Kieno interesus gina “Pontos” vadovas Georgios Macukatovas?


Print

2009 metų rugpjūčio 26-ąją internetinėje svetainėje Slaptai.lt ir laikraštyje “XXI amžius” buvo paskelbtas kelių dalių Gintaro Visocko straipsnis “Lietuvoje – prorusiškos graikų organizacijos”, kuriose pasakojama apie keistą, įtartiną, nesuprantamą neskaitlingos graikiškos organizacijos “Pontos” vadovo Georgios Macukatovo elgesį. Šiandien pateikiame dar vieną publikaciją graikiška tema. Šiame rašinyje skelbiame Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių, baltarusių, estų, totorių bendruomenių požiūrį į G.Macukatovą. Čia rasite konkrečius duomenis, kiek per pastaruosius kelerius metus neskaitlingoms G.Macukatovo visuomeninėms organizacijoms pavyko iškaulyti pinigų iš valstybės biudžeto. Šiame tekste įvardinami ir tie mūsų parlamentarai, kurie kažkodėl aktyviai remia G.Macukatovą. Be kita ko, publikacijoje analizuojami ir kai kurie vieši G.Macukatovo pareiškimai. Pirmasis mūsų pašnekovas – Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas Mahiras Gamzajevas.

Gintaro Visocko nuotraukoje: Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos lyderis Mahiras Gamzajevas, Lietuvos nepriklausomybę aktyviai rėmęs nuo pat pirmųjų Sąjūdžio mitingų.

Gintaras Visockas

Apie Georgios Macukatovo laikyseną 1988 – 1992-aisiais metais mums sutiko išsamiau papasakoti Lietuvos azerbaižaniečių draugijos pirmininkas Mahiras Gamzajevas. Štai jo pozicija. “Lietuvos tautinis atgimimas, prasidėjęs 1988 metais, paskatino ir šalies tautinių mažumų atstovus jungtis į organizacijas, saugoti ir puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius. Tuo sudėtingu mūsų kraštui laikotarpiu nemaža dalis tautinių bendrijų atstovų konkrečiais darbais ir poelgiais aiškiai parodė, kad Lietuvą laiko savo Tėvyne, remia jos nepriklausomybės siekius ir su mūsų valstybe sieja savo tolimesnį gyvenimą. Tuo laikotarpiu pradėjo kurtis pirmosios tautinių mažumų visuomeninės organizacijos. Aktyviausieji šių organizacijų atstovai įsteigė Lietuvos tarpnacionalinę koordinacinę asociaciją. Asociacija veikė 1988 – 1992 metais, jos veikloje aktyviai dalyvavo per 70 įvairių Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų atstovų. Asociacija tuo metu mūsų šalyje buvo vienintelė struktūra, kuri telkė ir vienijo Lietuvos tautines mažumas, jų visuomenines organizacijas, siekdama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo bei demokratinės, pilietinės visuomenės sukūrimo. Asociacijos tikslai ir programinės nuostatos ugdė visuomenėje pagarbą įvairioms tautoms, toleranciją ir supratimą, saugojo ir puoselėjo tautinį tapatumą. Daugelis šių nuostatų vėliau buvo deklaruotos mūsų valstybės Tautinių mažumų įstatyme bei kituose svarbiuose valstybiniuose aktuose. Daugelis Asociacijos narių savo asmeniniu indėliu įtakojo Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Paminėsiu tik keletą pavardžių. Šie Lietuvos piliečiai tikrai verti visapusiškos pagarbos. Tai Olegas Ablažiejus, baltarusių kultūros klubo “Siabryna” narys, apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, Kristina Balachovič, “Siabrynos” narė, apdovanota Sausio 13-osios medaliu, Steponas Dušauskas, Lietuvos Gudų draugijos narys, Dali Gogešvili – Juodišienė, gruzinų kultūros draugijos “Iberija” vadovė, Vladimiras Gražulis, Lietuvos tarpnacionalinės koordinacinės asociacijos vadovas, apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, Natalija Kasatkina, rusų atstovė, Žana Korsukova, rusų atstovė, Zinaida Sakalauskienė, viena iš Lietuvos armėnų bendrijos “Garun” kūrėjų, Henryk Sosnovski, 1989-aisiais įsteigęs Juzefo Montvilos vardo lenkų kultūros fundaciją Lietuvoje, Valentin Stech, vienas iš baltarusių klubo “Siabryna” įkūrėjų, apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, Liudmila Žalakevičienė, atstovavusi Lietuvos rumunų kultūros bendriją “Dačija” ir daugelis daugelis kitų”, – pasakojo Lietuvos azerbaidžaniečių draugijos pirmininkas M.Gamzajevas.

