Kokį pavyzdį imsime iš suomių?


Print

Lietuviai mėgsta iš ko nors imti pavyzdį. Žengiant į rinkos ekonomiką, kai kuriuos Lietuvos politikus žavėjo švediškojo socializmo modelis, tvirtinę, kad tai „socializmas su žmogiškuoju veidu“.

Paskui mus traukė Norvegijos socialinės politikos ir socialinio aprūpinimo sistema, nors ji labiau pritaikoma tik esant skandinaviškiems uždarbiams ir norvegiškoms kainoms.

Nenustojame liaupsinti bekompromisę suomių kovą už nepriklausomybę ir deramą atkirtį sovietų invazijai 1940-1941 m. Žiemos kare. Esą jie prarado teritorijų, bet neprarado laisvės.

Mes iš J.Stalino atgavome apie 7000 kv. km žemių (beje, tik penktadalį priklaususių pagal 1920 07 12 su bolševikine Rusija pasirašytą sutartį), bet pusšimčiui metų praradome laisvę.

Dabar suomiai įvedė matriarchatą valdžioje. Šiomis dienomis Vyriausybės vadovą Matti Vanhaneną (54), vadovavusį kabinetui nuo 2003 m., pakeitė Centro partijos lyderė Mari Kiviniemi (41), sakiusi, kad mielai kvies V.Putiną briedžių pamedžioti… Jau 10 metų Suomijos prezidente yra Tarja Kaarina Halonen (66), pernai žurnalo „Forbes“ įvardinta kaip viena iš 100 įtakingiausių moterų planetoje.

Kitąmet vyks parlamento rinkimai, ir kas gali žinoti, ar Suomijoje neįsigalės moteriškasis valdžios triumviratas. Jeigu jau lygiuojamės į suomius, Lietuvai ir čia derėtų neatsilikti…

Kuo dar garsėja Suomija? Populiariuose žinynuose skaitome, kad suomio stereotipinis įvaizdis toks: neskubantis, sąžiningas, patikimas, stiprus, tylus. Suomija garsėja savo saunomis, t.y. garinėmis pirtimis. Sauna neatsiejama suomių gyvenimo dalis. Suskaičiuota, kad Suomijoje yra apie 1,6-2 mln. saunų. Tai reiškia, kad viena sauna tenka trims suomiams. Juokaujama, kad suomiai turi daugiau saunų nei automobilių. Beje, suomiai vairuotojai pagrįstai laikomi vienais geriausių pasaulyje; jie turi nemažai įvairių ralio ir “Formulės 1″ nugalėtojų (iš pastarųjų garsiausias Mika Hakkinenas).

Suomijoje – žemiausias korupcijos lygis pasaulyje. Suomija yra viena iš pasaulio popieriaus gamybos ir eksporto lyderių. Suomijoje yra didžiausias procentas miškų užimamos teritorijos pasaulyje (69 proc). Suomija – daugiausiai salų turinti šalis pasaulyje (apie 188 tūkst.). 10 proc. šalies teritorijos užima ežerai (jų yra per 50 tūkst.), todėl Suomija dažnai vadinama “tūkstančių ežerų kraštu”.

Suomijoje, Laplandijoje, netoli Rovaniemio, yra Santa Klauso miestelis, kuriame visi namai suręsti iš rąstų ir ten yra Kalėdų Senelio namas. Bet įdomiausia apsilankyti šalia miestelio įkurtame Kalėdų Senelio parke. Didžiulėje uoloje iškirstame požeminiame urve – visas pramogų pasaulis.

Bet grįžkime prie moterų: Suomija yra pirmoji šalis pasaulyje, kurioje moterys gavo vienodas teises su vyrais balsuoti ir dalyvauti rinkimuose. 1907 m. 19 moterų tapo Suomijos parlamento narėmis (po 1905 m. neramumų Rusijoje, kuri valdė Suomiją, caras paskelbė manifestą, kuriuo sutiko su tokiais radikaliais pasikeitimais kaip parlamento institucijos modernizavimas ir balsavimo teisės išplėtimas į žemesnį socialinį sluoksnį), o iki 2003 m. 200 vietų parlamente moterų jame buvo net 77. Beje, 2003 m. premjere, tiesa, vos dviems mėnesiams, taip pat buvo tapusi moteris Anneli Jaatteenmaki (55).

