Kodėl nieko nepiktina katastrofiškai sumažėjęs Osvencimo/Aušvico aukų skaičius?


Print

„Kaip visuomenėje, prisotintoje Holokausto, geriau pateisinsi didėjantį muziejų, knygų, švietimo programų, filmų skaičių, jei ne žadinant Holokausto neigimo šmėklą“, – kalbėdamas apie Ameriką,  klausia Normanas Finkelsteinas savo knygoje  „Holokausto industrija“ (Dialogo kultūros institutas, 2004, p. 64). Nė vienas lietuviams kolektyvinę atsakomybę besistengiantis primesti rašantysis šiam drąsiam mokslininkui nemojuoja holokausto vėzdu – mat, Trečiojo Reicho koncentracijos stovyklose žuvo šio žydų kilmės autoriaus giminių, o jo tėvai buvo Varšuvos geto ir koncentracijos stovyklų  kaliniai.

Lietuvoje net aukščiausius valstybės pareigūnus galima pašiepti ir kaltinti nebūtais dalykais, galima žiniasklaidoje skelbti, jog 1940-aisiais nebuvo sovietinės okupacijos, kad 1991-ųjų sausį į lietuvius šaudė „savi“, galima netikėti net pačiu Dievu, o štai ne vietoje parašytas žodelis „neva“ laisvoje Lietuvoje gali net ministerijos darbuotoją išmesti į gatvę.

Nejučiomis tai primena Stalino laikų pasakojimus, kaip vienas laikraščio darbuotojas, berods, raidžių rinkėjas, gavo 10 metų konclagerio už tai, kad laikraštyje stambiu šriftu vietoj ILGŲ ILGŲ METŲ Stalinui buvo palinkėta ILGŲ LIGŲ METŲ.  Kitas spaudos darbuotojas panašiai buvo nubaustas už tai, kad vietoje TARYBŲ LIETUVA parašė TARBŲ LIETUVA, o dar kitas nukentėjo dėl to, kad vietoj ŠLOVĖ STALINUI buvo išspausdinta ŠOVĖ STALINUI. Būtų galima paminėti ir daugiau pavyzdžių, kur praleista raidė ar sukeistos raidės komunistinės okupacijos metais nulemdavo tragišką žmogaus likimą.

Visų mokslų srityse nuolat atliekami tyrimai, analizuojami aptikti šaltiniai, daromos išvados, kurios koreguoja ar net paneigia ankstesnių tyrimų duomenis. Ir tai  laikoma normaliu dalyku. Bet jeigu kieno nors „budri“ akis kur nors įžiūrės Trečiajame Reiche vykdyto žydų holokausto menkinimą ar neigimą, kur to visai nėra, keliose Europos šalyse, dabar ir Lietuvoje, žmogus gali atsisveikinti su karjera.

Kas galėtų paneigti, kad knygos „The Holocaust in American Life“ autorius Peteris Novick‘as, jeigu mokėtų skaityti lietuviškai, susipažinęs su kai kuriais paskutinių dviejų savaičių rašiniais, nepasakytų, jog Lietuvoje yra vienas kitas, išpažįstantis  „Holokausto teologiją“.

Juk net tie autoriai, kurių mąstymas sustojęs ties 6 milijonais, turi galvoje ne tik nužudytuosius, bet ir  konclageriuose mirusiuosius. Nes karo metais tiek hitleriniuose, tiek stalininiuose konclageriuose daugiausia aukų pasiglemždavo epidemijos. Prie Gulago aukų skaičiavimo užsieniečių neprileisdavo, o nacionalsocialistinių lagerių aukų skaičių po karo „nustatydavo“ nugalėtojai.

Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai tuos skaičius siekė įtvirtinti ir įkalti į galvas nuo pat saviškių surengto teismo Niurnberge laikų.