Pasak azerbaidžaniečio M.Gamzajevo, jokio graiko Georgios Macukatovo tomis lemtingomis dienomis jis nematė, nepažinojo, todėl nieko negalįs pasakyti apie G.Macukatovo indėlį stiprinant Lietuvos nepriklausomybę 1988 – 1992-aisiais metais.

“Nei graiko G.Macukatovo, nei gruzino G.Macukatovo tuomet su mumis nebuvo. Aš pats buvau iš tų, kurie visomis keturiomis aktyviai rėmiau Lietuvos nepriklausomybę, bet apie G.Macukatovą išgirdau tik gerokai vėliau. Šiandien aš jį jau pažįstu. Šiandien šis graikas išties dedasi esąs labai didelis Lietuvos veikėjas. Bet negaliu nepastebėti, jog Lietuvoje esama ir tokių, kurie bando perrašyti istoriją, kurie akiplėšiškai meluoja, apsimeta tuo, kuo iš tikrųjų nebuvo”, – tvirtino azerbaidžanietis M.Gamzajevas. 

Apie Georgijaus Macukatovo neva “sąjūdietšką” veiklą mus informavo ir ilgametis Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas Imantas Melianas, kuris nuo pat pirmųjų dienų aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, o 1990 – 1991 metais buvo etatinis Lietuvos Sąjūdžio konsultantas tautinių mažumų klausimais. Štai jo komentaras.

„Su Georgijumi Macukatovu susipažinau tik 1996 metais, kai buvo nutarta atgaivinti Tautinių bendrijų tarybos veiklą, o mane paskyrė jos koordinatoriumi. Iki tol niekad jo nemačiau ir nieko apie jį negirdėjau. Atgimimo metais jis tikrai nesilankė Sąjūdžio būstinėje (skirtingai nuo kitų tuometinių tautinių mažumų organizacijų aktyvistų), niekad nieko apie jį nekalbėdavo ir kiti sąjūdininkai. Tiesa kalbant, tais metais jokie graikai aktyviai nesireiškė. Gal jų organizacijos ir buvo įregistruotos, bet barikadose, kaip sakoma, niekas jų nematė. Iš dalies tai galima suprasti, nes graikų bendruomenė Lietuvoje labai neskaitlinga, labai susiskaldžiusi (organizacijų daugiau, negu narių jose) ir perdėm rusakalbė“ – teigė I.Melianas.

Georgios Macukatovo asmenybės pirmaisiais Atgimimo metais tvirtina neprisimenąs ir Lietuvoje nuo seno gyvenantis baltarusis Valentinas Stechas. “Likimas man buvo palankus, nes atsidūriau pačių svarbiausių įvykių verpete. Aš buvau vienas iš pirmųjų Lietuvos baltarusių, kurie reikštis pradėjo puoselėdami baltarusiškas tradicijas dar sovietinėje Lietuvoje, sakykim, 1987-ųjų gegužės mėnesį įkurdami baltarusišką klubą “Siabryna”. Prasidėjus Atgimimui buvau vienas iš tų baltarusių, kurie aktyviai rėmė Sąjūdį, kurie rėmė Kovo 11-osios Aktą, kurie stovėjo barikadose 1991-ųjų sausio 13-ąją, kurie dalyvavo Baltijos kelyje. Taigi su Lietuva buvau nuo pat pirmųjų jos pabudimo akimirkų. Taip pat aktyviai bendravau su kitomis tautinėmis bendrijomis, palaikančiomis Lietuvos atsiskyrimo nuo SSRS idėją. Puikiai prisimenu, kokių tautų vėliavos tuomet plaikstėsi mūsų rengiamuose mitinguose. Graikiškos vėliavos tikrai neprisimenu. Neprisimenu matęs ir G.Macukatovo. Kada konkrečiai suplevėsavo Graikijos vėliava, neprisimenu. Bet tikrai ne Atgimimo pradžioje”, – štai taip kalbėjo vienas iš Lietuvos baltarusių bendruomenės lyderių ir aktyvistų V.Stechas.

