Kova, kurioje pynėsi tragedija, ryžtas ir humoras


Print

Kiekvienais metais, artėjant Sausio 13-osios įvykių minėjimui, sulaukiu raginimo prisiminti tas dienas. Dabar gailiuosi, kad nerašiau dienoraščio, kuris padėtų tiksliau atkurti 25 metų senumo įvykius.

Bet kai kas įstrigo visam gyvenimui. Nemažai kartu buvusių gynėjų jau mirę, jie nespėjo papasakoti, ką jautė ir ką išgyveno. Todėl jaučiu pareigą užpildyti šią spragą.

Nieko keisti nenorėčiau

1991-ųjų sausio 13-osios vakare, apie 20 valandą, sėdėjau pirmo aukšto kabinete Aukščiausiosios Tarybos rūmuose ir bandžiau ką nors parašyti apie praėjusios nakties įvykius.

Įtampa tiesiog kabojo ore, galvoje nuo pergyventų vaizdų ir nemigos naktų ūžė, prie Televizijos bokšto žuvus bendraminčiams pasiryžimas buvo toks didelis, kad, regis, tik ir laukėme, kada galėsime vožtelti kokiam desantininkui metaliniu strypu, o tada jau kaip Dievas duos…

Per vietos radiją nuolat perduodavo žinias apie tai, kiek yra žuvusiųjų, sužeistų, štai dar ir dar vienas Laisvės gynėjas nuo sužalojimų mirė ligoninėje, taigi mes irgi privalome ruoštis sovietinių desantininkų šturmui. Ir rengėmės kaip kas išmanėme.

Telefono linijos veikė, paskambinau į Panevėžį, tikriausiai tuomečiam laikraščio „Laisvas žodis“, kuriame aš dirbau korespondentu, redaktoriui Arnoldui Simėnui, šis paprašė ką nors parašyti.

Taip, esu žurnalistas, bet, po velnių, apie ką dar rašyti, juk ir taip viskas aišku! Ir kada tas mano straipsnis išvys šviesą? Kai jau gulėsime ištaškyti Seimo rūmų koridoriuose? Tuo metu nebuvo interneto, o laikraščiui išleisti reikėdavo kur kas daugiau laiko.

Sutarėme, kad primesiu ant popieriaus tekstą, telefonu įrašysime mano žodžius ir leisime tai Panevėžyje per vietos laidinį radiją.

Buvau stipriai paveiktas išgyventų emocijų, o tokiais atvejais žmogus atsiskleidžia ir kalba be jokių apgaulių tai, ką galvoja, ką mano ir kaip vertina.

Taip gimė 1991-ųjų sausio 14 dieną „Laisvame žodyje“ lietuvių ir rusų kalbomis išspausdintas bei per vietos radiją transliuotas tekstas „Aš matau: žmonės žūsta, aš žinau: gyvenimo dabar negaila“.

Vėl atsiverčiau tą straipsnį. Net ir praėjus 25 metams, šiandien nieko tame tekste keisti nenorėčiau.

Į vidų patekti padėjo pažymėjimas

Tais metais dirbau Sąjūdžio laikraštyje „Laisvas žodis“, buvau Panevėžio miesto tarybos narys. Prasidėjus neramumams nusprendžiau kartu su kitais sėsti į autobusą ir vykti į Vilnių. Galvojau, gal kokį straipsnį parašysiu. Neturėjau planų tapti Parlamento gynėju.

Sausio 11-ąją mūsų sąjūdietis, dabar jau miręs Algimantas Plitninkas, kuris Panevėžyje buvo pagrindinis gynybos organizatorius, o šiaip istorijos mokytojas, suorganizavo kelis autobusus ir mes išvykome. Kartu vyko dabartinis Seimo narys Povilas Urbšys ir dabartinis meras Rytis Račkauskas.

Nuvežė mus dar prieš pietus ir paleido prie Spaudos rūmų. Žmonės linksminosi, dainavo, kažkoks vyras grojo akordeonu, vieni kitus vaišinome arbata. Nuotaika buvo pakili. Kai išgirdome, kad sovietiniai kariai gali pulti Aukščiausiosios Tarybos rūmus, kai kurie patraukėme ten. Man, kaip žurnalistui, buvo smalsu viską pamatyti savo akimis.

