Kruvinasis sekmadienis Bydgošče (1)


Print

Slaptai.lt biblioteka. PROVOKACIJOS IR DIVERSIJOS

Abiejų pasaulinių karų dalyvis amerikiečių rašytojas Ernestas Hemingvėjus vieną iš savo pjesių, apie Ispanijos pilietinį karą, pavadino Penktoji kolona – sekdamas maištininkų generolu Emilu Mola, kuris šitaip pavadino generolo Franko šalininkus respublikonų ginamame Madride, kurie turėjo padėti keturioms frankistų kariuomenės kolonoms užimti sostinę.  

Vėliau anglai taip vadino Antrojo pasaulinio karo liepsnų apimtuose Europos valstybėse veikiančius vokiečių šnipus ir visus tų šalių gyventojus, kurie palaikė Vokietijos agresiją.

…1939 m. rugsėjo 3 d. Bydgoščo miesto gatvėse apšaudomi lenkų kariškiai nė kiek neabejojo, kad į juos taiko vokiečių diversantai. Miesto gyventojai lenkai rodė į vietinius vokiečius, tačiau volksdoičai dievagojosi: ne, mes nešaudėme!

Tai kas tada šaudė ir kas sukurstė dvi paras trukusius susišaudymus, kurių metų žuvo daugiau kaip pusketvirto šimto žmonių?

Iš pasalų

Rugsėjo 1 d. virš Bydgoščo sukinėjosi vokiečių žvalgybiniai lėktuvai, lenkai juos apšaudė iš priešlėktuvinių pabūklų. Pirmą karo vakarą miestas sutiko užtemdytas, bet kavinėse nestigo lankytojų, žmonės gyvai aptarinėjo naujienas, kurių didžiuma buvo gandai.

Kitą dieną miestas girdėjo bombonešių gaudimą ir priešlėktuvinių pabūklų dundėjimą, bet lėktuvai dar nesirodė. Langų stiklai buvo apklijuoti popieriaus juostomis; prie namų budėjo civilinės priešlėktuvinės gynybos sargybos. Per miestą traukėsi pirmosios karo dienos kautynių išretinti Pamario armijos daliniai, tvino pabėgėliai iš pasienio rajonų. Prie parduotuvių nutįso neramios eilės. Pirmosios bombos nukrito rugsėjo 2-ąją, šeštadienį, apie pusiaudienį: vokiečiai bombardavo pabėgėlių perpildytą geležinkelio stotį ir aplinkines gatves; žuvo 25 žmonės, daugiausia moterys ir vaikai.

Nors per radiją skambėjo karingi maršai ir pasipūtėliškos generolo Umiastovskio prakalbos, nerimas didėjo valanda po valandos. Sklido gandai, kad miestą tuoj tuoj užims vokiečių kariuomenė (rugsėjo 2 d. vokiečiams iki Bydgoščo, jų žemėlapiuose vadinamo Brombergu, buvo likę 30 km).

Radosi vietinių vokiečių, kurie perspėjo kaimynus lenkus artimiausiomis dienomis nekišti nosies iš namų. Namo Gdansko gatvėje savininkas vokietis patarė ten įsikūrusios advokatų kontoros administratorei lenkei sekmadienį, prieš dešimtą, ateiti su motina pas jį, nes turi atsitikti kažkas negera, tuo tarpu bunkeryje joms bus saugu. Klausiamas, kas turėtų atsitikti, atsiliepė negalįs daugiau pasakyti. Moteris prasitarė kaimynei, ši pranešė policijai, tačiau policija ruošėsi evakuacijai ir nieko nesiėmė. 

Pasitraukiantys lenkų kariuomenės daliniai plūdo per Bydgoščą visą naktį; rugsėjo 3 d. rytą kareivių voros tebeslinko Gdansko gatve pramaišiui su būriais pabėgėlių. Gdansko ir Artilerijos gatvės sankirtoje telkėsi sunerimę miestiečiai. Vienu metu (buvo po dešimtos) pasigirdo grėsmingas tarškėjimas. Iš minios ėmė šaukti: Vokiečių tankai!

