Kodėl kai kurie mokslininkai iš istorikų virsta isterikais, vos tik išgirsta Adolfo Šapokos pavardę?


Print

Istorija nėra tik pasiskaitymai smalsuoliams apie kas, kada, kam buvo. Ji turi didelę įtaką asmeniui, tautai, žmonijai. 1920 metais didžturčiai pasaulio monopolistai pasamdė grupę mokslinčių rasti geriausią būdą pakeisti visuomenės galvoseną, jos pažiūras į laisvę, vergiją, religiją, patriotizmą. Mokslininkai nutarė, jog tai padaryti lengviausia pakeičiant istoriją ir sukeliant karą. Taip: karu ir istorija. Ne atsitiktinai jau pirmosios Sovietų okupacijos dienomis raudonieji okupantai griebėsi plėšti kai kuriuos lapus iš mokyklų istorijos vadovėlių. Todėl dabar negalima nepastebėti spaudoje pasitaikančių nusiskundimų dėl kai kurių istorikų keisto (švelniai tariant) Lietuvos istorijos pristatymo ir aiškinimo viešumoje, nors ir neplėšiant lapų iš istorijos knygų. Mūsų tautos protėviai prieš daugelį tūkstančių metų šiame kalvų ir kalnelių, gojų, miškų ir girių, ežerų ir upių krašte, kurio kopų smėlį skalauja Baltijos jūros bangos, giliai žemėn įsmeigė tautų kelrodžių dvasinio ąžuolo stulpą. Ir tik prieš tūkstantį metų ant to keliastulpio atsirado plokštė su užrašu: LIETUVA.

Ir štai, 1001-se metuose po to įvykio, pagal kalendorių – 2010-jų metų vasarį, šioji lietuvių tautos įvairiametė amžiumi karta atsibudo toliau kurti Lietuvos istoriją po tuo didžiu istorija žėrinčiu ir todėl įpareigojančiu švyturiu: LIETUVA.

Nenuostabu, kad praėjusieji 2009-ji metai praėjo Lietuvos Vardo Tūkstantmečio minėjimo renginių šurmulyje. Nenuostabu ir tai, kad ne vieną kartą iš „Lietuvos Vardo Tūkstantmetis“ jubiliejaus pavadinimo iškrito žodis „vardo“, tuomi suklastojant istoriją. Juk yra žmonių, ypač kaimynystėje, kuriems nepatinka tikroji, Lietuvos didybės, istorija. Kartais susidaro įspūdis, jog kai kurie mokslininkai iš istorikų virsta isterikais tik išgirdę istoriko A.Šapokos pavardę. Šiam neistorikui, besiklausant net „žymių“ istorikų alergiškai moksliško čiaudėjimo, atrodo, jog  toks elgesys panašus į zoologijos sodo sargą, pešiojantį povo uodegos plunksnas. O Lietuvos istorijos povo uodega pilna žavingų, pasididžiavimą keliančių, plunksnų. Ir nežiūrint to, kad amžių bėgyje kaimynai pro tvorą, ir net įsirioglindami į Lietuvos kiemą, išplėšė daug lapų iš mūsų istorijos daugiatūkstantmetės „knygos“, laimei, tas svetimųjų „pataisas“ gerokai atitaisė Lietuvos Didvyriai ir Didmoterės vien tik pastarojo šimtmečio epochiniais žygiais. Tuomi jie užspaudė stiprų anspaudą ant tikrosios, lietuvių tautos Didžios istorijos lapų.

O dabar jau esame įžengę į Žalgirio mūšio sukaktuvinius metus. Tai yra sukaktis, kuri istorinio Lietuvos povo plunksnų pešiotojams sudaro gerokai sunkumų, Žalgirio mūšiui paminėti pakilusi tauta gali pareikalauti rimto pasiaiškinimo, pastatydama „pešiotojus“ prieš atsakingų istorikų tribunolą.

O klausimai gan aiškiai skamba visuomenės lūpose. Ant mano būsto sienos pagarbioje vietoje kabo Vytautų Klubo dovanotas įspūdingas Vytauto Didžiojo paveikslas. Žalgirio mūšio jubiliejinių metų pačios pirmosios dienos privertė vis dažniau žvelgti į Vytautą Didįjį pro jo paveikslo bruožus, mintimis jo laikus susiejant net su šiandiene Lietuva. Deja, mintis apkartina nemaloni tikrovė: šių dienų istorikas (lietuvis!) yra pavadinęs Trakų, Lucko, Žalgirio Vytautą Didįjį „šunsnukiu“. Nestebina tai, kad kiti Lietuvos istorikai, kiek žinau, viešai neįsivėlė į tokius gatvės peštynių tipo debatus. Bet sena tautosaka moko: „blogas paukštis, kuris savo lizdą teršia“.

Kai pagalvoji, kažkas tarp istorikų ir istorijos nesueina galais. Jei Lietuvos vadovai buvo tokie puskvaišiai ir net šunsnukiai, kokie puskvailiai turėjo būti kunigaikščiai, chanai, karaliai ir net imperatorius, lietuvių kvietimu sugužėję į Lucko pilį suvažiavimui. Tai galima pavadinti pirmuoju NATO posėdžiu istorijoje, tik daug skaitlingesniu už dabartinius.

Pagaliau, ne mokslininkui, o publicistui, atrodo, kad „šunsnukis“ nėra grynai moksliškas terminas. Tačiau jo į istorinės terminologijos butelį atgal nebesukiši. Tad lieka imtis apsisaugojimo priemonių įtaigoti ateities mokslišką mąstyseną.

Kol mokslininkai sugalvos moksliškus metodus, siūlau moksliškai – publicistinį būdą: atitinkamo apdovanojimo įsteigimą. Pavyzdžiui, kuri nors visuomeninė organizacija sukviečia savą lizdą neteršiančius istorikus, kurie sudaro šunsnukiniams istorikams metinio apdovanojimo komitetą – „Istorinio   Antsnukio“ žymeniu paskirti.

Net ir gyvūnas su antsnukiu gali pakniaukti, pacypti, paloti, bet negali – įkąsti. Tad ir šunsnukiniai istorikai, apdovanoti tokiu žymeniui, nebegalėtų apkandžioti Lietuvos garbingos istorijos.

Tai tik publicisto pasiūlymas. Mokslininkai tikriausiai sugalvos ką nors daug geresnio ar tinkamesnio.

Nuotraukoje: istorikas Adolfas Šapoka, parašęs įsimintiną mokslinį veikalą “Lietuvos istorija”.

2010.02.18

 


Prisijunkite prie diskusijos