Ko nepasakė Mečys Laurinkus?


Print

O kokia padėtis Lietuvoje? Apie lietuviškųjų slaptųjų tarnybų kelius ir klystkelius buvęs VSD vadovas taip pat užsiminė. Jo įsitikinimu, mūsų slaptosios ir specialiosios tarnybos įveikė tik pusę būtino kelio. „Dar nėra visumos, dar nėra užbaigto ciklo, dar iki galo nesusiformavo žvalgybinė bendruomenė, tačiau mūsų žvalgyba su kontržvalgyba eina teisingu keliu“, – kalbėjo buvęs VSD direktorius. Vardindamas lietuviškas problemas, ambasadorius M. Laurinkus pastebėjo, jog šalies vadovai slaptosioms tarnyboms šiandien formuluoja per daug abstrakčias užduotis. Prezidentas, premjeras ir parlamento vadovas privalėtų suprasti, jog ne itin gausi ir turtinga VSD negali atlikti visų užduočių, kurias kelia nūdienos reikalavimai.

Buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus Tarptautinių santykių ir politikos institute skaito paskaitą „Specialiosios tarnybos XXI amžiuje ir demokratinė jų kontrolė“. G. Visocko nuotr.

Gintaras VISOCKAS
(Laikraštis „XXI amžius“, priedas „Slaptieji takai“)

Gegužės 3-ioji – įsimintina diena Tarptautinių santykių ir politikos instituto vadovams, dėstytojams, studentams. Pirmą sykį jo istorijoje paskaitą apie slaptąsias tarnybas skaitė buvęs ilgametis Lietuvos VSD vadovas Mečys Laurinkus. Tačiau paskaitos sensacinga tikrai nepavadinsi. Nūnai Ispanijos Karalystėje ambasadoriaujantis M. Laurinkus apsiribojo teorinių dalykų analize. Buvęs VSD direktorius ir negalėjo atskleisti valstybės paslaptimi laikomų faktų. Ir vis dėlto paskaita intriguojančiu pavadinimu „Specialiosios tarnybos XXI amžiuje ir demokratinė jų kontrolė“ negalėjo būti visiškai neįdomi. Tokiais atvejais kur kas svarbiau, ko nepasako slaptųjų tarnybų darbuotojas.

Vaclavo Havelo prognozės nepasitvirtino

Pirmiausia apie tai, kas buvo pasakyta. Štai kokie teiginiai įsiminė. Prieš keliolika metų Čekijos prezidentu ką tik išrinktas Vaclavas Havelas viešai pareiškė, esą iš sovietinės priespaudos išsivadavusiai Čekijai slaptosios tarnybos bus nereikalingos. Mat šalis eis demokratijos, laisvės, dorovės keliu. Tačiau realybė pakoregavo šią mintį. Šiandien Čekija turi slaptąsias tarnybas, ir jos, įveikusios visus besikuriančioms tarnyboms būdingus sunkumus, ne taip jau blogai tvarkosi. Jeigu Čekija šiandien neturėtų slaptųjų tarnybų, vargu ar ji būtų demokartinė, politiškai ir ekonomiškai stabili, sugebanti užtikrinti savo piliečių teises. Dabartinis pasaulis be slaptųjų tarnybų tikrai neišsivers, nors tokioms įstaigoms keliami uždaviniai nuolat kinta. Kadaise rimtų sunkumų turėjo Ispanijos slaptosios tarnybos. Analizuodamas padėtį šioje šalyje, M. Laurinkus pastebėjo, jog Ispanija, pasirinkdama demokratijos kelią, vis tik neatsisakė paslaugų tų žvalgų ir kontržvalgų, kurie tarnavo diktatoriui. Suprask, nedomokratines slaptąsias tarnybas sukūrę pareigūnai sugebėjo persitvarkyti ir sukurti žmogaus teises gerbiančias struktūras.

