Kodėl mes tokie pigūs?


Print

Prisipažinsiu, jog gyvenime myliu vieną moterį – savo žmoną. Todėl manęs nekankina "meilės" maldeikienėms, kuodžiams ar mačiuliams, – arba visiems tiems, kurie, griežtų racionalistų pozicijomis vertinant, mane domina kaip grynai mokslinės diskusijos dalyviai, visuomeninikai etc. Tačiau kai kuriems jauniesiems (ar "naujiesiems") Lietuvos viešosios nuomonės formuotojams racionalus mąstymas yra svetimas. Ypač liūdna, kai kalbame apie mokslinės bendruomenės narius.

Lietuvos laisvosios rinkos instutite (LLRI) dirba tokia Austėja Kazlauskytė. Šio instituto internetiniame bloge, straipsnyje "Ką iš tiesų reiškia referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams?", LLRI ekspertė sudirbo parašus renkančiųjų pozicijas. Anot jaunosios ekonomistės, tik apsijuoksime prieš Europos Sąjungą su "savo referendumu".

Rodos, anokia čia naujiena, kai straipsnis publikuotas rugpjūčio 27-ąją.

Atsiverčiame Austėjos Kazlauskytės "Feisbuko" paskyrą (spalio 17 d. įrašas). Diskutuoja (atkreipkite dėmesį – LLRI jaunesnioji ekspertė) su internetiniu draugu (slengas – netaisytas): "Maldeikienė, Sysas, Daukšys ir Mačiulis feat. profsąjungos ir bibliotekininkų asociacijos, tik šiandien per JANUTIENĖS laidą (gyvai) 22 val. Tema – KODĖL MES TOKIE PIGŪS? oh boy oh boy…".

Po įrašo apačioje liejasi tiesiog genialūs jaunųjų ekonomistų (čia "Feisbuko" turbūt) komentarai: "Remigijus Sen (senas, nes protingas, ar tiesiog senas pažiūromis? Nepažįstantiems asmeniškai – Austėjos kolega iš to paties LLRI):

"Even more reasons not to turn on TV. Not today, not ever. Austėja: " Na jau, čia epic užtaisas!". Remigijus Sen: "Epic? Neee… Televizinės rėkimo varžybos retai būna prasmingos, naudingos ar įdomios. Odisėja yra epic, jūra audringą naktį, bet ne Rūta, Maldeikienė ir profsajūzai."

Austėja nukerta Remigijų: "Bet tai i cirka kai eini tai ne argumentu ieskai, o pramogos (as siaip nemegstu cirko, cia tik palyginimas)".

Ką gi tokio neatleistino ir baisaus padarė politekonomijos profesionalė A. Maldeikienė? Ogi laidoje "Nuoga tiesa" (spalio 18 d.) su seimūnu Broniumi Bradausku diskutavo ir iškeikė jo partiją, kuri Lietuvą nuvedė gerai žinome, kur – į gilią gilią bedugnę.

Jaunesnioji LLRI ekspertė juokiasi ir iš "Swedbank" vyr. ekonomisto Nerijaus Mačiulio, esą jis anoje laidoje atsidūrė "įviliotas" organizatorių. Suprask, aplink visi kvaili, jų nuomonės nesvarbios, tad nėra ten ko ir Nerijui sėdėti. Žiūrėk, dar ims ir "Swedbank" vardą pažemins. Beje, p. Mačiulio pasiūlymai buvo kaip reta racionalūs, pamatuoti ir grįsti ekonomine logika (tarkim, rimtai susimąstyti dėl tam tikrų viešojo sektoriaus įstaigų mažinimo/reorgavizavimo). Gaila, šio ekonomisto minčių, be Maldeikienės "cirko" pusėje sėdėjusiųjų, nelabai kas studijoje suprato.

Kam reikalingi tokie "jaunesnieji ekspertai" ir "mokslo darbuotojai", užmiršę paprastą mokyklinę tiesą, – kad diskusija yra demokratijos pamatas. Ar tik ne Maldeikienė tai kartoja ne vieną dešimtmetį? Įdomu būtų panelės Kazlauskytės paklausti, ką ji mano apie "Popietės su Čekuoliu" tęsinį, kuriame jis, lyg tas lagerio triušelis, skaitė prieš akis bėgantį tekstą ir aiškino, jog "kaip bus, taip gerai". Ar ir šiuo atveju dėl atominės elektrinės statybos teigiate, kad Tauta pasirinko klaidingai? O kaip dėl LEO LT?

Šio straipsnio kaltininkė neskaitė naujesnių Aušros Maldeikienės komentarų "Veido" interneto puslapyje. Juose politekonomijos ekspertė pagrįstai įrodė, jog diskusija yra ne tik bet kurios demokratijos, politinės sistemos, vadinasi, – ir veiksmingos ekonomikos pagrindas. Straipsniuose parodoma, kad Lietuvoje jau ketvirtis amžiaus racionalios diskusijos pasigendama, lyg tyro vandens pusiaujo Afrikoje.

Aušra Maldeikienė nuo Broniaus Bradausko genialių, protų nesuvokiamų "argumentų" gynė ir Raimonda Kuodį, Bradausko pavadintą "įžūliu ir nekompetentingu", ir ne kartą Lietuvos žurnalistų, politikų, ekonomistų, dėstytojų širdyse reabilituodavo niekaip neprigyjančius žodžius sąžinė, moralė, atsakomybė.