Pamatęs, kad atmosfera čia tikrai įkaitusi, kautis pasirengę gynėjai jau šurmuliavo viduje, aš irgi nutariau ten patekti, juo labiau kad ten buvo ir daugiau panevėžiečių. Tuo metu aš buvau 1990 metų Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataro, Panevėžyje į Aukščiausiąją Tarybą rinkto Egidijaus Jarašiūno padėjėjas.

Kokia laimė, kad nepalikau to pažymėjimo namuose! Pasakiau, kad einu susitikti su E.Jarašiūnu ir praleido. Nepamenu kaip, tačiau į vidų pateko ir P.Urbšys su R.Račkausku.

Abejojantiems leido persigalvoti

Viduje apėmė keistas jausmas. Visiškai pamiršau, kad esu žurnalistas. Įstrigo vestibiulio kampe susispietę jauni, gal dvidešimtmečiai, uniformuoti policijos mokyklos kursantai.

Tada pagalvojau, kad jie čia visai be reikalo, dar pernelyg jauni, ne jų darbas guldyti galvas, bet ką apie juos aš žinau ir kaip jie čia pateko? Gal jie dar labiau nei aš ar kiti dega noru ginti Laisvę?

Tame pačiame vestibiulyje dviem eilėmis rikiavosi savanoriai, šauliai, pusiau kariškai ir civiliais rūbais apsirengę vyrai. Vienas iš tuomečių Šaulių sąjungos vadovų Panevėžyje Kęstutis Vaitonis pasakė, kad, jeigu to noriu, galiu stoti ir duoti priesaiką. Jis su savo šauliais atvyko čia dar vakar ir jau rimtai rengiasi gynybai.

Prieš priesaikos skaitymą karininkai įspėjo, kad abejojantys dar gali pasitraukti ir palikti Parlamento rūmus. Niekas iš rikiuotės nepasitraukė. Mums, panevėžiečiams, skyrė saugoti pirmo aukšto langus, kurie buvo Neries pusėje.

Įsikūrėme taip pat Panevėžyje į Parlamentą rinkto Jono Liaučiaus kabinete, išorėje palangės nuo žemės buvo pakankamai aukštai, gal net daugiau nei du metrai. Žinojome, kad šturmuojant desantininkai be kopėčių neišsivers, o mes tuo metu bandysime kažką daryti.

Sutikčiau būti ir kulkosvaidininku

Reikėjo ginklų. Kai kurie jau turėjo vieną kitą medžioklinį šautuvą, tačiau buvo nurodymas jų viešai nedemonstruoti.

Vienas paskui kitą skubėjome į greta parlamentarams statomo viešbučio statybos aikštelę, prisipjaustėme metalinių strypų, rankenas vyniojome izoliacine juosta, ji laikė ir pritvirtintus virvagalius, kuriuos nėrėme ant riešo. Kad strypas iš rankų neišsprūstų.

P.Urbšys, kaip labiau linkęs užsiimti karo taktikos apmąstymais, kartu su mūsų vadu K.Vaitoniu ėmėsi organizuoti mūsų grupės darbą.

Vienas stebės išorę čia, kitas ten, trečias bus atsakingas dar už kažką. Žodžiu, kažkokie niekai, nes atrodė, kad mes taip tik save drąsinome. Puolimo atveju tikriausiai būtume ir savo vardą pamiršę, o čia tik vakar tau priskirtos pareigos…

Kadangi visos kariuomenėje įmanomos pareigos jau buvo išdalytos, o aš labai aktyviai nesipiršau, tai man nieko kaip ir nebeliko. Tada vyrai nusprendė, kad taip negražu, pasitarė ir paskyrė mane ryšininku tarp mūsų būrio ir Aukščiausiosios Tarybos Gynybos štabo.

Tiesą sakant, žalio supratimo neturėjau, kur tas štabas įsikūręs, bet jeigu paskyrė ryšininku, tai būsiu ryšininku. Būčiau sutikęs būti ir kulkosvaidininku ar artileristu, nors tokioms pareigoms ginklų tikrai neturėjome. Juk ne paslaptis, kad svarbiausia priešą kaip nors įbauginti ir save padrąsinti…

Balsas kuždėjo, kad reikia likti

Atmosfera kaito, nes „jedinstvininkai“ nuolat šturmavo centrinį įėjimą, juos pūtė lauk su vandens srove, už lango galingai gaudė didžiulė minia žmonių.