Amžinas kaip ir pati žvalgyba

O kokia padėtis Lietuvoje? Apie lietuviškųjų slaptųjų tarnybų kelius ir klystkelius buvęs VSD vadovas taip pat užsiminė. Jo įsitikinimu, mūsų slaptosios ir specialiosios tarnybos įveikė tik pusę būtino kelio. „Dar nėra visumos, dar nėra užbaigto ciklo, dar iki galo nesusiformavo žvalgybinė bendruomenė, tačiau mūsų žvalgyba su kontržvalgyba eina teisingu keliu“, – kalbėjo buvęs VSD direktorius. Vardindamas lietuviškas problemas, ambasadorius M. Laurinkus pastebėjo, jog šalies vadovai slaptosioms tarnyboms šiandien formuluoja per daug abstrakčias užduotis. Prezidentas, premjeras ir parlamento vadovas privalėtų suprasti, jog ne itin gausi ir turtinga VSD negali atlikti visų užduočių, kurias kelia nūdienos reikalavimai. Taigi aukščiausiems valstybės vadovams būtina nustatyti aiškius prioritetus: kas labai svarbu, o kas galėtų ir palaukti. Ir su tais prioritetais supažindinti slaptųjų tarnybų vadovybę. Dabar gi dažniausiai dirbama pusiau aklai: iš VSD reikalaujama informacijos apie grėsmes, tačiau nekonkretizuojant, būtent kokie pavojai turimi galvoje. O juk pavojų esama labai daug ir labai įvairių, pradedant ekonominiais ir baigiant kultūriniais. Ambasadorius M. Laurinkus neneigė, jog parlamentinė slaptųjų tarnybų kontrolė būtina, jeigu šalis yra demokratinė. Tačiau nereikia pamiršti, jog kontrolė neturi pakenkti tokių įstaigų specifikai – slaptumui. Slaptąsias tarnybas kontroliuojantys politikai taip pat privalo būti patikimi. Kontroliuojančius irgi būtina kontroliuoti. Kaip suderinti šiuos tarsi nesuderinamus dalykus – štai kas svarbiausia. Tuo tarpu šiandieniniai kontroliuotojai labiausiai domisi žvalgybininkų buitiniais reikalais – kiek uždirba, kiek pinigų išleidžia automobilių pirkimui… Pamirštama, jog pagrindinis uždavinys – domėtis nelegalia, nesankcionuota žvalgybininkų veikla. Ir vis dėlto dėl kylančių net labai aštrių ginčų pergyventi nederėtų, nes jų niekas niekad neišvengia. Klausimas dėl parlamentinės slaptųjų tarnybų kontrolės – amžinas kaip ir pati žvalgyba.

Moralės reikalai pamiršti

Paskaita „Specialiosios tarnybos XXI amžiuje ir demokratinė jų kontrolė“ buvo įdomi. Nesigailiu sugaišęs keletą valandų. Tačiau buvęs VSD vadovas nuolat akcentavo kompetencijos, išsilavinimo, pasiruošimo reikalus. Tuo tarpu apie žvalgybininkų moralę ambasadorius neištarė nė žodžio. Neužteko laiko? Nenorėjo? Nemanė, jog tai – svarbu, aktualu, įdomu? Žvelgiant į lietuviškas slaptąsias tarnybas profesionalumo akimis, padėtis, be abejo, nėra bloga. Greičiau optimistinė negu pesimistinė. Tačiau kokios mintys kyla analizuojant mūsų tarnybų veiklą moralumo, patikimumo požiūriu? Jeigu kelsime mūsų slaptųjų tarnybų darbuotojams aukštus moralinius kriterijus, o būtent tokius ir turime kelti, tada ir pats paskaitos skaitytojas atrodytų ne itin gražiai. Šiandien jau tikriausiai net didžiausi VSD vadovo Arvydo Pociaus gerbėjai suvokia, kad jų numylėtinis galutinai susikompromitavo. Po viešai skleisto melo, jog niekad nėra priklausęs KGB rezervui, po nepagrįsto Vytauto Pociūno pasiuntimo dirbti į Baltarusiją, po netėsėtų pažadų paskelbti, kas nužudė Jurą Abromavičių ir sprogdino „Lietuvos ryto“ redakciją, po vos prieš keletą dienų pusvelčiui privatizuoto tarnybinio buto A. Pocius kaip niekas kitas suteršė VSD vadovo mundurą purvu, kurį naująjam vadovui bus itin sunku nuplauti. Tačiau juk VSD įvaizdžiui pakenkęs A. Pocius neatsirado kaip pilypas iš kanapių. Kad A. Pocius taptų VSD direktoriaus pavaduotoju, sutiko būtent M. Laurinkus. M. Laurinkus taip pat neprieštaravo, kad A. Pocius užimtų jo kėdę, jam išvykstant dirbti į Lietuvos ambasadą Ispanijoje. Akivaizdu, kad dėl A. Pociaus klaidų morališkai atsakingas ir M. Laurinkus. Tačiau iš lektoriaus povyzos Tarptautinių santykių ir politikos institute man nepasirodė, jog M. Laurinkus bent kiek jaustųsi kaltas.