Kad dabartinės organizacijos “Pontos” vadovo nebuvo tarp pirmųjų sąjūdiečių, patvirtino ir Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Adas Jakubauskas. Jis pabrėžė, kad su graiku G.Macukatovu susipažino ne taip seniai, vos prieš keletą metų. O štai 1988 – 1992-aisiais, kai Lietuvai buvo ypač sunku, jis graiko G.Macukatovo tarp Kovo 11-osios idėją bent kiek aktyviau palaikančių tautinių mažumų atstovų nematė, neregėjo, nepažinojo. Kai paprašėme patikslinti, ar tikrai G.Macukatovo jis nematė to meto svarbiausiuose Sąjūdžio posėdžiuose, pasitarimuose, mitinguose, Lietuvos totorių lyderis atsakė vienareikšmiškai: “ne, nemačiau, būtent taip ir rašykite, žodžiai “galbūt”, “tikriausiai” šiuo atveju tikrai nereikalingi”.

Tokios pat nuomonės dėl G.Macukatovo neva “aktyvios veiklos pačioje Atgimimo pradžioje” laikosi ir kai kurie Lietuvos estai, vengrai, armėnai, moldavai, rusai, gynę Lietuvos valstybę gūdžiomis 1991-ųjų sausio 13-osios dienomis ar 1991-ųjų rugpjūčio mėnesį, Maskvoje kilus raudonųjų pučui.

Štai estiški parodymai. Ilgametė Lietuvos estų bendruomenės vadovė Lia Urman irgi teigė, jog “graiko G.Macukatovo pirmosiose barikadose ji nematė”. Estės L.Urman tvirtinimu, G.Macukatovas prie jų prisijungė gerokai vėliau, kai jau buvo viskas nurimę ir Lietuva tapo pasaulio bendruomenės pripažinta kaip nepriklausoma valstybė.

Kad “Pontos” vadovo G.Macukatovo nebuvo tarp pirmųjų sąjūdiečių, byloja ir gausi ano meto spauda. Atsiverskime 1990-ųjų kovo 29-osios “Vakarines naujienas”. Pirmąjame puslapyje – Lietuvos tautinių mažumų kreipimasis į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos prezidentą Michailą Gorbačiovą. Pareiškime, be kita ko, rašoma: “Pastaruoju metu padažnėjo Lietuvos Respublikos piliečių ramaus gyvenimo ritmo pažeidimo atvejai, kuriuos sukelia Jūsų vadovaujamos valstybės ginkluotosios pajėgos. Mes, įvairių tautybių Lietuvos piliečiai, ryžtingai protestuojame prieš TSRS kariuomenės kišimąsi į Respublikos visuomeninį politinį gyvenimą, pastatų ir patalpų užgrobimą, prievartą taikių gyventojų atžvilgiu. Tokie veiksmai kaitina padėtį Lietuvoje ir aplink. Raginame Jus imtis visų būtinų priemonių tokiems veiksmams nutraukti ir kuo greičiau pradėti derybas su Lietuvos Respublikos vyriausybe visais svarbiais abiems šalims klausimais.”

Sutikite, tai drąsus, svarbus ano meto pareiškimas, kurį būtina laikyti rimta parama Kovo 11-osios aktą paskelbusiai Lietuvos valstybei. Juk po Kovo 11-osios Akto tebuvo prabėgę vos keliolika dienų. Lietuva privalo prisiminti ir gerbti tuos, kurie viešai pasirašė šį pareiškimą. Štai tų žmonių pavardės – M.Bairaševskis, A.Liaukonis – Flik, L.Melnik – Žalakevičienė, G.Alpernas, M.Gamzajevas, I.Kiškis, K.Balachovič, V.Strikaitienė, E.Zingeris, O.Isajev, Ž.Korsukova… Jie pasirašė kaip lenkai, žydai, azerbaidžaniečiai, vokiečiai, latviai, estai, rusai, armėnai, ukrainiečiai, moldavai, rumunai, totoriai. Jiems tikrai Lietuvos valstybė privalo jausti dėkingumą. O graikui G.Macukatovui už šį pareiškimą Lietuvos valstybė negali būti dėkinga, nes G.Macukatovo parašo ten paprasčiausiai nėra.

