Knyga, kuri verčia susimąstyti apie žurnalistų vaidmenį visuomenėje


Print

Žurnalisto profesija yra viena pavojingiausių pasaulyje todėl, kad atlikdami savo profesines pareigas žurnalistai siekia būti įvykių sūkuryje.

Kartais, o nelaisvose šalyse – dažniausiai, tai yra tiesiog rizikinga. Pradėti šį pokalbį apie žurnalistų vaidmenį verčia šiais metais Gruzijoje išleista Olego Panfilovo knyga, skirta informacinei Čečėnijos blokadai praeito amžiaus pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje (Панфилов, Олег. Информационная блокада Чечни (сентябрь 1996 – декабрь 2002), Tbilisis, 2011).

Knygos autoriui savo laiku teko stebėti pilietinį konfliktą gimtajame Tadžikistane, jis taip pat nemažai laiko praleido Rusijoje – vadovavo Ekstremaliosios žurnalistikos centrui prie Rusijos žurnalistų sąjungos. Šiuo metu O. Panfilovas yra Valstybinio Ilijos universiteto, esančio Tbilisyje, profesorius.

Verta priminti, kad Rusija pradėjo karą Čečėnijoje 1994 metų pabaigoje. Operatyvaus ir pasiaukojančio žurnalistų darbo dėka apie šį – pirmąjį – karą žinoma nemažai nemalonių ir šiurpinančių dalykų. Pirmasis Čečėnijos karas nesulaukė palaikymo už Rusijos ribų, nebuvo jis populiarus ir tarp didžiosios dalies Rusijos gyventojų. Ko gero, iki šiol šį karą galima įvardinti kaip pagrindinę tuometinio šalies prezidento Boriso Jelcino klaidą. Kitaip Rusijoje vertinamas Antrasis Čečėnijos karas, kuris padėjo iškilti į politikos viršūnę Vladimirui Putinui – žmogui, pradėjusiam aktyviai stumti Rusiją atgal į autoritarizmo ir „imperinės svajonės“ pančius. Būtent su V. Putino vardu siejamas laisvo žodžio sunykimas šioje šalyje.

Laisva ir nepriklausoma žiniasklaida garantuoja, kad valdžia negali daryti ką panorėjusi, nes kiekvienas jos žingsnis yra paviešinamas ir atitinkamai aptarinėjamas bei įvertinamas, tad autoritarizmas (faktiškai, valdžios galia „daryti ką nori“) ir spaudos laisvė iš esmės yra nesuderinami. Rusija įsisavino Pirmojo Čečėnijos karo pamokas ir ruošdamasi pakartotiniam „problemos sprendimui“ jėga padarė viską, kad būtų susiaurintas informacinis laukas bei suvaržytos žurnalistų galimybės dirbti.

Ji taip pat užtikrino sau naudingos ir palankios informacijos sklaidą. Tarp veiksmų, naudojamų visiems šiems tikslams pasiekti, galima įvardinti žurnalistų bauginimą, diskreditavimą, specialią akreditacijos tvarką, žurnalistų judėjimo respublikoje kontrolę bei žiniasklaidos priemonių atstovų grobimus (nors kiekvieną kartą žurnalistų pagrobimais buvo kaltinami čečėnai, O. Panfilovas daro prielaidą, kad nemažai šių pagrobimų iš tikrųjų galėjo organizuoti Rusijos Federalinio saugumo tarnyba (FST), siekdama suformuoti atitinkamą atgarsį pasaulyje ir atbaidyti žurnalistus nuo darbo regione).

Pasiektas efektas, galima sakyti, pranoko Maskvos lūkesčius – Čečėnija atsidūrė savotiškoje informacinėje blokadoje, o Rusijos pajėgos galėjo jos teritorijoje nevaržomai vykdyti „antiteroristinę operaciją“, nebijodamos visuomenės nuomonės svyravimo. Informacijos kontrolės principas smogė ir pačiai Rusijai, kur sistemingai buvo marinama žodžio laisvė. Šiandien nedidelis nepriklausomų visuomenės informavimo priemonių procentas Rusijoje tiesiog negali atsverti gigantiškos propagandos mašinos, esančios valdžios rankose, poveikio.

O. Panfilovo knyga, be jokių abejonių, pravers tiems, kas domisi naujausia Rusijos istorija bei bando analizuoti pokyčius, vykstančius šioje šalyje. Ji taip pat dar kartą akcentuoja žurnalistų darbo svarbą. Žodžio laisvė yra neabejotina vertybė ir apie tai nevalia pamiršti.

Simboliška, kad O. Panfilovo knyga skirta Anai Politkovskajai atminti. Ši žurnalistė iki pat savo tragiškos žūties 2006 m. rudenį bandė pralaužti informacinę Čečėnijos blokadą, siekė padėti šioje respublikoje gyvenantiems žmonėms ir pranešti Rusijos visuomenei apie tai, kas iš tikrųjų dedasi šioje respublikoje, įsivyravus vadinamajai „taikai“.

Nuotraukoje: knygos „Informacinė Čečėnijos blokada“ autorius Olegas Panfilovas.

www.lzs.lt

2011.09.09


Prisijunkite prie diskusijos