Koks variantas Lietuvai pats blogiausias?


Print
Praėjusi savaitė Lietuvoje buvo kaip niekad įtempta. Nuobodžiaut neturėjome kada. Pirmiausia – dėl banko “Snoras” susijusių skandalų. Juolab kad informacija apie “Snorą” nuolat keitėsi, vieni pranešimai prieštaravo kitiems, Seimas rengė skuų posėdį ir priėmė įstatymų pataisas ypatingos skubos tvarka, Seimo nariai svaidėsi aštriais epitetais ir palyginimais. Lietuviškoji žiniasklaida nedelsiant pasidalino į keletą skirtingų stovyklų. Rusiškosios informacinės priemonės apie ekonominę “bankinę krizę Lietuvoje” taip pat tarė savo žodį.
Aną savaitę nutiko ir kai kurie kiti svarbūs įvykiai. Tačiau lietuviškoji spauda jų kažkodėl nepastebėjo. Omenyje turimas Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdis dėl Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo bei mėginimas  sujungti etninės kultūros globos tarybą su valstybine kultūros paveldo komisija. Apie prabėgusios savaitės ypatumus kalbamės su Seimo nariu tautininku Gintaru SONGAILA. Parlamentarą Gintarą Songailą kalbina Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, jog “Snoro” banko likimas – aktualus visai Lietuvai. Bet ar lapkričio 17-osios plenariniame posėdyje mojuota kumščiais rūpinantis išskirtinai vien valstybės reikalais?
Ši nemaloni istorija negalėjo nepatekti į Seimo posėdžių darbotvarkę. Tąsyk ypatingos skubos tvarka svarstyti net 7-eri įstatymų projektai. Pabrėžiu, visi jie priimti ypatingos skubos tvarka. Per vieną dieną. Todėl akivaizdu, kad mes, Seimo nariai, buvome įstumti į labai keblią padėtį. Sunku tikėtis, jog ypatingos skubos tvarka palaiminami įstatymai būtų nepriekaištingai kokybiški ir tobuli.
Kur įžvelgiu didžiausius pavojus? Valdžia visuomet pompastiškai tvirtina, jog prisiima atsakomybę, gindama Lietuvos piliečių, Lietuvos indėlininkų, Lietuvos įmonių interesus. Tačiau įstatymai, kuriuose kalbama apie “Snoro” banko sukeltas bėdas, sukonstruoti būtent taip, jog akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju valstybė bando atsikratyti atsakomybe. Pagrindinę atsakomybės naštą ji užkrauna ant laikinojo administratoriaus pečių.
Beje, sutartis su laikinuoju “Snoro” administratoriumi pasirašyta ketvirtadieninio Seimo posėdžio išvakarėse. Todėl panašu, kad visos įstatymų pataisos, kurios priimtos aną ketvirtadienį, buvo koreguojamos taip, kad būtų atsižvelgta į su laikinuoju administratoriumi pasirašytą sutartį.
Žinoma, galima teisintis, jog tokiais atvejais svarbiausia – operatyvumas. Suprask, susiklosčius konfliktinei situacijai svarbiausia nedelsiant priimti kardinalius sprendimus. Nesiginčiju. Operatyvumas – labai svarbus elementas. Bet Seimas šį kartą skubėjo priimti nuostatas, itin palankias ne Lietuvos indėlininkams, ne Lietuvos įmonėms, o būtent laikinąjam “Snoro” administratoriui. Mano supratimu, įstatyme užfiksuota nuostata, jog administratorius gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės už žalą, kurią jis galbūt padarys valdydamas “Snorą”, – abejotina. Iš Seimo tribūnos kai kas mėginama įrodinėti, esą jis tik vykdys Lietuvos Banko nurodymus. Bet priimtame
įstatyme parašyta kitaip. Čia sakoma, kad administratorius atliks ir banko valdymo organų funcijas. Savarankiškai atliks. Tad mums belieka tikėtis, kad laikinojo adminstratoriaus kvalifikacija ir garbė neleis padaryti klaidų bei žalos.
Jūs manote, jog Lietuvos valstybė ir vėl kuria konfliktinę situaciją, kai bėdos konkrečios, rimtos, o atsakingų už sukeltą chaosą ir vėl nėra?
Manau, kad Lietuvos valstybei derėjo rimčiau apsidrausti. Mano pasiūlymas buvo toks: jei administratorius padaro žalos, už tai jis atsako įstatymų numatyta tvarka. O ne pagal kažkokioje specialioje sutartyje numatytus principus. Labai keista ir nuostata, jog jei banką ištiks bankrotas, valstybė pirmiausiai privalės išmokėti atlyginimą laikinąjam administratoriui. Mėginta tvirtinti, jog visuomet žaidžiama pagal panašias taisykles: pirmiausiai atsiskaitoma už bankroto administravimo paslaugas. Bet juk bankroto administravimas nėra vien administratoriaus atlyginimas.
Žodžiu, lapkričio 17-ąją Seime būta daug įtampos ir neaiškumų. Mano supratimu, su laikinuoju administratoriumi pasirašytoje sutartyje nėra rimtų saugiklių, kurie naujos konfliktinės situacijos atveju gintų valstybės interesus. Taip, Lietuvos Banko vadovas prisiėmė atsakomybę. Bet mums, Seimo nariams, nėra lengva susigaudyti šiose intrigose, kadangi neturime užtektinai išsamios informacijos. O ir toji informacija, kuria disponuojame, prieštaringa. Nenoriu būti blogas pranašas, bet ilgainiui greičiausiai paaiškės naujų negražių dalykų.
