KGB pulkininkas Vitalijus Jurčenka – “keistasis keliauninkas”


Print

KGB pulkininkas Vitalijus Jurčenka – vienas iš labiausiai žinomų Sovietų Sąjungos slaptųjų tarnybų karininkų. Jo pavardė kadaise mirgėjo pirmuosiuose žinomiausių JAV, Italijos, Didžiosios Britanijos laikraščių puslapiuose.

Tačiau V.Jurčenkos išgarsėjimas, be abejo, dviprasmiškas. Juolab iki šiol apgaubtas neįmintų paslapčių.

Juk į pagrindinį klausimą, kada šis KGB pulkininkas buvo nuoširdus – pabėgdamas į Vakarus ar sugrįždamas į SSRS, taip ir liko neatsakyta.

Pasaulio žiniasklaida šiuo aukšto rango KGB darbuotoju susidomėjo du sykius. Pirmą kartą – kai V.Jurčenka (kai kuriuose šaltiniuose rašoma: Vitalijus Jurčenko) pabėgo į Vakarus ir ten paparašė politinio prieglobsčio.

Antrą kartą susidomėjo tuomet, kai bėglys po trijų mėnesių sugrįžo atgal į Maskvą, be kita ko, viešai pareikšdamas, girdi, amerikiečiai jį pagrobė apsvaigindami narkotikais. Todėl nenuostabu, jog Vitalijaus Jurčenkos pavardė tapo plačiai žinoma visame pasaulyje. Tokių žvalgybinių istorijų – ne tiek daug. 

XXX

Į Ameriką KGB pulkininkas pabėgo 1985 metų rugpjūčio mėnesį. O tų pačių metų lapkričio mėnesį, sėdėdamas viename iš Vašingtono restoranų drauge su Amerikos CŽV darbuotoju, staiga pakilo nuo kėdės ir pasakė: “Man reikia trumpam išeiti. Jei po penkiolikos minučių negrįšiu, nieko nekaltinkite”.

Išėjęs iš resorano V.Jurčenka patraukė Vinskonsino alėja. Pėsčiomis nukulniavo maždaug apie mylią ir pradingo gyvenamųjų namų komplekso gatvelėse – ten, kur gyveno daug sovietų diplomatų. Visą savaitgalį CŽV nežinojo, kur tiksliai yra  V.Jurčenka. CŽV nieko nežinojo ir apie tikrąsias šio keisto elgesio priežastis.

Tuo tarpu Amerikos draugu tapęs KGB darbuotojas savaitgalį praleido minėtame gyvenamųjų namų komplekse. Greičiausiai buvo sustojęs pas kurį nors sovietų diplomatą. O pirmadienį netikėtai surengė skandalingąją spaudos konferenciją. V.Jurčenkos spaudos konferencija sulaukė milžiniško pasisekimo. Žurnalistų sugužėjo daugiau, negu galėjo tilpti salėje. V.Jurčenka tądien įrodinėjo, jog ne savo noru sutiko bendradarbiauti su JAV slaptosiomis tarnybomis. Esą toji draugystė buvo priverstinė, išprievartauta. KGB pulkininko teigimu, jis buvo pagrobtas amerikiečių slaptųjų tarnybų agentų ir apsvaigintas specialiais narkotikais.

Be abejo, tiek Amerikos CŽV, tiek Amerikos FTB neigė tokią V.Jurčenkos versiją. Amerikos slaptosios tarnybos tvirtino, jog V.Jurčenka į juos kreipėsi savanoriškai ir visą slaptą informaciją Vašingtonui perdavė savo valia. Suprask, nebuvo jokių grasinimų, šantažų, narkotikų, kankinimų.

Beje, tuo metu CŽV buvo įsitikinusi, jog V.Jurčenka – labai įtakingas KGB darbuotojas. CŽV žiniomis, pabėgdamas į Ameriką V.Jurčenka jau turėjo 15 metų darbo KGB struktūrose stažą. Be to, dirbdamas KGB įstaigoje šis vyras, anot CŽV, užėmė labai svarbias pozicijas. Jo pareigos buvo vertos generolo antpečių. Negalima pamiršti ir aplinkybės, kad pagrindinis V.Jurčenkos kaip KGB karininko domėjimosi objektas buvo Šiaurės Amerikos šalys.

