Ko nedaro Lietuvos valstybė, daro jos priešai


Print

Šių metų balandžio 30 dieną Vyriausybės rūmuose įvyko Tautinių mažumų reikalų koordinavimo komisijos posėdis, kuriam vadovavo premjeras Andrius Kubilius. Posėdžio metu aptarti Lietuvos valstybei ir tautinėms bendrijoms aktualūs klausimai. Pavyzdžiui, nagrinėti rūpesčiai dėl tautinių mažumų politikos vykdymui skirtų lėšų trūkumo. Darbotvarkėje taip pat buvo įrašyti klausimai: dėl negausioms tautinėms bendrijoms skirtos laidos “Labas” finansavimo, dėl dokumentinio filmo, skirto Lietuvos tautinių bendrijų veiklai nušviesti, sukūrimo, dėl patalpų, esančių Vilniaus Raugyklos gatvėje perdavimo viešajai įstaigai Tautinių bendrijų namai… Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt šiandien skelbia Lietuvos tautinių bendrijų tarybos pirmininko Mahiro Gamzajevo pranešimą, kuris buvo perskaitytas minėtame Vyriausybės posėdyje.

Džiaugiuosi, kad mes šiandien susirinkome į pirmą mūsų posėdį. Gal to džiaugsmo būtų dar daugiau, tačiau dabartinė etnopolitinė situacija Lietuvoje tikrai neskatina manęs ir mano bendražygių džiūgauti. Nors ketinau kalbėti apie finansavimo problemas, iš tikrųjų klausimas yra kur kas svarbesnis. Esu senas sąjūdietis – antrajame Sąjūdžio suvažiavime buvau išrinktas Sąjūdžio Seimo nariu. Taip pat esu vienas iš Lietuvos tarpnacionalinės asociacijos, veikusios 1988 – 1992 metais, steigėjų. Visą laiką atstovavau Lietuvos azerus Tautinių bendrijų taryboje (kurioje irgi esu vienas iš steigėjų). Galiu teigti, kad Tautinių bendrijų taryba – tarsi ir mano kūrinys, didžiuojuosi, kad nuo pirmųjų jos veiklos metų (1991 m.) esu jos nariu. Pernai, 2009 metais, buvau išrinktas Tautinių bendrijų tarybos pirmininku. Turėdamas dvidešimties metų visuomeninės, politinės bei kultūrinės veiklos patirtį, kaip sakoma liaudyje, visiškai jaučiu ir suprantu ne tik garbę, bet ir atsakomybę.

Todėl esu priverstas konstatuoti, kad etnopolitine prasme per dvidešimt atkurtos Nepriklausomybės metų mūsų šalis nelabai pasistūmėjo į priekį, o kai kuriais klausimais – net žengė žingsnį atgal. Laužome ietis dėl galimybės kitoms lotynų raidyną naudojančioms tautoms (vokiečiams, latviams, azerbaidžaniečiams, gudams katalikams, lenkams, estams, rumunams) rašyti savo vardus ir pavardes originalo forma, tačiau iki šiol išlieka sovietinė trikalbystė švietimo sistemoje. Juk mokykla – ne tik žinių skleidimo, bet ir piliečių ugdymo kalvė. Ar mes ruošiame piliečius ne Lietuvai, o kaimyninėms valstybėms? Trijų kalbų mokyklų buvimas toje pačioje vietovėje skurdina ugdymo kokybę, maža to – konservuoja etnofobinius prietarus. Etniškumo išsaugojimą galėtų kompensuoti etninio komponento įvedimas lietuviškoje mokykloje ten, kur mažumos sudaro ženklią gyventojų dalį. Beje, tokias pamokas galėtų lankyti (norui esant) ir lietuvių tautybės moksleiviai. Tautinių bendrijų atstovų jaunoji karta savo tėvų kalbą mokytis, savo papročius, tradicijas puoselėti galėtų per sekmadieninių mokyklų tinklą.

Turiu pasakyti, kad kiekvienas naujas už etnopolitikos suformavimo ir vykdymo sritį atsakingos institucijos, t.y. TMID, skiriamas į atsakingas pareigas vadovas ne visada buvo atsakingas. Jau baigiame pamiršti tokius Lietuvos patriotus ir etnopolitikos grandus, kokie buvo pirmoji institucijos vadovė Halina Kobeckaitė, jos pavaduotojas Severinas Vaitiekus arba ilgametis Tautinių bendrijų tarybos koordinatorius Imantas Melianas. Vadovais tapdavo mūsų lūkesčius ir siekius ne visuomet suprantantys žmonės.

