Kodėl reikalingos tautos?


Print

Rogeris Skrutonas (Roger Scrutton, g. 1944), anglų filosofas, meno teoretikas, publicistas, rašytojas, ginantis tradicinio konservatizmo idėjas; Kembridžo universiteto alumnis, daugiau nei trisdešimties knygų, tarp kurių žymiausios – „The Meaning of Conservatism“ (1980), „Sexual Desire“ (1986), „The Aesthetics of Music“ (1997), „Our Church“ (2012), autorius, taip pat dviejų operų libretų ir muzikos kūrėjas, analitinių BBC radijo laidų bendraautorius.

Europos integracijos projektas buvo grindžiamas įsitikinimu, jog Europą sugriovusius karus sukėlė nepriklausomos nacionalistinės valstybės. Ginčytasi, kas buvo kaltas dėl šių modernių konfliktų: Napoleonas Bonapartas? Otto von Bismarckas? Prancūzų revoliucionieriai? 1848 metų revoliucija? Reakcionieriai ir monarchistai? Klemensas von Meternichas? Charlesas Maurice‘as de Talleyrandas? Giuseppe Garibaldis? Johannas Gottliebas Fichte? Richardas Wagneris? Liudvikas XIV?

Kad ir kur ieškotume kaltininko, pokario žmonių akyse iškilo nacionalizmo demonas, amžinai priešiškas Apšvietos dvasiai. Dėl šio antinacionalistinio mito Europos integracija buvo suprasta kaip vienpusiškas procesas, kaip vis auganti vienybė, kontroliuojama centralizuotos struktūros. Stiprėjantis centras turėjo silpninti savarankišką valstybių galią.

Kitaip tariant, politiniam procesui Europoje buvo suteikta kryptis. Tačiau tai nebuvo kryptis, kurią pasirinko Europos žmonės. Priešingai, yra daroma viskas, kad europiečiai neturėtų galimybės rinktis, nes tokiai galimybei atsiradus jie atmeta iš „viršaus“ primestą planą. Taigi matyti, kad politinis procesas krypsta centralizacijos, hierarchinės kontrolės, neišrinktų biurokratų bei teisėjų diktatūros, nacionalinių parlamentų priimtų įstatymų atmetimo, konstitucinių sutarčių, sukurtų jų nederinant su piliečiais, link.

Dabartinės krizės metu Europos elitas, kurį iš esmės sudaro prancūzų ir vokiečių valdantieji sluoksniai, prisiėmė sau teisę nušalinti demokratiškai išrinktas valdžias Graikijoje ir Italijoje ir į jų vietas pasodinti savo vietininkus. Tuo tarpu Vengrija yra spaudžiama pasiaiškinti dėl priimtų įstatymų. Akivaizdu, kad politinis procesas juda imperialistinės valdžios link, todėl nacionalizmo priešybė nėra Apšvieta, o greičiau dar viena imperija. Vienintelis imperijos kūrimo stabdis – nacionaliniai Europos žmonių sentimentai.

Kaip anglas ir Romos civilizacijos gerbėjas, negaliu sakyti, kad esu nusistatęs prieš imperijas. Tačiau reikia atskirti geras jos formas nuo blogų. Gera imperija saugo vietinius papročius, o bloga imperija bando sunaikinti ne tik juos, tačiau ir lojalumą savo valstybei, sukurdama niekieno nekontroliuojamą centrinę valdžią. Europos Sąjunga turi ir gerų, ir blogų bruožų. Vienas didžiausių jos defektų yra tas, kad ji neturi europiečių pripažinimo. Visąlaik maniau, Europa – tai civilizacija, susidedanti iš skirtingų valstybių.

Politinei Europos klasei nepatinka nacionaliniai sentimentai, todėl stengiamasi juos demonizuoti, praktiškai bet kokiai jų raiškai priklijuojant fašizmo, rasizmo ar ekstremizmo etiketę. Pastaruoju metu Vengrija kaip tik yra atsidūrusi puolimo centre, nes esama vyriausybė iškėlė nacionalinio tapatumo ir nacionalinių sentimentų svarbą. Tokia Vengrijos politika iššaukė stiprią ES reakciją.

