Ko pasigedau Manto Martišiaus knygoje apie informacinius karus


Print

Užverstas paskutinis neseniai knygynuose pasirodžiusios Manto Martišiaus knygos “(Ne)akivaizdus karas” puslapis. Iš karto privalau pabrėžti – vertingas veikalas. Jame – gausu konkrečių duomenų iš praeities, apstu dabarties faktų. Čia pateikiama naujausių teorijų, koncepcijų, šokiruojančių palyginimų.

Atidžiai perskaičius Manto Martišiaus veikalą įmanoma susidaryti išsamų vaizdą, kaip ir kodėl pasaulyje nūnai kariaujami informaciniai karai.

Su knyga patarčiau susipažinti visiems, kurie domisi politinėmis, karinėmis, ekonominėmis temomis. Ypač – žurnalistams, narpliojantiems žvalgybines istorijas. Visi jie ras svarbių žinių, kaip savo nuomonę pasauliui primesti stengiasi JAV, Vakarų Europa, Rusija, Kinija, kai kurios arabų šalys.

Be kita ko, čia analizuojamos klaidos, padarytos formuojant visuomenės nuomonę apie Vietnamo, Irako ar Afganistano karus. Į kai kurias konfliktines situacijas žvelgiama iš skirtingų pozicijų. Pavyzdžiui, nušviečiama oficialiojo Vašingtono, paskui – oficialiojo Kremliaus taktika. Žodžiu, skaitytojui dažnusyk leidžiama pačiam lyginti, kuo skiriasi amerikietiški informaciniai – propagandiniai karai nuo rusiškų ar kinietiškų.

Ir vis dėlto “(Ne)akivaizdus karas”, kurį mums padovanojo leidykla “Versus Aureus”, turi savo silpnąją pusę. M.Martišiaus veikalas skirtas pirmiausiai lietuvių auditorijai. Juk knyga parašyta lietuvių kalba. Todėl lietuviams skaitytojams būtų buvę labai prasminga, mano supratimu, susipažinti ne tik su amerikietiškąja ar rusiška, bet ir su lietuviškąja informacinių – propagandinių karų specifika. Tačiau apie lietuviškuosius informacinius žaidimus čia rasite mažai informacijos. Ypač –  konkrečios.

Knygos autorius tikriausiai neturėjo tikslo specialiai ir plačiai gilintis į Lietuvos pergales bei pralaimėjimus priešinantis neigiamoms informacinėms įtakoms. Matyt, autorius specialiai buvo dėmesį sukoncentravęs tik į stambiuosius neakivaizdaus informacinio karo žaidėjus. Juolab kad knygoje ne sykį pabrėžta, girdi, Lietuvos vaidmuo globaliuose reikaluose – menkutis. Lietuva tiesiog per maža, jog pajėgtų primesti savąją nuomonę didžiosioms valstybėms. Ir tuo, suprask, viskas pasakyta.

Žinoma, su tokia pozicija keblu nesutikti. Net ir labai stengdamasi Lietuva nepajėgi kaip lygus su lygiu rungtyniauti amerikietiškose, vokiškose ar kinietiškose informacinėse erdvėse. Akivaizdu, jog Lietuva neturi reikiamų resursų. O tai reiškia, kad lietuviai nepajėgūs turėti keliomis populiariausiomis pasaulio kalbomis transliuojamų įtakingų televizijos, radijo kanalų, internetinių portalų, informacinių agentūrų.

Bet jei ir turėtume būtiniausių lėšų, tokiu atveju mums trūktų profesionalių žurnalistų, kurie sugebėtų sekti ir komentuoti svarbiausius įvykius visame pasaulyje. Vaizdžiai tariant, valstybei reikalingi ne tik žurnalistai. Valstybei reikalingi ir kitų profesijų atstovai. Taigi Lietuva norom nenorom priversta naudotis žiniomis, kurias pasauliui pateikia galingosios, įtakingosios JAV ar Vakarų Europos, Kinijos ar Rusijos žiniasklaidos priemonės. O svetimųjų žinios dažnusyk tendencingos. Ignoruojančios lietuviškąsias aktualijas, nors ne visuomet – tyčia, specialiai ir piktybiškai.