O dabar atsiverskime 1990-ųjų kovo 22-osios tuomet rusų kalba ėjusio laikraščio “Eho Litvy” numerį. Pirmąjame puslapyje paskelbtas nedidelis, bet labai svarbus pareiškimas, jog Lietuvoje gyvenantys estai, rumunai, rusai, azerbaidžaniečiai, totoriai, žydai, ukrainiečiai, armėnai remia Kovo 11-osios Aktą ir sveikina Lietuvos valstybės sprendimą atsiskirti nuo SSRS. Paskutinis šį pareiškimą pasirašė tuometinis Lietuvos tautinių bendrijų koordinacinės tarybos pirmininkas Vladimiras Gražulis. Graiko G.Macukatovo parašo ten nėra.

Labai svarbus ir Lietuvos tautinių bendrijų kreipimąsis į Sovietų Sąjungos karius. Lietuvos lenkai, rusai, azerbaidžaniečiai, ukrainiečiai, rusai, žydai prašo, reikalauja, maldauja, jog sovietų kareiviai nepakeltų ginklo prieš taikius nepriklausomybę atkūrusius Lietuvos piliečius. Jį pasirašė Vladimiras Gražulis, Mahiras Gamzajevas, Olegas Isajevas, Adas Jakubauskas ir daugelis kitų, o štai graiko G.Macukatovo pavardės ir vėl – nėra.

1991-ųjų rugpjūčio 31-osios dienos “Lietuvos aide” paskelbta nedidelė, bet įsimintina žinutė. “Azerbaidžaniečių draugijos “Ugnies šalis” Lietuvoje valdybos pirmininko Mahiro Gamzajevo vardu ateina nemažai telegramų. Prieš porą dienų gauta telegrama iš Azerbaidžano kultūros fondo pirmininko profesoriaus K.Abdulajevo: “Brangūs tėvynainiai, Azerbaidžano inteligentijos, Kultūros fondo vardu prašome perduoti Lietuvos žmonėms, Lietuvos vadovybei mūsų širdingiausius sveikinimus dėl visiškos demokratijos, teisingumo pergalės, Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Mes įsiitikinę, kad laimėjusi demokratija, iškovota laisvė atneš laimę, taiką ir šilumą kiekvienai šeimai, gyvenančiai Respublikoje”. Už šią telegramą mes privalome būti dėkingi Lietuvos azerbaidžaniečius subūrusiam M.Gamzajevui. O už ką mes turime būti dėkingi graikui G.Macukatovui, – nežinau. To meto Lietuvos spaudoje neteko skaityti, jog G.Macukatovo iniciatyva iš Graikijos į Lietuvą plūstų Kovo 11-osios Aktą palaikančios telegramos.

Lietuvos azerbaidžaniečių lyderis M.Gamzajevas prisimena ir kai kuriuos kitus atmintin įsirėžusius ano meto susitikimus. 1991 metų sausio 13-iosios išvakarėse, sausio 11-ąją ar sausio 12-ąją, jis su bendraminčiais tautinių mažumų atstovais lankėsi pas tuometinį Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį ir pareiškė jam paramą, ginant Kovo 11-osios sprendimus. “Mes padrąsinome prof. V.Landsbergį, įteikėme jo politiką remiantį laišką, kuriame tvirtinome, jog tautinės mažumos koja kojon žengia su lietuviais, o kai išėjome iš AT, aktorius Inozemcovas prie parlamento gausiai susirinkusiai miniai perskaitė mūsų, azerbaidžaniečių, rusų, lenkų, baltarusių, moldavų, gruzinų, pasirašytą palaikymo laišką, ir šis mūsų žestas buvo sutiktas plojimų. Tas akimirkas filmavo Norvegijos televizija, to filmo kopiją kaip brangią relikviją saugau iki šių dienų”, – pasakojo azerbaidžanietis M.Gamzajevas.