Tiesa, pačioje V.Jurčenko biografijoje – nieko sensacingo. Baigė karinę mokyklą. Tarnavo povandeniniame atominiame sovietų laive. 1958-aisiais baigė aukštąją karinę mokyklą, tapo leitenantu. 1959-aisiais buvo nusiųstas tarnauti į karinės kontržvalgybos dalinius. Karinėje kontržvalgyboje tarnavo beveik visą šeštąjį dešimtmetį.

Amerikos kontržvalgybai buvo žinomos visos pagrindinės V.Jurčenko biografijos detalės. Ypatingai šiuo karininku Amerikos kontržvalgyba susidomėjo aštuntąjame dešimtmetyje. Juk V.Jurčenka 1975-aisiais buvo atsiųstas į SSRS ambasadą Vašingtone, kur sovietų diplomatu dirbo iki 1980-ųjų. Penkeri metai – užtektinai ilga laiko atkarpa. Per penkerius metus V.Jurčenka turėjo užtektinai daug legalių, oficialių kontaktų su JAV federalinio tyrimų biuro darbuotojais. Neformalūs, tačiau legalūs susitikimai dažniausiai buvo rengiami vakarinėje Vašingtono dalyje – restorane “Dankers”.

Grįžęs iš diplomatinės tarnybos Vašingtone V.Jurčenka tapo KGB kontržvalgybos karininku, atsakingu už vidaus saugumo reikalus. V.Jurčenkai teko daug dirbti su tais Amerikos ir Europos slaptųjų tarnybų karininkais, kurie perbėgo į SSRS arba su Maskva bendradarbiavo slaptai. Tad nieko nuostabaus, kad šiam aukšto rango KGB karininkui teko pažinoti tokius Vakarų perbėgėlius kaip Haroldas Kimas Filbis ir Džordžas Bleikas.

1985-aisiais metais V.Jurčenka sulaukė paaukštinimo. Jis tapo pirmojo užsienio žvalgybos skyriaus viršininko pavaduotoju, tiesiogiai atsakingu už KGB veiklą visoje Šiaurės Amerikoje, įskaitant ir Kanadą. Pabėgimo į Ameriką metu V.Jurčenka buvo asmeniškai atsakingas už KGB veiklą Monrealyje ir Otavoje. 

XXX

O dabar – keletas pastabų, kaip V.Jurčenka pabėgo į Vakarus. 1985 metais jis jau dirbo SSRS ambasadoje Italijos sostinėje Romoje. 1985-ųjų rugpjūčio 1-ąją jis saviškiams pareiškė einąs apžiūrėti Vatikano muziejaus. O iš tiesų iš gatvėje stovėjusio telefono – automato paskambino Romoje reziduojantiems Amerikos diplomatams. JAV ambasados darbuotojas paprašė verčiau susitikti, nei kalbėtis telefonu. V.Jurčenkai buvo pasiūlyta atvykti į ambasadą ir ten aptarti visus reikalus.

Maždaug po pusvalandžio V.Jurčenka įžengė į JAV ambasados Romoje (Italija) teritoriją. JAV pareigūnui išdėstė savuosius pageidavimus: mainais už politinį prieglobstį – slapta informacija. CŽV ekspertai bandė sudominti kitu variantu: jie priima V.Jurčenkos pasiūlymą draugauti, tačiau norėtų, kad jis vis tik neišvyktų iš SSRS ir oficialiai nenutrauktų ryšių su KGB. Ir tuo pačiu taptų slaptu CŽV agentu. 

Beje, CŽV labai džiaugėsi, kad V.Jurčenka perbėga į jų pusę. 1985-aisiais metais CŽV buvo įsitikinusi, kad V.Jurčenka – penktasis pagal svarbą KGB darbuotojas. Dėl šio teiginio niekas nesiginčija. V.Jurčenka iš tiesų buvo vienas iš stambiausio kalibro KGB perbėgėlių.

