Kodėl diskusijų vengia Metropoliteno priešininkai?


Print

Puikiai žinome, jog Lietuvos sostinė turi Achilo kulną – ją kamuoja automobilių spūstys.

Suvokiame, jog automobilių susigrūdimai gatvėse brangiai kaštuoja: veltui deginame benziną, gaištame laiką, nervuojamės, patenkame į avarijas… Jei automobilių grūstyse patiriamus nuostolius paverstume eurais, tikriausiai žagtelėtume iš nuostabos, kokios tai milžiniškos sumos (2007-aisiais metais Susisiekimo ministerija atliko specialius skaičiavimus, ir paaiškėjo, jog dėl kamščių mes per metus vidutiniškai prarandame apie pusantro milijardo litų).

Taip pat suvokiame, jog vadinamųjų transporto „kamščių“ iš Vilniaus gatvių lengvai, tarsi kamščio iš šampano butelio, – neišmuši. Šia liga serga daugelis pasaulio miestų. Todėl kaltinti Lietuvos valdžią, esą ji vienintelė nemoka įveikti tokių bėdų, – neteisinga.

Lietuvos Seimas ir Vilniaus savivaldybė deda pastangų, kad sostinė atsikratytų šios rakšties. Platinamos gatvės, tiesiami aplinkeliai, statomi tiltai, įrengta greitųjų autobusų linija, miestiečiai pratinami važinėti dviračiais, rausiami požeminiai garažai… Bet „kamščių“ sostinės gatvėse – ar mažiau? Vis tiek iš vieno Vilniaus galo į kitą sostinės pakraštį vadinamaisiais probleminiais laikotarpiais tenka belstis apie valandą.

Vilniuje – keturiolika probleminių sankryžų

Todėl pikta – nejaugi šiais aukštųjų technologijų laikais neįmanoma rasti bent kiek patrauklesnės išeities? Probleminių taškų Vilniaus mieste – per dešimt. Omenyje turimos Ozo – Kalvarijų, Geležinio Vilko – Žalgirio, Justiniškių – Laisvės prospekto, Kudirkos – Jasinskio, Narburto – Laisvės pr., Žirmūnų – Šilo, Žemaitės – Savanorių pr., Apkasų – Tuskulėnų, Kareivių – Žirmūnų sankryžos… Visų pataisyti vienu ypu – neįmanoma. Todėl daugmaž išlaisvinus vieną sankryžą neabejotinai didesnės grūstys susidaro kitose gatvėse. Ir taip – tarsi pasaka be galo.

Todėl apima neviltis – nejaugi Vilnius neįsivaizduojamas be transporto spūsčių, nejaugi transporto grūstys – nuolatinis jo palydovas?

Vienintelė išeitis – metropolitenas

 „Metro sąjūdis“ vadovas Juozas Zykus tvirtina, jog išeitis – čia pat, ranka pasiekiama. Vilniečius nuo automobilių „kamščiuose“ patiriamų kančių išgelbėtų požeminės metro linijos.

Jei būtų nutiestos bent kelios metro linijos, pavyzdžiui, Pilaitė – Centras, Ukmergės g. – Centras, Pašilaičiai – Saulėtekis, Santariškės – Centras, automobilių Vilniaus gatvėse sumažėtų maždaug 30 proc. Tad ženkliai sumažėtų ir vadinamųjų „kamščių“. Juolab kad metro linijos, eidamos daugiausiai po žeme, nesudarytų nė menkiausio trukdžio automobilių transportui. O tai reiškia, kad mūsų gatvėse sumažėtų ir avarijų, ir žymiai švaresniu oru kvėpuotume.

Be to, metro keleiviai už bilietą mokėtų lygiai tiek pat, kaip ir tie, kurie važiuotų miesto autobusais arba troleibusais. Žodžiu, bilietai – nebrangtų.