Azerbaidžaniečio M.Gamzajevo tvirtinimu, jie taip pat buvo principingi ir 1991-ųjų rugpjūčio pučo Maskvoje išvakarėse. Vos tik paaiškėjo, jog rugpjūčio 19-ąją prokomunistinės jėgos bando nuversti demokratišku keliu pasukusius rusų demokratus Maskvoje, Lietuvos tautinių bendrijų atstovai tą pačią 19-ąją pasirašė viešą laišką, kuriame teigė nepaklusią jokiam Kremliaus diktatui. “Privalau pažymėti, jog laišką pasirašėme ne kaip tautinių bendrijų atstovai, o būtent individualiai. Mes supratome tuo metu iškilusią grėsmę ir nenorėjome kalbėti visų vardu. Pirma, nebuvo laiko išklausyti, sakykim, visų Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių nuomonės, be to, siekėme, jog, išsipildžius pačioms niūriausioms prognozėms, prokomunistinės represinės struktūros neturėtų preteksto bausti visų Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių, totorių, rusų ar žydų, “ – susijaudinęs kalbėjo Lietuvos azerbaidžaniečių bendruomenės lyderis M.Gamzajevas. Pasakodamas apie tų dienų įvykius jis akcentavo, jog nei sausio 13-osios, nei rugpjūčio 19-osios išvakarėse G.Macukatovo kartu su jais nebuvo. 

“Ne kiekvienam duota drąsa, ne kiekvienas pavojaus akimirką išlieka principingas. Aš tokių žmonių nesmerkiu. Aš tuo metu buvau susitaikęs su pačiu blogiausiu variantu. Kiti galbūt labiau galvojo ne apie valstybę, bet apie savo šeimą, artimuosius. Nieko nepadarysi. Žmonės – skirtingi. Aš pykstu tik ant tokių, kurie šiandien apsimeta buvę drąsuoliais. Šventvagiška, kai G.Macukatovas dedasi buvęs su mumis nuo pat pradžios”, – piktinosi Lietuvos azerbaidžaniečių atstovas M.Gamzajevas.

Iš tiesų – šventvagiška. Ir vis dėlto “Pontos” vadovas G.Macukatovas šiandien dažnokai skundžiasi, esą Lietuvos valstybė per mažai finansiškai remia savo tautines mažumas. Jis net kai kuriuose oficialiuose posėdžiuose, renginiuose, televizijos, radijo laidose netiesiogiai priekaištauja Lietuvos valstybei, jog ši, pasinaudojusi tautinių mažumų lojalumu Atgimimo pradžioje, dabar kažkodėl neskuba atverti savo piniginės. Tautinių mažumų atstovai, su kuriais mes šnekėjomės šia tema, vieningai tvirtino, esą diskusijos apie finansinę paramą yra sudėtingos, tačiau “G.Macukatovui šiuo klausimu verčiau patylėti”. Juolab kad “Pontos” nėra palikta nuošalyje. Konkretūs faktai byloja, jog Lietuvos valstybė per pastaruosius penkerius metus ne tiek jau mažai pinigėlių atseikėjo labai neskaitlingai, vos keletą dešimčių narių turinčiai organizacijai “Pontos”. Štai truputis oficialių skaičių, kurie rodo, jog nuo 2005-ųjų šiai organizacijai buvo skirta beveik 20 tūkst. litų.

2005 metais “Pontos” bendruomenės projektams prašoma 25590 Lt, skirta 4000 Lt. Bendruomenės sekmadieninės mokyklos veiklai prašoma 7730 Lt, skirta 500 Lt. Iš viso – 4500 Lt.

2006 metais bendruomenės projektams prašoma 46000 Lt, skirta 2500 Lt. Sekmadieninės mokyklos veiklai prašoma 31600 Lt, skirta 600 Lt. Iš viso – 3100 Lt.

2007 metais bendruomenės projektams prašoma 12800 Lt, skirta 4000 Lt. Sekmadieninės mokyklos veiklai prašoma 31600 Lt, skirta 1000 Lt. Iš viso – 5000 Lt.