Reikia pabrėžti, kad nacionaliniai sentimentai paprastiems europiečiams yra beveik vienintelis motyvas, skatinantis aukotis dėl bendrojo gėrio, vienintelis įsipareigojimo šaltinis. Taip pat nacionaliniai sentimentai yra vienas iš tų dalykų, kurių nei nusipirksi, nei parduosi. Tiesa, remiantis Philipu Bobbittu, reikia pabrėžti, kad paskutinių karų pasekmė buvo nacionalinių valstybių virsmas „rinkos valstybėmis“. Tokia valstybė suvokiama kaip komercinė firma, siūlanti gėrybes mainais už mūsų įsipareigojimą, o tauta yra redukuojama į individų, siekiančių savo interesų, visumą. Visuomenei, gyvenančiai tokiomis sąlygomis, tampa sunku suprasti pasiaukojimo svarbą. O juk pasiaukojimas yra ilgalaikių bendruomenių sąlyga: to politikai ir reikalauja, ir tikisi sulaukti.

Žinoma, moderno sąlygomis ne visi pripažįsta lojalumą tautai. Sajidas Kutbas, Egipto Musulmonų brolijos lyderis XX a. šeštame ir septintame dešimtmečiuose, teigė, kad nacionalinis lojalumas – stabmeldystės forma ir kad tik vienintelis Alachas vertas mūsų paklusimo. Galime matyti, kad šitos idėjos tiesiogiai sąlygojo faktą, kad Artimųjų Rytų valstybės po Osmanų imperijos žlugimo turėjo problemų siekdamos stabilumų.

Europos valstybės, savo ruožtu, niekada nepritarė tokiam teokratiniam absoliutizmui, kurį atmetė pasirašius Vestfalijos sutartį. Ilgainiui europiečiai priprato prie savarankiškų valstybių ir susikūrė mentalitetą, trukdantį bet kokioms imperialistinėms ambicijoms.

Tai tapo akivaizdu stebint dabartinę ES. Europos politikai jau nebegali apeliuoti į civilizacijos pamatą – krikščionybę, kuri buvo atvirai atmesta Europos teismų. Europos Komisija puola tariamai nacionalistinę Vengrijos vyriausybę todėl, kad ji savo Konstitucijos preambulėje Vengriją įvardijo kaip „krikščionišką tautą“, tačiau šiam terminui oficialiame Europos žodyne vietos nebėra.

Be to, žvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimus, matyti kryptingas krikščionybės diskriminavimas, paskatintas veikiausiai to, ką įvardytume neatitikimu esamam Europos projekto ideologiniam pamatui.

ES Konstitucinės sutartys paliko nuošalyje krikščionių tikėjimą bei moralę. Galima sakyti, kad iš „viršaus“ buvo primestas „mažumų kultas“, tapęs tarsi priekaištu europiečiams dėl jų savitų bruožų. Šis kultas visiškai nepadėjo imigrantų bendruomenėms prisitaikyti prie aplinkos. Oficiali multikultūrizmo politika greičiau sunaikino daug to, kas buvo gera nacionalinėse kultūrose, ir paskatino pakeisti krikščioniškąjį paveldą nykiu materializmu.

Oficialaus multikultūrizmo rezultatas yra kultūrinis aklumas. Tai yra nesugebėjimas atpažinti kultūrinių skirtumų, pastebimų visame žemyne ir įaugusių į nacionalinių tautų savitus bruožus. Taigi euro architektai negalėjo įvertinti valiutos įvedimo į Graikiją pasekmių. Turiu omenyje graikų norą perkelti savo skolas Vokietijai ir jį lydinčią mąstymo logiką, kad kuo toliau yra kreditorius, tuo mažiau lieka įsipareigojimo grąžinti skolas.

Europos elitas taip pat nesuvokė, kad Graikijoje ir, tarkime, Baltijos šalyse, įstatymai, įsipareigojimai ir suverenumas suprantami skirtingai. Graikijos visuomenėje, kuri pripratusi prie kleptokratinių vyriausybių, sąžiningiausias būdas išeiti iš ekonominės krizės yra paimti iš kiekvieno po lygiai. Galiausiai eurokratai nematė, kad bendros valiutos įvedimas sukels nepasitenkinimą ir pasipiktinimus tarp tautų.

