Kodėl Borisas Jelcinas pasirinko būtent Vladimirą Putiną?


Print

Į paskutiniuosius mano įrašus apie devyniasdešimtųjų metų įvykius gavau labai daug atsiliepimų ir komentarų.  Tas mane labai pradžiugino, nes dauguma komentarų buvo prasmingi, ir juos buvo įdomu skaityti. Ir aš supratau, kad į šiuos komentarus bei klausimus reikalingi išsamesni atsakymai.

Vieni komentatoriai kaltino, kad Borisas Jelcinas sugriovė SSSR, o kiti – nagrinėjo, kodėl Rusijos Prezidentas savo įpėdiniu vis dėl to pasirinko Vladimirą Putiną. Aš vis dėl to nusprendžiau nekreipti dėmesio į pirmuosius komentarus, o atsakyti į antrąjį klausimą – kodėl Rusijos Prezidento politiniu įpėdiniu buvo  pasirinktas būtent V. Putinas.

Pabandykime bent minutėlei  įsivaizduoti, kad jūs esate Rusijos Prezidentas, ir jūsų įgaliojimai baigiasi 2000-aisiais metais. Žinoma, jums rūpi, kad Rusija ir toliau eitų demokratijos, rinkos ekonomikos ir kitų bendražmogiškų vertybių keliu. Todėl jums natūraliai iškyla klausimas – kieno kandidatūrą remti, ir ką pasirinkti “įpėdiniu”.

Taigi pažiūrėkime, kokį  pasirinkimą 1999 metais turėjo B. Jelcinas.

Ministras – pirmininkas Jevgenijus Primakovas. Jis netinka jau vien dėl to, kad pabuvęs keletą mėnesių Rusijos premjeru, pradėjo žiaurią ataką prieš verslą, bei viešai sakomais juokeliais: “Po amnestijos atsirado daug laisvų vietų kalėjimuose, kurie pasiruošę priimti visus norinčiuosius”.  Glumino taip pat J. Primakovo skundai, kuriuose jis kaltino mass-media, “netinkamai“ nušviečiančią jo darbą.  Dar vienas faktorius – senyvas J. Primakovo amžius, jam jau tada buvo 70 metų, ir aiškiai matėsi, kaip premjero pareigos išsunkia paskutines jo jėgas. O Rusijai reikėjo jauno, energingo ir stipraus lyderio.

Viktoras Černomyrdinas  – stiprus, pareigingas ir padorus žmogus, užgrūdintas politiniuose mūšiuose. Tačiau jis turėjo komplikuotus santykius su Dūma – ji jo dukart nepatvirtino į Premjero postą.  B. Jelcinas manė, kad atstatydintas politikas laimėti rinkimuose turi labai mažai šansų.

Jurijus Lužkovas. Jis labai veržėsi į Premjero postą, tačiau paskutiniu ir lemiamu momentu išdavė B. Jelciną, kai Dūmoje reikėjo tvirtinti V. Černomyrdino kandidatūrą į Premjero postą (susidėjo su komunistais). Taip pat kelia abejonių jo pradėtas šeimyninis verslas, jo kaip Maskvos mero surinkta komanda. Jis automatiškai iškrenta iš politinių “įpėdinių” sąrašo.

Amžinam opozicionieriui, demokratui ir liberalui, itin patyrusiam politikui Grigorijui Javlinskiui nebuvo jokių šansų laimėti rinkimuose prie komunistų  lyderį Genadijų Ziuganovą. Jis taip pat išbraukimas iš “įpėdinių“ sąrašų.

Taigi liko B. Jelcinui ištikimi A. Gaidaras, B. Nemcovas, A. Čiubaisas, bet po 1998 –jų metų defolto ir ekonominės krizės jie taip pat neturėjo jokių šansų laimėti prieš G. Ziuganovą.

Sergėjus Stepašinas  – inteligentiškas kariškis. Jis neprarado savigarbos ir drąsos, netekęs FSB vadovo posto, po tragiškų įvykių Budionovske. Po kurio laiko V. Černomyrdinas jį vėl siūlė į Vyriausybės administracijos vadovo pareigas, tuo metu jis jau buvo VRM vadovas. Ištikimas B. Jelcinui, pasiryžęs tęsti pradėtą B. Jelcino politiką. Jis – A. Čiubaiso bendražygis, patyręs politikas, turintis geras oratorines savybes, dalyvavęs rinkimuose ir žinantis, kas tai rinkimai. B. Jelcinas manė, kad S. Stepašiną palaikys vidurinė Rusijos visuomenės klasė. Tad vienas iš kandidatų į “įpėdinius“ buvo S. Stepašinas.

Paskutinis iš kandidatų liko Vladimiras  Putinas. Plačioje visuomenėje nelabai žinomas žmogus, vienu metu vykdantis FSB direktoriaus ir Rusijos Saugumo Tarybos sekretoriaus pareigas. Savo pareigas tiek ankstesnėse, tiek tuometinėse pareigose atlikdavęs labai gerai ir kruopščiai, nepaprastai pareigingas ir ištikimas “sistemai“. B. Jelcinas jį pažinojo kiek blogiau, negu kitus galimus “įpėdinius“. Tačiau Prezidentui B. Jelcinui labai patiko V. Putino pranešimai ir raportai, kurie buvo aiškūs, argumentuoti, konkretūs ir tikslūs. V. Putinui tapus Prezidento administracijos vadovo pavaduotuoju regionams, B. Jelcinas galėjo įsitikinti jo profesionalumu bei kompetencija. V. Putinas per trumpą laiką sugebėjo normalizuoti pašlijusius Kremliaus santykius su gubernatoriais ir regionų vadovais. B. Jelcinas taip pat gerai atsiminė, kaip rizikuodamas V. Putinas išgelbėjo vieną iš pagrindinių B. Jelcino bendražygių A. Sobčiaką nuo sufabrikuotos baudžiamosios bylos ir prasidėjusių politinių atakų. B. Jelcinas žinojo visą nueitą V. Putino politinį kelią, tuo labiau, kad V. Putino mokytojas didžiojoje politikoje buvo A, Sobčiakas. B. Jelcinas tikėjo, kad V. Putinas, žmogus nebijantis iššūkių, ramus ekstremaliose situacijose, ves šalį B. Jelcino parinktu keliu demokratijos ir rinkos liberalizavimo keliu. Taip pat B. Jelcinas buvo įsitikinęs, kad rinkimus dėl savo asmeninių savybių laimės V. Putinas. G. Ziuganovas pasiliko žemesnėje svorio kategorijoje. Dar šiek tiek pasvarstęs ir išanalizavęs esamą situaciją, B.  Jelcinas nusprendė savo politiniu “įpėdiniu“ pasirinkti V. Putiną.

Straipsnio autorė – Tatjana Jumaševa  – Djačenko  ( Boriso Jelcino duktė)

http://t-yumasheva.livejournal.com/3609.html?page=1#comments

Vertė Vadimas Juška

2010.01.30


Prisijunkite prie diskusijos