Kieno nacionalizmas egoistiškesnis? Dar kartą apie svetimvardžių rašybą lietuviškuose dokumentuose…


Print

Reikalavimai lenkų vardus ir pavardes lietuviškuose pasuose rašyti lenkiškai netyla – negelbsti nė Konstitucinio teismo išaiškinimai, kad to neleidžia Konstitucija, įtvirtinanti lietuvių kalbą kaip valstybinę, nei kiti argumentai. Lenkijos vadovai pučiasi ir nevažiuoja į Sausio 13-osios dvidešimtmečio minėjimą, vietinės Lenkų rinkimų akcijos atstovai nepaliaudami virkauja Europos Parlamente ir kitose tarptautinėse institucijose.

Jiems antrina ir mūsų vietiniai į intelektualo statusą pretenduojantys kosmopolitai, o tie, kurie drįsta prieštarauti, kaltinami visomis įmanomomis nuodėmėmis, pradedant šiaudiniu patriotizmu ir egoistišku nacionalizmu, baigiant sąmoningu strateginės partnerystės su Lenkija griovimu ir mažne siekiu įstumti Lietuvą atgal į Rusijos įtakos sferą.

Betgi atidėkime į šalį emocijas ir pasvarstykime, kaip reikėtų spręsti svetimvardžių rašymo problemą, vadovaujantis netgi ne Konstitucija ir lietuvių kalbos rašybos taisyklėmis, o elementariu sveiku protu. Galima ir netgi reikia sutikti, kad vardas, kuriuo žmogus įpranta būti šaukiamas gimtąja kalba, o taip pat paveldėta šeimos pavardė yra svarbi – bene svarbiausia – asmeninės tapatybės išraiška. Tačiau vardas – tai ne firmos ženklas, skirtas pirmiausiai vizualinei identifikacijai, ir ne raidžių ar kitų simbolių rinkinys pase. Vardas – tai visų pirma tam tikra garsų kombinacija, su kuria asmuo susitapatina dar kūdikystėje, ir kuris gali būti užrašomas, pasitelkus bet kurią sutartinę simbolių sistemą – kad ir akliesiems skirtą Brailio raštą.

Žinoma, užrašyti garsus taip, kad vėliau juos būtų galima tiksliai atkurti – nelengvas darbas, ir geriausiai tą užtikrina kiekvienos kalbos nacionalinė rašmenų sistema, t. y. tie simboliai, kurie santykiauja su gyvąja kalba nuolatos.

Vis dėlto asmenvardžiai (kaip, beje, ir vietovardžiai) negali funkcionuoti vien savo kalbos ribose. Kadangi, skirtingai negu prasminiai žodžiai, jie nėra verčiami, o žmonės nuo amžių bendrauja su kitakalbiais, asmenvardžiai neišvengiamai keliauja į svetimas kalbas. Ten patekę, jie taip pat neišvengiamai modifikuojasi: šiek tiek pasikeičia tarimas, forma priderinama prie atitinkamos kalbos gramatikos taisyklių – taigi, asmenvardžiai, kaip ir visi imigrantai, privalo adaptuotis svetimoje terpėje. Šios adaptuotos šnekamojoje kalboje funkcionuojančios formos ir tampa pagrindu asmenvardžių užrašymams – bent jau tokia yra iš gilios senovės ateinanti tradicija.

Vis dėlto dabar daug kas keičiasi. Visų pirma, dėl visuotinės biurokratizacijos oficialia tampa būtent rašytinė asmenvardžio forma. Ir tuomet neišvengiamai iškyla klausimas: kaip rašyti asmenvardį (ar net bet kurį kita svetimvardį) – vartojimo ar originalo kalba?

Rašymas originalo kalba atrodo patraukliai. Vertėjams ar šiaip biurokratams nebereikia sukti galvos, kaip integruoti svetimvardį į savo kalbą – kaip radai, taip nurašei arba tiesiog nukopijavai, pasitelkęs „Copy-Paste“ funkciją. Tačiau vargas tam, kam paskui prisireikia tokį užrašymą perskaityti.

Turbūt visi prisimena tą atsitikimą, kai ES užsienio reikalų komisarė Katrina Ašton (Catherine Ashton) nesugebėjo ištarti ES atstovu Afganistane paskirto Vygaudo Ušacko pavardės ir pavadino jį „Usaku“. Pats Ušackas tikriausiai pasijuto kiek nejaukiai, o ir komisarė tapo žiniasklaidos pajuokos objektu. Bet juk tai ne jos kaltė, kad anglų kalboje svetimvardžiai rašomi visiškai neatsižvelgiant į jų tarimą, o įvairių diakritinių ženklų apskritai neįmanoma prisiminti, juolab kad skirtingose kalbose jie dažniausiai išreiškia skirtingus garsus.