Įvykiai objektyviai pasisuko būtent taip, kad situacija tikrai kenkia Lietuvos kapitalo bankams. Beje, kas dabar atsakys, koks lietuviškojo ir rusiškojo kapitalo santykis “Snore”? Sunku pateikti vienareikšmį atsakymą. Turime viena kitai prieštaraujančių informacijų. Formaliai – lietuviškas. Bet ar galima tvirtinti, jog dėl konfliktinės situacijos kalta būtent Prezidentė? Vis dėlto čia būta per “Lietuvos rytą” organizuotos “Snoro” gynybos.
Kai kas mėgina šį incidentą pateikti kaip puolimą prieš lietuviškuosius bankus.
Negalėčiau pasakyti, ar tokia versija pagrįsta. Gali būti, jog bent dalis kaltinimų, kurie metami dėl “Snoro” padėties, ne iš piršto laužti. Sulaukus daugiau informacijos, nei iki šiol, būtų galimybė susidaryti objektyvesnį vaizdą.
Nepamirškime, jog konflikto ašis susijusi ir su garsia tarptautine audito kompanija, kuri šių metų pradžioje auditavo “Snorą”. Minėta kompanija, atlikdama tarptautinį auditą, jokių pažeidimų banke “Snoras” tąsyk neaptiko. Neatmestina galimybė, jog toji kompanija dalyvaus teisminiuose ginčuose. Nes ji greičiausiai manys, jog kartu su banko “Snoras” nemalonumais pakertamas ir jos kaip patikimos, sąžiningos audito firmos prestižas. Be to, toji kompanija neigia, jog Lietuvos Bankas buvo įspėjęs  tuometinę “Snoro” vadovybę dėl kokių nors rimtų pažeidimų. Ji neigia ir tai, kad yra prapuolę vertybiniai popieriai. Tarptautinės audito firmos teigimu, vertybiniai popieriai niekur nedingę. Pasiremdama Šveicarijos bankų informacija, ji tvirtina, jog vertybiniai popieriai niekur neprapuolę.
Kita vertus, net jei paaiškėtų, jog viešai pateikti faktai vis tik nepasitvirtino, dar nereiškia, kad valstybė neturėjo rimtų priežasčių nacionalizuoti “Snoro” akcijų. Nieko nepadarysi – gyvenimas sudėtingas.
“Snoro” banko sukeltą skandalą tiek Lietuvos, tiek užsienio spauda analizuoja labai skirtingai. Kaip suvokti, kur sakoma tiesa, o kur – tik blefuojama?
Viešojoje erdvėje pasirodė daug keistų straipsnių. Omenyje pirmiausiai turiu rusų spaudos pranešimus. Girdi, su “Snoru” susiję verslininkai ir stambiausi akcininkai dalyvavo keistose finansinėse Rusijos ar net tarptautinėse aferose. Užsiminta ir apie kažkokias trintis su Rusijos premjero Vladimiro Putino aplinka. Jei tai yra mėginimas parodyti ir įrodyti, jog vadinamoji “gauruota Rusijos ranka” tokia galinga ir įtakinga, kad visus visur pasiekia, – tai tokia versija Lietuvai būtų pati blogiausia. Bent jau politine prasme. Galų gale teisėsaugos institucijos privalo išsiaiškinti, ar būta aferų, o jei būta, tai kas būtent jas organizavo.
Versija, jog tai padaryta tik tam, jog kažkas sudarytų itin palankias sąlygas Lietuvoje dirbti skandinaviškojo kapitalo bankams, mat atrodo mažai tikėtina. Tokia “sąmokslo terorija” per daug primityvi. Tikrovė, kurią stebime, byloja visai ką kitką. Galbūt smulkaus rytų verslinino aferisto mentalitetas ir leistų priimti tokią versiją “už gryną pinigą”. Bet aš įsitikinęs, jog skandinaviško kapitalo bankai tikrai nėra tos institucijos, kurias būtų galima įtarti šiomis nuodėmėmis.
Seimo plenarinio posėdžio metu teikėte savąją pataisą. Mano supratimu, Jūsų pasiūlymai buvo racionalūs. Tačiau į juos beveik neatsiževlgta.
Posėdžio metu labai konkrečiai išdėsčiau savo nuomonę apie “Snoro” bėdas. Pabrėžiau, esą džiugu girdėti iš Ministro Pirmininko ar Finansų ministrės lūpų patikinimus dėl “nacionalinių interesų šventumo”. Tuo pačiu tvirtinau, jog keista sužinoti, kad pareiga ginti šventus valstybės interesus neiaškiais pagrindais perduodama privačiam asmeniui su neaiškia atsakomybe. Seimui patekiau pataisas, bylojančias, jog laikinojo “Snoro” administratoriaus pareigos bei atsakomybė būtų apibrėžtos kur kas konkrečiau.
Ir čia pat susilaukėte kaltinimų, jog ginate ne Lietuvos interesus.
Maždaug tuo pačiu metu Facebook tinklalapyje Seimo narė Rasa Juknevičienė parašė užuominą, esą aš ginu poną Antonovą. Turint omenyje, kad Facebook (lietuviškai – Veidaknygė) yra viešas dalykas, tad ponia R.Juknevičienė panašiais kaltinimais švaistosi jau nebe pirmą kartą, labai rimtai svarstau, ar šį kartą Krašto apsaugos ministrė neperžengė teisminės atsakomybės ribų. Pradedu manyti, jog skandalingoje Prezidento Valdaus Adamkaus knygoje apie R.Juknevičienę pateikti epitetai – labai taiklūs. Atvirai kalbant, R.Juknevičienės stilius komentuoti mano veiklą – apgailėtinas ir pasibjaurėtinas. Nuo tokių veikėjų siūlau laikytis kuo toliau.