Kai V.Jurčenka oficialiai paprašė politinio prieglobsčio, Italijoje veikiantys CŽV atstovai nedelsiant informavo savo vadovybę Vašingtone, esą itin aukšto rango KGB karininkas pasiūlė savo paslaugas. Taip pat buvo pranešta, kad tas perbėgėlis – pats V.Jurčenka.

Netrukus į Vašingtoną nukeliavo dar viena slapta telegrama: politinio prieglobsčio norintis V.Jurčenka įvardino du sovietų “kurmius”, dirbančius Amerikos slaptosiose tarnybose. Bet pirmasis, kuris perskaitė šį pranešimą Vašingtone, buvo liūdnai pagarsėjęs CŽV darbuotojas Oldridžas Eimsas. Tas pats garsusis sovietų agentas O.Eimsas, kuris išdavė Amerikos interesus vardan materialinės gerovės.

Dar viena svarbi detalė: perbėgelį į Vakarus apklausti buvo pavesta ponui O.Eimsui, nes tuo metu CŽV vadovybė dar nežinojo, jog O.Eimsas turi didelių skolų ir už materialinį atlygį nusprendė uoliai talkinti Maskvai. Žodžiu, kiekvienas V.Jurčenkos duotas parodymas čia pat keliaudavo į Maskvą. Vaizdžiai tariant, V.Jurčenka dar nespėdavo visko iki galo papasakoti, o KGB vadovybė Maskvoje jau žinodavo, ką jis papasakojo CŽV analitikams.

Pirmųjų apklausų metu V.Jurčenka amerikiečius informavo apie “dvigubą agentą” Ronaldą Peltoną. Po to papasakojo, ką žinąs apie buvusį CŽV darbuotoją Edvardą Li Hovardą. Informavo ir apie tai, kaip 1975-aisiais žuvo amerikiečiams dirbęs “dvigubas agentas” Nikolas D.Šadrinas.

1994-aisiais metais, kai O.Eimsas jau buvo demaskuotas kaip rusams parsidavęs Amerikos slaptųjų tarnybų darbuotojas, CŽV analitikams kilo įtarimų dėl tikrojo V.Jurčenkos vaidmens. CŽV analitikai ėmė manyti, jog 1985-aisiais metais KGB karininkas V.Jurčenka jų pusėn perbėgo iš anksto turėdamas “negražių tikslų”.

1994-aisiais metais CŽV analitikai jau buvo beveik tikri, kad V.Jurčenkos perbėgimas 1985-aisiais tebuvo gudrus KGB manevras. KGB tiesiog nurėjo bet kokia kaina išsaugoti patį svarbiausią savo informacinį šaltinį – poną O.Eimsą. Tačiau tuo metu Amerikos slaptosios tarnybos juto, kad jų gretose sovietai turi įtakingą “kurmį”. Tik amerikiečiai nežino, kas tas “kurmis”. O sovietai, nenorėdami prarasti O.Eimso, sugalvojo operaciją, kurios svarbiausias tikslas – amerikiečių kontržvalgybos dėmesį nukreipti klaidinga linkme. Ir jiems tai beveik pavyko: perbėgėlis V.Jurčenka amerikiečiams išdavė tik du paaukoti nuspręstus agentus. Pagrindinio, svarbiausio agento – O.Eimso – neišdavė. Kol amerikiečiai narpliojo Hovardo ir Peltono bylas, O.Eimsas galėjo ir toliau saugiai bendradarbiauti su KGB. Iki pat 1994-ųjų, kai buvo sučiuptas su nepaneigiamais įkalčiais.

1995-aisiais metais amerikietis Deividas Vaisas išleido didelio populiarumo sulaukusią knygą apie šiuolaikinius šnipus. Knyga pavadinta: “Keistasis keliauninkas”. Joje daug vietos skirta ir V.Jurčenkos istorijai. Knygoje cituojami to meto FTB kontržvalgybos darbuotojo Hario B.Brendono žodžiai. “Galbūt  KGB turėjo šiokių tokių abejonių dėl O.Eimso patikimumo ir mums pasiuntė V.Jurčenką. Siuntimo tikslas – išsiaiškinti, ar O.Eimsas perduos viską, ką pasakoja V.Jurčenka, ar vis tik V.Jurčenkos žodžiai bus perpasakoti su kai kuriomis kupiūromis ir nutylėjimais. Kai tik KGB suprato, jog O.Eimsas jiems siunčia absoliučiai tikslią informaciją, V.Jurčenka sulaukė įsakymo grįžti. Taigi su V.Jurčenka susijusi istorija – labai paini”, – sakė ponas Haris.B.Brendonas.

