Ko pasigedau televizijos diskusijų laidoje “Ant svarstyklių”


Print

Kaip derėtų vertinti Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės interviu, duotą Sausio 13-osios minėjimo išvakarėse LRT laidos “Ant svarstyklių” vedėjui Gintarui Aleknoniui?

Interviu – informatyvus, nuoširdus, teikiantis vilčių. Ir tuo pačiu – nenutylintis padarytų klaidų, neslepiantis nenuveiktų darbų?

Pirmasis įspūdis – būtent toks. KAM vadovė džiaugėsi, kad per pastaruosius kelerius metus, kol ji vadovauja krašto apsaugos ministerijai, net keletą kartų lankėsi JAV, kur susitikdavo su aukšto rango Amerikos gynybos pareigūnais. Dažni vizitai Amerikon byloja, jog oficialusis Vašingtonas vertina Lietuvą kaip patikimą, svarbų partnerį.

Pastaruoju metu susikaupė užtektinai daug problemų, kurias būtina aptarti su Amerika. Pavyzdžiui, su Amerika deramasi dėl oro policijos misijos tęstinumo Baltijos valstybėse, dėl NATO Energetinio saugumo centro galimo akreditavimo Vilniuje. Tai rodo, kad amerikiečiai nepamiršo Lietuvos reikalų, kad jiems žinomi Lietuvą tykantys pavojai.

O pavojų – daug. Ministrė R.Juknevičienė turinti neabejotinai daugiau informacijos nei mes, eiliniai mirtingieji. Vieša paslaptis, kad Kremlius intensyviai stiprina savo karines pajėgas, dislokuotas būtent vakarinėje Rusijos dalyje, įskaitant ir Karaliaučiaus kraštą. Akivaizdu ir tai, kad JAV paskelbta naujoji strategijos koncepcija byloja, esą “Amerikos Europoje ilgainiui bus mažiau”. Oficialusis Vašingtonas deklaruoja naujus užsienio politikos akcentus: kai kur mažins savo pajėgumus, kitur – stiprins. O tai, matyt, reiškia, kad Amerikai šiuo metu labiau rūpi ne Rusija, bet Iranas, Irakas, Afganistanas ir kiti musulmoniški regionai.

Į žurnalisto G.Aleknonio klausimą, ar nepašliję Lietuvos – JAV tarpusavio santykiai, ministrė R.Juknevičienė atsakė matanti bruožus, kurie byloja tik apie gerėjantį, stiprėjantį bendradarbiavimą. Labai svarbu pabrėžti, ministrės teigimu, jog Lietuva drauge su Amerika ir kitomis NATO šalimis jau realiai treniruojasi, kaip gintis, kilus galimam kariniam konfliktui. Jei prieš keletą metų tokio pobūdžio treniruotės tebuvo svajonė, dabar gi “atliekamas jau konkretus, praktinis Lietuvos gynybos planavimas”.

Laidos “Ant svarstyklių” vedėjas prisiminė, jog dabartinis JAV gynybos vadovas – buvęs ilgametis CŽV direktorius. Žurnalistas G.Aleknonis teiravosi, ar Amerika neturi Lietuvai nė menkiausių pretenzijų dėl kilusio skandalo, susijusio su galimai Lietuvoje ne vienerius metus slapta, nelegaliai veikusiu CŽV kalėjimu. Ministrė pabrėžė, jog oficialusis Vašingtonas nepareiškė jokių priekaištų, neparodė jokių gestų, kurie bylotų apie įsižeidimą. Taigi lietuviškasis triukšmas dėl galimo nelegalaus CŽV kalėjimo Antaviliuose niekaip nepakoregavo Amerikos požiūrio į Lietuvą. Oficialusis Vašingtonas puikiai supranta, kad Lietuva turi teisę aiškintis, kas gi iš tiesų dedasi jos teritorijoje.

Ministrė R.Juknevičienė akcentavo, kad atlikdami tyrimą dėl galimų CŽV objektų netoli sostinės oficialusis Vilnius nekvestionavo Amerikos politikos. Aiškindamiesi, ar būta kalėjimų, lietuviai vertino tik savo politikų ir savo slaptųjų tarnybų darbuotojų veiksmus. Vaizdžiai tariant, Amerika neturėjo nė menkiausios dingsties supykti ant Lietuvos, tiriančios galimus saviškių nusižengimus lietuviškiesiems įstatymams.