Tas pats genialusis Bronius Bradauskas šių metų kovo 13-ąją pasiūlė Civilinio kodekso pataisą, kuria norėjo susiaurinti indėlininkų teises, tuo tarpu bankų – išplėsti. Atsitiktinumas? Kur gi ne.

Jeigu asmeninėje erdvėje LLRI darbuotoja leidžia sau taip pajuokauti, darosi graudu.

Pabandykime įsivaizduoti, o kaip "vyresnieji" ir "vyriausieji" LLRI ekspertai juokauja per kavos pertraukėles? Ar tokia turėtų būtų būti (yra?) LLRI pozicija socialinės nelygybės, pilietiškumą inicijuojančių piliečių, emigrantų masių atžvilgiu?

Tada jau darosi neskanu. Kažkokiu mistiniu nesuprantamu būdu visi Konstitucijos parašus renkančiųjų kritikai užmiršta, kad Konstituciją keisti rengiamasi ne vien dėl žemės nepardavimo užsieniečiams, tačiau ir dėl kitos, žymiai svarbesnės, priežasties. Ko taip bijome nuleisti skaičių 300 iki 100 tūkstančių? Negi tiek nusigyvenome, kad jauname amžiuje imsimės drausti tėvynainiams išsakyti nuomonę referendume?

Į paskutinį klausimą atsakydami teigiamai, privalome savęs paklausti, kam ta Konstitucija apskritai reikalinga? Nebent Konstituciniam Teismui, kurio neskundžiamuose sprendimuose ekonominės logikos tiek, kiek Broniaus Bradausko "argumente": "Jūsų tas knygas [A. Maldeikienės – A. D.] skaityti tik durniai gali".

Man nebūtų baisu, jei pajuokavimai per kavos "penkminutes" kamuotų vien vadinamuosius žurnalistus, tinklaraštininkus ar humoristus. Antai šitokiu būdu, lengvai darydami karjeras, storindami sąskaitas bankuose gimė lordai šindeikiai, matoniai, bačiuliai, užkalniai, ramanauskai. Rašytojas Liudvikas Jakimavičius šiam reiškiniui pavadinti net suteikė savotiškai taiklų pavadinimą – "Šindeikizmas".

Šindeikizmas – tai tokia naujausiųjų laikų Nepriklausomos Lietuvos istorijoje susiformavusi pažiūrų ir vertybių sistema. Būdingiausios šindeikizmo atstovųsavybės yra šios: sąžinės ir moralės vietoje išaugęs kitas organas (dažniausiai – bankomato kortelė), atmintį kankina sunkios formos ilgalaikės amnezijos užtemimai (pvz.: kai kam 2010-aisiais Prezidentė buvo bloga, tada po trijų metų staiga pasitaisė ir tapo nepamainomu "demokratijos ir ekonominės pažangos šaukliu"), diskutuodami minėti individai neretai vietoje argumentų pasitelkia asmeniškumus, melą, šmeižtą, neegezistuojančius teisės principus, emocijas.

Išsamiai šindeikizmo atstovų skleidžiamo melo peripetijas išnagrinėjo Laisvūnas Šopauskas straipsnyje "Prieš tautos referendumo iniciatyvą metami propagandistai".

Iškalbingiausiu šindeikizmo pavyzdžiu, mano numone, laikytinas graudingas Seimo nario Eugenijaus Gentvilo pasisakymas "visuomeninio" transliuotojo eteryje:

"Įsivaizduokite, kad referendumas laimi. Na ir kas iš to? Tautos valia pareikšta. Ir galvojate: po to premjeras Butkevičius važiuos į Briuselį reikalaudamas atnaujinti derybas? Nevažiuos, kadangi Lietuvos referendumas nebus pripažintas, bus neatitinkantis Europos Sąjungos teisei ir Lietuvos stojimo sutarčiai".

Tačiau kuomet pertraukėlių metu, siurpčiodami arbatą, viršuje nurodytoms tendencijoms pasiduoda mokslininkai, man darosi kraupu. Itin mokslinėje bendruomenėje gerbiamas jaunasis ekonomistas Tautvydas Marčiulaitis svetainės "Ekspertai.eu" įkūrėją pavadino "vienu ir tuo pačiu puspročiu". Nors pastarojo ekonomisto pamąstymai viešojoje erdvėje kaip reta įdomūs, protingi ir argumentuoti, T. Marčiulaičiui nederėtų užmiršti, kad pliuralistinė visuomenė yra demokratijos, laisvos diskusijos ir veiksmingos ekonominės sistemos pagrindas.

Jaunesniųjų LLRI ekspertų Austėjos Kazlauskytės ir Remigijaus Sen norėčiau paklausti, ar žinote, kiek laiko užtrunka parašyti pusę tuzino vadovėlių, versti knygas, dėstyti ekonomiką ir dar dirbti cirke? Kaip tai Maldeikienei šitaip pavyksta? Jeigu sužinosite, būtinai informuokite.

Reziume – labai adventiškas: Maldeikienė dirba cirke, o tūkstančiai "Melo ekonomiką" skaičiusiųjų – tik eiliniai durniai. Ne, atsiprašau, – "niekingi, nekompetentingi ir įžūlūs".

Man jau darosi baisu, nes keistos jėgos veikia Lietuvos laisvosios rinkos institute. Jos atkaklios ir baisios.

Jums, Austėja, nebaisu?

Nuotraukoje: komentaro autorius Andrius Dzidolikas.

2013.11.29


Prisijunkite prie diskusijos