Tai sutarškėjo ant grindinio užlėkusios lenkų kariuomenės patrankos, tačiau kilusioje sumaištyje niekas to nesiaiškino. Visi galvotrūkčiais puolė Gdansko gatve miesto centro link. Pasileido artileristų baterijos kinkiniai su pabūklais ir šaudmenų vežimais, šuoliavo arkliai, traukiantys pabėgėlių prisėdusius vežimaičius. Kai kur karininkai ėmė šaudyti į viršų, norėdami numaldyti sumaištį.

Tuo metu minioje pasigirdo šūksniai: Šaudo! Šaudo Iš viršaus! Visi sužiūro į aplinkinius namus. Nuo minios ten ir šen atsiskyrė būreliai kareivių ir prisidėjo prie peties šautuvus. Šūviai iš pasalų pasipylė netikėtai, bet į pasitraukiančią kariuomenę per tas kelias dienas šaudė daugelyje vietų. Pamario armijos daliniai jau pirmą karo dieną susidūrė su diversantais Bydgoščo priemiesčiuose, todėl kariškiai nesutriko. Dabar prie jų skubėjo civiliai ir rodė, iš kur šaudoma. Aukštai viršum Teatro aikštės vėjas nešė daug raudonų balionų (juos matęs paliudijo vienas iš lenkų savigynos patrulių ir tvirtino jiems vėliau paaiškėjus, kad tai buvo signalas vokiečių diversantams atidengti ugnį, nors daugiau tokių liudijimų Bydgoščo įvykius narpliojančioje literatūroje neteko užtikti). 

Išskubėjęs aiškintis padėties miesto komendantas atsargos majoras Voiciechas Albrychtas užtiko šaudant į minią Gdansko ir Jogailos gatvių sankryžoje; šaudė nuo aplinkinių namų stogų. Čia buvo užmušti penki civiliai… Šaudė daugelyje miesto vietų. Apie tai komendantas pranešė per miestą traukiančios 15-osios pėstininkų divizijos vadui generolui Zdzislavui Pšyjalkovskiui. Generolas diversantams malšinti paskyrė dvi pėstininkų kuopas, prie kurių prisidėjo sargybos batalionas, taip pat komendanto pasiųsti patruliai.

Komendantas norėjo paimti įkaitais 20 įtakingiausių vokiečių kilmės miesto gyventojų, manydamas, kad tai sustabdys diversantus, tačiau buvo atkalbėtas dėl galimų priešingų  pasekmių. Antroje dienos pusėje iš Torunės atvyko Pamario armijos vadas generolas Vladyslavas Bortnovskis ir iškart pateko į ugnį: jo automobilį apšaudė toje pačioje Gdansko gatvėje. Jau iki dvyliktos į Miesto ligoninę buvo atgabentas 91 sužeistas žmogus, sužeistuosius vežė ir toliau, jie netrukus užėmė visus 200 paruoštų čiužinių. Šv.Florijono ligoninėje trūkstant lovų sužeistieji guldyti ant grindų palatose ir koridoriuose.

Atkirtis

Diversantai veikė daugelyje vietų, keitė ugnies lizdus, šaudė iš automatų ir kulkosvaidžių, todėl juos įveikti užtruko. Į Bydgoščą įžengiantis 15-osios armijos ariergardas su štabu, sustabdytas ugnies užtvaros, turėjo pasitraukti, atitinkamai persitvarkyti ir stoti į tikras kautynes su diversantais tam, kad prasibrautų į miestą.

Apie 19  val. Pamario armijos štabas pranešė Vyriausiosios vadovybės štabui, kad Bydgošče vokiškieji elementai surengė plataus masto ginkluotą diversiją, kuri buvo numalšinta. Tačiau ir sutemus mieste pokšėjo šūviai. Martyno Liuterio kirkės bokšte pasislėpę diversantai šaudė į kareivius ir civilius iš kulkosvaidžių iki pusiaunakčio – lenkų kareiviai, padedami miestiečių, juos nutildė tik padegę pastatą.

