Klaida, kurią daro kovojantys su terorizmu ( 1 )


Print

Teroras – daugeliu (o kartais net daugiausia) atvejų pirmiausia yra pasirinktinės, neproporcingos ir net neteisėtos bei peržengiančios teisėtas ribas valstybinės prievartos priemonė. Priemonė valdžiai išlaikyti, taikiam piliečių pasipriešinimui nuslopinti ir, atskirai ar tuo pačiu metu, politinių autsaiderių, į valdžią besiveržiančių grupuočių antivalstybinio smurto priemonė.

Teroro aktas – vienaip ar kitaip klasifikuojamas kaip sunkus kriminalinis nusikaltimas, kuris yra persekiojamas ir baudžiamas pagal įstatymus.

Šiame kontekste mus domina jis ne pats savaime, o tai, kaip teisinga išskirti jį iš kitų kriminalinių teisės pažeidimų – pagal jo visuomenei reikšmingas priežastis ir pasekmes, o taip pat pagal ne tik nacionalinių baudžiamųjų įstatymų, bet ir tarptautinės teisės gebėjimą „vertinti“ šį nusikaltimą greta kitų pavojingiausių, tiesiogiai pažeidžiančių ir / arba ribojančių pamatines žmogaus teises.

Kas gi visame šiame sudėtingame konglomerate yra pagrindiniai „veikiantieji asmenys“? Atmetus pačius teroristus, dažniausiai nelaikančiais savęs tokiais, tai – valdžios institucijos ir sociumas kaipo toks.

Jeigu kalbėsime apie pirmuosius, tai verta pabrėžti štai kokius aspektus. Visų pirma, šių laikų teroristai veikia ne impulsyviai, o pagal iš anksto parengtą planą.

Antra, jie siekia politinių, o ne vien tik praktiškų kriminalinių tikslų. Skirtingai nuo mafijos, jie paprastai stengiasi pakeisti įvykių eigą ir net esamą tvarką, o ne tik gauti materialinės naudos arba grupinio gėrio ar privalumų.

Trečia, jų taikiniai dažniausiai yra civiliai asmenys ir objektai, o ne tik valstybinės ir jėgos struktūros.

Ketvirta, jie veikia internacionalinių grupių sudėtyje, dažniausiai nekreipdami dėmesio į valstybių sienas ir nesirinkdami, kas jose „savi“, o kas „svetimi“…

Taigi teroristai turi gana aukštą motyvaciją, dažniausiai neturėdami jokių kitokių instrumentų savo tikslams pasiekti, ir vargu ar jie ir jų talkininkai – vien tik neprotingi žmonės, apkvailinti savo lyderių.

Terorizmas stiprus, nes teroristai paprastai neturi ko prarasti. Dauguma atvejų jie yra „principų“ įtakoje, veikiami religinių dogmų ar kitokių ideologemų, šlovinančių didvyriškumą, kankinystę ir pasiaukojimą. Ir čia ne taip svarbu, kam jie priešinasi – „afroaziatiškai“ despotijai; autoritarinei valstybei, be pasirinkimo ir žiauriai kovojančiai su separatizmu ir idėjiniais „režimo priešais“; vakarietiško pavyzdžio demokratijai su „švelnia“ jėga ir pagarba mažumų teisėms, iki pat atskiro asmens.

Beje, nūdienos teroristai beveik visada puolimo objektu pasirenka visą visuomenę, o ne atskirus žmones, stengiasi valdyti valstybės politiką arba visuomenės nuomonę. Jų laiškas mums: „Mes jus žudome, bet asmeniškai nieko pikto nejaučiame“. Prieš nužudant iš žmonių atimama savastis, o tai žymiai stipresnis visuomeninis poveikis. Kaip tik todėl teroristams reikia plačiai paskleisti informaciją apie savo vykdomus veiksmus, jų padarinius ir savo reikalavimus.

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, pažiūrėkim, kas gi vyrauja visur visuomenės nuomonėje ir valstybinėse struktūrose? Tai akcentai praktinėms priemonėms ir įsitikinimas, kad teroro aktus galima susekti ir jų išvengti specialiųjų tarnybų ir kitų valstybės organų jėgomis. Ir sugaudžius visus priešus bei jų talkininkus, likviduoti (arba sumažinti iki priimtino minimumo) terorizmą kaip reiškinį.

Tarsi užmirštant, jog jis, susisaistęs su kitomis, pirmiausia valstybinėmis, prievartos formomis, reikalauja, kad prieš jį stotų naujo tipo politika, pagrįsta suformuotais ne-valstybininkiškais principais ir veiksmingais aiškių bei paslėptų netarptautinio pobūdžio „vidinių“ konfliktų sprendimo mechanizmais, o, galų gale, žengimo į naują ir pasaulinę teisėtvarką politika.