Kaip lietuviai privalėtų konstruoti savąją informacinę veiklą esant tokioms sąlygoms? Ką mes galime ir ko negalime nuveikti pasauliui pateikdami savas tiesas ir savus požiūrius? Nejaugi mes visuomet ir visur – tik bėjėgiai? Štai kas, man regis, labai svarbu ir įdomu lietuvių skaitytojui. Įsigydamas M.Martišiaus veikalą pirmiausiai ir vyliausi, jog lietuviškosios aktualijos bus narpliojamos plačiau, konkrečiau, išsamiau. Deja, atsakymų į man rūpimus klausimus beveik neradau.

O klausimų per pastaruosius du dešimtmečius, mano giliu įsitikinimu, susikaupė.

XXX

Štai Lietuva priėmė įstatymą, numatantį konkrečią atsakomybę už sovietinės okupacijos neigimą. Šis žingsnis – suprantamas. Kiekviena nacija turi istorinių skaudulių, kurių nelinkusi pamiršti ilgus šimtmečius. O kai tema – vis dar kraujuojanti, vadinasi, ir kiekvienas nepalankus praeities įvykių interpretavimas galįs sukelti milžiniškas pasipiktinimo audras.

Tačiau ar prieš įteisinant tokį įstatymą Lietuvos informacinių, propagandinių karų žinovai užtektinai rimtai gilinosi būtent į neigiamas šio įstatymo pasekmes? Juk draudimai ir baudos – ne visuomet toji priemonė, kurios pagalba įmanoma neutralizuoti konkrečias problemas. Čia labai tiktų analizė, ar, įsiteisėjus minėtam įstatymui, sumažėjo sovietinę okupaciją neigiančiųjų?

Mat pagrindinis mūsų tikslas turėtų būti ne persekiojimas. Mes privalome siekti, jog neigiančiųjų sovietinę okupaciją tiesiog mažėtų, ir mažėtų – įtikinėjimo, o ne bausmių pagalba. Deja, išsamios analizės apie tokius skaičiavimus neteko matyti. Todėl man atrodo, jog priimtasis įstatymas tikrai kai kam atėmė norą įrodinėti, jog savo noru įstojome į SSRS, tačiau tuo pačiu paskatino ir neigiamų atsiliepimų laviną. Ypač – rusakalbėje spaudoje. O per rusakalbę spaudą neigiamų atgarsių pasirodė, suprantama,  ir Vakarų Europos žiniasklaidos puslapiuose. Tad ar mūsų patriotiniai norai atnešė būtent tokių rezultatų, kokių tikėjomės pasiekti? Neigiančiųjų sumažėjo ar padaugėjo?

Net ir Lietuvoje esančių žmonių, sumaniusių neigti sovietinę okupaciją, – mes negalėtume realiai nutildyti. Nubausti – galime. Bet tokiais atvejais nedera užmiršti aplinkybės, jog visuomet atsiras norinčiųjų nuteistuosius ginti bei užtarti. Imkime panašų pavyzdį – liūdnai pagarsėjusio Algirdo Paleckio bylą. Taip, padavėme į teismą, taip – nuteisėme. Beje, paskyrėme itin švelnią piniginę baudą. Dabar galima lyginti – žurnalistai Lietuvoje už konkretaus žmogaus įžeidimą ar apšmeižimą dažnusyk baudžiami solidesnėmis piniginėmis baudomis nei tas, kuris, mūsų teisėsaugos teigimu, pasikėsino į Sausio 13-aukų atminimą. Tad primityviesiems Lietuvos patriotams nėra ko džiūgauti, sulaukus kaltinamojo nuosprendžio A.Paleckiui. A.Paleckiui skirta bauda – labai švelni.

Tuo tarpu informacinė – propagandinė kampanija, kurią teismo metu išvystė A.Paleckį ginti sukrutusi Rusijos žiniasklaida, – reali, plati, įspūdinga. Rusakalbiuose laikraščiuose, televizijos laidose, internetinėse svetainėse pasirodė šimtai mums nepalankių straipsnių. Kai kurie atsidūrė anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis leidžiamų leidinių puslapiuose. Tikrai netvirtinu, jog Lietuvos valstybei nederėjo su A.Paleckiu ginčytis teismo salėje. Tiesiog noriu suskaičiuoti, kas šiuo konkrečiu atveju mums buvo naudingiau: nutylėti ar bylinėtis? Kartais ignoravimas – žymiau skaudesnis už pačią griežčiausią bausmę. Pamiršome šią taisyklę?

