jog T.Čaladzė tuo metu vadovavo laikraščiui “Latvijas laiks”. Be to, 1991-aisiais tarptautiniame Vokietijos konkurse ji buvo pripažinta geriausia tų metų žurnaliste. Pažymėtina dar ir tai, kad 90-ųjų metų pradžioje ji Rusijoje dirbo kaip Latvijos liaudies fronto atstovė ir bendradarbiavo su “Laisvosios Europos” radijumi. Tačiau pati svarbiausia aplinkybė yra ši: T.Čaladzė – viena iš pirmųjų užsienio žurnalistų, kurie ėmė viešai kelti klausimą apie armėnų teroristinių organizacijų nusikaltimus žmoniškumui.

Štai kaip ji pati aprašo įsimintiną vakarą, kai du jaunuoliai į ją paleido mažų mažiausiai tris šūvius. “Laikraštis “Latvijas laiks”, kuriame aš tuo metu dirbau redaktore, pasirodydavo ketvirtadieniais. Todėl kiekvieną trečiadienį, jei tik būdavau Rygoje, kontroliuodavau leidybinius procesus iki vėlyvo vakaro, kad, iškilus nesklandumams, galėčiau nedelsiant ištaisyti susidariusias klaidas. Laikraščio maketas būdavo užbaigiamas apie 20 valandą vakaro. Ir tik po to maketą atiduodavome į spaustuvę. O iki atidavimo spaustuvėn aš dirbdavau redakcijoje. Taip nutiko ir 1993-iųjų vasario 3-ąją. Maždaug 18 valandą aš paprašiau redakcijos vairuotojo, kad šis nueitų į gretimą kavinę ir nupirktų ko nors užvalgyti. Jis išėjo, o aš tik jam išėjus prisiminiau, jog norėčiau dar ir mineralinio vandens. Išlėkiau į gatvę. Tuo metu jis dingo sankryžoje. Aš jau buvau pasiruošusi vytis vairuotoją. Bet išgirdau, kaip kažkas šalia manęs garsiai šaukia. Nors kalbos nesupratau, bet iš intonacijos man buvo akivaizdu, kad kažkas keikiasi. Ir tie burnojimai – skirti man. Atsisukau. Šalia manęs stovėjo du jaunuoliai, ant veido užsimaukšlinę kepures, kad negalėčiau įžvelgti jų veidų. Jie abu kalbėjo man nesuprantama kalba: nei latviškai, nei rusiškai. Tik tuomet, kai jie ištarė žodį “Ajastan”, supratau, kad jie – armėnai. Mat “Ajastan” – armėniškas žodis. Jis reiškia žodį “Armėnija”. Aš dar bandžiau aiškintis, ko jie nori, prašiau, kad jie kalbėtų rusiškai. Bet kaip tik tuo metu kaip sulėtintame filme vienas jaunuolis iš kišenės išsitraukė ranką, ta ranka pradėjo artėti prie mano veido ir netrukus prieš mano akis plykstelėjo akinanti šviesa. Nors šūvio neišgirdau, tačiau suvokiau, kad į mane šovė. Aš automatiškai pradėjau bėgti šalin. Įsiveržiau į pirmąjį pasitaikiusią laiptinę. Ir tada jau išgirdau šūvius. Du šūvius.”

Minėtoje enciklopedijoje “Prestuplenija” rašoma, kad T.Čaladzės gyvybę išgelbėjo vairuotojas. Jis laiku sugrįžo, ir užpuolikai pabėgo. Į įvykio vietą atvykusi Latvijos policija surado dvi kulkas. Vieną, atšokusi nuo pastato sienos, įstrigo į greta stovėjusio automobilio skardą. Antroji įstrigo į duris, už kurių spėjo pasislėpti į armėnų teroristinių organizxacijų veiklą besigilinanti žurnalistė T.Čaladzė. Pati T.Čaladzė, kaip, beje, ir daugelis Latvijos žurnalistų, mano, kad tai būta teroristinio akto, kurio sumanytojai norėjo atsikratyti Azerbaidžano pusę palaikančia žurnaliste.