Kaip vertinate pasiūlymus jungti į vieną darinį etninės kultūros globos tarybą su valstybine kultūros paveldo komisija? Čia – globalistų intrigos?
Šis klausimas svarstytas lapkričio 15-ąją. Tądien iš tiesų Seime ginčytasi, ar verta sujungti etninės kultūros globos tarybą su valstybine kultūros paveldo komisija. Tai – irgi svarbi, skandalinga istorija. Bet žiniasklaidos beveik nepastebėta. Minėto įstatymo iniciatoriai bandė teisinti savo sumanymą, girdi, sujungimas konkrečiau apibrėžtų institucijų funkcijas ir sustiprintų materialaus ir nematerialaus paveldo priežiūrą. Mano įsitikinimu, toks pasiūlymas – akivaizdus šių svarbių institucijų silpninimas.
Metinis biudžetas per abi institucijas – vos apie milijoną litų. Labai mažai. Mums derėtų stiprinti šias užtektinai skirtingų užduočių institucijas. Etninės kultūros paveldas – gyvoji tradicija, ir materiali, ir nemateriali, susijusi su lietuviškų tradicijų perdavimu, jų raiška. Akivaizdu, kad Lietuvos valstybė per mažai investuoja į etninės kultūros programas. O dar tiksliau kalbant, tiesiogiai valstybė neinvestuoja nė vieno lito. Kita vertus, pastangos sujungti galbūt susijusios su interesais žmonių, kurie ketina kažką statyti ar perstatyti, taigi, kaip nors kitaip pakreipti Valstybinės kultūros paveldo komisijos veiklą. Čia galimi įvairiausi interesų konfliktai. Užuot stiprinus viešojo intereso gynimą, mėginta pasukti priešingu keliu.
Seimo narių grupė, įskaitant ir mane, buvo parengusi alternatyvųjį projektą. Jo esmė – nejungti šių institucijų.
Privalau, pabrėžti, kad parlamentinė pateikimo procedūra dėl šios dilemos buvo suplanuota  lapkričio 15-osios pavakarę. Matyt, tikėtasi, jog parlamentarai bus pavargę, deramai neįsigilinę, net išsivaikščioję, taigi oponentams lengvai pavyks pritarti jungimą  numatantį įstatymą. Laimė, taip neatsitiko. Mūsų pozicija triuškinančiai laimėjo.
Gal galite įvardinti, kokie tikrieji silpninimo iniciatorių motyvai? Galų gale – kas tikrasis šio projekto autorius?
Tikrieji motyvai neaiškūs. Apie tikrąsias priežastis nieko nesakoma. Slepiasi ir tikrieji iniciatoriai. Nenori prisipažinti stūmę šį projektą. Švietimo, mokslo ir kultūros  komiteto pirmininkas Valentinas Stundys taip ir neprisipažino, kad galbūt jis ir yra tikrasis minėto projekto įkvėpėjas. Oficialiai jis pateikė Seimo valdybos nutarimu sudarytos darbo grupės siūlomus įstatymų pataisų projektus.
Be kita ko, Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas tokius pasiūlymus  dėl minėtų institucijų jungimo jau buvo du sykius atmetęs. Du kartus svarstė ir du kartus atmetė. Taigi komiteto pirmininkas V.Stundys kartu atstovavo ir savo vadovaujamą komitetą, kuris nepritarė tokiam siūlymui.  Netgi Kultūros ministras buvo pareiškęs savo nuomonę: negalima jungti šių institucijų. Žodžiu, lapkričio 15-ąją buvo susidariusi užtektinai absurdiška situacija. Seime dar nesu matęs panašių dalykų.
Čia įžvelgiu keletą variantų. Galbūt šį projektą bandė „prastumti“ grupė, kuri nori visai panaikinti etninę kultūrą kaip sąvoką, kaip strateginę kryptį. Šią grupę vadinu globalistine, tvirtinančia, esą tautiškumas esąs nesusipratimas. Todėl tautiškumo būtina atsisakyti. Mums žinomi tie globalistai. Jų nėra daug. Bet jie kai kuriose srityse turi didelę politinę įtką. Pavyzdžiui, premjero Andriaus Kubiliaus aplinkoje. Omenyje turiu ir kai kuriuos konservatorius ir keletą liberalų. Be to, jų nuomonę palaiko kai kurie mažiau ar daugiau įtakingi leidiniai.
Kitoji grupė – vadinamieji “juodieji archeologai” ar „stiklainių statytojai“. Parlamentaras Naglis Puteikis viešai iškėlė versiją, jog kai kurie kultūros pareigūnai propaguoja “juodąją archeologiją”, remia“stiklainių” statytojų  senamiesčiuose interesus. Taigi, tikėtina, jog tokio jungimo tikrieji iniciatoriai yra tie, kurie siekia Vilniaus, Klaipėdos ar Kauno senamiesčiuose pastatyti kuo daugiau stiklinių dangoraižių, ar kitaipbjauroti mūsų senamiesčius vardan savo siaurų interesų. Tarsi dangoraižių nebūtų galima pelningai statyti naujuosiuose miestų rajonuose, nedarkant per amžius suiklosčiusios senamiesčių tradicijos. Taigi situacija buvo labai pavojinga.