Iki teismo pradžios A.Paleckis buvo mažai kam žinomas asmuo, vadovaujantis popierinei organizacijai. Paduodami į teismą mes jį sureikšminome. Tiksliau tariant, – ne mes patys, bet rusakalbė žiniasklaida sureikšmino. Mes tik davėme pretekstą plačioms diskusijoms. Jei ne teismas, tiek daug publikacijų apie A.Paleckio personažą tikrai nebūtų viešojoje erdvėje pasirodę. Tad man, besidominčiam propagandiniais karais, knieti viešai paklausti informacinių karų specialistų: jei A.Paleckis nebūtų atsidūręs teisiamųjų suole, gal tų antilietuviškų publikacijų turėtume mažiau?

Žodžiu, atpildas – simbolinis, o antilietuviška propagandinė kampanija – nuožmi. Ir greičiausiai – ne vienadienė. Ne už kalnų – 2013-ųjų metų Sausio 13-oji. Manau, jog rusakalbė žiniasklaida 2013-ųjų sausio dienomis tikrai prisimins neva “neteisingai nubaustą vargšą A.Paleckį”. Ir sovietinės okupacijos neigimo tema vėl bus eskaluojama mums labai nepalankiame kontekste. Milijoniniais tiražais. Pagal šį scenarijų besiklostantys įvykiai mums priimtini?

XXX

Jei jau ką nors smerkiame, privalome patys atsisakyti bet kokių dvigubų standartų. O dvigubų standartų lietuviškoje erdvėje – apstu. Prisiminkime sovietinių karių ir sovietinių kolūkiečių skulptūras ant Žaliojo tilto pačiame sostinės centre. Kas tai – sovietinės okupacijos teigimas ar neigimas? Fantazijoms – plati dirva. Prie Žaliojo tilto nėra prikabinta paaiškinimų, kaip derėtų traktuoti šiuos Lietuvos valstybei visiškai svetimus simbolius. Paaiškinimų nerasite nei lietuvių, nei rusų, nei anglų kalbomis.

Švedų žurnalistas ir režisierius Jonas Ohmanas šių eilučių autoriui kadaise pateikė ir daugiau suglumti privertusių klausimų. Pavyzdžiui, kodėl prie paminklo Petrui Cvirkai nėra prikabinta užrašo, bylojančio bent jau sostinės svečiams, jog šis vyras buvo ne tik talentingas rašytojas, bet dar – ir valstybės išdavikas. O Salomėja Nėris, kurios vardu pavadinta viena iš Vilniaus mokyklų, – ir talentinga poetė, ir toji, kuri 1940-aisiais palaimino Lietuvos okupaciją.

Ieškant sovietinės okupacijos neigimo pavyzdžių derėtų prisiminti ir meniškai labai įtaigų nuotykinį filmą “Niekas nenorėjo mirti”. Filmo neįmanoma įsprausti į jokius ideologinius rėmus. Bet tikriausiai jo neįmanoma priskirti ir tiems filmams, kurie labai aršiai smerktų sovietinę okupaciją. Ir vis dėlto mes jį rodome. Arba – pagal Vytauto Sirijos Giros romaną sukurtas filmas “Raudonmedžio rojus”, neseniai parodytas per vieną mūsų televiziją. Įdomus siužetas. Įtaigi, gili Vytauto Masalskio vaidyba. Tačiau meninė filmo idėja taip pat nėra labai priešiška sovietinei okupacijai. Bet mes jį demonstruojame. Ir dar greičiausiai ne kartą demonstruosime.

XXX

Štai neseniai į Lietuvą nebuvo įleistas prabangus baltarusiškas automobilis su sovietiniais simboliais. Pasielgta griežtai laikantis visų įstatymų. Lietuviškasis principingumas tąsyk liejosi per kraštus. Tačiau man dingojasi, jog Lietuvai turėtų rūpėti ne paviršutiniški, bet giluminiai reiškiniai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją oficialusis Minskas traktuoja kaip “baltarusišką paveldą”. Ši pozicija baltarusių tautai skiepijama jau seniai ir kryptingai. Baltarusiškai kultūrinei propagandai ponas Aleksandras Lukašenka negaili nei jėgų, nei lėšų. Negailės greičiausiai ir tie, kurie jį ilgainiui pakeis.