Labai jautėsi, kad virš mūsų, antrame aukšte, įsikūrę gynėjai iš Kauno buvo pasirengę kur kas geriau. Praktiškai visi jie buvo ginkluoti modernizuotais desantiniais automatais „Kalašnikov“, sklido gandai, kurie vėliau oficialiai buvo patvirtinti, kad kauniečiai labai plačiai pasinaudojo organizuotų nusikaltėlių parama, vežė ginklus, keli jų buvo viduje.

Antro aukšto koridoriuje vėliau jie buvo priraizgę spygliuotos vielos, naktimis šviesos jie nedegdavo, todėl ne vienas žioplinėtojas buvo įstrigęs tarp tų vielų. Net ir mums girdėjosi, kaip jie naktį šaukė sulaikę vieną tokį pas juos netyčia užklydusį vyrioką ir įstrigusį jų spąstuose.

Kauniečiai įtarė, kad tai yra informatorius, kuris vaikšto po visus aukštus ir renka informaciją apie tai, kas ir kurioje vietoje geriausiai įsitvirtinę, kokią turi ginkluotę. Vieną tokį neatsargų vyrą kauniečiai nuvilko aiškintis aplinkybių tiesiai į štabą.

Diena prieš tai buvo sunki, naktis irgi buvo bemiegė ir visiems pasijautė nuovargis. Iš Panevėžio atsiuntė kitą gynėjų pamainą. R.Račkauskas, P.Urbšys ir kiti išvyko į Panevėžį, juos pakeitė nemažas būrys, tarp kurių buvo ir Eugenijus Žvykas.

Negaliu paaiškinti, kodėl likau, nors ir mane kalbino vykti namo. Jaučiau ir sakiau, kad kažkas turi įvykti, lyg kažkokia atomazga artėtų. Buvo sausio 12-oji.

Kunigas gynėjams atleido nuodėmes

Kabinete, kuriame budėjome, visą laiką buvo radijas. Įtampą nuolat palaikydavo pranešimai, kad šarvuočiai ir tankai važiuoja tuneliu, kitą kartą – kad iš Šiaurės miestelio pajudėjo desantininkų kolona, kartais tą informaciją atšaukdavo, tačiau netrukus skelbdavo kitą panašią.

Kai naktį pasipylė pranešimai, kad šturmuojamas Televizijos bokštas, kad yra aukų, kad desantininkai pajudėjo į Aukščiausiąją Tarybą, per vietos radiją buvo paskelbta kovinė parengtis. Nervinė įtampa buvo didžiulė: norėjosi lėkti prie Televizijos bokšto, tuo pat metu dairėmės pro langą, laukdami desantininkų šturmo.

Kad mintyse jau esi kitapus gyvenimo, susitaikymas, kad dabar turi įvykti tai, dėl ko čia visi ir susirinkome, ir kad tai visai nebebaisu, užvaldė, kai naktį per vietos radiją kunigas Robertas Grigas pakvietė maldai ir per radiją atleido visiems gynėjams jų nuodėmes.

Per kūną nuėjo šiurpuliukai, stovėjau įbedęs žvilgsnį į langą, už kurio kunkuliavo minia. Galvojau, jeigu nuodėmes jau atleido, tai dabar jau tikrai galas – reikės žūti. Tikriausiai Dievulis ten aukštai ir vietą man jau yra paruošęs, Šv. Petrą įspėjo, kad ilgai prie vartų nekankintų savo klausimais.

Tada nusprendžiau paskambinti į namus. Negražu išeiti nepasikalbėjus, kažkaip nemandagu.

Ne tik aš skambinau, bet nė vienas iš mūsų tą naktį nekalbėjome su artimaisiais apie pavojus, apie galimybę žūti, nuolat zujančius šarvuočius ir tankus, kad galbūt nebepasimatysime, niekas garsiai su artimaisiais neatsisveikino, kaip tai daroma tik prieš mirtį, nors skambinome būtent dėl to. Viskas buvo likę tarp eilučių. Tikriausiai taip ir turėjo būti.

