Lietuva galinti lengviau atsikvėpti. Prezidento rinkimai – laimėti. Dalia Grybauskaitė švenčia pergalę surinkusi įtikinamą balsų persvarą, nors ir ne pirmąjame rinkimų ture, kaip buvo prieš penkerius metus. Ir vis tik ši pergalė, įskaitant antrąjį rinkimų turą, – taip pat akivaizdi. Konkurentas nesugebėjo lipti D.Grybauskaitei „ant kulnų“.
Prezidento rinkimai laimėti oriai, solidžiai. Nesivelta į bergždžias diskusijas su demagogais, kurie įsivaizduoja esą labai svarbūs ir reikšmingi. Nesiginčyta su triukšmingais visuomenininkais, vargu ar nuoširdžiai tikinčiais, jog atstovauja visą Lietuvą. Teismuose nesibylinėta dėl tyčinių šmeižtų ir įžeidimų. O juk akivaizdžių padorumo pažeidimų narpliojant būtent kandidatės D.Grybauskaitės biografiją viešojoje erdvėje – apstu. Iškalbinga jau vien tai, kad joks kitas kandidatas nebuvo taip kryptingai, atkakliai ir piktai puolamas, užgauliojamas, kritikuojamas.
Svarbu pabrėžti ir aplinkybę, jog rinkimus D.Grybauskaitė laimėjo „nešvaistydama milijonų“. Pagrindinis jos konkurentas rinkimams skyrė žymiai daugiau pinigų. Viešojoje erdvėje net pasirodė abejonių, ar ponas Zigmantas Balčytis neperžengė leistinos ribos, pirkdamas žiniasklaidos dėmesį.
Žodžiu, Lietuvos Prezidento rinkimai įveikti nepaisant kritiškų politologo Lauro Bielinio knygų, ignoruojant užgaulius žurnalistės Rūtos Janutienės bandymus sukompromituoti bet kokia kaina, nekreipiant dėmesio į gausius Kovo 11-osios Akto signataro Zigmo Vaišvilos monologus Seimo spaudos konferencijų salėje, nepastebint tendencigų humoro laidų, kuriose kurtas diktatoriškos, keršingos, aikštingos prezidentės įvaizdis…
D.Grybauskaitės pergalė – tai skaudus antausis tiems žurnalistams bei politikos apžvalgininkams, kurie ištisus penkerius metus kaltino Prezidentę sugadinus santykius su problematiška kaimyne Rusija ir strategine partnere Lenkija. Jeigu kalbėtume nuoširdžiai, atvirai, visus paskutiniuosius penkerius metus mes privalėjome džiaugtis, jog galų gale turime šalies vadovą, kuris nelinkęs keliaklupsčiauti nei prieš imperinių ambicijų neatsisakantį Kremlių, nei prieš Vilniaus kraštą sulenkinti trokštančią Varšuvą.
Kiek syių televizijos ekranuose kandidatas į Lietuvos prezidento postą Z.Balčytis įrodinėjo, esą, tapęs Daukanto aikštės rūmų šeimininku, sugebėtų rasti dialogą ir su Kremliumi, ir su Varšuva. Tik nepaaiškino, kokią kainą bus privalu sumokėti už draugišką dialogą su Lietuvai sėkmės nelinkinčiais Rusijos ir Lenkijos vadovais.
Laimė, Lietuvos rinkėjai nepatikėjo Z.Balčyčio pažadais. Džiugu, jog daug Lietuvos rinkėjų mano taip, kaip ir politikos apžvalgininkas Virgis Valentinavičius: „Lietuvos – Rusijos ir Lietuvos – Lenkijos tarpusavio santykiai nepriklauso nuo oficialiojo Vilniaus kalbėjimo manierų“.
Taigi: Rusijai ir Lenkijai nusispjauti, kokiu tonu mes su jomis kalbėsimės. Šioms kaimynėms reikalingos ne mūsų diplomatiškos vingrybės, o ženklios nuolaidos ir atsitraukimai. Štai ir visa paslaptis. Neieškosime alternatyvų „Gazpromui“, įsileisime lenkiškus užrašus ir raides, – pakęs bet kokią mūsų kalbėsenos manierą. Net jei, vaizdžiai kalbant, derėsimės žiaumodami kramtomąją gumą, į kišenes susikišę rankas ar demonstratyviai išsidrėbę krėsle. Bet jei nekursime išskirtinių sąlygų „Gazpromui“ ir nepasiduosime gudriai maskuojamai polonizacijai, – nepadės net ir įmantriausios lietuviškos gražbylystės.