Taigi atstatomos pilys, dvarai, kuriami memorialiniai muziejai, leidžiami istoriniai vadovėliai, per televiziją transliuojamos laidos praeities temomis. Lyg ir sveikintina veikla. Kas gali būti gražiau už domėjimąsi savo nacijos praeitimi? Bet juk lietuviškų akcentų ten beveik nerasite. Viskas, kas lietuviška, baltiška, – ten tampa gudiška, baltarusiška.

Nenoriu būti blogu pranašu, tačiau neprabėgs nė keletas dešimtmečių, ir mes pamatysime, jog mūsų pašonėje susiformavęs dar vienas nepalankus židinys. Omenyje turiu milijonus baltarusių, kuriems bus įkalta į galvas, jog Vilnius, vaizdžiai tariant, baltarusiškas miestas. O mes neturėsime kuo atsikirsti. Mūsų pilys ir dvarai toli gražu ne visi restautuoti. Mes nerašome ir neleidžiame rusų ir baltarusių kalba knygų apie LDK kaip lietuvišką darinį. O jei ir turime ką nors parašę, tai tokių knygų, straipsnių rinkinių mums niekas neleis laisvai pardavinėti Minsko knygynuose.

Lietuviškosios salos Baltarusijoje visiškai ištirpusios. Tuo tarpu baltarusių diaspora Lietuvoje stiprėja tiek morališkai, tiek finansiškai. Ir tuo pačiu kuria įtakingą informacinę erdvę, sėkmingai konkuruojančią su lietuviškąja. Taigi ilgai netrukus pasijusime atsidūrę ties suskilusia gelda net ir baltarusiškoje tematikoje. Kadangi griebiamės ne svarbiausių, ne esminių darbų. O gal informacinių karų specialistai mano, jog ši problema – neverta gilesnių analizių? Ar mes žinome, kokios informacinės taktikos protingiausia laikytis, bendraujant su kaimynais baltarusiais?

XXX 

Skaitant M.Martišiaus veikalą apie informacinius karus ne sykį kirbėjo mintis paklausti, o kokius tikslus turi, žvelgiant iš informacinių karų aukštumų, rusų kalba Lietuvoje leidžiami laikraščiai “Litovskij kurjer” ir “Obzor”. Kaip juos derėtų traktuoti – kaip mūsų draugus, prietelius ar oponentus? Galų gale – koks jų poveikis Lietuvos rusakalbiams?

O kur informacinių karų specialistų analizė, ką ir kaip rašo “Kurjer Vilenskij”? Ar Lietuvai nė motais, kokias nuotaikas kuria šis lenkakalbis leidinys? Jei jis mums draugiškas – viena kalba. O jei priešiškas, galbūt Lietuvai reikėtų pradėt lenkų kalba leist Lietuvos poziciją skleidžiantį laikraštį? Štai ir šiemet, kaip ir praėjusiais metais, lietuvių tautinio jaunimo lyderis Julius Panka Dieveniškėse surengė baltiškas šaknis propaguojančią stovyklą. Prasmingas užsiėmimas. Bet ar žinome, koks tokių stovyklų poveikis Vilniaus krašte gyvenantiems lenkakalbiams? O juk šis klausimas mus turėtų taip pat dominti. Ypač mums turėtų rūpėti, ką privalu atlikti, jei norime, jog Dieveniškių stovyklos atgarsiai vis labiaau pasiektų lenkakalbių ausis ir širdis.

Prie informacinių karų sferos galėčiau priskirti ir ne mažiau aktualią Lietuvos – Latvijos draugsytės temą. Kas ir kada parašys išsamią studiją, analizuojančią priežastis, trukdančias dviems baltų tautoms labiau susibičiuliauti? Filosofo Arvydo Juozaičio paskutinieji darbai – aukso vertės. Bet jiems trūksta, mano įsitikinimu, būtent informacinių karių specialistų akcentų. Nejaugi neįmanoma išsiaiškinti, kas ir kaip mums trukdo rimčiau pažinti latvius, o latviams – brolius lietuvius? Nejaugi draugystei trukdančios priežastys – sunkiai pašalinamos?