Užbūrė minios gaudesys

Kažkurią dieną, galėjo tai būti jau po kruvinų įvykių, susitikau parlamentarą E.Jarašiūną (vėliau Konstitucinio Teismo teisėjas, o dabar vieno Europos teismo teisėjas). Išėjome į prie centrinio įėjimo esantį vidinį kiemelį, kuris nuo žmonių buvo atitvertas aukšta metaline tvora.

Nepamenu, apie ką kalbėjomės, bet ant tvoros pakibę jauni vyrai šaukė ir mojavo, mėtė cigaretes, minia kažką skandavo, močiutės bruko į rankas medalikėlį ar rožinį.

Per garsiakalbius kalbėjo kažkuris iš politikų, pranešdavo apie padėtį ir minia dar labiau susiūbuodavo, gaudesys pasidarydavo toks galingas, kad net nebegali suvokti, iš kurios pusės jis sklinda. Atrodytų, tiesiai iš dangaus aukštybių.

Nuo tokio jausmo akyse ėmė tvenktis ašaros. Tas gaudesys tikrai buvo nepakartojamas. Ar įmanoma tokioje situacijoje trauktis?

Sausio 13-osios naktį į mūsų kabinetą-postą įžengė gal keturiasdešimties metų vyras. Sako, nesitikėjau to, auginu vaikus, žmona laukia, pro duris neišleido, nes jos verčiamos smėlio maišais, tai gal, vyrai, leisite pro jūsų kabineto langą išlipti?

Klausiu, o priesaiką ar davei? Kodėl tada nepagalvojai?

Daviau priesaiką, bet nepagalvojau, kad viskas taip… Vaikai manęs laukia.

Atsitraukiau nuo lango, parodžiau galvos judesiu, kad gali lipti, jis labai džiaugsmingai padėkojo ir nusikabarojo žemyn. Uždarydamas langą mačiau, kaip jis tvarkingai nusivalė supurvintą paltą, įsimaišė į minią ir dingo joje.

Nė vienos minutės ir niekada jo nesmerkiau. Po šturmo gulės 200 ar 201 gynėjo kūnas – tai iš tikrųjų neturėjo jokios politinės reikšmės. Visi tiesiog supratome, kad nugalėti ginkluotoje kovoje mums nebus lemta, bet kovodami galbūt atkreipsime pasaulio lyderių dėmesį į Lietuvą.

Asmens dokumentus paslėpėme

Sausio 13-oji aušo, atrodytų, po ilgai besitęsusios šimtametės nakties. Vėl varginantis laukimas to šturmo. Vietos radijas kas keletą valandų skelbia naujienas, taip pat tokias, kurios verčia šokti nuo grindų.

Nuovargis jau vertė iš koto, todėl susirangiau prie sienos ir bandžiau užmigti. Buvo kažkoks zuikio miegas, nes įtempti nervai gaudė vietos radijo pranešimus, atrodytų, smegenys juos protingai rūšiuodavo, ir, kai skelbdavo, kad iš Šiaurės miestelio link mūsų pajudėjo šarvuočių kolona, smeigdavo į miego centrą ir kaipmat pašokdavai ant kojų.

Tikriausiai jau po pietų grįžo P.Urbšys, R.Račkauskas, K.Vaitonis ir kiti ilsėtis išvykę gynėjai. Patekti į vidų nebuvo taip paprasta. Durys iš Neries upės pusės buvo užverstos smėlio maišais, tad teko kabarotis pro langus ir lįsti pro įvairius plyšius.

Tą vakarą ir naktį vaikščiojome tamsoje. Pastebėjome, kad vieno lango stiklas koridoriuje nuo tilto per Nerį pusės kiaurai peršautas. Kas dabar supaisys, kas ir kodėl pykštelėjo?

Pastebėjome, kad vienas garbingo amžiaus buvęs tremtinys nekaip jaučiasi, baiminomės, kad gali blogai baigtis. Įtampa ir antrą naktį buvo panaši, nuolat buvo pranešinėjama apie tankų ir šarvuočių judėjimą, nors tuo metu jau vyko derybos su sovietų kariškiais ir jie ėmė rimti.

P.Urbšys pasiūlė tą pagyvenusį vyrą, turintį sveikatos problemų, kažkaip išsiųsti į Panevėžį. Bet kaip? Pats juk nesutiks.