Keitėsi ir pati institucija. Iš pradžių ji vadinosi Tautybių departamentas (noriu atkreipti Jūsų dėmesį į žodį “Tautybių”, o ne “Tautinių mažumų”). Tai rodo, kad tuomet buvo suvokimas, jog etnopolitika yra integrali ir nedaloma – ji liečia ne tik mažumas, bet ir titulinę naciją. Paskui prie departamento buvo, mūsų nuomone, dirbtinai “prilipdytas” “regioninių problemų” blokas, o galiausiai jis virto “Tautinių mažumų ir išeivijos departamentu”, kuriame proporcijos nuolat keitėsi ne tautinių bendrijų naudai.

Tą matėme ir 2009 metų TMID reorganizavimo procesuose. Tikrai myliu ir gerbiu lietuvių išeiviją ir suprantu jos svarbą. Bet ar Lietuvos valstybei yra mažiau svarbūs jos tikrieji piliečiai – šeši šimtai tūkstančių Lietuvos kitataučių? Užsienio lietuvių reikmėms spręsti buvo įkurtas departamentas Užsienio reikalų ministerijoje, o mums – tik tautinių mažumų reikalų skyrius Kultūros ministerijoje, nors Jūs, gerbiamasis Premjere, pernai sausio mėnesį garantavote mums atskirą instituciją, departamentą ir ne ministerijos viduj, o prie jos, su atskira finansavimo eilute valstybės biudžete.

Ko nedaro Lietuvos valstybė – daro jos priešai. Realios etnopolitikos nebuvimą sėkmingai perima Lietuvoje veikiančios svetimų valstybių įvairios struktūros, tiksliau – jų užmaskuoti specifiniai padaliniai, kurie aktyviai vykdo mūsų vieningos pilietinės visuomenės dezintegravimą (“Sootečestvininkų” programa ir panašiai). Jau greitai didžioji dalis mūsų problemų bus sprendžiama ne Kultūros ministerijoje, o šalia “Žalgirio” stadiono statomuose “Maskvos namuose”. Ar įsivaizduojame, kas vyksta?

Manau, kad Lietuvos etnopolitikos pagrindo susilpninimas skaudžiai smogia ne tik vadinamiesiems “nacmenams”, o visai mūsų bendrai Valstybei. Neužpildytą erdvę (pilką zoną) nedelsiant užpildo kitos jėgos. Mes norime eiti išvien. Mes Jums tiesiame ranką, o ne kumštį, ir tikime, kad Jūs ištiesite mums atvirą ranką.

Turiu priminti, jog šiuo atveju nesu kažkoks “prašytojas”. 2007 metų spalio mėnesio 17 dieną buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl tautinių mažumų politikos plėtros iki 2015 metų strategijos patvirtinimo”, kuriame viskas yra išdėstyta, kaip sakoma, “juodu ant balto”. Žinome, kad dabar – sunkmetis. Bet visuomeninis solidarumas turėtų būti proporcingas. Dėl pirmaeilių dalykų nesikartosiu. Kai kurie jų yra išdėstyti Jums pateiktoje posėdžio medžiagoje. Manau, kad apie tai irgi pasikalbėsime ir bandysime surasti išeitį iš, šachmatininkų terminais kalbant, “patinės” padėties. Šiems metams Tautinių mažumų integracijos į Lietuvos visuomenę rėmimo programos rėmuose skirtos 629 tūkst. litų lėšos – tikrai nedidelės lėšos – yra nukreiptos tik funkcionuojančių, valdiškų ar pusiau valdiškų struktūrų išlaikymui (kas, be abejo, irgi būtina). Beveik sustojo tautinių bendrijų programų ir projektų finansavimas. O tai yra labai svarbus mechanizmas vykdant ir reguliuojant mano minėtos etnopolitikos procesus ir Vyriausybės patvirtintą Tautinių mažumų politikos plėtros strategiją. Siūlau pačiu artimiausiu metu, tikslinant valstybės biudžetą antram pusmečiui, pereiti prie konkretikos ir šiuo klausimu.

Bandžiau apibendrinti ir išdėstyti, kaip galint objektyviau ir tiksliau, šiuo metu valstybės vykdomą tautinių mažumų politiką, esamą situaciją ir problemas bei galimus jų sprendimo būdus. Problemos yra tikrai įsisenėjusios. Ir laiko jas toliau konservuoti ir atidėlioti jų sprendimą – jau nebelieka.

Vytauto Visocko nuotraukoje: Lietuvos tautinių bendrijų tarybos pirmininkas Mahiras Gamzajevas.

2010.05.03


Prisijunkite prie diskusijos