Vis dėlto Vakaruose ir šioje srityje tyrimai vyko toliau. Vienų autorių solidūs darbai buvo skelbiami, verčiami į daugelį kalbų, kitų – taip pat solidžių – buvo bandoma nepastebėti, buvo ir nubaustų už holokausto menkinimą ar neigimą (Lietuvos bibliotekose galima aptikti tik vieną kitą knygą, kurioje tie skaičiai vertinami kritiškai).

Vis dėlto net oficialiai toleruojamoje literatūroje konclagerių aukų skaičius kartais skyrėsi keliais milijonais.

Manytume, kad lengviausia tuo įsitikinti Osvencimo/Aušvico pavyzdžiu, nes grįžtant iš Krokuvos, nesunku užsukti ir į šią niūrią istorinę vietą, kuri mena daugelio tautų vyrų, moterų ir vaikų kančias, bei apsirūpinti naujausia literatūra. Be to, iškalbingos ir įtikinamos medžiagos gausu internete. 

Kai kalbame apie Osvencimą/Aušvicą, reikia turėti galvoje, kad ši sąvoka apėmė 17 lagerių, kurie buvo išsidėstę 40 kv. km. teritorijoje.

Literatūroje aukų skaičius įvairuoja nuo 8 milijonų iki keliasdešimties tūkstančių.

Pateiksime kelių žinomiausių oficialiai pripažintų autorių, tyrinėjusių Trečiojo Reicho konclagerių istoriją,  tyrinėjimų išvadas.

Geraldas Reitlingeris tegia, kad Aušvice mirė ar žuvo gerokai mažiau nei milijonas žmonių, iš jų – maždaug 550 000 iki 600 000 žydų ir nenustatytas skaičius iš 300 000 registruotų kalinių, kurių lageryje išvadavimo dieną nebebuvo. Raulio Hilbergo nuomone, vien žydų aukų skaičius Aušvice siekė milijoną. Martinas Gilbertas „Holokausto atlase“ („Atlas of the Holocaust“) suskaičiavo du milijonus Aušvico dujų kamerose nužudytų žydų. Franciszekas Piperas palygino šiuos skaičius su tame pačiame atlase esančia lentele, kurioje pateikti taip pat į kitus konclagerius deportuotų žydų skaičiai, ir nustatė, kad šiuos skaičius atėmus iš bendro M. Gilberto pateikiamo žydų skaičiaus, lieka tik 1,1 milijono į Aušvicą atvežtų žydų. Eugeno Kogono nuomone, bendras Aušvico aukų skaičius siekia „mažiausiai 3,5 milijono, o tikriausiai 4,5 milijono žmonių“.

Beje, visų minėtųjų autorių knygas galima paskaityti Lietuvos bibliotekose, jas skaito studentai, neteko girdėti, kad, pavyzdžiui, G. Reitlingerį kas nors būtų apkaltinęs holokausto menkinimu, o teisingumo institucijos  būtų domėjęsi gerokai besiskiriančiais aukų skaičiais ar įpareigoję istorikus ištirti, kaip atsirado tokie skirtumai.

Jean-Claude Pressacas, prancūzų vaistininkas, chemikas ir istorikas, prieš kelis dešimtmečius laikytas revizionistu, ištyręs daug archyvinės medžiagos, publikacijų ir kritiškai įvertinęs krematorijų galingumą, 1993 m. parašė knygą „Aušvico krematorijai“. Pagal jo skaičiavimus ir tyrinėjimų išvadas bendras mirusiųjų ir nužudytųjų skaičius Aušvice galėjo siekti nuo 631 000 iki 711 000 (beje, šio autoriaus Lietuvos bibliotekose dar nėra, bet jo darbų galima paskaityti internete).