Be jokios abejonės, reikia turėti omenyje ir aplinkybę, kokiose rinkiminėse apylinkėse laimėjo D.Grybauskaitės konkurentas Z.Balčytis. Ogi laimėjo Šalčininkuose, Visagine… Vaizdžiai tariant, laimėjo tuose kraštuose, kur lietuviškumo – ne tiek daug. Jei ir smulkmena, tai ji – svarbi. Nepaisant nuostatos, jog demokratinėse valstybėse piliečiai neskirstomi pagal tautybes ir tikėjimus. Oficialiai, viešai – neskirstomi. Bet žvelgiant į Rusijos ir Lenkijos vidaus politiką puikiai matyti, kaip Maskva ir Varšuva slopina bet kokias tautinių mažumų pastangas išsaugoti savo išskirtinumą tiek Rusijoje, tiek Lenkijoje. Rusijoje ir Lenkijoje tautinės mažumus – skriaudžiamos.
O štai Lietuvoje ir Maskva, ir Varšuva savo tautiečiams siekia maksimaliai išskirtinių sąlygų. Žymiai didesnių, nei jų turi Amerikoje, Belgijoje ar Vokietijoje gyvenantys rusai ir lenkai. Išskirtinių sąlygų siekia ne kultūrinių sumetimų vedini. Siekia tam, kad tautines mažumas galėtų panaudoti kaip spaudimo priemonę. Ypač tai ryšku Estijoje ir Latvijoje. Dabar kaip niekad ryšku ir Ukrainoje.
Gegužės 25-osios diena – tai antausis ir liūdnai pagarsėjusiam Viktorui Uspaskichui, kurį principingai prie gėdos stulpo Lietuvos prezidentė kalė visą savo pirmąją kadenciją. Nors V.Uspaskichas – iškalbingas, sumanus, žodžio kišenėje neieškantis politikas, jį vargu ar galima priskirti nuoširdiems Lietuvos draugams.
Gegužės 25-osios pergalė nemaloni ir liūdnai pagarsėjusiam Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovui Valdemarui Tomaševskiui. Pirmosios kadencijos metu D.Grybauskaitė aiškiai išdėstė savo nuomonę: „lietuvių kalba negali būti derybų objektu“. Vadinasi, Lietuva, antrą sykį pasirinkusi D.Grybauskaitę, neturėtų įsileisti ir dirbtinai, įžūliai brukamų lenkiškų rašmenų. Bent jau iki 2019-ųjų.
O tai, kad pirmosios kadencijos metu D.Grybauskaitei nepavyko deramai reformuoti nei prokuratūros, nei teismų, nei saugumo departamento, – nieko nuostabaus. Tik naivuolis gali manyti, jog kardinalias ir tuo pačiu protingas reformas tokiose srityse kaip teisėsauga ir slaptosios tarnybos įmanoma įgyvendinti per keletą metų, tarsi pasakose. Tačiau nejaugi nematyti, jog jau ir pirmosios kadencijos metu D.Grybauskaitė intesyviai ieškojo būdų, kaip lietuviškąją Temidę būtų įmanoma padaryti teisingesne, padoresne, skaidresne?
Ši jos iniciatyva turėtų būti atkakliau įgyvedinama antrosios kadencijos metu. Juk antrųjų kadencijų metu demokratinių valstybių prezidentai dažnai tampa atkaklesni. Jiems jau nebėra baugu priimti nepopuliarių, bet reikalingų sprendimų, mat trečioji kadencija – neįmanoma. Todėl nebelieka priežasčių rūpintis aukštais reitingais, nebereikia pataikauti populistinėms rinkėjų užgaidoms.
Taigi viltis, jog antrosios kadencijos metu turėsime ir principingą prisiekusiųjų teismą, ir Lietuvos saugumo reikalais rimtai susirūpinusį VSD vadovą, ir protingas reformas įdiegusį generalinį prokurorą, – reali.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: antrą sykį Lietuvos prezidente tapusi Dalia Grybauskaitė.
2014.05.26; 08:49