Praėjusią savaitę Seimo užsienio reikalų komitetas vis tik nusprendė pateikti savo išvadas apie pavardžių ir vardų rašymo oficialiuose dokumentuose įstatymo projektą. Bet kodėl – tik po pusantrų metų?
Taip, po maždaug pusantrų metų trukusio sabotažo Emanuelio Zingerio vadovaujamas Seimo Užsienio reikalų komitetas galų gale išanalizavo šį, mano įsitikinimu, ganėtinai svarbų įstatymą. Vardų ir pavardžių rašymo oficialiuose dokumentuose taisyklės – svarbus valstybės dokumentas. Taigi dabar pagrindinis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas galės pradėti tolimesnes svarstymo procedūras – apibendrinti visų komitetų pateiktas išvadas ir pradėti svarstymo procedūrą Seime. Kol Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas E.Zingeris nebuvo surengęs svarstymo savo komitete, apibendrinantys svarstymai Teisės ir teisėtvarkos komitete buvo negalimi. Remiantis Seimo statutu, įstatymo projektą pirmiausiai turi išnagrinėti papildomi parlamentiniai komitetai. Ir tik po to jį galima teikti pagrindiniam komitetui bei antrajam  balsavimui Seime (pateikimo stadijoje jam jau buvo pritarta).
Visi puikiai prisimename, kaip Vyriausybė buvo pateikusi itin pavojingą, antikonstitucinį įstatymo projektą, leidžiantį piliečiams rašyti savo pavardes ir vardus oficialiuose lietuviškuose dokumentuose kaip tik geidžia širdis. Seimas šį Vyriausybės pasiūlymą maždaug prieš pusantrų metų atmetė ženklia balsų dauguma. Tąsyk Seimas palaimino mūsų su Seimo nariu Rytu Kupčinsku pasiūlytą vadinamąjį latviškąjį variantą: oficialiuose dokumentuose, įskaitant ir pasą, vardai ir pavardės rašomi tik valstybine kalba. Piliečiams, pageidaujantiems, kad jų pavardės ir vardai būtų užrašyti ne tik valstybine, bet ir gimtąja kalba, pavyzdžiui, lenkiškai, tokia galimybė sudaroma. Bet tik ne pagrindiniame paso puslapyje ir tai nėra oficiali forma.
Taigi, Seimas prieš du metus atmetė daug nereikalingų aistrų sukursčiusį Vyriausybės įstatymo projektą. Ir pritarė alternatyvaus projekto pateikimui Po pateikimo, kaip visada, buvo nustatyti komitetai, kurie  įpareigojami  apsvarstyti pateiktą projektą  ir pateikti savo išvadas. Išvados privalėjo būti pateiktos iki 2010-ųjų birželio mėnesio. Visi komitetai taip ir padarė. Tik E.Zingerio vadovautas komitetas delsė. Delsė ištisus pusantrų metų. Dabar pagaliau apsvarstė, ir, jei Teisės ir teisėtvarkos komitetas pritars, mūsųengtą projektą pagaliau bus galima įtraukti į Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkę svarstymui. Po to – ir priėmimui. Žodžiu, atsiranda galimybė, jog Lietuvos parlamentarai galų gale priims vadinamąjį latviškąjį pavardžių ir vardų rašybos dokumentuose variantą, neatsisakant oficialios rašybos  valstybine kalba. Tokiu atveju nebeliktų galimybės ir tolimesniam konflikto eskalavimui iš Lenkijos pusės.
Tiesa, Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdyje ir vėl kelti siūlymai, esą būtina pakartotinai kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis dar sykį išaiškintų, galima ar negalima pavardes oficialiuose Lietuvos dokumentuose rašyti bet kaip – lenkiškai, rusiškai, vokiškai. Bet šios idėjos iniciatoriai pamiršo, jog Konstitucinis Teismas sykį jau pateikė savo išaiškinimą, ir jis palankus būtent mūsų pateiktam variantui.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: parlamentaras Gintaras Songaila, šio interviu autorius.
Praėjusi savaitė Lietuvoje buvo kaip niekad įtempta. Nuobodžiaut neturėjome kada. Pirmiausia – dėl banko “Snoras” susijusių skandalų. Juolab kad informacija apie “Snorą” nuolat keitėsi, vieni pranešimai prieštaravo kitiems, Seimas rengė skubų posėdį ir priėmė įstatymų pataisas ypatingos skubos tvarka, Seimo nariai svaidėsi aštriais epitetais ir palyginimais. Lietuviškoji žiniasklaida nedelsiant pasidalino į keletą skirtingų stovyklų. Rusiškosios informacinės priemonės apie ekonominę “bankinę krizę Lietuvoje” taip pat tarė savo žodį. Aną savaitę nutiko ir kai kurie kiti svarbūs įvykiai. Tačiau lietuviškoji spauda jų kažkodėl nepastebėjo. Omenyje turimas Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdis dėl Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo bei mėginimas  sujungti etninės kultūros globos tarybą su valstybine kultūros paveldo komisija. Apie prabėgusios savaitės ypatumus Seimo narį tautininką Gintarą SONGAILĄ kalbina Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
 


Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, jog “Snoro” banko likimas – aktualus visai Lietuvai. Bet ar lapkričio 17-osios plenariniame posėdyje mojuota kumščiais rūpinantis išskirtinai vien valstybės reikalais?

Ši nemaloni istorija negalėjo nepatekti į Seimo posėdžių darbotvarkę. Tąsyk ypatingos skubos tvarka svarstyti net 7-eri įstatymų projektai. Pabrėžiu, visi jie priimti ypatingos skubos tvarka. Per vieną dieną. Todėl akivaizdu, kad mes, Seimo nariai, buvome įstumti į labai keblią padėtį. Sunku tikėtis, jog ypatingos skubos tvarka palaiminami įstatymai būtų nepriekaištingai kokybiški ir tobuli.

Kur įžvelgiu didžiausius pavojus? Valdžia visuomet pompastiškai tvirtina, jog prisiima atsakomybę, gindama Lietuvos piliečių, Lietuvos indėlininkų, Lietuvos įmonių interesus. Tačiau įstatymai, kuriuose kalbama apie “Snoro” banko sukeltas bėdas, sukonstruoti būtent taip, jog akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju valstybė bando atsikratyti atsakomybe. Pagrindinę atsakomybės naštą ji užkrauna ant laikinojo administratoriaus pečių.

Beje, sutartis su laikinuoju “Snoro” administratoriumi pasirašyta ketvirtadieninio Seimo posėdžio išvakarėse. Todėl panašu, kad visos įstatymų pataisos, kurios priimtos aną ketvirtadienį, buvo koreguojamos taip, kad būtų atsižvelgta į su laikinuoju administratoriumi pasirašytą sutartį.

Žinoma, galima teisintis, jog tokiais atvejais svarbiausia – operatyvumas. Suprask, susiklosčius konfliktinei situacijai svarbiausia nedelsiant priimti kardinalius sprendimus. Nesiginčiju. Operatyvumas – labai svarbus elementas. Bet Seimas šį kartą skubėjo priimti nuostatas, itin palankias ne Lietuvos indėlininkams, ne Lietuvos įmonėms, o būtent laikinąjam “Snoro” administratoriui. Mano supratimu, įstatyme užfiksuota nuostata, jog administratorius gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės už žalą, kurią jis galbūt padarys valdydamas “Snorą”, – abejotina. Iš Seimo tribūnos kai kas mėgino įrodinėti, esą jis tik vykdys Lietuvos Banko nurodymus.
 
Bet priimtame įstatyme parašyta kitaip. Čia sakoma, kad administratorius atliks ir banko valdymo organų funcijas. Savarankiškai atliks. Tad mums belieka tikėtis, kad laikinojo adminstratoriaus kvalifikacija ir garbė neleis padaryti klaidų bei žalos.

Jūs manote, jog Lietuvos valstybė ir vėl kuria konfliktinę situaciją, kai bėdos konkrečios, rimtos, o atsakingų už sukeltą chaosą ir vėl nėra?

Manau, kad Lietuvos valstybei derėjo rimčiau apsidrausti. Mano pasiūlymas buvo toks: jei administratorius padaro žalos, už tai jis atsako įstatymų numatyta tvarka. O ne pagal kažkokioje specialioje sutartyje numatytus principus. Labai keista ir nuostata, jog jei banką ištiks bankrotas, valstybė pirmiausiai privalės išmokėti atlyginimą laikinąjam administratoriui. Mėginta tvirtinti, jog visuomet žaidžiama pagal panašias taisykles: pirmiausiai atsiskaitoma už bankroto administravimo paslaugas. Bet juk bankroto administravimas nėra vien administratoriaus atlyginimas.