Kodėl euro architektai nesuvokė šitų dalykų? Atsakymas slypi pačiame europietiškame projekte. Jei jie suprastų kultūrinės ypatybes, tai būtų tolygu pripažinimui, kad Europos projektas yra iš principo neįmanomas. Žinoma, viskas būtų gerai, jeigu turėtume alternatyvų projektą dabartiniam. Tačiau esmė ta, kad Europos Sąjunga buvo kuriama be jokio „Plano B“. Bendros Europos projektas pasmerktas subyrėti ir su savimi nusmukdyti mūsų žemyną. Problema ta, kad Europos elitas nesupranta to, todėl skendi iliuzijose ir tuščiose ambicijose.

Europos elitas mums bando įteigti, kad jau kelis amžius pastebimi skirtumai tarp protestantiškos šiaurės ir katalikiškų pietų žemyne neturi jokios ekonominės įtakos. Panašiai ignoruojami skirtumai tarp bendrinės teisės ir Napoleono kodekso, taip atstumiant britus ir danus, kuriems įstatymas buvo daugiau socialinis, o ne politinis produktas. Taip pat nekreipta dėmesio į skirtumus tarp romėnų ir Osmanų teisinio palikimo, teisinių bei korupcijos kamuojamų valstybių.

Politinis elitas nekreipia dėmesio į skirtingas darbo kultūras, primesdamas neprotingus bendrus standartus iš centro. Eurokratai ignoruoja ir unikalias Vengrijos istorines patirtis – šoką, patirtą pasirašius Trianono sutartį (po I pasaulinio karo sudaryta sutartis, nustačiusi sąjungininkų taikos sąlygas nugalėtai Vengrijai – vert. past.), išskirtinę šios valstybės kultūrą, neprisitaikiusią romų mažumą, nesiliaujančią kovą prieš islamistų dominavimą.

Viskas yra vertinama pagal Europos Teisingumo Teismo (ETT) ir EŽTT vienpusiškus standartus, kuriuos priimantys teisėjai nėra atsakingi už savo sprendimus ir kurių nediskriminavimo ir nepaliaujamai artimesnės sąjungos kūrimo politika yra nukreipta sunaikinti lojalumą savo valstybėms, tradicinės šeimos moralę ir kitus įprastus gyvenimo būdus. Nenuostabu, kad ant tokių pamatų statoma imperija greitai tampa nestabili.

Man atrodo, kad mes galime išgelbėti Europą, jeigu sugrąžinsime Charleso de Gaulle‘io „skirtingų tautų Europos“ koncepciją, kurią iš esmės palaidojo Jeanas Monnet. Žinoma, nebūtų lengva panaikinti dabartinį teisinį reguliavimą, išskleistą 180-yje tūkst. acquis communautaire (ES valstybių bendrų teisių ir pareigų visuma – vert. past.) puslapių.

Nebūtų lengva pakeisti Europos teismų rolę ir politinių Europos institucijų kompetencijas. Tačiau visų sunkiausia – susitarti, ką reiškia nacionalinis suverenumas. Pavyzdžiui, dabar konservatorių politikai Didžiojoje Britanijoje dažnai kalba apie galių susigrąžinimą iš Briuselio, lyg ta galia buvo pagrobta ir lyg ją būtų galima lengvai susigrąžinti. Tai lyg Menelajus, galvojantis, jog grįžus iš Trojos su išlaisvinta Elena gyvenimas Mikėnuose bus toks pat, kaip anksčiau. Kaip senais gerais laikais.

Dabartinė žemyno situacija mums primena faktą, kad Europos civilizacija įsileido Apšvietą, nuo kurios ikipolitinį lojalumą apibrėžė nacionalistiniais, o ne religiniais terminais. Pratęsiant mintį, lojalumas savo nacijai marginalizavo prieraišumą savo šeimai, genčiai bei tikėjimui ir piliečiui prieš akis pastatė ne individus ar grupes, o valstybę. Reikia pažymėti, kad valstybė pirmiausia apibrėžtina kaip konkreti teritorija.

Ne veltui XIX a. nacionalistiniame mene vyravo tendencija iškelti ir išaukštinti konkrečią teritoriją virš kitų dalykų. Puikūs tokio meno pavyzdžiai būtų suomių kompozitoriaus Jeano Sibelijaus simfoninė poema „Finlandija“ ar Anglijos neoficialus himnas „Land of Hope and Glory“.

Trumpiau tariant, Apšvieta suponuoja sienas. Jeigu atimtume sienas, tuomet žmonės pradėtų save apsibrėžti ne pagal teritoriją, bet pagal gentį, rasę ar religiją. Teritorinis lojalumas įgalino Vakarų demokratijų žmones gyventi vienas šalia kito, gerbiant vienas kito kaip piliečių teises, nepaisant radikalių tikėjimo skirtumų ir be jokių šeimyninių, gentinių ryšių, kurie galėtų palaikyti piliečių solidarumą.