Iki 1990 metų oficialiai buvo cituojami sovietų „istorikų komisijos“ padiktuoti 4 milijonai Osvencimo aukų. „Milijonai“ buvo paskaičiuoti, remiantis kai kurių kalinių, liudininkų pasakojimais ir buvusio lagerio komendanto Rudolfo Hösso parodymais nugalėtojų surengtame Niurnbergo tribunole. Dabar jau žinoma, kaip Hössas buvo  bauginamas ir kankinamas, kad pasirašytų jam perskaitytus  protokolus su „prisipažinimais“. Taip pat žinoma, kad teisėjams, ypač liūdnai pagarsėjusiam prokurorui Romanui Rudenkai, rūpėjo maksimaliai išpūsti nacionalsocializmo aukų skaičių.

Valstybinio Osvencimo/Aušvico muziejaus darbuotojai rimtus tyrinėjimus pradėjo vykdyti tik  po 1980 metų. Kritiškai vertinti oficialiai pripažintus skaičius ypač paskatino 1983 m. parašytas Prancūzijos žydo, buvusio šio lagerio kalinio Georgeso Wellerso esė „Dėl Aušvico lageryje mirusiųjų skaičiaus“. Jis ištyrė ir apibendrino įvairių šalių ir vietovių, iš kurių žmonės buvo deportuoti į Osvencimą, medžiagą ir priėjo išvadą, kad į šį lagerį iš viso buvo deportuoti 1 613 455 asmenys, iš jų 1 471 595 iš lagerio negrįžo.

Lenkų tyrėjai pagaliau galėjo pasinaudoti atsivėrusiais Rusijos archyvais, kur buvo aptikta kalinių mirčių registracijos knygų. (Juk tos knygos egzistavo ir 1945 metais, kai darbavosi minėtoji „istorikų komisija“, kurios išvados beveik pusę šimtmečio sėjo brutalaus melo sėklą!) Be to, buvo pasitelkti Europos miestų, iš kurių atveždavo žmones į Osvencimą, archyvai, juose saugomi deportuojamųjų sąrašai; pasinaudota gausybe paskelbtų šaltinių.

Jokie tyrinėjimai negali duoti tikrai galutinių rezultatų. Minėtasis  Franciszekas Piperas, kompetetingiausiu Aušvico istoriku laikomas lenkų tyrinėtojas, 1993 m. keliomis kalbomis išleistoje monografijoje, skirtoje Aušvico aukų skaičiui, teigia, kad mirusių ir žuvusių kalinių skaičius galėtų būti nuo 1,1 iki 1,5 milijonų. Beje, viena iš jo išvadų – daugelyje statistikų buvo sumažintas ne žydų tautybės kalinių procentas. Jis kritiškai vertina tuos žydų autorius, kurie tik tarp kitko parašo arba net nepamini, kad Osvencime buvo naikinami lenkai bei kitų tautų atstovai. Net Reitlingeris ne žydų skaičių sumažino dvigubai.

F. Piperas susilaukė kelių neargumentuotų kaltinimų iš žinomų žydų. Pavyzdžiui, Vokietijos žydų centro tarybos direktoriumo pirmininkas Heinzas Galinskis piktinosi, jog tyrinėtojo išvados yra pasityčiojimas iš Aušvico aukų, antisemitizmas. Hermannas Baumannas klausė, ar tas žaidimas skaičiais nereiškia, kokie gilūs antižydiški jausmai lenkų tautoje. Kaltinimų sumažėjo po Ewos Losinskos straipsnio iškalbingu pavadinimu „Nuo Osvencimo nuimtas melas. Komunistinė propaganda siekdama savo tikslų falsifikavo net mirties stovyklų aukų skaičių“. Vieną rimčiausių argumentų polemikoje dėl komunistų išpūstų skaičių suformulavo JAV lenkų istorikų draugijos prezidentas, kunigas dr. Zbigniewas Zielinskis: „Tikrųjų Antrojo pasaulinio karo baisumų negalima paversti legendomis. Negalima leisti, kad karo baisumus išgyvenusiųjų vaikai ir vaikaičiai ateityje įprastų gyventi su nelemtu neatsakingų ir nereikalingų istorinių faktų iškraipymų derliumi. Esu įsitikinęs, kad tūkstantmečio ir neišvegiamo „veržimosi į Rytus“ negali sustabdyti „Aušvico keturių milijonų kapo“ mitas“.