Žodžiu, lapkričio 17-ąją Seime būta daug įtampos ir neaiškumų. Mano supratimu, su laikinuoju administratoriumi pasirašytoje sutartyje nėra rimtų saugiklių, kurie naujos konfliktinės situacijos atveju gintų valstybės interesus. Taip, Lietuvos Banko vadovas prisiėmė atsakomybę. Bet mums, Seimo nariams, nėra lengva susigaudyti šiose intrigose, kadangi neturime užtektinai išsamios informacijos. O ir toji informacija, kuria disponuojame, prieštaringa. Nenoriu būti blogas pranašas, bet ilgainiui greičiausiai paaiškės naujų negražių dalykų.

Įvykiai objektyviai pasisuko būtent taip, kad situacija tikrai kenkia Lietuvos kapitalo bankams. Beje, kas dabar atsakys, koks lietuviškojo ir rusiškojo kapitalo santykis “Snore”? Sunku pateikti vienareikšmį atsakymą. Turime viena kitai prieštaraujančių informacijų. Bet ar galima tvirtinti, jog dėl konfliktinės situacijos kalta būtent Prezidentė? Vis dėlto čia būta per “Lietuvos rytą” organizuotos “Snoro” gynybos.

Kai kas mėgina šį incidentą pateikti kaip puolimą prieš lietuviškuosius bankus.

Negalėčiau pasakyti, ar tokia versija pagrįsta. Gali būti, jog bent dalis kaltinimų, kurie metami dėl “Snoro” padėties, ne iš piršto laužti. Sulaukus daugiau informacijos, nei iki šiol, būtų galimybė susidaryti objektyvesnį vaizdą.

Nepamirškime, jog konflikto ašis susijusi ir su garsia tarptautine audito kompanija, kuri šių metų pradžioje auditavo “Snorą”. Minėta kompanija, atlikdama tarptautinį auditą, jokių pažeidimų banke “Snoras” tąsyk neaptiko. Neatmestina galimybė, jog toji kompanija dalyvaus teisminiuose ginčuose. Nes ji greičiausiai manys, jog kartu su banko “Snoras” nemalonumais pakertamas ir jos kaip patikimos, sąžiningos audito firmos prestižas. Be to, toji kompanija neigia, jog Lietuvos Bankas buvo įspėjęs  tuometinę “Snoro” vadovybę dėl kokių nors rimtų pažeidimų. Ji neigia ir tai, kad yra prapuolę vertybiniai popieriai. Tarptautinės audito firmos teigimu, vertybiniai popieriai niekur nedingę. Pasiremdama Šveicarijos bankų informacija, ji tvirtina, jog vertybiniai popieriai niekur neprapuolę.

Kita vertus, net jei paaiškėtų, jog viešai pateikti faktai vis tik nepasitvirtino, dar nereiškia, kad valstybė neturėjo rimtų priežasčių nacionalizuoti “Snoro” akcijų. Nieko nepadarysi – gyvenimas sudėtingas.

“Snoro” banko sukeltą skandalą tiek Lietuvos, tiek užsienio spauda analizuoja labai skirtingai. Kaip suvokti, kur sakoma tiesa, o kur – tik blefuojama?

Viešojoje erdvėje pasirodė daug keistų straipsnių. Omenyje pirmiausiai turiu rusų spaudos pranešimus. Girdi, su “Snoru” susiję verslininkai ir stambiausi akcininkai dalyvavo keistose finansinėse Rusijos ar net tarptautinėse aferose. Užsiminta ir apie kažkokias trintis su Rusijos premjero Vladimiro Putino aplinka. Jei tai yra mėginimas parodyti ir įrodyti, jog vadinamoji “gauruota Rusijos ranka” tokia galinga ir įtakinga, kad visus visur pasiekia, – tai tokia versija Lietuvai būtų pati blogiausia. Bent jau politine prasme. Galų gale teisėsaugos institucijos privalo išsiaiškinti, ar būta aferų, o jei būta, tai kas būtent jas organizavo.

Versija, jog tai padaryta tik tam, jog kažkas sudarytų itin palankias sąlygas Lietuvoje dirbti skandinaviškojo kapitalo bankams, mat atrodo mažai tikėtina. Tokia “sąmokslo terorija” per daug primityvi. Tikrovė, kurią stebime, byloja visai ką kitką. Galbūt smulkaus rytų verslinino aferisto mentalitetas ir leistų priimti tokią versiją “už gryną pinigą”. Bet aš įsitikinęs, jog skandinaviško kapitalo bankai tikrai nėra tos institucijos, kurias būtų galima įtarti šiomis nuodėmėmis.

Seimo plenarinio posėdžio metu teikėte savąją pataisą. Mano supratimu, Jūsų pasiūlymai buvo racionalūs. Tačiau į juos beveik neatsiževlgta.

Posėdžio metu labai konkrečiai išdėsčiau savo nuomonę apie “Snoro” bėdas. Pabrėžiau, esą džiugu girdėti iš Ministro Pirmininko ar Finansų ministrės lūpų patikinimus dėl “nacionalinių interesų šventumo”. Tuo pačiu tvirtinau, jog keista sužinoti, kad pareiga ginti šventus valstybės interesus neiaškiais pagrindais perduodama privačiam asmeniui su neaiškia atsakomybe. Seimui patekiau pataisas, bylojančias, jog laikinojo “Snoro” administratoriaus pareigos bei atsakomybė būtų apibrėžtos kur kas konkrečiau.