Prisirišimas prie teritorijos leido atsirasti pilietiniam patriotizmui, kuris pripažįsta institucijas bei įstatymus kaip bendrą nuosavybę ir kuris yra atviras individams, kurie sutinka su socialiniu kontraktu. Juk negali imigruoti į gentį, šeimą ar tikėjimą, bet gali į valstybę, jeigu esi pasiryžęs paklusti tos šalies taisyklėmis.

Aišku, nacionalinis lojalumas nėra aptinkamas visame pasaulyje. Pasitelkime Somalio pavyzdį – daug kas šią šalį vadina žlugusia valstybe, nes ji neturi centrinės vyriausybės, gebančios priimti sprendimus ar užtikrinti teisės viršenybę.

Tačiau tikroji problema yra ta, kad Somalis yra žlugusi nacija. Šios valstybės žmonėms visada buvo svetimas sekuliarus, teritorinis bei į teisinę tvarką orientuotas suverenitetas, kuris leidžia valstybei save apibrėžti kaip atskirą nacionalinę šalį, o ne vien kaip besivaržančių genčių sambrūzdį.

Su panašiomis problemomis susiduria ir kitos valstybės, kuriose islamas yra vyraujanti religija. Net jeigu tokie kraštai kaip Pakistanas turi funkcionuojančias vyriausybes, dažnai tokiose šalyse nėra išvystytos nacijos. Musulmonų kraštams sunku užtikrinti teritorinį lojalumą, kuris leistų skirtingoms gentims taikingai sugyventi vienai šalia kito ir kovoti už bendrą tėvynę.

Matyti, kad gentims labiau būdinga kovoti viena prieš kitą dėl žemės, negu ją ginti. Tokia musulmonų kraštų patirtis priverčia pagalvoti, kad galbūt esama vidinio konflikto tarp islamiškos bendruomenės sampratos ir tarp koncepcijų, kurios leido atsirasti vakarietiškam nacionaliniam suverenumui.

Galbūt nacionalinės valstybės idėja yra anti-islamiška idėja, kaip mus tikina Sajidas Qutbas. Pasak jo, gyvenant „Korano šešėlyje“, privalu pasiduoti bei paklusti Dievui, o ne mirtingiesiems. Visi kiti dalykai, kaip žmonių sukurti įstatymai, papročiai ar teritorinė jurisdikcija, yra ryškiai prastesni nei Dievo numatyta tvarka. Irane jam antrino ajatola Ruhollahas Khomeini, kuris atmetė patriotizmą kaip pagonybės formą.

Šitas pastebėjimas ir dabar aktualus žvelgiant į Vidurio Rytus, kur mes aptinkame buvusią didžią islamišką imperiją, susiskaidžiusią į atskiras valstybes. Su keliomis išimtimis šis susiskaldymas įvyko dėl tokių Vakarų galybių kaip Didžioji Britanija ir Prancūzija, kurios pagal Sykes-Picot susitarimą (1917) perbrėžė sienas.

Taigi yra tokių valstybių kaip Irakas, kurioje kurdai, arabai sunitai ir šiitai formaliai save gali apibrėžti kaip Irako piliečius, tačiau tas identitetas yra trapus ir konflikto metu šios grupės gali oponuoti viena kitai. Išties, turbūt tik kurdai yra išvystę nacionalinį tapatumą ir tas tapatumas yra priešiškas valstybei, kuriai jie priklauso.

Kalbant apie šiitus, jų pirminis lojalumas yra religinis ir jie žvelgia į šiizmo tėvynę Iraną kaip neramių laikų modelį. Taip pat pastaruoju metu galima pastebėti pilietinės tvarkos griuvimą Sirijoje, kuri niekada nebuvo nacionalinė valstybė, o greičiau šalis, kurioje alavitų sekta kontroliavo pagrindinius galios centrus ir bandė užtikrinti savo valdžios legitimumą, keldama teritorinius reikalavimus Izraeliui bei Libanui. Dabartinis pilietinis karas smuko iki karo tarp sektų, kuriame krikščionys yra pagrindinės aukos.