Originalios rašybos vaikymasis dažnai baigiasi absurdiškai, štai neseniai pakliuvo į rankas grafo Juozapo Tiškevičiaus „17-ojo lenkų kavalerijos pulko istorija“ – tiksliau, jos vertimas. Viskas būtu gerai, bet kadangi veikalas buvo parašytas prancūziškai XIX a., o vertėjas vadovavosi pastaruoju metu įsivyravusiomis svetimvardžių rašybos taisyklėmis, lenkų kavaleristai, užuot buvę Juzefais, Michalais ar Juliušais, virto Žozefais (Joseph), Mišeliais (Michel) ir Žiuliais (Jules).

Pastarasis atvejis, beje, parodo ir tai, kad asmenvardžio rašytinė forma turi būti kažkaip įforminta ir atitinkamo asmens gimtąja kalba, antraip trečiojoje kalboje jis gali neatpažįstamai išsikraipyti. Kitaip tariant, jei norime išvengti nesusipratimų, asmenvardžius dokumentuose (ir kitur) turime rašyti dviem kalbomis – asmens gimtąja (ar jo pasirinktąja), kad egzistuotų tam tikras asmenvardžio etalonas, ir ta, kuria numatoma tuos įrašus skaityti.

Kadangi dokumentai išduodami santykiams su valstybinėmis institucijomis, taigi ir pagrindinis asmenvardžio įrašas turi būti valstybine kalba – t. y. ta, kurią supranta valstybinių institucijų darbuotojai, ir kurios supratimo iš jų reikalaujama oficialia tvarka. Tuo tarpu originali asmenvardžio forma asmens gimtąja kalba gali būti nurodoma kaip papildoma informacija atskirame puslapyje.

Būtent tokia filosofija nusprendė vadovautis dauguma mūsų Seimo narių, priimdami svarstyti įstatymo projektą, pagal kurį nelietuviški asmenvardžiai galėtų būti įrašomi į pasą, naudojant asmens gimtosios kalbos rašmenų sistemą, kaip papildomas įrašas. Tik lenkams šis variantas vėl netinka – skundžiamasi, kad toks papildomas įrašas nebus pripažįstamas trečiosiose šalyse.

Vis dėlto tai jau ne Lietuvos, o tarptautinės biurokratijos problema, kurią bent jau Europos Sąjungos mastu būtų nesunku išspręsti, jeigu Lenkija su Lietuva ir Latvija (kuri jau yra patvirtinusi tokią svetimvardžių rašybos sistemą) imtųsi inicijuoti tarptautines taisykles, nurodančias, kad tais atvejais, kai asmens tautybė nesutampa su pilietybe, jo vardas ir pavardė turėtų būti rašomi, orientuojantis į papildomame paso įraše nurodytą formą gimtąją kalba. Mažų mažiausiai tokį principą būtų galima įtvirtinti dvišaliu susitarimu.

Svarbiausia, kad papildomas įrašas yra vienintelis būdas užtikrinti, kad originalios vardo ir pavardės formos įrašymo į dokumentus teisė būtų vienodai prieinama visų Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų atstovams – įskaitant tuos, kurių gimtosios kalbos rašyba yra grindžiama nelotyniško pagrindo rašmenimis. Išties keista, kad dėl savo pavardžių rašybos besisielojantys lenkai nė nepagalvoja, kad panašių reikmių bei norų gali turėti ir rusai, baltarusiai, žydai ar totoriai, nė nekalbat apie kinus ar arabus, kurių Lietuvoje taip pat yra, nors ir nedaug.

Ir Lietuvos Konstitucija, ir tarptautinės žmogaus teisių normos griežčiausiai draudžia diskriminaciją etniniu pagrindu, taigi diskriminacija raidyno (ar rašmenų sistemos) pagrindu taip pat negalima. Suteikdama privilegiją lietuviškuose pasuose rašyti originalias vardų formas atstovams tų tautų, kurios raštui naudoja lotyniško pagrindo abėcėlę, Lietuva šiurkščiausiu būdų pažeistų visas tarptautines žmogaus teisių konvencijas, ir tuomet būtų tik laiko klausimas, kada koks nors rusas, graikas ar arabas pateiks ieškinį Europos žmogaus teisių teismui (beje, būdamas visiškai teisus).

Siekiant išvengti tokios kolizijos, negalima pataikauti vien savo tautinės bendruomenės interesų tepaisančių ir be jų nieko nematančių Lenkų rinkiminės akcijos atstovų bei juos remiančių Lenkijos politikų reikalavimams įteisinti lietuviškuose pasuose lenkišką pavardžių rašybą. Tikiu, kad Lietuvos Seimo nariai sugebės jiems priešintis ir toliau.

www.voruta.lt, www.alkas.lt

2011.02.08


Prisijunkite prie diskusijos