Ir čia pat susilaukėte kaltinimų, jog ginate ne Lietuvos interesus.

Maždaug tuo pačiu metu Facebook tinklalapyje Seimo narė Rasa Juknevičienė parašė užuominą, esą aš ginu poną Antonovą. Turint omenyje, kad Facebook (lietuviškai – Veidaknygė) yra viešas dalykas, o ponia R.Juknevičienė panašiais kaltinimais švaistosi jau nebe pirmą kartą, tad labai rimtai svarstau, ar šį kartą Krašto apsaugos ministrė neperžengė teisminės atsakomybės ribų. Pradedu manyti, jog skandalingoje Prezidento Valdaus Adamkaus knygoje apie R.Juknevičienę pateikti epitetai – labai taiklūs. Atvirai kalbant, R.Juknevičienės stilius komentuoti mano veiklą – apgailėtinas ir pasibjaurėtinas. Nuo tokių veikėjų siūlau laikytis kuo toliau.

Kaip vertinate pasiūlymus jungti į vieną darinį etninės kultūros globos tarybą su valstybine kultūros paveldo komisija? Čia – globalistų intrigos?

Šis klausimas svarstytas lapkričio 15-ąją. Tądien iš tiesų Seime ginčytasi, ar verta sujungti etninės kultūros globos tarybą su valstybine kultūros paveldo komisija. Tai – irgi svarbi, skandalinga istorija. Bet žiniasklaidos beveik nepastebėta. Minėto įstatymo iniciatoriai bandė teisinti savo sumanymą, girdi, sujungimas konkrečiau apibrėžtų institucijų funkcijas ir sustiprintų materialaus ir nematerialaus paveldo priežiūrą. Mano įsitikinimu, toks pasiūlymas – akivaizdus šių svarbių institucijų silpninimas.

Metinis biudžetas per abi institucijas – vos apie milijoną litų. Labai mažai. Mums derėtų stiprinti šias užtektinai skirtingų užduočių institucijas. Etninės kultūros paveldas – gyvoji tradicija, ir materiali, ir nemateriali, susijusi su lietuviškų tradicijų perdavimu, jų raiška. Akivaizdu, kad Lietuvos valstybė per mažai investuoja į etninės kultūros programas. O dar tiksliau kalbant, tiesiogiai valstybė neinvestuoja nė vieno lito. Kita vertus, pastangos sujungti galbūt susijusios su interesais žmonių, kurie ketina kažką statyti ar perstatyti, taigi, kaip nors kitaip pakreipti Valstybinės kultūros paveldo komisijos veiklą. Čia galimi įvairiausi interesų konfliktai. Užuot stiprinus viešojo intereso gynimą, mėginta pasukti priešingu keliu.

Seimo narių grupė, įskaitant ir mane, buvo parengusi alternatyvųjį projektą. Jo esmė – nejungti šių institucijų.

Privalau pabrėžti, kad parlamentinė pateikimo procedūra dėl šios dilemos buvo suplanuota  lapkričio 15-osios pavakarę. Matyt, tikėtasi, jog parlamentarai bus pavargę, deramai neįsigilinę, net išsivaikščioję, taigi oponentams lengvai pavyks pritarti jungimą numatantį įstatymą. Laimė, taip neatsitiko. Mūsų pozicija triuškinančiai laimėjo.

Gal galite įvardinti, kokie tikrieji silpninimo iniciatorių motyvai? Galų gale – kas tikrasis šio projekto autorius?

Tikrieji motyvai neaiškūs. Apie tikrąsias priežastis nieko nesakoma. Slepiasi ir tikrieji iniciatoriai. Nenori prisipažinti stūmę šį projektą. Švietimo, mokslo ir kultūros  komiteto pirmininkas Valentinas Stundys taip ir neprisipažino, kad galbūt jis ir yra tikrasis minėto projekto įkvėpėjas. Oficialiai jis pateikė Seimo valdybos nutarimu sudarytos darbo grupės siūlomus įstatymų pataisų projektus.

Be kita ko, Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas tokius pasiūlymus  dėl minėtų institucijų jungimo jau buvo du sykius atmetęs. Du kartus svarstė ir du kartus atmetė. Taigi komiteto pirmininkas V.Stundys kartu atstovavo ir savo vadovaujamą komitetą, kuris nepritarė tokiam siūlymui. Netgi Kultūros ministras buvo pareiškęs savo nuomonę: negalima jungti šių institucijų. Žodžiu, lapkričio 15-ąją buvo susidariusi užtektinai absurdiška situacija. Seime dar nesu matęs panašių dalykų.

Čia įžvelgiu keletą variantų. Galbūt šį projektą bandė „prastumti“ grupė, kuri nori visai panaikinti etninę kultūrą kaip sąvoką, kaip strateginę kryptį. Šią grupę vadinu globalistine, tvirtinančia, esą tautiškumas esąs nesusipratimas. Todėl tautiškumo būtina atsisakyti. Mums žinomi tie globalistai. Jų nėra daug. Bet jie kai kuriose srityse turi didelę politinę įtką. Pavyzdžiui, premjero Andriaus Kubiliaus aplinkoje. Omenyje turiu ir kai kuriuos konservatorius ir keletą liberalų. Be to, jų nuomonę palaiko kai kurie mažiau ar daugiau įtakingi leidiniai.
 