Sudėtingas islamo ir modernybės santykio klausimas mus per daug nukreipė nuo mūsų temos. Baigiant pakanka pasakyti: islamiškoje perspektyvoje tikėjimas bei gentis yra svarbesni dalykai nei suverenitetas ir taip galima paaiškinti, kodėl Vidurio Rytų valstybėse nesusidarė nacijos, o ten, kur buvo krikščionių mažumos, kaip Libane ar Egipte, matyti šito proceso pradinės fazės.

Neturiu jokių abejonių, kad ilgi krikščionybės dominavimo Europos žemyne šimtmečiai padėjo pamatus nacionaliniam lojalumui. Tai gali skambėti paradoksaliai. Tačiau reikia prisiminti aplinkybes, kuriomis krikščionybė atsirado pasaulyje. Tais laikais Romos imperijoje žydai buvo uždara bendruomenė, susieta religinio legalizmo pagrindais, tačiau valdoma iš Romos, kurios įstatymai visiškai neminėjo Dievo ir kuri siūlė pilietybės idealą, kuriam galėjo pritarti kiekvienas imperijos laisvasis pilietis.

Jėzus Kristus, nors kovojo su žydų legalizmu, tačiau taip pat jautė simpatiją sekuliarios valdžios idėjai. Sekant jo žodžiais, krikščionis turi atiduoti Cezariui tai, kas Cezario ir, analogiškai, Dievui tai, kas priklauso Dievui.

Krikščionių tikėjimas buvo formuluotas šv. Pauliaus bendruomenei, kuri tenorėjo laisvos erdvės šlovinimui ir neturėjo jokios intencijos ginčyti sekuliarią valdžią. Iš čia posakis, kad visos valdžios iš Dievo (Laiškas romiečiams, 13). Šita dvigubo lojalumo samprata buvo tęsiama imperatoriaus Konstantino bei vėlesnio popiežiaus Pelagijaus VI amžiuje, kuris išplėtojo dviejų kalavijų doktriną.

Pagal šią doktriną, vienas kalavijas saugo politinį kūną, o kitas – individualią sielą. Šita pagarba sekuliariems įstatymams ankstyvosios Bažnyčios laikotarpiu lėmė tolesnę žemyno raidą. Turiu omenyje Reformacijos bei Apšvietos laikotarpius, kurie galiausiai atvedė prie išskirtinai teritorinės teisės, vyraujančios Vakarų pasaulyje.

Yra visiškai aišku iš mūsų kontinento istorijos, kad naujos solidarumo formos atėjo per krikščioniškąjį paveldą. Vis dėlto tos solidarumo formos yra pagrįstos prielaida, jog legitimacija yra greičiau žmogiškas, o ne Dievo duotas pasiekimas. Kitaip tariant, pačios tautos savyje turi principus, kurie legitimuoja suverenią valdžią.

Tokie Apšvietos teoretikai kaip J. Lokas ar J. J. Ruso savo ruožtu bandė legitimacijos procesą redukuoti į socialinį kontraktą, pasak jo, visuomenės nariai susitaria dėl tam tikro valdymo būdo, išsižadėdami prigimtinės būklės.

Tačiau yra aišku, kad jei žmonės susirenka svarstyti sutartį, kuri juos sujungs, tai jie jau pripažįsta, kad kiekvieno gerovė priklauso nuo visų individų veiksmų. Kad ir kokios būtų tos sutarties sąlygos, pati sutartis niekada negali sukurti ko nors daugiau nei sąlyginį įsipareigojimą, kai politinė tvarka laikosi ant besąlygiškumo elemento, panašiai kaip santuoka ir šeima.

Taigi visuomenės sutartis įkuria tokią valdžios formą, kad būtų saugoma ir skatinama ištikimybė tam, kas daro pačią sutartį įmanomą. Ištikimybė yra formuojama istorijos bei teritorijos, taip pat kalbos, paprotinės teisės bei religijos. Taip žvelgiant, religija yra tik dar vienas faktorius tarp kitų.

Taigi religija tampa įstatymų objektu, o ne vienu iš šaltinių. Tai, mano supratimu, yra vienas didžiausių Europos civilizacijos pasiekimų. Turiu omeny, turėti visuomenės centre žmonių sukurtus įstatymus ir subordinuoti visas asociacijas, taip pat religines, sekuliariai jurisprudencijai. Taip pat keisti įstatymus, atsižvelgiant į socialinius pokyčius, o ne neprotingai kartoti „amžinas“ tiesas, kurios buvo apreikštos tokiomis aplinkybėmis, kurios pranyko.