Laidoje “Ant svarstyklių” narpliotas opus klausimas, ar Lietuvos prestižui nekenkia tie nelemti dveji procentai nuo BVP, kuriuos turėtume kasmet skirti gynybos reikmėms. Juk mes tų dviejų procentų taip niekad ir nesame skyrę karinėms reikmėms. Žodžiu, nesilaikome duoto įsipareigojimo. Žurnalistas G.Aleknonis teiravosi, ar tokia Lietuvos laikysena nemenkina Lietuvos kariuomenės autoriteto NATO struktūrose? Beje, šis klausimas – labai svarbus. Bent jau teoriškai už tokių įsipareigojimų nevykdymą galime būti išmesti iš NATO aljanso.

Ministrė R.Juknevičienė sutiko, jog du procentai, kuriuos privalu skirti savo kariuomenės reikmėms, – “džentelmeniškas susitarimas, kurio privalu laikytis”. Tačiau šiuo metu, siautėjant ekonominei krizei, Lietuva tikrai nepajėgi laikytis duoto “džentelmeno žodžio”. Ir NATO šią Lietuvos bėdą puikiai supranta. Nesistebi, nepyksta. Beje, NATO aljanse esama ne tiek jau daug valstybių, kurios griežtai laikosi šio įsipareigojimo. Iš artimiausių Lietuvos kaimynių tik Lenkija ir Estija beveik nelaužo duoto “džentelmeno žodžio”.

Tačiau ministrė R.Juknevičienė sutiko, kad šio susitarimo laikytis būtina. Ir visai ne dėl to, kad kažkas “iš lietuvių žūtbūt reikalautų dviejų procentų”. Šių procentų reikia ne Amerikai, ne NATO vadovybei. Jų pirmiausiai reikia pačiai Lietuvai. Juk nelaimės atveju pirmąsias priešo atakas Lietuva privalės atremti pati. Pagalba ateisianti tik po to, truputį vėliau.

NATO statute labai aiškiai pabrėžta: “kiekviena NATO valstybė savo saugumu pirmiausiai rūpinasi pati”. Be to, negalima pamiršti ir ypatingai sudėtingos Lietuvos geopolitinės padėties. Mes gyvename ne NATO centre, sakykim, kaip danai ar čekai, o pačiame NATO pakraštyje. Mes turime bendras sienas su dažnusyk neprognozuojamu, agresyviu kaimynu. Papildomų keblumų Lietuvai sukuria ir Kaliningrado sritis, kurią dabartinis Kremlius ypatingai militarizuoja. Taigi kaip besvarstysi, kaip beskaičiuosi, Lietuva privalo turėti bent minimalius pajėgumus galimai agresijai sustabdyti.

Labai svarbus buvo žurnalisto G.Aleknonio klausimas dėl abejotino Prancūzijos solidarumo. Juk oficialusis Paryžius pardavė Rusijai keletą “Mistral” tipo karinių laivų. Prancūzai šį sykį visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad toks jų žingsnis susilpnins ir taip jau ne itin stiprias Baltijos valstybių pozicijas. Laidos “Ant svarstyklių” vedėjas buvo korektiškas. Neapibūdino prancūzų kaip tų, kurie išdavė NATO solidarumo principą “visi – už vieną, vienas – už visus”.

Ministrė pripažino, jog Paryžiaus koketavimas su Rusija sukėlė Lietuvai ne tik daug nerimo, bet ir papildomų klausimų. Į kai kuriuos Lietuvos klausimus prancūzai taip ir neatsakė. Ministrės R.Juknevičienės įsitikinimu, tikri partneriai turėtų elgtis kiek kitaip. Bent jau galėjo iš anksto informuoti Baltijos valstybes, kad vardan ekonominių sumetimų neturi kitos išeities – privalo gelbėti savo laivų statybos gamyklą. Galų gale Lietuvai galėjo suteikti daugiau žinių apie “Mistral” laivo karinius pajėgumus. Ministrė turi vilties, kad Prancūzija ilgainiui išsamiau informuos Lietuvą apie šių karo laivų technologijas ir įrengimus.

Žurnalistas G.Aleknonis prisiminė dabartinio Rusijos premjero Vladimiro Putino žodžius, esą Rusija nepuls Baltijos valstybių “su tankais ir kalašnikovais”. Puolimui šį kartą Rusija panaudos vadinamuosius “naftos dolerius”.