Šį intriguojantį nutikimą komentavo ir JAV senatorius Deividas L.Borenas, kadaise kuravęs žvalgybos komiteto veiklą. Senatorius pareiškė, jog tikrąją tiesą tokiais atvejais nustatyti labai sunku. Jų komitetas yra atlikęs keletą bandymų: dviems išsilavinusiems, patirties turintiems analitikams pateikiami identiški, vienodi faktai. Bet šie skelbia visiškai skirtingas versijas. Vienas sako, kad perbėgėlis yra amerikiečiams nuoširdžiai talkinti pasiruošęs žmogus, o kitas analtikas sako, jog perbėgėlis viso labo tėra gudriai užsimaskavęs KGB darbuotojas. Kurio analitiko išvada tikėti?

Minėtas Amerikos senatorius taip pat prisiminė, jog V.Jurčenka lemtingais 1985-aisiais metais turėjo dvasinių sukrėtimų, dėl kurių galbūt labai rimtai pergyveno ir padarė neteisingų sprendimų. Jo santuoka tuomet jau buvo beveik iširusi. Jis turėjo meilužę, su kuria norėjo pasilikt gyventi Amerikoje. Bet kai moteris atmetė pasiūlymą sukurti oficialią šeimą, V.Jurčenka tada galbūt ir prarado norą pasilikti Amerikoje.

Galima ir dar viena versija. V.Jurčenkai yra tekę kuruoti JAV ir Kanadoje dirbusių rusų šnipų veiklą. Vienas iš KGB užverbuotų agentų buvo JAV karinių jūrų pajėgų radistas Džonas A.Jokeris. Maskvai kilo įtarimų, jog šis radistas galbūt perverbuotas amerikiečių ir į Maskvą siunčia dezinformuojančius pranešimus. Taigi V.Jurčenkai galbūt galėjo būti skirta užduotis asmeniškai išsiaiškinti, ką iš tikrųjų radistas vedžioja už nosies – JAV ar Sovietų Sąjungą. O kai neva į Ameriką pabėgęs V.Jurčenka išsiaiškino, jog radistas – “visiškai švarus”, čia pat grįžo pas saviškius.

JAV kontržvalgyba žino, jog V.Jurčenka taip pat yra tvirtinęs, jog karinių jūrų pajėgų radistas Dž.A.Jokeris, įskaitant ir dar vieną radistą – Džerį A.Uitvortą, yra vieni iš svarbiausių KGB agentų, nes jų dėka KGB perskaitė maždaug vieną milijoną slaptų ir visiškai slaptų JAV kariškių pranešimų.

V.Jurčenkos istorija paini dar ir dėl to, kad buvo pasklidę gandai, esą į Maskvą sugrįžusį bėglį KGB nedelsiant sušaudė. Sušaudė neva 1985 metų pabaigoje. Tačiau 1986-aisiais metais balandžio mėnesį V.Jurčenka davė išskirtinį interviu vienai Vokietijos televizijai ir pareiškė, jog šiuo metu gydosi. Daugiau nieko nekomentavo. Tad liko neaišku, kokių sveikatos sutrikimų turįs ponas Vitalijus Jurčenka. O duodamas interviu 1985-ųjų rugpjūtį V.Jurčenka pareiškė, esą amerikiečiai iš jo siekė bet kokia kaina išgauti patvirtinimų, esą popiežius Paulius II 1981 metais nužudytas KGB įsakymu.

Nuotraukoje: paslaptingasis KGB pulkininkas Vitalijus Jurčenka.

Redakcijos prierašas: gruodžio 7 dieną laikraštis „XXI amžius“ išleis dar vieną “SLAPTŲJŲ TAKŲ” numerį.

2011.12.05


Prisijunkite prie diskusijos