Metro statyboms nereikėtų skirti ir biudžeto lėšų, nes metro linijas tiestų tik privačios struktūros. Tuose rajonuose, kur būtų tiesiamos šios linijos, maždaug pusantro karto šoktelėtų nekilnojamojo turto kainos. Atsirastų naujų darbo vietų.

Prancūziškojo miesto pavyzdys

Ar tiesa, kad metro linijos netinka mažiesiems miestams? Pažvelkime į Prancūzijos Bretanės regiono sostinę Renė. Savo dydžiu Renė labai panašus į Vilnių. Net kiek mažesnis už Vilnių. Bet ten pastatytas metro turi užtektinai keleivių.

2002-aisiais pradėtos eksploatuoti metro linijos davė akivaizdų rezultatą. Net ir vadinamųjų piko valandų metu Renė gatvėse nėra spūsčių. Renė viešojo transporto sistemą sudaro autobusų tinklas, dviračių sistema ir jau minėtas metropolitenas. Šalia keturių metro linijų įrengtos erdvios stovėjimo aikštelės, kuriose palikus automobilį kelionę galima tęsti metropolitenu.

O juk prieš įrengiant metro, viešasis transportas šiame mieste nebuvo itin populiarus. 2000-aisiais viešojo transporto paslaugomis naudojosi 33 milijonai keleivių. Po dešimtmečio šis skaičius šoktelėjo į viršų apie du sykius. Viešasis transportas tapo populiariu.

Renė miestui Prancūzijos žurnalas „Miestas ir transportas“ 2007-aisiais skyrė specialų apdovanojimą už pasiteisinusią drąsą statant metro. Būtent – už drąsą, novatoriškumą, netradicinę mąstyseną. Juk anuomet daug kas metropoliteno sistemos diegimui aršiai priešinosi, palaikydami tramvajaus idėją, neva labiau pritaikytą mažesniesiems miestams. Bet 1989-aisiais tuometinis miesto meras Edmondas Herve nepabijojo priimti ryžtingo sprendimo, ir Renė dabar turi metro ir neturi automobilių kamščių.

Bet Renė miesto patirtis byloja, jog metro šalininkamsnebuvo lengva rasti bendrą šneką su metro oponentais. Metro entuziastai Renė mieste privalėjo nugalėti daug mitų ir kompleksų. Tačiau pradėjus eksploatuoti pirmąją liniją, dėl antrosios jau niekas nesiginčijo.

Metro turi daug mažųjų Europos miestų

Panaši situacija dabar – Vilniuje. Dažnas lietuvis įsitikinęs, esą Vilnius – mažas miestas, todėl mums nėra ko svajoti apie metro. Suprask, metro gali turėti tik didieji miestai – Londonas, Maskva, Minskas… Tačiau sėkmingas Renė pavyzdys byloja, jog metro neša naudą ir mažiesiems Europos miestams.

Renė – ne vienintelis pavyzdys. Niurnbergas, Lozana, Oslas, Helsinkis, Bilbao, Turinas, Malaga paneigia iš sovietinių laikų atkeliavusį mitą, girdi, metro funkcionuoja tik mažiausiai milijoną gyventojų turinčiame mieste. Šiandien Europoje – per trisdešimt mažų, (mažiau nei milijoną gyventojų skaičiuojančių) miestų, kurie nesigaili turį metro.

Metropoliteno koncesijos įstatymas

Metro sistemos sukūrimo šalininkai Lietuvoje burtis intensyviau pradėjo 2002-aisiais metais. Susikūręs „Metro sąjūdis“ pasiekė, kad 2013-aisiais metais Lietuvos parlamente būtų priimtas Metropoliteno koncesijos įstatymas. Tiesa, Lietuvos prezidentei pasirodė, jog įstatymas nepakankamai tobulas. Įstatymas vetuotas.

Atsižvelgiant į Prezidentūros pastabas patobulintas įstatymas Seimui svarstyti dabar pateiktas 39-ių Seimo narių grupės. Šiuo metu Metropoliteno veikimo nuostatas reglamentuojantis įstatymas nūnai svarstomas Seimo komitetuose bei Vyriausybėje.