2008 metais bendruomenės projektams prašoma 76648 Lt, sekmadieninės mokyklos veiklai prašoma 88000 Lt. Finansavimas neskirtas.

2009-aisiais bendruomenės projektams prašoma 59940 Lt, skirta 5500 Lt. Sekmadieninės mokyklos veiklai prašoma 19999 Lt, skirta 500 lt. Iš viso – 6000 Lt.

Taigi Lietuvos valstybinės institucijos 2005-2009 m. graikų bendruomenės „Pontos“ nepaliko be grašio kišenėje. Įvairiausio pobūdžio projektams valstybė skyrė net 18600 Lt. Beje, šie skaičiai, matyt, nėra tikslūs. Finasinės paramos G.Macukatovas greičiausiai sulaukė kur kas daugiau. Mat kai pradėjome aiškintis, kiek per pastaruosius kelerius metus pavyko jam iš valstybės biudžeto išprašyti pinigų, pamatėme, kad ši tema – paini. Atsakymų kol kas sulaukėme tik iš Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijų. O juk esama ir daugiau įvairiausių kultūrinių, visuomeninių, švietėjiškų programų, kurias finansavo, sakykim, Vilniaus savivaldybė, Lietuvos Seimas, Užsienio reikalų ministerija, buvusi premjero Gedimino Kirkilo Vyriausybė, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Netrukus turėtų paaiškėti, kiek lėšų G.Macukatovo vadovaujamos organizacijos sulaukė ir iš kitų valstybinių institucijų. Spėjama, kad susidarys tikrai ne vienas tūkstantis.

Paskutiniaisiais duomenimis, neskaitlingoms G.Macukatovo draugijoms bei G.Macukatovo pastangoms puoselėti būtent Rusijai naudingą bizantiškąją temą itin dosni 2007-aisiais metais buvo Gedimino Kirkilo Vyriausybė. “Pontos” vadovui tais metais ši Vyriausybė atseikėjo net 30 tūkst. litų. Kad tik “Pontos” vadovas neturėtų keblumų, propaguodamas bizantiškąją kultūrą ir tradicijas. Redakcijos duomenimis, “Pontos” vadovui šią temą gvildenti ypač padeda keli Lietuvos Seimo nariai – Arminas Lydeka ir Egidijus Vareikis. Pasirodo, šie parlamentarai G.Macukatovą remia jau senokai, rašydami na kad ir itin palankias rekomendacijas, padedančias “pramušti” finansavimą…

Tad ar G.Macukatovas turi moralinę teisę priekaištauti Lietuvai, kad ji per mažai rūpinasi graikiškų tradicijų išsaugojimo ir graikiškos kalbos puoselėjimo reikalais?

Šių metų rugpjūčio pabaigoje vienoje rusų kalba transliuotoje populiarioje radijo laidoje kalbėjo “Pontos” vadovas G.Macukatovas. Jo žodžiuose ir vėl skambėjo nepasitenkinimo gaidelės, esą Lietuvos valstybė pasielgė neteisingai, netaktiškai ir negarbingai, į savo tūkstantmečio vardo minėjimo baigiamuosius šventinius renginius nepakviesdama Lietuvos tautinių bendrijų atstovų meninių kolektyvų. Klausantis rusiškų G.Macukatovo pasisakymų per LRT buvo galima suvokti, jog Lietuva tarsi atsiribojo nuo savo tautinių mažumų. G.Macukatovo žodžiai labai priminė kai kurių Kremliaus propagandistų antilietuviškus pasisakymus, girdi, “visur ir visada kalti tie prakeikti lietuviški nacionalistai”. O juk švęsdama savo vardo paminėjimo tūkstantmetį Lietuva tikrai neatsiribojo nuo tautinių bendrijų. Mūsų redakcija turi oficialų dokumentą, kuriame parašyta: “Sveikiname Lietuvos tautinių mažumų meno kolektyvus, laimėjusius teisę pirmą kartą atstovauti Lietuvos tautines mažumas Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje “Amžių sutartinė” folkloro dienoje”.

Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo renginiuose dalyvavo net 12-a tautinių bendrijų meno kolektyvų: rusų folkloro ansamblis “Arinuška”, lenkų folkloro ansambliai “Trajkotka”, “Cich Novinka”, “Sužanianka”,  “Turgielianka”, baltarusių ansamblis “Svitanak”, karaimų tautinių šokių ansamblis “Sanduhač”, rusų folkloro ansamblis “Žavoronok”, totorių ansamblis “Miras”, rusų folkloro ansamblis “Bylina”, Ukmergės rajono sentikių dainininkės ir lenkų folkloro ansamblis “Zoža”. Be kita ko, čia paminėti tik tie, kurie laimėjo konkursą. O juk konkurese dalyvavusių būta žymiai daugiau. Ir vis tiek “Pontos” vadovas G.Macukatovas piktinasi lietuvišku uždarumu, ribotumu, netolerantiškumu. Svarbu pažymėti, jog tą laidą, kurioje G.Macukatovas priekaištavo Lietuvai, girdėti gali ne tik Lietuva, bet ir Kaliningrado, Baltarusijos, Latvijos gyventojai.

Tad labai įdomu, kodėl “Pontos” vadovas klaidina tiek Lietuvos, tiek kaimyninių šalių klausytojus. 2009-aisiais metais pirmą kartą Lietuvos Dainų šventės istorijoje buvo pakviesti dalyvauti Lietuvos tautinių mažumų meno kolektyvai. Šių kolektyvų dalyvavimą Dainų šventėje inspiravo Lietuvos tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centras, kurio direktorė Irena Zacharova – Dainų šventės Folkloro dienos organizacinio komiteto narė. Centro darbuotojai nuo 2009-ųjų sausio mėnesio nuolat konsultavo tautinių mažumų meno kolektyvus, skatino domėtis savosios tautos autentišku folkloru, kurio tradicijos Lietuvoje siekia kelis šimtus metų. Nuo 2009-ųjų metų pradžios buvo surengtos kolektyvų apžiūros Šalčininkų, Zarasų, Ukmergės, Vilniaus rajonuose, Vilniaus, Visagino miestuose. Dalyvauti dainų šventės folkloro dienoje iš gausaus būrio atrinkta 12 kolektyvų. Bet G.Macukatovui šie duomenys – nė motais. Tad kieno interesus gina graikiškos organizacijos “Pontos” vadovas G.Macukatovas?

Šis klausimas nėra retorinis. Šių metų pirmojoje pusėje Balio Dvariono muzikos mokykloje Vilniuje buvo surengtas Lietuvos tautinių mažumų sekmadieninių mokyklų meno koletyvų festivalis. Tame festivalyje savo šokius, dainas ir teatro vaidinimus demonstravo tautinių mažumų atstovai. Tas festivalis irgi buvo skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui. Jį rėmė ir Lietuvos Kultūros, ir Švietimo ir mokslo ministerijos, rėmė ir Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Tuo tarpu G.Macukatovo vadovaujama “Pontos” į festivalį neatsiuntė nė vieno savo kolektyvo, nors iš Lietuvos valstybinių institucijų jis kiekviena proga labai atkakliai reikalauja pinigų savo sekmadieninės mokyklos reikmėms.

Lietuvos valstybė neturi teisės pamiršti tautinių bendrijų bei jų lyderių, kurie su mumis kartu stovėjo barikadose ir rizikavo būti nušauti, sutraiškyti tanko ar, pralaimėjus demokratijai, pasodinti ilgiems metams į kalėjimą. Tačiau Lietuvos valstybė negali pamiršti, jog šiandien esama ir apsimetėlių, apsišaukėlių, demagogų. Lietuva galų gale privalo išmokt skirti pelus nuo grūdų. Ypač, kai skirstomi pinigai. Bet ko ir už bet ką Lietuvos valstybė neturi remti.

Gintaro Visocko nuotraukoje: Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos lyderis Mahiras Gamzajevas, Lietuvos nepriklausomybę aktyviai rėmęs nuo pat pirmųjų Sąjūdžio mitingų.

2009 m. rugsėjo 15 d.

 


Prisijunkite prie diskusijos