Toks požiūrio atnaujinimas susijęs su dar viena nesudėtinga tiesa: priešpriešos veiksmo terorizmui esmė – darna ir konfliktas tarp smurto (ir net keršto) vardan daugumos žmonių, visos visuomenės saugumo, ir vardan Teisės, kiekvieno žmogaus – be išimties – teisių ir laisvių prioriteto principų viršenybės.

Dėl laiko stokos bei paliestų ir dar nepaliestų problemų platumo aptarsiu svarbiausias, mano supratimu, kaip tezes.

PIRMOJI TEZĖ

Ar egzistuoja Rusijoje terorizmas kaip reiškinys? Ne įvairios kilmės teroro aktų grandinė su siaubingais padariniais, o visuomeninės – politinės sąmonės bei elgsenos fenomenas?

Klausimas atviras. Iš dalies, todėl, kad terorizmo kaip reiškinio analizėje nėra teisinio požiūrio, politinio objektyvumo ir intelektinio impulso. Iš pradžių keletas pastabų.

Teisinėje erdvėje egzistuoja tarptautinė teisė, kurios atžvilgiu giliai klystama – joje pirmiausia terorizmą neva tai reikia vertinti kaip tarpvalstybinę problemą. „Jos“, t. y. valstybės neva tai viską sprendžia šiame pasaulyje. Mes girdime: apibrėžimą davė, priimsime dar vieną konvenciją, reikia ją griežtai vykdyti, įjungti JTO mechanizmus, ir anksčiau ar vėliau terorizmas bus įveiktas.

Tai didžiausia klaida arba savęs apgaudinėjimas. Kaip jau buvo sakyta, be iš principo kitokios, negu esama, pasaulio teisėtvarkos kardinaliai problemos išspręsti neįmanoma, net jeigu pasikeistų socialinės-ekonominės sąlygos keliose šalyse ar ištisuose regionuose. Nors teroristinė veikla, galimas dalykas, silpnės ir be tokių ryškių permainų.

Apie politinę erdvę galima ilgai kalbėti, bet šiandien mums svarbus vienas momentas. Ir demokratija, ir teroras su antiteroru – tai skirtingos, bet priemonės. Baisiausia, kad tos priemonės sumaišomos viename „inde“, o ir sumaišo tokie „auksarankiai“ kaip šių laikų valstybės. Šiuo atveju greta didėjančios rizikos piliečių saugumui ir valstybės valdymui išauga klastojimo, o tai ir būtent demokratinio visuomeninės santvarkos komponento realaus sunaikinimo grėsmė. Tą komponentą gali „sugraužti“ valstybinio smurto, kaip rodo patirtis, greitai plintančio iš „karštų“ planetos taškų į ramesnes teritorijas, įprastas situacijas, metastazės.

Ir dar. Prisiminkime: prieš pusę amžiaus tokiems žmonėms kaip Andrejus Sacharovas, kitiems mokslininkams bei mąstytojams, atominės bombos atsiradimas buvo posūkis žmonijos istorijoje, kuriam buvo mesti milžiniški intelektiniai ir organizaciniai ištekliai. Ne tik naujos kartos ginklui sukurti, bet ir padėčiai apmąstyti, teisiniams ir politiniams sprendimams surasti, kad pasikeitusiame pasaulyje išgyventų žmonija.

Kai dabar kalbama, kad „globalinis“ arba transsieninis / tinklinis terorizmas – tai naujas masinio naikinimo ginklas, tai dar svarbu ir tai, kad su tuo teks kartu gyventi (ne susitaikyti, bet priimti kaip esybę!), neįsivaizduojant, kaip veikti siekiant minimizuoti ir teroro, ir kontrteroro padarinius. Ir tokiomis aplinkybėmis, kad valstybė formaliai nekariaudama ar neįsivedusi ypatingosios padėties (daugiausia – lokalinėmis kontrteroristinėmis operacijomis), privalo garantuoti teisę gyventi visiems ir kiekvienam, – net pripažintų demokratinių valstybių vidaus politikos prioritetai pradėjo slinkti nuo „asmenybės laisvės“ link „tautos saugumo užtikrinimo“.

Ar čia galima apsiriboti patobulinimu tarptautinės ir vidinės teisės, turinčių įvesti aiškius apibrėžimus ir sukurti mechanizmus, kaip neleisti atsirasti ir kaip nuslopinti šį naują pasaulinį blogį? Aišku, kad be to išsiversti neįmanoma, bet ar užtenka tik sugriežtinti normas ir pagerinti jų teisėtą pritaikymą praktikoje? Klausimas atviras – todėl ir eikime prie jo.

(Bus daugiau)

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: pranešimo autorius Valentinas Gefteris, Rusijos Žmogaus teisių instituto direktorius.

2012.06.25


Prisijunkite prie diskusijos