Taigi armėnų ginkluotų formuočių ir teroristinių organizacijų išpuoliai prieš taikius Azerbaidžano piliečius bei Azerbaidžanui prijaučiančius užsieniečius nesiliauja ištisus 1993-uosius metus. Štai 1993-aisiais metais kovo 27 – balandžio 3 dienomis armėnų ginkluoti smogikai, dar vadinami barzdočiais, aklai vykdantys teroristinės organizacijos “Dašnakcutiun” nurodymus, okupuoja Azerbaidžano rajoną Kialbadžarą, beje, nepriklausantį kalnuotai Kalnų Karabacho terotorijai. Šio išpuolio statistika tokia: apie 60 tūkst. Azerbaidžaniečių buvo išvyti iš savo gimtųjų namų. Jungtinių Tautų saugumo ir bendradarbiavimo organizacija balandžio 30-ąją priėmė rezoliuciją Nr. 822, kuria reiškiamas susirūpinimas dėl to, kad “iš gimtųjų namų buvo išvyta tiek daug civilių žmonių”. Tą rezoliuciją pasirašiusieji politikai reikalavo, kad armėnų ginkluotosios pajėgos nedelsiant pasitrauktų iš okupuoto Kialbadžaro rajono.

Azerbaidžano specialiosios tarnybos turi duomenų, kad dešimtys azerbaidžaniečių to išpuolio metu pakliuvo “barzdočiams” į nelaisvę. Pavyzdžiui, Arzu Armalijeva Binet. Ją su kitais nelaisvėn pakliuvusiais azerbaidžaniečiais susodino į sunkvežimį. Ji savo akimis matė, kaip armėnai šaltakraujiškai sušaudė belaisvius, kurie netilpo į sunkvežimį. Ji taip pat savo akimis matė, kaip smogikai iš armėnų teroristinių organizacijų sušaudė jos vyrą, brolį, seserį. Oficialusis Baku iki šiol nežino, koks likimas ištiko 60-imt nelaisvėn pakliuvusių azerbaidžaniečių iš Kialbadžaro.

Armėnų teroristinės organizacijos nekreipė dėmesio į JT organizacijos reikalavimus ir tęsė puolimus. 1993-iųjų metų kovo – balandžio mėnesiais armėnų teroristai iš teroristinės organizacijos “Karabach” okupavo visą Kialbadžaro miestą ir visus jam priklausančius rajonus. Statistika tokia: nužudyta apie 511 azerbaidžaniečių, į nelaisvę pakliuvo 321 azerbaidžanietis, apie pusę šimto azerbaidžaniečių – sunkiai sužeisti. Taip pat žinoma, kad dėl šių antpuolių per 58 tūkst. azerbaidžaniečių buvo priversti tapti pabėgėliais. Tarp pabėgėlių – ne tik azerbaidžaniečiai. Tarp pabėgėlių – kurdai, turkai, rusai, totoriai, ukrainiečiai, žydai, lezginai. Oficialusis Baku tvirtina, kad būtent Kialbadžaro rajonui ir miestui armėnų teroristai padarė nuostolių maždaug už 761 milijoną JAV dolerių.

Yra išlikę minėtos žurnalistės T.Čaladzės prisiminimai apie Kialbadžaro okupaciją. “Kialbadžaro rajoną armėnai užpuolė iš dviejų pusių: iš Kalnų Karabacho ir Armėnijos. Todėl galima drąsiai tvirtinti, jog armėnai tuo pačiu grubiai pažeidė tuo metu galiojusią Azerbaidžano valstybinę sieną. Puolimo metu civiliams buvo labai pavojinga, kadangi armėnų kariai apšaudė visas sraigtasparnių nusileidimo aikšteles. Tokių apšaudymų metu armėnams pavyko numušti maždiausiai du orlaivius su pabėgėliais. Po tokių tragedijų azerbaidžaniečių civiliams teliko trauktis kalnuotu keliu per Muravdago perėją. Bet tuo metu dėl sniego gausos ši perėja buvo dar uždaryta. Bet žmonėms nebuvo kitos išeities, ir jie bėgo per sniegą. Laimė, tuomet tvyrojo tirštas rūkas, ir armėnams buvo sudėtinga taikliai šaudyti. Nepaisant šios aplinkybės, armėnų kariškiai pabandė blokuoti perėją dviem tankais T – 72. Pažymėtina, kad armėnai į bėgančius civilius šaudė ir iš tankuose esančių patrankų, ir iš stambiųjų kulkosvaidžių, Daug azerbaidžaniečių tiesiog sušalo sniege.”.

1993 metų balandžio 1-ąją armėnų teroristinės organizacijos užpuolė ir iki pamatų sudegino kurortinį Azerbaidžano kaimelį Istisy. Svarbu ir tai, kad armėnai išsivežė arba sunaikino visas istorines, kultūrines, archelologines vertybes, saugomas miestelio muziejuje. Pasak Azerbaidžano istorikų, tądien buvo pagrobta arba sudeginta apie 30 tūkst. Įvairaus pobūdžio eksponatų.

1993-iųjų metų birželio 2-ąją Baku mieste susprogdintas keleivinio traukinio vagonas, stovėjęs Azerbaidžano sostinės geležinkelio stotyje. Sprogmenį padėjo Chatkovskis, kuris vėliau prisipažino esąs užverbuotas Armėnijos slaptųjų tarnybų.