Nauji skandalai – ne už kalnų

Panašių pavyzdžių būtų galima surasti ir daugiau. Prieš keletą metų STT vadovu buvo paskirtas Povilas Malakauskas. Kad šis buvęs KAM pareigūnas prieš tapdamas STT direktoriumi neturėjo deramo išsilavinimo ir iš karto puolė studijuoti teisės mokslus, – pusė bėdos. Gal dėl paskubomis kremtamų mokslų labai nenukentėjo darbo kokybė Specialiųjų tyrimų tarnyboje. Kur kas didesnė bėda ta, kad nieko rimto, įsimintino, vertingo nenuveikęs STT, tiksliau tariant – neįsukęs kovos su korupcija smagračio nė per nago juodymą, P. Malakauskas šiandien įžūliai siekia VSD vadovo posto. Žinoma, teisės požiūriu P. Malakauskas – idealus kandidatas užimti VSD direktoriaus kėdę. O moralės požiūriu? Bent kiek atsakingiau į valstybės tarnybą žiūrintis žmogus, man regis, atsisakytų siūlomų naujųjų pareigų: jeigu nesisekė gaudyti kyšininkų, vargu ar seksis gaudyti šnipus. Moraliniu požiūriu keistas ir premjero Gedimino Kirkilo sprendimas paremti Baltijos gynybos koledžo Tartu mieste vadovą brigados generolą Algį Vaičeliūną, akivaizdžiai proteguojamą į VSD vadovo postą. Ne vien dėl to, kad šis karininkas giminystės ryšiais susijęs su susikompromitavusiais pareigūnais. Ne vien dėl to, kad jo žmonos tėvas buvo aukšto rango Rusijos kariškis (kas gali garantuoti, jog šie ryšiai nutrūko amžiams). Ne vien dėl to, kad vadovaudamas Lietuvos karo akademijai savo pavaduotojais rinkosi išimtinai sovietinio sukirpimo karininkus. Premjeras G. Kirkilas privalo žinoti, jog pagrindinei slaptąjai tarnybai demokratinėse šalyse vadovauja civiliai, o ne kariškiai. Tai – pagrindinė taisyklė. Iš kariuomenės pasitraukęs aukšto rango kariškis turi silpnų vietų – jis įpratęs paklusniai vykdyti aukšesniųjų vadų įsakymus. Net tada, kai tie įsakymai – absurdiški. Be to, ministras pirmininkas G. Kirkilas meluoja, sakydamas, kad Lietuva neturi su sovietine praeitimi nesusijusių kariškių. Jeigu jau norima į VSD vadovo postą pasodinti kariškį, tai rinkimės šiandien Lietuvos sausumos pajėgoms vadovaujantį brigados generolą Arvydą Pocių (nemaišykime su liūdnai pagarsėjusiu VSD vadovu). Skirtingai nei A. Vaičeliūnas, šis generolas nėra baigęs jokių sovietinių, jokių rusiškų karo mokyklų. Jo žmona – lietuvė. Jis jokiais ryšiais nesusijęs su Rusijos kariškiais. Laipsnis toks pat kaip ir A. Vaičeliūno – brigados generolas. Jį tikrai vertina NATO vadovybė kaip patikimą Lietuvos atstovą, jis iš tiesų turi reikiamos patirties. Tačiau esu beveik tikras, kad skiriant naująjį VSD vadovą aukštos moralės kriterijai ir vėl bus pamiršti. O tai reiškia, kad nauji skandalai – ne už kalnų.


Prisijunkite prie diskusijos