 Kitoji grupė – vadinamieji “juodieji archeologai” ar „stiklainių statytojai“. Parlamentaras Naglis Puteikis viešai iškėlė versiją, jog kai kurie kultūros pareigūnai propaguoja “juodąją archeologiją”, remia“ stiklainių” statytojų senamiesčiuose interesus. Taigi, tikėtina, jog tokio jungimo tikrieji iniciatoriai yra tie, kurie siekia Vilniaus, Klaipėdos ar Kauno senamiesčiuose pastatyti kuo daugiau stiklinių dangoraižių ar kitaip bjauroti mūsų senamiesčius vardan savo siaurų interesų. Tarsi dangoraižių nebūtų galima pelningai statyti naujuosiuose miestų rajonuose, nedarkant per amžius suiklosčiusios senamiesčių tradicijos. Taigi situacija buvo labai pavojinga.

Praėjusią savaitę Seimo užsienio reikalų komitetas vis tik nusprendė pateikti savo išvadas apie pavardžių ir vardų rašymo oficialiuose dokumentuose įstatymo projektą. Bet kodėl – tik po pusantrų metų?

Taip, po maždaug pusantrų metų trukusio sabotažo Emanuelio Zingerio vadovaujamas Seimo Užsienio reikalų komitetas galų gale išanalizavo šį, mano įsitikinimu, ganėtinai svarbų įstatymą. Vardų ir pavardžių rašymo oficialiuose dokumentuose taisyklės – svarbus valstybės dokumentas. Taigi dabar pagrindinis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas galės pradėti tolimesnes svarstymo procedūras – apibendrinti visų komitetų pateiktas išvadas ir pradėti svarstymo procedūrą Seime. Kol Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas E.Zingeris nebuvo surengęs svarstymo savo komitete, apibendrinantys svarstymai Teisės ir teisėtvarkos komitete buvo negalimi. Remiantis Seimo statutu, įstatymo projektą pirmiausiai turi išnagrinėti papildomi parlamentiniai komitetai. Ir tik po to jį galima teikti pagrindiniam komitetui bei antrajam  balsavimui Seime (pateikimo stadijoje jam jau buvo pritarta).

Visi puikiai prisimename, kaip Vyriausybė buvo pateikusi itin pavojingą, antikonstitucinį įstatymo projektą, leidžiantį piliečiams rašyti savo pavardes ir vardus oficialiuose lietuviškuose dokumentuose kaip tik geidžia širdis. Seimas šį Vyriausybės pasiūlymą maždaug prieš pusantrų metų atmetė ženklia balsų dauguma. Tąsyk Seimas palaimino mūsų su Seimo nariu Rytu Kupčinsku pasiūlytą vadinamąjį latviškąjį variantą: oficialiuose dokumentuose, įskaitant ir pasą, vardai ir pavardės rašomi tik valstybine kalba. Piliečiams, pageidaujantiems, kad jų pavardės ir vardai būtų užrašyti ne tik valstybine, bet ir gimtąja kalba, pavyzdžiui, lenkiškai, tokia galimybė sudaroma. Bet tik ne pagrindiniame paso puslapyje, ir tai nėra oficiali forma.

Taigi, Seimas prieš du metus atmetė daug nereikalingų aistrų sukursčiusį Vyriausybės įstatymo projektą. Ir pritarė alternatyvaus projekto pateikimui. Po pateikimo, kaip visada, buvo nustatyti komitetai, kurie  įpareigojami  apsvarstyti pateiktą projektą ir pateikti savo išvadas. Išvados privalėjo būti pateiktos iki 2010-ųjų birželio mėnesio. Visi komitetai taip ir padarė. Tik E.Zingerio vadovautas komitetas delsė. Delsė ištisus pusantrų metų. Dabar pagaliau apsvarstė, ir, jei Teisės ir teisėtvarkos komitetas pritars, mūsų rengtą projektą pagaliau bus galima įtraukti į Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkę svarstymui. Po to – ir priėmimui. Žodžiu, atsiranda galimybė, jog Lietuvos parlamentarai galų gale priims vadinamąjį latviškąjį pavardžių ir vardų rašybos dokumentuose variantą, neatsisakant oficialios rašybos valstybine kalba. Tokiu atveju nebeliktų galimybės ir tolimesniam konflikto eskalavimui iš Lenkijos pusės.

Tiesa, Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdyje ir vėl kelti siūlymai, esą būtina pakartotinai kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis dar sykį išaiškintų, galima ar negalima pavardes oficialiuose Lietuvos dokumentuose rašyti bet kaip – lenkiškai, rusiškai, vokiškai. Bet šios idėjos iniciatoriai pamiršo, jog Konstitucinis Teismas sykį jau pateikė savo išaiškinimą, ir jis palankus būtent mūsų pateiktam variantui.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: parlamentaras Gintaras Songaila, šio interviu autorius.

2011.11.21

Prisijunkite prie diskusijos