Kodėl Sergėjus Madalovas vertas Lietuvos Laisvės premijos?


Print

Štai ir vėl Lietuvoje per daug triukšmaujama. Jeigu šaukiama vardan šūkaliojimo – pusė bėdos. Galima kentėti. Gal triukšmadariams tiesiog pritrūko dėmesio, garbės, populiarumo, todėl jie ir ėmė beprasmiškai kumščiu trankyti stalą?

Kur kas pavojingiau, jei triukšmaujama siekiant įpiršti neteisingus akcentus, suklaidinti, sumėtyti pėdas. 

Naujojo Viešojo saugumo tarybos vadovo Ričardo Pociaus nepažįstu, su juo niekad nesu bendravęs kaip žurnalistas. Todėl nežinau, kodėl jis viešai išdėstė priekaištus buvusiam Viešojo saugumo tarnybos vadui Sergėjui Madalovui.

Iki šiol maniau, jog spaudoje nuoširdžiai apie tarnyboje susiklosčiusias negeroves prabilęs pareigūnas kur kas sąžiningesnis už tą, kuris, matydamas blogybes, nedrįsta viešai prabilti. Viešumas visuomet geriau už slėpimą, tylėjimas visuomet blogiau už diskusijas. Ypač kai pastebimi valstybei nelojalūs statutiniai pareigūnai, turintys teisę nešiotis kovinį ginklą bei susipažinti su konfidencialia valstybės informacija.

Tad naujojo VST vado žingsnis tarti viešą žodį – imponuoja. Kai kurių politikų patarimai, esą pirmiausiai jam derėjo informuoti savo tiesioginius vadus, ir tik po to, jei vadai nieko netobulintų, ieškoti žiniasklaidos pagalbos, – niekam tikę. Puikiai žinome, kada lietuviška valdžia sukrunta – tik sulaukusi niukso į nugarą.

Tačiau iškilusios abejonės dėl buvusio VST vado Sergėjaus Madalovo padorumo bei patikimumo šių eilučių autoriui – netikėtos. 1998 – 2003-aisiais metais leisdamas Krašto apsaugos ministerijos finansuojamą karinį leidinį „Vardan Lietuvos“ ne sykį rinkau žinių publikacijoms ir apie čečėno S.Madalovo vadovaujamą struktūrą. Sutikite, penkerius metus kasdien domėtis karine tema, – ne tiek jau mažai. Deja, tais laikais mano sukauptos žinios apie S.Madalovą ir jam pavaldžius pareigūnus nesutampa su naujojo VST vado viešumoje išguldytais priekaištais. Apie S.Madalovą buvau susidaręs nuomonę kaip apie padorų, sąžiningą, principingą ir Lietuvai lojalų karininką, lemtingais momentais nepabūgusį mirtinų pavojų. Galėčiau tarti dar aštriau: „anuomet S.Madalovą laikiau žymiai patikimesniu už kai kuriuos lietuvius karininkus“.

Kaip S.Madalovą vertinu dabar, atidžiai susipažinęs su naujojo VST vadovo pastabomis? Naujojo VST vadovo kritika nepadarė įspūdžio. VST gretose esama Lietuvai nelojalių asmenų? Į šį priekaištą norėtųsi atsakyti: o kur jų nėra? Jei esate tokie išmintingi, gal galite pateikti receptą, kaip įmanoma išvengti valstybei nelojalių asmenų, jei nelojaliuosius dažnusyk gina ir teisė viešai reikšti nuomonę, ir papirkta žiniasklaida, ir tendencingi teismai, ir netobuli įstatymai? Kas išdrįs viešai laiduoti, jog, sakykim, Lietuvos VSD ir KAM 2-ąjame operatyvinių tarnybų departamente visi plušantys pareigūnai – valstybei lojalūs?

O Seime, Vyriausybėje, Užsienio reikalų ministerijoje – nė vieno vadinamojo "kurmio"? Štai pagavome keletą smulkaus kalibro šnipų, bet juk nepuolame kaltinti institucijų, kuriose darbavosi nepatikimieji, vadovų, esą šie specialiai įsileido Baltarusijos slaptosioms tarnyboms talkinti sumaniusius asmenis!

Bet svarbiausia mano abejonė ši: gal S.Madalovas puolamas ne todėl, kad pražiopsojo keletą nelojalių asmenų (nuo tokios bėdos niekas neapsaugotas), o todėl, kad juos principingai vijo šalin? Gal kažkas sumanė atkeršyti už tai, kad nelojaliesiems neleido įsigalėti, dominuoti, perimti įtakos į savo rankas?