Ministrė R.Juknevičienė sutiko, jog pagrindinė grėsmė – ne karinė. Pagal prioritetus karinė intervencija laikoma toli gražu ne pirmoji. Pagrindinės grėsmės – energetinė bambagyslė, siejanti Lietuvą su Rusija. Lietuvos priklausymas nuo energetinių šaltinių iš vienos valstybės – labai blogas dalykas net tuo atveju, jei ta valstybė – demokratinė. O jei toji valstybė neprognozuojama – dar blogiau ir pavojingiau.

Akivaizdu, kad energetiką Kremlius naudoja kaip įrankį, kuriuo stengiasi sau naudinga linkme paspausti kaimynus. Lietuva privalo siekti bent jau iki minimumo sumažinti Rusijos energetinį šantažą. Sumažinti Rusijos energetinę įtaką padės ir suskystintų dujų terminalas, ir nauja atominė elektrinė, elektros tinklų linijos, tiesiamos į Švediją. Ministrė R.Juknevičienė kvietė atkreipti dėmesį, kokios politikos laikosi rusiškoji žiniasklaida.

Atidžiau pavarčius rusiškus laikraščius, paanalizavus internetinių svetainių puslapius akivaizdu, kad Rusija iš visų pusių kritikuoja Lietuvos ketinimą statyti naują atominę jėgainę. Rusija puikiai suvokia: jei pastatysime naują atominę elektrinę, kuri neprikalusomai dirbs nuo rusiškų žaliavų, tapsime nuo Maskvos užgaidų tik minimaliai priklausomi. Ir tuo pačiu sustiprinsime Estijos bei Latvijos energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos užgaidų. Rusijai tokia Lietuvos laikysena nenaudinga. Todėl rusiški leidiniai ir koneveikia, šaiposi iš būsimosios Lietuvos atominės elektrinės.

Ministrės R.Juknevičienės įsitikinimu, jei Lietuva nori būti reialiai saugi, privalo tapti energetiškai nepriklausoma bei išmokt suvaldyti informacinę aplinką. Bent jau neutralizuoti propagandinius Rusijos išpuolius. Ji prisiminė, kaip viename Kremliaus valdomame internetiniame portale pusę metų kabojo įtaigiai, įdomiai parašytas straisnis, įrodinėjantis, neva “lietuviai nusivylė savo valdžia, jau bebaigią nusivilti Europos Sąjunga, todėl ne už kalnų išauš diena, kai Lietuva paprašys vėl priimama į Rusijos sudėtį.” Suprask, Rusija – labai atlaidi, geranoriška, todėl lietuviams atleisianti pabėgimą ir vėl atgal priimsianti į savo glėbį.

Ministrei R.Juknevičienei kelia nerimą ir tai, kad panašias nuostatas kai kas bando diegti ir pačioje Lietuvoje. Tiksliau tariant, Lietuvą stengiamasi bet kokia kaina išlaikyti porusiškoje informacinėje erdvėje, neleidžiant jai galutinai įsilieti į Vakarų civilizaciją. Norint iliustruoti šiuos teiginius galima kaip pavyzdį pasitelkti kad ir rusiškus propogandinius koncertus, kurie Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje kažkodėl rengiami būtent Lietuvai reikšmingomis dienomis: arba Sausio 13-ąją, arba Vasario 16-ąją, arba Kovo 11-ąją. Prorusiškais koncertais (pavyzdžiui – “Liube” ansamblis, dainuojantis šovinistines, karines dainas) trokštama užgožti lietuviškus akcentus. Ir šiemet, sausio 13-ąją, nebus išvengta antilietuviško spjūvio. Sausio 13-ąją Kaune koncertuos Sankt Peterburgo orkestras, kurio muziką Rusija naudojo pradėjusi karą prieš Gruziją. Kitaip tariant, toji muzika kėlė Gruziją okupuojančių rusų karių dvasią.

Pasak ministrės, strateginės komunikacijos specialistai net neabejoja, kad tokie koncertai – akivaizdi, kryptinga tendencija, kurios pagalba Lietuvoje bandoma įtvirtinti posovietinius, prorusiškus ženklus.

Tada laidos “Ant svarstyklių” vadovas G.Aleknonis pasiteiravo, kaip Lietuvai derėtų gintis. Juk cenzūra neįmanoma, koncertų neuždrausi. Ministrė R.Juknevičienė sutiko, kad cenzūra tokiais momentais – neįmanoma. Jos įsitikinimu, “stipriausia gynyba – stiprūs piliečiai”. Ji pastebėjo, jog jei visi Lietuvos moksleiviai perskaitytų, sakykim, Rūtos Sepetys knygą apie tremtį “Tarp pilkų debesų”, jaunoji karta neabejotinai taptų atsparesnė prorusiškai, prosovietinei propagandai.

