Apie sausio įvykius jau daug kalbėta ne tik Lietuvoje, apie juos ne mažiau kalbama ir šiandien. Kalbama, rodoma, rašoma. Bus išleistos knygos. Pirmoji, rengiama Spaudos departamento, pasirodys po keliolikos dienų. Ir vis dėlto noriu tarti ir savo žodį, nes daug ką mačiau savo akimis.
Vyriausybė ir Parlamentas susikibo ne juokais. Seniai jautėme jų priešiškumą, kartais tiesiog neapykantą. Vyriausybė perdėm komunistinė, Parlamente komunistinės nuotaikos ne tokios stiprios, tačiau kai kurie kairieji itin agresyvūs: Pangonis, Antanavičius, Jasukaitytė, Stakvilevičius, Šadreika… Kaip šiomis dienomis sakė A.Terleckas, Parlamente yra apie 30 deputatų, kurie Landsbergiui pasirengę perkąsti gerklę. Jiems trūksta dar devyniolikos – ir Landsbergis būtų sutvarkytas. Prunskienė įsiutusi, net sustorėjusi nuo pasiutimo. Suaktyvėjo Beriozovas.
Komunistų pusėje spauda, daug jų radijuje, televizijoje. Šitą aš gerai mačiau ir jutau ne tik iš publikacijų (buvau ir tebesu Lietuvos žurnalistų sąjungos vadovybėje, gruodžio mėnesį įvykusiame suvažiavime vėl buvau išrinktas), todėl gan iš arti matau žymesnių žurnalistų nuotaikas, simpatijas Brazauskui, priešiškumą Parlamentui ir Landsbergiui.
Artėjant lemtingiems sausio įvykiams Landsbergis, matyt, šį tą žinojo arba bent jautė, kas laukia Lietuvos artimiausiu metu. Parlamente daugėjo vaikinų tamsiomis uniformomis. Jų buvimu rūmuose labai piktinosi Jasukaitytė ir Stakvilevičius, Genzelis. Jasukaitytė labai agresyvi, kalba visada emocingai. Į Parlamentą pateko atsitiktinai, kareivėlių motinų išrinkta. Galiausiai ji tapo ne kareivių interesų gynėja, neskatino jų elgtis drąsiai, ryžtingai. Jasukaitytė, Šadreika aktyviai kovojo prieš Lietuvos policijos, kariuomenės kūrimą.
Pagaliau trenkė perkūnas: Prunskienės vyriausybė negirdėtai neregėtai pakėlė kainas maisto produktams. Keturis, penkis, kai kuriems produktams gal kokius septynis kartus. Visi iškart pasijutome vargšais. Santaupų beveik neliko. Kompensavimo mechanizmas labai painus, kiek efektyvesnis gal tik mažiausiai apmokamiems gyventojų sluoksniams. Kas pragėrė, kas netaupė, tam geriau. Sekmadienį žmonės gal žinodami, gal nujausdami apie naujas kainas, šlavė parduotuves.
Vilniaus Jedinstva reagavo žaibiškai: siūbtelėjo rusakalbiai prie Parlamento, net į vidų buvo įsiveržę. Ne į Ministrų Tarybą, bet į Parlamentą. Televizijos ekrane mačiau miniai kalbantį Landsbergį. Kaip tik tą momentą, kai Parlamentui į pagalbą atėjo lietuviai. Subtili akimirka: priešiški rusiški šauksmai ir iš šono, iš toliau artėjantys žodžiai Lie-tu-va! Buvo matyti, kaip nušvito Landsbergio veidas, sustiprėjo balsas. Jaudinanti akimirka. Aš ją ne tiek pamačiau, kiek pajutau.
Nuo to momento Lietuva atėjo ginti pati savęs, savo ateities. Nuo tos vos vos pastebimos akimirkos. Lietuvą gynė pirmiausia vilniečiai, jiems ji visada arčiau fiziškai, geografiškai. Lietuviška minia susitelkė prie rūmų paradinio įėjimo ir jau niekada nepasitraukė. Iki šios valandos, kai, kaip ką tik girdėjau per radiją, ten budi anykštėnai.