XXX

Knygos “(Ne)akivaizdus karas” autorius dažnai akcentavo, kokios nedidelės yra Lietuvos galimybės priešinantis tendencingiems informaciniams srautams. Tačiau įsiminė įkvepiantis Gruzijos pavyzdys, apie kurį, deja, ponas M.Martišius užsimena tik paviršutiniškai ir ne visuomet palankiai. Todėl remsiuosi savo sukaupta informacija. Pavyzdžiui, interviu su žymiu Rusijos režisieriumi Andrėjumi Nekrasovu, apie tą karą sukūrusiu dokumentinį filmą “Rusų kalbos pamokos”. Arba Rusijos žurnalistės Julijos Latyninos straipsniais, palankiais Tbilisiui.

Rusijos užpulta bei didelės teritorijos netekusi Gruzija, pasirodo, vis tik sugebėjo garbingai grumtis informacinio karo baruose. Oficialiojo Tbilisio užsakymu Holivudo režisieriai apie Rusijos agresiją sukūrė nuotykinį filmą. Gal ir ne itin menišką. Tačiau juosta buvo sukurta žvelgiant gruzinų akimis. Didvyriais meninėje juostoje tapo ne rusų, o būtent gruzinų kariai. Bet svarbiausia, kad Gruzija minėtą filmą sugebėjo sukurti greičiau nei Rusija. Ir jį tiek Amerikos, tiek Vakarų Europos žiūrovams pademonstravo būtent pirmoji.

Be abejo, Rusijos atsako ilgai laukti neteko. Dabar meninius filmus apie konfliktą su “nekenčiamu Michailu Saakašviliu” Rusija kepa vieną po kito. Tačiau Gruzija buvo pirmoji. Gruzija aplenkė Rusiją. Minėtas gruziniškas pavyzdys byloja, jog ir negausi tauta pajėgi garbingai žaisti sudėtinguose informaciniuose karuose. Tereikia noro ir užsispyrimo.

XXX

Akivaizdu, jog mažėja mūsų pajėgumai atsispirti net toms antilietuviškoms idėjoms, kurioms mes sėkmingai priešinomės gūdžiais sovietinės okupacijos metais. Šią silpnėjimo tendenciją labai puikiai išryškino Stasys Vaitonis, internetiniame portale 15min.lt paskelbdamas publikaciją “V.Uspaskicho opusas: “Mano adresas ne namas ir ne gatvė, mano adresas – Sovietų Sąjunga”.

Straipsnio autorius tvirtina, jog 2012-aisiais metais Viktoras Uspaskichas Lietuvoje viešai pabandė atlikti šią dainą, ir jam beveik pasisekė. Lietuvių nepasitenkinimo ši dainuška nūnai nesulaukė. Nors, vadovaujantis sveiku protu, švilpimo turėjo būti užtektinai daug. Juk tai – tiesioginė asocijacija su laikais, kai mes buvome grubiai, ciniškai, kryptingai rusinami. Logiškai svarstant nepasitenkinimo tokia dainuška privalėjo būti bent jau ne mažiau nei 1975-aisiais, kai Lietuvoje šią propagandinę dainelę bandė atlikti broliai Frankoniai. Užtraukę privalomą tiems laikams kosmopolitinę dainelę broliai Frankoniai, publikacijos autoriaus teigimu, čia pat sulaukė švilpimo, trypimo, ir buvo priversti pasitraukti į užkulisius. 2012-aisiais – beveik jokių nepasitenkinimo šūktelėjimų!

Taigi norim ar nenorim, o lietuviškasis imunitetas nusilpęs. Dėl nusilpimo kalti, be abejo, ir antilietuviški informaciniai, propagandiniai karai. Ateities prognozės nieko gero nežada. Mes nebemokame nei atpažinti, nei priešintis antilietuviškoms tendencijoms. Mūsų mokėjimas atsispirti bet kokioms asimiliacijoms, deja, tik dar labiau silpnės. Nes vengiame gilintis į konkrečius lietuviškuosius skaudulius.

Nuotraukoje: Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas, šio komentaro autorius.

2012.08.16     


Prisijunkite prie diskusijos