Kirgizijos ir Ukrainos pamokos


Print

Tuo metu, kai pabaigęs savo politinę karjerą, arba tiksliau sakant, priverstas bėgti nuo savo paties liaudies, Kirgizijos prezidentas K. Bakijevas lipo į lėktuvą, saugomas Rusijos kariškių, aš “Radio svoboda“ studijoje kalbėjausi su pirmuoju Ukrainos prezidentu L. Kravčiuku apie tai, kaip iš Kirgizijos buvo priverstas bėgti pirmasis jos prezidentas A. Akajevas.  Ir L. Kravčiukas pabrėžė, kad dar būdamas valdžioje, jis labai dažnai galvodavo, ar pabaigęs savo karjerą, jis galės laisvai, be jokios baimės, vaikščioti po Kreščiatiką Kijeve.

Būtent – pasivaikščioti centrine Kijevo gatve, nesibaiminant savo paties piliečių. O A. Akajevas tokios galimybės neturi. Ir pas K. Bakijevą tokios galimybės nėra ir nebus. Bet argi tai tik Kirgizijos problema? Ar daug postsovietinių valstybių buvę vadovai gali laisvai, nebijodami savo piliečių, vaikščioti gatvėmis ? Ar daug iš jų supranta valdžios pereinamumo ir jos perdavimo principą ?

Postsovietinę demokratiją galima matuoti įvairiai. Galima matuoti politinių laisvių matu, galima matuoti tarptautiniais korupcijos indeksais ar spaudos laisvėmis. Tačiau šie matavimai ir lyginimai vargu ar padės pamatyti realybę. Ir tiksliai nepadės pajausti tos atmosferos, kurioje visi mes gyvename. Priespaudos skaičiais neišmatuosi.

Bet galimybė pasivaikščioti po savo miestą prezidentams – tai pats puikiausias demokratijos indikatorius. Kiekvienas iš Ukrainos prezidentų turi savo aistringų gerbėjų, ir aršių oponentų. Tačiau kiekvienas iš jų gali laisvai pasivaikščioti po Kreščiatiką. Pagrindinis V. Janukovičiaus uždavinys – ne tik įrodyti savo profesionalumą. Svarbiausia, ar jis galės pasibaigus kadencijai laisvai vaikščioti Kijevo gatvėmis. Todėl, jeigu su šia užduotimi ketvirtasis Ukrainos prezidentas nesusitvarkys, jis gaus ieškoti “įpėdinio“, turės  falsifikuoti rinkimus, prašyti saugumo garantijų ir paskui visą likusį gyvenimą gyventi baimėje – ar tik neišduos jo įpėdiniai?

Įvairūs prezidentai šią užduotį sprendžia įvairiai. Vieni nutaria pasilikti savo poste amžinai, versdami save stabais, o savo valstybes – į saulės išdegintas dykumas. Juk K. Bakijevas ruošėsi likti savo poste amžinai, ir apie jokius pasivaikščiojimus net negalvojo. Kiti susikonstruoja tandemus, ir visą gyvenimą išlieka politikos labirintuose, likdami joje amžinai, kaip voverė savo rate. Tokių, kurie kaip L. Kravčiukas , norinčių vaikštinėti gatvėmis, nesaugomi snaiperių,  pasaulyje mažai. Tačiau tik šis  natūralus noras ir saugo jų valstybių  piliečių gyvybes.

Nuotraukoje: buvęs Kirgizijos prezidentas K.Bakijevas. 

http://www.grani.ru/

Iš rusų kalbos vertė Vadimas  Juška.


Prisijunkite prie diskusijos