Lietuviškas įstatymas, jei bus priimtas, – griežtas. Jis numato, kad metro gali būti įrengtas tik privataus investuotojo lėšomis, šiam prisiimant visą finansinę atsakomybę. Taigi metropolitenas valstybei nekainuotų nė cento.

Beje, diskutuoti su „Metro sąjūdis“ vadovu J.Zykumi buvo lengva ir paprasta. Nereikėjo pateikti klausimų iš anksto, nesulaukiau prašymo klausinėti tik apie metro privalumus, nereikalavo prieš skelbiant suderinti teksto.

Prakalbinti antrąją pusę – sudėtinga

O štai prakalbinti skeptikus, oponentus, nesidominčius bei tvirtos nuomonės neturinčius – žymiai kebliau. Klausimą, ar metro, jei būtų pastatytas Vilniaus mieste, išgelbėtų mūsų sostinę nuo amžinųjų „kamščių“ ir užteršto oro, pateikiau keliems Seimo nariams: Vilijai Aleknaitei – Abramikienei, Arvydui Anušauskui, Kęstučiui Bartkevičiui, Irenai Degutienei, Sergėjui Dmitrijevui, Rasai Juknevičienei, Antanui Matului, Algimantui Salamakinui…

Sulaukiau tik trijų „atsakymų“. Seimo narė Rasa Juknevičienė apgailestavo: „Labai atsiprašau, bet tikrai visai nesu įsigilinusi į šį klausimą. Esu išrinkta Kaune. Siūlau kreiptis į Vilniaus apygardose išrinktus Seimo narius“.

Parlamentaras Arvydas Anušauskas atsakė: „Kadangi dėl Metro tema manęs nedomino ir kol kas nedomina (nes yra aktualesnių klausimų, kuriems spręsti reikia ir ženkliai mažiau lėšų ir konkrečių praktinių veiksmų), tai ir atsakyti į klausimus negalėčiau“.

O parlamentaras Antanas Matulas akcentavo: „Deja, šiuo klausimu išsamiai nesidomiu. Yra žymiai svarbesnių ir pigiau sprendžiamų problemų sveikatos sistemoje“.

Žinoma, nieko nuostabaus, jei istorija, slaptosiomis tarnybomis bei KGB besidomintis Seimo narys A.Anušauskas neturi nei jėgų, nei laiko domėtis šios transporto rūšies privalumais arba trūkumais. Minėtam parlamentarui turime būti dėkingi vien už profesionaliai kuruojamas nacionalinio saugumo sritis. Tačiau vis tik bus įdomu patirti, kaip jis elgsis tuomet, kai išauš valanda palaikyti arba atmesti metro idėją? Jei balsavimo metu susilaikytų – būtų logiška. Juk jis šia tema nesidomi. Bet jei balsuos „už“ arba „prieš“, kils klausimų, ar galima turėti kategorišką nuomonę apie dalykus, kurių neišmanai?

Iš parlamentaro A.Matulo būtų buvę labai malonu išgirsti konkrečių pavyzdžių apie „žymiai svarbesnes ir pigiau sprendžiamas problemas“. Tačiau ar žurnalistas pajėgus priverst Seimo narį duoti interviu, jei šis nenori leistis į šnekas?

Kas papasakos apie metro trūkumus?

Tad kas portalui Slaptai.lt sutiktų papasakoti apie metro trūkumus?

Gal metro šalininkai turi slaptų kėslų, galinčių pakenkti Vilniaus gyventojams ar net visai Lietuvai?

Siūlome nesivaržyti – įsijungti į diskusiją. Juk tik diskusijose gimsta tiesa. Diskusija turėtų padėt apsispręsti Seimo nariams, ypač tiems, kurių informacija apie šią susisiekimo sistemą nepasiekė ir dėl to jie neturi aiškios nuomonės.

Slaptai.lt nuotr.

2015.06.01; 05:44 


Prisijunkite prie diskusijos