Komunistinė propaganda sugrįžta į Vilniaus Universitetą?


Print

Ar dar pamenate dvidešimties metų senumo kliedesius: „Lietuvai civilizaciją atnešė sovietai – pastatė fabrikus ir gamyklas, kelius ir geležinkelius, sukurtos prielaidos klestėti mokslui, švietimui, kultūrai…

Jei ne „broliška“ pagalba, iki šiol vaikščiotumėte vyžoti ir traktoriaus nepažintumėte…“? 

Tokią propagandą girdėjome iš Maskvos ir vietinių komunistėlių. Tuomet garbės reikalu laikėme į tokius melus reaguoti, įvertinti kaip Lietuvos laisvės priešų veikimą.

Juk patys suvokėme ir kitiems drąsiai teigėme – o kas jų prašė tos „broliškos pagalbos“? O gal mums mūsų vyžos buvo brangios kaip ir mūsų laisvė, mūsų gyvenimo būdas?    

Tarsi savaime suprantamos tuomet atrodė tokios vertybės kaip asmens ir tautos apsisprendimo laisvė bei pagarba kito tikėjimui, nuomonei, saviraiškai.

Atrodė, kad per penkiasdešimt okupacijos metų gavom tokį skiepą, kad visiems laikams tapsime nepakantūs bet kokioms totalitarizmo apraiškoms, kur tai bepasireikštų. Atrodė, kad ne tik puoselėsime tas vertybes, bet ir būsime tie, kurių balsas kartais padės atsibusti snūduriuojančiai sočiai Europai.    

Deja, skiepas nebeveikia. Esame abejingi, kai iš viso to, kas mums turėtų būti svarbu, išsityčiojama ne kur kitur, o Vilniaus universitete. Kovo 28 d. universiteto bendruomenė pakviesta pasiklausyti paskaitos apie Tibeto praeitį ir dabartį. „Tibetologų“ grupę, anot pranešimų, pasikvietė universiteto vadovybė, tarpininkavo Kinijos Liaudies Respublikos ambasada. Iš anksto buvo skelbiama, kad sužinosime visą „tiesą“ apie Tibetą. Tai, ką išgirdome, šokiravo – tokios neįtikėtinos demagogijos, melo, veidmainystės seniai nebuvome girdėję. O didysis paradoksas – prieš dešimtį metų šios Alma Mater rektorius a.a. prof. Rolandas Pavilionis pakvietė atvykti į Lietuvą Jo šventenybę Dalai Lamą XVI, Nobelio taikos premijos laureatą. Ir štai praėjus dešimčiai metų, tarp tų pačių sienų jau dergiamas pasaulio moralinis autoritetas,

Žmogus, pirmasis pasveikinęs atkurtąją Lietuvos valstybę (balandžio 3 d.). Dar visiškai atminties nepraradusiems ar jos už grašius nepardavusiems neįmanoma ramiai klausyti apie „laukinio krašto civilizavimą, gamtos apsaugą, kultūros bei religijos puoselėjimą“. Ir ne vien dėl to, kad tai vos ne žodis žodin atitinka Lietuvos atžvilgiu vartotą propagandą. Juk visi suvokiame, kad už gražių žodžių slepiasi vienuolynų naikinimas, kinų kalbos prievartinis diegimas, branduolinių atliekų laidojimas Himalajų plynaukštėje… Ką bekalbėti apie tūkstančius tibetiečių, įkalintų vien už Dalai Lamos fotografijos turėjimą, apie tūkstančius vaikų, kurie, rizikuodami gyvybėmis, traukia kalnų perėjomis į Indiją, kad galėtų mokytis savo kalba, susipažinti su savo tautos tikėjimu ir papročiais…    

Tai, kad Kinijos propagandistai leidžia sau tokį beprecedentį melą, gal ir neturėtų stebinti. Stebina ir ne tik stebina faktas, kad tokio lygio paskaitos vyksta aukštosiose mokyklose, turbūt tikintis, kad dalį jaunų protų gal ir pavyks apkvailinti. Bet ką manyti apie universiteto vadovybę, jos atsakomybę į mokslo šventovę įsileidžiant melą bei pagarbiai jam linkčiojant. 

Nuotraukoje: parlamentarė Dalia Kuodytė.

www.alkas.lt

2011.03.30


Prisijunkite prie diskusijos