Tarptautinė Aušvico-Birkenau memorialo taryba taip pat paskelbė savo pareiškimą. Jame, be kita ko, sakoma, kad F. Pipero nustatyti skaičiai tik patvirtina ankstesnius skaičiavimus ir kad buvo būtina koreguoti klaidingą informaciją, nes ji teikė pagrindo viso memorialo esmės kritikai.

Šių eilučių autorei prieš dvejus metus vienoje konferencijoje Drezdene teko bendrauti su Osvencimo meru, kuris pasakė, jog tyrimai atliekami toliau, o bendras buvusio konclagerio aukų skaičius tikriausiai nesiekia ir milijono.

Kodėl kelioms kartoms iš mokyklų ir aukštųjų mokyklų vadovėlių buvo brukami atmintin 4 milijonai Osvencimo aukų? Į šį klausimą 1998 m. atsakė Valstybinio Osvencimo muziejaus tuometinis mokslinių tyrinėjimų kuratorius Wacławas Długoborskis: „Iki 1989 m. Rytų Europoje galiojo draudimas abejoti keturiais milijonais nužudytųjų, Memorialinio Osvencimo muziejaus darbuotojams, kurie drįstų abejoti tuo skaičiumi, grėsė drausminės bylos“, – citavo kuratoriaus mintis vienas didžiausių Vokietijos dienraščių Frankfurter Allgemeine Zeitung (1998 m. rugsėjo 14 d.).

Sovietų „istorikų“ visam pasauliui skelbti 4 milijonai Aušvico aukų liko tik knygose ir nuotraukose.

Popiežius Jonas Paulius II 1979 m. meldėsi už 4 milijonus Aušvico aukų (memorialinė plokštė, skelbianti: „1940 – 1941 m. čia kentėjo ir mirė nuo nacių žudikų rankų keturi milijonai žmonių“). 1990 m. memorialinės plokštės tyliai buvo pakeistos. Jos skelbė, jog Aušvico – Birkenau konclageryje naciai nužudė beveik pusantro milijono vyrų, moterų ir vaikų. Didžioji dalis buvo įvairių Europos šalių žydai.

Popiežius Benediktas XVI 2006-aisiais metais pagerbė pusantro milijono Aušvico aukų atminimą.

Beje, popiežius savo dvasingoje kalboje vartojo tradicinį didžiulę žydų katastrofą reiškiantį žodį Šoa. Tik po 1967 m. jis imtas keisti holokaustu (N. Finkelsteinas, Holokausto industrija, p. 43).

Čia aptarėme tik vienos nacionalsocialistų koncentracijos stovyklos aukų skaičiavimus.

Vakarų Europos kalbomis yra parašyta daug knygų, traktatų, straipsnių, skirtingai vertinančių ir Petro Stankero, neneigiančio holokausto, paminėtus 6 milijonus.

Autoritetingi holokausto tyrinėtojai, kaip antai Arno Mayeris, Raulis Hilbergas cituoja net holokausto neigėjų (neigusių dujų kamerų buvimą) publikacijas. “Leiskite šiems žmonėms kalbėti, jei jie to nori, – teigia Hilbergas. – Tai tik skatina tyrinėtojus dar kartą patikrinti tai, kas mums gali atrodyti akivaizdu. Ir tai mums naudinga” (N. Finkelsteinas, min. veik., p.67).

Lenkų istorikai, remdamiesi archyvine medžiaga ir sąžiningai įvairių tautų, tarp jų ir žydų, istorikų atliktais tyrinėjimais, demitologizavo Aušvico koncentracijos stovyklos aukų skaičių. Dėl to neprotestavo nė vienos valstybės ambasadoriai, niekas nebuvo atleistas iš darbo…

2010.12.21


Prisijunkite prie diskusijos