Šiandien kaip tik skaitau Petės Ealio (Pete Earley) knygą „Draugas Žanas“. Tai – pasakojimas apie Rusijos šnipą, kuris veikė Amerikoje po Šaltojo karo. Pagrindinis veikalo herojus – neišgalvotas aukšto rango KGB karininkas Sergejus Tretjakovas, pasitraukęs į JAV. O knygos „Draugas Žanas“ autorius – žurnalistas, prakalbinęs ne vieną aukšto ranko žvalgybininką, įskaitant sovietams tarnavusį JAV žvalgybininką Oldridžą Eimsą. Tad „Baltų lankų“ leidyklos išleistos knygos nepavadinsi lengva pasakaite, lengvu skaitalu. Joje apstu naujų pavyzdžių, bylojančių, kokios sudėtingos, painios ir sunkiai išnarpliojamos patikimų – nepatikimų asmenų paieškos tiek Amerikoje, tiek Rusijoje.

Tik mums, lietuviams, įtartinai viskas aišku ir paprasta. Portale delfi.lt apžvalgininkas Rimvydas Valatka net specialų terminą sugalvojo. Apžvalgininko tvirtinimu, „madalovščina“ – pelkė tarp Europos Sąjungos taisyklių ir sovietizuotų čečėnų papročių. Tarsi ES taisyklėse nebūtų nė vienos idiotiškos nuostatos, o čečėniški papročiai neturėtų nė mažyčio racionalaus grūdo.

XXX

Šių eilučių autoriui ne itin aiški ir Vaido Saldžiūno paskelbta publikacija „Kam naudingas sąmyšis dėl šarvuočių“ (delfi.lt), kurioje užsipuolama Aurimo Navio pozicija, išguldyta straipsnyje „Bokseris“ prieš sveiką protą“ (tas pats delfi.lt).

Specialiai nevertindamas įsigyti ketinamų šarvuočių techninių galimybių, noriu dar sykį akcentuoti gyvybiškai svarbų politinį aspektą. Kad ir kokie galingi, modernūs bei pigūs vokiški, lenkiški ar suomiški šarvuočiai, Lietuvai derėtų pirkti tik amerikietiškus. Nepaisant net aplinkybės, jog naujojo modelio amerikiečių „Stryker“ šarvuočiai – eksperimentiniai, neišbandyti.

Tikriausiai aišku, kodėl akcentuoju būtent šią mintį. Kaip ir ponas A.Navys manau, jog vienintelė valstybė, kuri mus gins, užpuolus Rusijai, – Amerika. Štai kodėl pasielgtume mažų mažiausiai netaktiškai, pirmenybę atiduodami ne Amerikai. Jeigu V.Saldžiūnui šis argumentas neatrodo rimtas, negaliu būti jo pusėje.

XXX 

Šių eilučių autoriui keista ir Andriaus Užkalnio publikacija „Iššifruoti Rusiją. A.Užkalnis apie rusų režisierių Eldarą Riazanovą“ (delfi.lt). Tiek daug užgaulių palyginimų, primityvumų ir nesąmonių viename straipsnyje nesu matęs.

Riazanovas kūrė lengvo stiliaus filmus apie meilę ir žmonių santykius? Riazanovo filmai niekada nelietė politinės sistemos arba ideologinių klausimų? Riazanovas dosniai žarstė turgaus lygio klounadą? Riazanovo filmai – lagerio klasika? Riazanovo darbai – nerangūs bandymai linksminti sovietinę liaudį, neperžengiant nustatytų politinių ribų?  

Deja, Lietuvoje tampa madinga kritikuoti Anapilin išėjusiuosius didžius žmones, esą šie gyvendami nepadarė ir to, ir ano, ir trečio. Štai visai neseniai poetas Sigitas Parulskis tuoj po laidotuvių užsipuolė daininką Stasį Povilaitį, esą jo dainos – nei šiokios, nei anokios. Esama net bandymų (ir jų, matyt, ilgainiui daugės) filosofuoti, kokias netinkamas lietuviškumo vizijas kadaise braižė Jonas Basanavičius.

Žinoma, gal ir gerai, kai taikomi patys aukščiausi reikalavimai. Bet kodėl aukščiausius kriterijus taikome ne sau, o kitiems? Riazanovo filmuose galima rasti trūkumų. Bet palyginkime humorą, kurį rusų režisierius kūrė sovietinės diktatūros metais, su, sakykim, mūsiškiu humoru, puoselėjamu per pastaruosius dvidešimt penkerius demokratijos ir laisvės metus, ir būsime priversti iš nuostabos susigūžti: kokie mes lėkšti, niekingi, lyginant su Riazanovo talentu!

Juolab imponuoja režisieriaus Riazanovo pilietinė pozicija. Jis nesuprato Vladimiro Putino valdomos Rusijos, jis smerkė V.Putiną, jis kritikavo ir Borisą Jelciną, kam šis pasirinko būtent V.Putiną. Tokių rusiškų atvejų, kad būtų ir talentingas, ir padorus, ir drįstų smerkti Kremlių dėl agresyvumo, – nėra daug.

Taigi šiandien tiek: S.Madalovas vertas Laisvės premijos, Lietuva daugiausiai laimėtų pirkdama amerikietiškus šarvuočius, o A.Užkalnio bandymai iššifruoti Rusiją – nepavykę.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

2015.12.08; 05:16 


Prisijunkite prie diskusijos