Pradžioje vykdavo du mitingai: priešais M.Mažvydo biblioteką – jedinstvininkai, priešais Aaukščiausiąją Tarybą – lietuviai. Mūsų būdavo nepalyginamai daugiau, bet Maskvos “Vremia” viską apversdavo aukštyn kojom. Greitai jedinstvininkai neištvėrė ir pradingo, palikę aplaužytas liepaites ir sudaužytus šviestuvus.
AT buvo daužoma MT, kurios pirmininkė kažko išdūmė į Maskvą. Buvo pasakyta – Lietuvos jaunuolių gaudymo į T.Armiją reikalu. Vakare ji grįžo ir atsistatydino. Šimėnas tapo naujuoju premjeru, patvirtinti kai kurie buvę ministrai, kai kuriems pavesta eiti pareigas.
Buvo ketvirtadienio popietė. Kalbėjau telefonu, kai per radiją išgirdau sujaudintą, piktą, ryžtingą Motiekos kvietimą ginti AT, ginti Lietuvą, kurią puola raudonieji fašistai jedinstvininkai. Motieka kvietė ne tik vilniečius, bet ir visos Lietuvos gyventojus. Iš balso tembro, iš pasakytų žodžių supratome, kad reikalas rimtas ir reikia skubėti, nes galime pavėluoti. Nuo “Minties” leidyklos tiesiog bėgte bėgome pakalnėn, Parlamento link. Per keliolika minučių susirinko didžiulė minia. Kolaborantai ir jedinstvininkai nepasirodė.
Prasidėjo bemiegės naktys, gyvenimas aikštėje. Jeigu esi namie – aikšte, Parlamento rūmais alsuote alsuoja įjungtas televizorius, jeigu esi prie Parlamento – esi ten, kur nukreipti kiekvieno lietuvio žvilgsniai ir mintys. Žmonės pasakodavo, kad, būnant toliau, ne Vilniuje, viskas atrodydavo baisiau. Atvažiuoji – nusiramini, nors iš tiesų pavojus juk padidėja. Žmonės dainuoja, šoka ir tuo pat metu girdi radiją, girdi parlamente vykstančius posėdžius, deputatų kalbas. Prigužėjo patriotų iš visos Lietuvos. Kliuvo už tai Landsbergiui nuo Antanavičiaus, Genzelio.
Taigi: aikštė – namai, namai – aikštė. Man sunku ilgai stovėti, bijau peršalti. Pavargęs pareinu namo, įjungiu lelevizorių. Vėl pasijunti tarsi būtum aikštėje. Kaukia sirena. Žurnalistas bando išsiaiškinti, ką tai reiškia. Namie sėdinčiam darosi neramu. Signalas, kad atvažiuoja tankai? Jie darniai tampė ir televizijos žiūrovų, ir aikštėje susirinkusių žmonių nervus.
Penktadienį televizijos ekrane kalbėjo lietuviai vilniečiai, atvykę iš kitų miestų, piktinosi Gorbačiovu, jedinstvininkais, kurie begėdiškai meluoja, esą Lietuvoje jie yra skriaudžiami. Pasitaikydavo ir labai piktų žodžių. Visi žmonės buvo pasiryžę nepasiduoti, visi rėmė Landsbergį, nepasitaikė nė vieno, kuris būtų gerai minėjęs Brazauską arba Prunskienę. Brazauską visi nutylėdavo, o Prunskienę kai kurie kritikuodavo. Prie mikrofono veržėsi pagyvenę žmonės, buvę tremtiniai, kaliniai.
Prisimenu ūsuotą vidutinio amžiaus žmogų iš Ukrainos, rankose laikiusį Ukrainos vėliavą. Jis žavėjosi Lietuva, kuri rodo kelią visai Sąjungai, Ukrainai, kuri didvyriškai ginasi ir būtinai nugalės. Lietuvos pralaimėjimas reikštų ir Ukrainos pralaimėjimą, visų demokratinių jėgų pralaimėjimą. Jį filmavo, jam plojo, kaip ir kiekvienam, atvykusiam iš svetur. Kalbėjo gruzinai, armėnai, moldavai… Jie stebėjosi mūsų vienybe, sakydavo, kad jiems dar toli iki Lietuvos, išsiveržusios toli į priekį. Tuo metu ir parlamento salėje į deputatus dažnai kreipdavosi kitų respublikų demokratiškai nusiteikę deputatai iš įvairių SSRS respublikų.