Tų pačių metų birželio 23 – 24 dienomis teroristai iš “Dašnakcutiun” užpuola azerbaidžaniečių rajoną Agdamą ir jam priklausančius rajonus. Gimtųjų namų neteko apie 150 tūkst. azerbaidžaniečių. Enciklopedijoje “Prestuplenija” rašoma, kaip po šio antpuolio buvo kankinama į armėnų nelaisvę pakliuvusi azerbaidžanietė Šargija Rza Širinova. Visų detalių neperpasakosime. Tik pridusrsime, jog jai paprastomis darbininkiškomis replėmis buvo išlupti dantys.

Tų pačių metų rugpjūčio 1-ąją Šiaurės Osetijoje buvo nušautas buvęs Azerbaidžano respublikos organizacinio komiteto dėl Kalnų Karabacho atstovas V.P.Polianičko. Tai – antrasis pasikėsinimas į rusų karininką, kuris palaikė Baku, o ne Jerevano poziciją (pirmasis teroro aktas prieš proazerbaidžanietiškų pažiūrų rusų kariškį įvykdytas 1991-ųjų gegužės 9 dieną Hakendi mieste).

1993 metų rugpjūčio 11 dieną armėnų teroristai užpuola Azerbaidžano miestus Fizuli ir Džabrail. Čia jie naikina visus istorinius paminklus, visus muziejus, visus eksponatus, pasakojančius, informuojančius, bylojančius, jog čia nuo seno gyveno ne ramėnai, bet azerbaidžaniečiai. Oficialioje statistikoje užfiksuota, kad tomis dienomis sunaikinta apie 100 tūkst. kultūros, istorijos, archeologijos eksponatų.

1993-iųjų rugpjūčio 25 – 26 dienomis okupuotas Džabrailo rajonas ir pats miestas. 57 tūkst. azerbaidžaniečių buvo priversti bėgti iš gimtųjų namų.

Tų pačių metų rugpjūčio 31 dieną užpultas Gubadlinsko rajonas. Pasak žurnalistės T.Čaladzės, tąkart apie 300 tūkst. azerbaidžaniečių neteko pastogės ir buvo privesti bėgti iš gimtųjų vietų.

1993 metų spalio mėnesį armėnų sukarintos formuotės sugebėjo okupuoti beveik visą Kalnų Karabachą, Lačiną ir didelius pietvakarinio Azerbaidžano rajonus.

1993 metų spalio pabaiga. “Dašnakcutiun” okupavo Zangilano rajoną. Pasak Latvijos laikraščio “Diena”, apie 100 tūkst. taikių azerbaidžaniečių karštligiškai ieškojo pasitraukimo kelių. O žurnalistės T.Čaladzės tvirtinimu, šie pabėgėliai galėjo pabėgti tik į Iraną per sraunią Araz upę. Tačiau dėl galingos srovės Iraną pajėgė pasiekti tik apie 40 tūkst. azerbaidžaničių iš 100 tūkst. Kiti arba nuskendo, arba žuvo nuo armėnų kariškių kulkų.

1993 metų lapkritis. Akademikai Dž.Alijevas ir B.Budagovas rašo, jog iš okupuotų teritorijų armėnai išsiveža viską: net rastus, net plytas. Po jų atėjimo kraštas lieka kaip niūri dykra. Be gyvybės, be pastatų. Tarsi tai būtų Užkaukazės Černobylis. Tarsi tai būtų – mirties zona. Šie akademikai enciklopedijoje “Prestuplenija” taip pat teigia, kad į okupuotus rajonus armėnai veža atominės elektrinės atliekas, draustiniuose kerta šimtamečius medžius ir augina augalus, kurie turi narkotinių savybių.

Tuometinis Azerbaidžano prezidentas Heidaras Alijevas oficialiai teigia, kad “dėl avantiūristinių armėnų nacionalistų – separatistų politikos apie vienas milijonas azerbaidžaniečių tapo babėgėliais, o pats Azerbaidžanas prarado maždaug 20 proc. savo žemių”.

Šiuos duomenis būtina įsiminti: maždaug milijonas azerbaidžaniečių buvo išvyti iš savo gimtųjų namų, o Azerbaidžano valstybė sumažėjo net 20-čia proc. Beje, tos žemės, kurių neteko Azerbaidžanas, ir derlingos, ir turtingos naudingomis iškasenomis.

Nuotraukoje: nuo armėnų teroristų rankų žuvusios azerbaidžanietės.

2010.03.26


Prisijunkite prie diskusijos