Bet štai tautinės tapatybės klausimu finougrų (arba ugrofinų) kalbų grupei priklausančios Suomija ir Estija vargu ar gali kuo pasigirti. Neseniai Estijos meno savaitraštyje „Sirp“ pasirodė straipsnis, kuriame rašoma apie finougrų – istorinės etninės tautų grupės – vargus Vakarų Sibire. Daugiausia jų gyvena Marių autonominėje respublikoje Volgos vidurupyje. Iš maždaug 730 tūkst. respublikos gyventojų rusai ir mariai sudaro lygias dalis – po 47,5 proc. Marių kalba priklauso finougrų kalbų pogrupiui. Apskritai Uralo tautų kalbų šeimoje ja kalba maždaug 800 tūkst. gyventojų.

Dar 2006 m. lapkritį Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje estų atstovė Katrin Saks savo pranešime iškėlė klausimą dėl finougrų padėties Rusijoje. 2000 m. Marių respublikos prezidentu paskyrus Leonidą Markelovą, šių tautų padėtis dar pablogėjo.

2001 m. marių kalbos mokymas mokyklose tapo savanoriškas, todėl dauguma moksleivių ėmė rinktis rusų kalbą. Marių opozicija, daugiausiai susitelkusi garsiame Marių liaudies teatre, protestavo prieš 2002 m. surengtas respublikos prisijungimo prie Rusijos iškilmes, o jų surengtas ir apie 500 šalininkų surinkęs mitingas milicijos buvo išvaikytas. Finougrų tapatybės reikalai pagerėjo, kai respublikos

Nacionalinės tarybos pirmininku 2004 m. buvo išrinktas Vladimiras Kozlovas, kuris IV-jame pasauliniame finougrų kongrese Taline drąsiai kritikavo Rusijos ir Marių vadovus dėl šių tautų suvaržymų. 2005-ųjų sausį, rašo „Sirp“, pakeliui į darbą jis buvo žiauriai sumuštas…

Tokių aktyvistų pastangomis 2007 m. Syktyvkare ir Saranske buvo įsteigti Rusijos finougrų kultūros ir Pavolgio finougrų tautų centrai, o Maskvoje 2007 m. įvyko pirmasis tarptautinis finougrų festivalis, kurį aplankė ir Rusijos prezidentas.

Tačiau nei Helsinkyje, nei Taline tuo perdaug nesidžiaugia. Už fasadinių įstaigų ir renginių iškabų, pastebi estų savaitraštis, vyksta finougrų asimiliacija, miršta jų leidiniai, tirpsta turtinga kultūra ir tradicijos. Šių tautų aktyvistai dažniausiai priskiriami opozicijai, o tokie veikėjai Rusijos gilumoje ypač persekiojami. Estijos finougrų tautų centro vadovas Jaakas Prozesas savaitraštyje rašo, kad belieka su nerimu laukti 2011 m. vyksiančio visuotinio Rusijos gyventojų surašymo, nes jau dabar žinoma, kad per praėjusius 10 metų finougrų tautų, ypač karelų ir mordvių, gyventojų skaičius sumažėjo 20 proc.

Finougriškoji tapatybė – keblus klausimas. Mokslininkai tvirtina, kad mažų tautų ir kalbų problema egzistuoja visais laikais ir visose valstybėse. Suomijai ir Vengrijai, kurios apsuptos lingvistiškai negiminingų šalių, taip pat kyla tautinio identiteto problemų. Antai Vengrijoje įvairūs tautiniai judėjimai ir ant jų bangos iškilę politikai priešiškai vertina faktą, kad vengrai (ugrai) giminingi Sibiro chantų ir mansių tautoms, ir noriau save kildina iš mongolų, turkų, net šumerų ar skitų. Juo labiau, kad tautos, priklausančios tai pačiai kalbos grupei ar šeimai, nebūtinai turi būti kultūriniu etniniu požiūriu artimos.

O dr. Jonas Balys (pernai liepą pažymėjome 100-ąsias tautosakos tyrinėtojo gimimo metines) „Aiduose“ atkreipė dėmesį, kad „finougrų gadynė baigėsi, kai jie susidūrė su baltais – pusiau indoeuropiečiais, lietuvių ir latvių protėviais, kurie finougrų gimines stūmė toliau į šiaurę“. Net iki Arkties vandenyno buvo nublokšti lapiai – tolimi suomių giminaičiai, dabar išlikę tik pasakomis apipintoje Laplandijoje. Taigi, pasirodo, mes, karingieji lietuviai, taip pat kalti dėl finougrų „deportacijos“…

Nuotraukoje: Suomijos prezidentė Tarja Kaarina Halonen.

www.iskauskas.lt

2010.08.09


Prisijunkite prie diskusijos