Greičiau įstatymas yra apribotas teritorijos, todėl nacionalinis. Bandymams jurisdikciją praplėsti kitur yra aršiai priešinamasi, kaip kad patyrėme iš Anglijos istorijos ir iš konflikto tarp karūnos bei popiežiaus, kuris buvo lemiamas nacionalinėms valstybėms susikurti Europoje.

Kai siūloma, kad pagal teisę europiniams teismams būtų leidžiama apkaltinti Britanijos piliečius kriminaliniais nusikaltimais bei juos išduoti į vietą, kuri būtų patogiausia juos teisti, tai nieko nuostabaus, kad toks pasiūlymas papiktina Britanijos žmones. Britanijos žmonės laikosi bendrosios teisės supratimo, pagal kurį negalima žmogaus amžinai laikyti suimto, nepradedant teisminio proceso.

Taigi bandymas kurti Europos Sąjungos imperiją tokia teise, kuri nesusaistyta su jokia teritorija, pasmerktas žlugti. Vienas istorinis precedentas būtų XVIII a. Tuomet visuomenės sutarties teorijose buvo galima pastebėti naivų požiūrį į žmogaus prigimtį. XVIII a. teoretikai sukurdavo abstrakčius teisių bei pareigų rinkinius, neatsižvelgdami į istorines aplinkybes.

Pavyzdžiui, prancūzų revoliucionieriai pradėjo savo žygį į valdžią, pasiūlydami žmogaus ir piliečių teisių deklaraciją, kuri turėjo iškelti abstraktų Protą, vietoje žmogaus. Praėjus kelioms savaitėms po deklaracijos paskelbimo valstybė buvo valdoma Nacijos bei Tėvynės vardu. Reikia pažymėti, kad revoliucionieriai pasitelkė ankstesnio režimo asociacijas ir jos įgijo pavojingą formą.

Taip atsitiko todėl, kad revoliucionieriai turėjo kuo nors motyvuoti populiaciją, po to, kai jie smarkiai apnaikino ankstesnes socialines praktikas bei religiją. Tai aiškiai suvokė E. Burke‘as, kuris savo skaitytojams priminė, jog žmonės – tai atsitiktinumų nulemti rinkiniai, priklausomi nuo istorinių aplinkybių. Kitais žodžiais tariant, individui yra artimesnė savo aplinka, o ne abstraktaus Proto formuluotės. Tą turint omeny, galima matyti, jog geriausias vaistas nuo ideologijų bei ekstremizmo yra teritorinės asociatyvumo formos.

Vis dėlto turėtume atskirti tautinį lojalumą, be kurio neįmanoma valdžia moderniame pasaulyje, nuo nacionalizmo, kuris yra karinga ideologija, bandanti primesti valdžią ir dominavimą už savo sienų. Dera pažymėti, kad nacionalizmas turi sąsajų su religija, kadangi nacionalistai savo ištikimybę įrodo laikydamiesi tam tikrų doktrinų ir įsipareigojimų.

Tuo tarpu paprastas tautinis lojalumas yra sėslumo konkrečioje teritorijoje produktas. Taip gyvena paprasti žmonės ir tai yra vienas geriausių dalykų žmonių visuomenėje – mes prisirišame prie to, kas vyksta aplinkui, bręstame supančioje aplinkoje, išmokstame taikingai prisitaikyti, nes tai suvienija mus su tais, kurie buvo prieš mus, ir su tais žmonėmis, kurie mus pakeis. Taigi nacionaliniai sentimentai yra ne tik natūralūs, jie legitimuojantys.

Nacionaliniai sentimentai įgalina žmones sėkmingai save ginti karo metu. Tačiau jie svarbūs ir taikos periodu. Taip yra Europoje, žemyno valstybių skolų krizės akivaizdoje. Vyriausybė prašo savo piliečius aukotis dėl bendrojo gėrio. Vyriausybes neprašo aukotis dėlei „Europos“. Jos kalba terminais, kurie artimi jų valdiniams.

Nuotraukoje: filosofas Rogeris Skrutonas (Roger Scrutton).

Šaltinis: Roger Scrutton „The Need for Nations“ ir "Tribūna".

Vertė Tomas Matulevičius

2013.12.17


Prisijunkite prie diskusijos