Taip, tai šventa tiesa. Jei atidžiai, nuoširdžiai perskaitytų, svetimųjų įtakoms vietos liktų žymiai mažiau. Tačiau ministrės R.Juknevičienės sakinyje esama žodžio “jeigu”. Ką Lietuvos valstybė turėtų daryti, kad žodžio “jeigu” liktų kuo mažiau? Taip, toji apklausa, neva bylojanti, jog lietuviams svarbiau pigios dujos ir elektra nei lasvė, – kelia kai kurių įtarimų dėl galimo tendencingumo, kryptingumo. Gal šios apklausos užsakovai specialiai siekė klausimus suformuluoti būtent taip, kad sulauktų Lietuvos nepriklausomybei nepalankių asociacijų? Ministrė R.Juknevičienė akcentavo, kad toji apklausa, jos manymu, nekorektiška ir neprofesionali. Bent jau demokratijos požiūriu.

Taigi kad nekorektiška. Bet kas trukdo Lietuvos valstybės institucijoms užsakyti profesionalesnę, korektiškesnę apklausą, kurioje klausimai būtų formuojami be galimų išankstinių nusiteikimų menkinti nepriklausomybės ir laisvės idėją? Taip, “Liube” koncertai – šovinistiniai, propagandiniai. Bet jie vis tik sulaukia populiarumo net Lietuvoje. Kas Lietuvos valstybei trukdo surengti įdomesnį, sensacingesnį koncertą nei “Liube”? Organizuokime populiarią, įspūdingą vakaronę, kad visi “Liube” gerbėjai perbėgtų į mūsų pusę. Štai ir visa istorija. Bet nesukuriame. Kartais net nemėginame, net nebandome. Kartais bandome, bet labai jau šaltai, biurokratiškai, valdiškai.

Ypač apgailėtini atrodo verkšlenimai, girdi, Rusija labai bloga, nes skiria daug dėmesio propagandai, kryptingai peršamai per televizijas, radiją, laikraščius ir internetinius portalus.

Na, Rusija elgiasi kaip tinkama. Mes negalime nurodyti Kremliui, kaip jam elgtis. Bet mes galime Rusijos įtaką sumažinti, kurdami įdomesnius, patrauklesnius, įtaigingesnius leidinius nei rusiškieji. Bet Lietuvos valstybė tokių žiniasklaidos priemonių kūrimui kažkodėl neskiria nei dėmesio, nei pinigų. Savo netyčia ar kryptingai neapgalvota moksečių sistema žlugdo ir tuos paskutinius lietuviškus leidinius, kurie savo kukliomis pastangomis nuoširdžiai norėtų polemizuoti su “rusų propagandistais”. Todėl ir pralaimime informacinius karus.

Prisimenu neseniai surengtą interviu su parlamentaru Roku Žilinsku, Seimo Energetikos komisijos pirmininku. Parlamentaras spėja, jog Rusija, siekdama propaguoti savo atominę jėgainę, žiniasklaidos reikmėms praėjusiais metais išleido galimai apie milijoną dolerių. O kiek Lietuva išleido dolerių, propaguodama savąją atominę jėgainę tiek lietuviškoje, tiek užsienio žiniasklaidoje? Iš parlamentaro R.Žilinsko tylėjimo supratau, jog greičiausiai – nė vieno lito.

Suprantu, su Rusija nepasigalinėsime išlaidomis. Jiems milijonas dolerių – smulkmena. Mums – dideli pinigai. Bet Lietuvos pareigūnai privalo suvokti, kad bent jau be minimalių investicijų į propagandą tikrai nieko nepasieksime. Nes lietuviškoji žiniasklaida taip pat turi užsidirbti bent “juodos duonos kriaukšlei”.   

Žodžiu, toji laida paliko rimtos diskusijos įspūdį. Tačiau vis tik neišgirdau svarbiausių akcentų – kaip Lietuvos valstybė konkrečiai privalo priešintis informacinei svetimųjų įtakai. Vien nepalankių faktų konstatavimo jau nebeužtenka. Jau nebepakanka ir samprotavimų, esą “stipriausia gynyba – stiprūs piliečiai”. Stiprius piliečius taip pat reikia išugdyti. Be kita ko, stiprūs piliečiai ugdomi žiniasklaidos pagalba.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

2012.01.12


Prisijunkite prie diskusijos