Tada pasakėme jam, kad reikia patikimo žmogaus, kuris galėtų nuvežti į Panevėžį visų mūsų asmens dokumentus.

Jeigu visi žūsime ir jeigu prasidėtų represijos, tai nenorime, kad pagal mūsų dokumentus okupantai surastų ir persekiotų dar ir mūsų artimuosius. Vyras sutiko vykti į Panevėžį.

Vos nesugrioviau P.Urbšio plano

Tačiau sausio 14-osios naktį mus visus į vestibiulį sukvietė Gynybos štabo viršininkas Jonas Gečas.

Jis padėkojo už pastangas ir įsakė visiems vykti namo. Pradžioje svarstėme, kad tai galėjo būti kažkokia provokacija, nes pavojus dar yra realus, o mus siunčia namo. Nesąmonė kažkokia!

Neoficialiai buvo paaiškinta, kad Aukščiausiosios Tarybos rūmuose lieka tik gerai ginkluoti savanoriai, jie kausis, o beginklių aukų niekam nereikia.

Naktį nupėdinome iki Operos ir baleto teatro, kur mūsų turėjo laukti iš Panevėžio atsiųstas autobusas. Tada svarstėme: jeigu ten liko tik ginkluoti, vadinasi, tereikia pasiimti šautuvus, grįžti ir turėtų priimti atgal, o kur dėsis?

Medžiotojas E.Žvykas ir kiti per parą pririnko medžioklinių šautuvų ir nedidelė grupė Panevėžio savanorių vėl susiruošėme į Vilnių. Tačiau kelius kontroliavo sovietinė kariuomenė, įsivaizduokite, kas būtų, jeigu mus su maišu ginklų sustabdytų sovietų kariškiai?

Konspiracijos strategas P.Urbšys pasiūlė, kad savanoriai važiuotų mikroautobusu, o ginklus su žiguliukais aplinkiniais kaimo keliais į Vilnių turėjo nuvežti kiti patikimi savanoriai.

Važiuodami į Vilnių sustojome pakelėje atlikti gamtinių reikalų. P.Urbšio akys lauk ėmė lipti, kai pamatė mano rankose revolverį. Tokio niekur nepaslėpsi, vamzdis ilgas, nors šiaip buvo tik dujinis.

Tokios šunybės iš manęs P.Urbšys tikrai nesitikėjo! Ir dar revolverio muštuką buvau atlenkęs!

P.Urbšio kurtas konspiracijos planas galėjo nueiti šuniui ant uodegos. Nors ir juokavau, kad tikras savanoris privalo atsišaudyti, kai jį priešas sustabdo, bet tai nepadėjo. Atsišaudyti magistralėje ir dar dujiniu revolveriu P.Urbšys nebuvo pasirengęs.

Kaip norite – jeigu ne, tai ne. Mano ginklą įdėjo į maišą, kurį vežė žiguliai.

Į Aukščiausiąją Tarybą mus priėmė, neišvarė. Kai į vestibiulį pradėjome tempti maišą su ginklais, ten stovėjęs Antanas Terleckas mestelėjo: „Panevėžiečiai, kaip visuomet, patriotai ir teisingai supranta reikalą.“

Tačiau tada turėjau kuo didžiuotis. Nuėjęs į Seimo valgyklą visada sulaukdavau smalsių žvilgsnių ir klausimų, ar revolveris tikras, kovinis.

Kartais pameluodavau, kad tikras. Ir neleisdavau čiupinėti, esą kad koks žioplys nenusišautų, o iš tikrųjų, kad nesuprastų mano nedidelio melo.

Rengėmės kaip koviniame filme

Jau po sausio 13-osios nakties pradėjome planuoti, kur atsišaudydami medžiokliniais šautuvais galėtume trauktis. Ir iš kur dar sovietiniai desantininkai galėtų mus pulti?

Nusileidome į rūsį. Pro jo langus galima veržtis netrukdomai. Rūsio koridorius išsirangęs po visu priestatu. Su P.Urbšiu sutariame, kad aš saugosiu vieną langą, o jis už posūkio kitą.