Gyvenome politika dieną naktį. Gaudėme informaciją iš įvairių Lietuvos vietų, iš viso pasaulio. Kaip reaguojama į įvykius Lietuvoje? Kas atvyko budėti prie rūmų? Kas jau išvažiuoja namo budėjęs? Motieka paskelbė, kad ūkininkas iš Molėtų Parlamento gynėjams atvežė kiaulę, karštų kopūstų. Karštos kavos, arbatos galėjai prisiplempti kiek tik telpa, sumuštinių su gera dešra irgi netrūko. Žmonės buvo labai mandagūs, paslaugūs. Minia nuolatos judėjo, vaikštinėjo, bet nesistumdė, nemindžiojo kojų, jeigu kiek, tuoj pat mandagiai atsiprašydavo. Buvome visi kaip vienas. Kartais girdėdavau moteris garsiai samprotaujant: o kur dabar Terleckas su savo žmonėmis? Aš patardavau iš anksto nedaryti jokių išvadų. Viskas paaiškės, po tokių sukrėtimų visada pasimato, kas draugas kas – priešas. Vėliau pats Terleckas viename susirinkime pasakojo, ką jis ir jo kai kurie žmonės veikė tomis dienomis. Terleckas visą laiką buvo rūmuose, perversmo atveju jis būtų priešinęsis pogrindyje, gal net jam vadovavęs.
Beje. LLL veiklos, jos lyderio A.Terlecko nesuprato daug kas. Ne tik eiliniai piliečiai, darbininkai, bet ir dalis inteligentijos. O juk iš esmės paskui Lygą eina ir Sąjūdis, bent pradžioje ėjo. AT ji atliko gruboko, labai tiesmukiško MT demaskuotojo vaidmenį. Badavimas prie MT, paskui – prie AT daug ką erzino, bet juk jie buvo ir tebėra teisūs. Jie darė ir tebedaro tai, ko negalėjo daryti Landsbergis.
Nepaprastai stipri politiškai buvo paskutinės paros Lietuvos televizija. Ne veltui kraują pralieję kolaborantai paskui teisinosi: tiesiog buvo neįmanoma žiūrėti ir klausytis, kaip jie mus puolė ir koneveikė. Ir tikrai. Tačiau svarbiausia tai, kad į ekraną ėjo ir ėjo ne lietuvių, bet kitų tautybių žmonės. AT rūmuose buvo kambarėlis, kuriame į Lietuvą mums labai palankiai kreipdavosi rusai, lenkai, žydai, baltarusiai, vėl rusai, vėl lenkai. Kelis kartus buvo parodyta nepaprastai emocinga Okinčico kalba, pasakyta Lenkijoje. Tada jis verkė, kviesdamas padėti Lietuvai, nepalikti jos nelaimėje. Tos jo ašaros padarė didžiulį įspūdį, vien jos daug lenkų patraukė į mūsų pusę. Labai didelis laimėjimas, kad Lietuvos lenkai jeigu dar neparėjo į mūsų pusę, tai bent stabtelėjo, atsiribojo nuo rusų. Juk šiomis dienomis visai neiškilo Vilniaus krašto problemos. Lenkija dabar bene labiausiai mus remia, todėl Lietuvos lenkai tyli arba eina su mumis.
Paskutinės paros televizija tiesiog prakeikė Gorbį, bolševizmą, komunistus, ir tada jie smogė. Tuos prakeiksmus imperijai siuntė visų pirma kitų, ne lietuvių, tautybių žmonės. Gudrus taktinis manevras.
Neprisimenu valandos, gal apie vidurnaktį ar šiek tiek po jo apsirengiau ir nuvažiavau prie rūmų. Buvome susitarę su Gintaru sutartoje vietoje susitikti. Nuo tada buvome drauge. Įtampa didėjo. Iš rūmų sklido tą įtampą didinantys pranešimai. Apie kariškių įvairius veiksmus prieš krašto apsaugos žmones, prieš policiją. Parlamentarai, matyt, žinojo, kad artėja rimtų išbandymų metas.
(Bus daugiau)
Vytauto Visocko nuotraukos, darytos 1991-ųjų ir 2010-ųjų sausio mėnesiais.
2011.01.11