Planavome viską kaip geriausiame koviniame filme, kai du draugai dengia vienas kito nugarą ir atsišaudo iki paskutinio šovinio. Tada abu krenta didvyrio mirtimi. Gražu. Tik gaila, kad niekas mūsų nefilmuoja ir niekada nepamatys, kokie mes kieti vyrukai.

Tiesą pasakius, mes turėjome gal tik po du medžioklinio šautuvo šovinius, nes daugiau užtaisyti kaip ir nebūtume spėję. Tai toks ir būtų tas mūsų atsišaudymas.

Vis dėlto svarbiausias mūsų daugiaaukščio ir daugiasluoksnio susitarimo sakinys buvo toks: toliau veikiame pagal situaciją. Bet ji būtų buvusi labai paprasta – vienam žuvus netrukus kristų ir kitas.

Šaudydami sukėlėme nemažai triukšmo

Bet koks gali būti mūšis be kovinių pratybų? Tada užėjo noras prieš kovą su desantininkais pasitreniruoti.

Atidarėme rūsyje vieno tualeto duris, ant galinės tualeto sienos pakabinome tuomečio SSRS prezidento M.Gorbačiovo portretą, atsitraukėme į koridorių ir pliekėme iš nupjautavamzdžio medžioklinio šautuvo į tą portretą.

Vamzdis buvo patrumpintas, tinka artimai kovai pastate, tačiau liepsnos liežuvis nutįsdavo gerą pusmetrį. Net nepamenu, kiek ten mūsų atėjo treniruotis, bet tikrai nedaug, greičiausiai buvome dviese arba trise.

Tačiau tos mūsų pratybos jau nepriminė koviniuose filmuose matytų profesionalių karių pasirengimo lygio. Iš Aukščiausiosios Tarybos Gynybos štabo ir pirmųjų aukštų tuojau ėmė pas mus lėkti susijaudinę gynėjai. Pradžioje manėme, kad ir jie nori pamiklinti savo akį, bet jie turėjo visai kitokių ketinimų.

Pasirodo, išgirdę mūsų šūvius, gynėjai pamanė, kad puola desantininkai, pranešė štabui, o šis rengėsi skelbti kovinę parengtį.

Tiesą sakant, nieko čia tokio – geras gynėjas visada turi būti pasiruošęs gintis, o dar vienos pratybos dar niekam nepakenkė…

Iš karo zonos – į universitetą

Vėl budėjome pasikeisdami. Ginklai lieka, o žmonės kas parą ar dvi keičiasi. Tada prisiminiau, kad, be viso to, esu dar ir žurnalistas. Nuėjau vieną naktį į Spaudos centrą. Rūmai buvo ištuštėję, įtampa atslūgusi, Spaudos centro patalpos beveik tuščios.

Ant žemės mėtėsi popieriaus lapai, stalai išstumdyti kaip kam reikėjo, pro pravirą langą papūtus vėjui lapai nuo stalų krisdavo ant žemės ir slysdavo žeme. Viskas atrodė kaip po mūšio.

Kampe ant grindų sėdėjo japoną primenantis žurnalistas ir kažką įnirtingai spausdino man dar nematyta maža mašinėle. Pasižiūrėjo jis į mane ir mano revolverį bei metalinį strypą, pasisveikindamas mostelėjau jam ranka, jis man, ir išėjau.

Kai baigėsi eilinis mano budėjimas, pasukau Vilniaus universiteto pusėn. Kažkodėl nesinorėjo niekur skubėti. Gal todėl, kad nemažai naktų ir dienų praleidome įtampoje, jau susitaikę su mintimi, kad tikrai žūsim, ir staiga gauni dovaną – gyvenimą.

Tai kur tada skubėti? Teks dar kažkaip susitaikyti su mintimi, kad reiks toliau gyventi. Tada prisiminiau, kad Vilniaus universitete neakivaizdžiai studijuoju žurnalistiką, artėjo egzaminų metas, todėl, šį kartą be ginklų ir be jokių išdaigų, nukulniavau tiesiai į paskaitas.

Nuotraukoje: prisiminimų autorius Bronius Matelis, leidinio www.panskliautas.lt vyriausiasis redaktorius.

Informacijos šaltinis – www.panskliautas.lt.

2016.01.13; 07:07


Prisijunkite prie diskusijos