Lenkų kariškių išankstiniais duomenimis, tą dieną jie neteko trijų dešimčių jaunesniųjų karininkų, puskarininkių ir eilinių. Diversantai šaudė į kareivius ir civilius iš vokiečiams priklausančių gyvenamųjų namų ir fabrikų, vokiškų draugijų buveinių, kirkių, evangelikų kapinių; šaudyta nuo stogų, iš langų ir palėpių, kitų slėptuvių.

Diversantų žuvo apie pusantro šimto; dalį jų nukovė ugnies pozicijose, kitus, kuriuos sučiupo turint ginklą, sušaudė vietoje; jau dieną štabą buvo pasiekę pranešimai, kad vadams nepasiekiamos pavienės kovinės grupės šaudo ir beginklius vokiečius. Pasitaikė du atvejai, kai sumaištyje lenkų kareiviai susišaudė tarpusavyje. Per dieną sulaikyta ir į komendantūrą bei policijos areštinę pristatyta apie 600 įtariamųjų… Gavę įsakymą naktį pasitraukti, kariškiai paleido suimtuosius (išskyrus tuos, kurių namuose buvo rasti ginklai).

Apie 22 val. Varšuvos radijas pranešė, kad Bydgoščas atiduotas vokiečiams. Tuo tarpu lenkai matė mieste tebesant ir ryžtingai veikiant savo kariuomenę (paryčiais kareiviai nuginklavo aštuonis vokiečius, kurie iš automatų ir dviejų kulkosvaidžių  apšaudė lengvosios artilerijos bateriją). Kovingoji piliečių dalis buvo pasiryžusi ginti miestą; nors lenkų kariuomenė traukėsi, žmonės tikėjosi Lenkijai padėsiant britus ir prancūzus. Rytojaus dieną rotušės aikštėje susirinkusi gausi sueiga triukšmingai pritarė savanoriškos savigynos organizacijos – Pilietinės apsaugos kūrimui.

Savanoriai turėjo palaikyti tvarką ir saugumą mieste pasitraukus civilinei ir karinei valdžiai bei policijai. Įstoti į Pilietinę apsaugą panoro tūkstančiai miesto gyventojų lenkų. Patikrinę asmens tapatybę, savanoriui išduodavo pažymėjimą, raudoną-baltą raištį ir šautuvą. Prieš vidurdienį savanorių dešimtinės, vadovaujamos dešimtininkų, pradėjo patruliuoti miesto gatvėse, tikrinti namus. Įtariamus priešiškumu vedė į kvotos komisiją, kuri sulaikytuosius arba paleisdavo, arba siųsdavo į kariuomenės, kuri tebebuvo pietinėje miesto dalyje, rankas. 

Likimai

1969 metais Lenkijoje buvo sukurtas vaidybinis filmas Kaimynai, kuriant stengtasi atkurti dramatišką tų rugsėjo pirmųjų dienų Bydgošče dvasią; filme taip pat pasakojama apie lenko jaunuolio ir šešiolikametės vokietaitės tragišką meilę… Esama liudijimų, kai lenkas užsistojo už vokietį ir atvirkščiai, tačiau tokių nedaug, nors žurnalistai ir kiti istorinės tiesos ieškotojai dar nesenais laikais atrasdavo ir naujų liudytojų.

Štai garbaus amžiaus Bydgoščo gyventojas Vlodzymiežas Kaldovskis internete pasakoja, kad tada, prieš septynias dešimtis metų, jis buvo dar moksleivis. Gatvėje sutiko tris lenkų kareivius ir parodė šaudant iš sodo. Kareiviai sulaikė tris vyriškius. Čia lenkai! – spėjo paauglys. Ne, čia ne lenkai, –  atsakė kareiviai. Prieš sušaudant vienas įtikinėjo esąs lenkas, kitas tylėjo, o trečias sušuko Heil Hitler! Vis dėlto vyko karas ir mieste veikė karo padėties įstatymas – šaudymu įtariamų laukė kulka vietoje.

Prieš dešimtį metų Janas A. vietiniam žurnalistui Kšyštofui Blažejevskiui papasakojo įsimintiną savo gyvenimo epizodą, kuris atrodo persmelktas pačios lemties dramatizmo. 1939 m. rugsėjo 3 d. vidurdienį kapralui Janui A. su  kareivių skyrium buvo įsakyta vykti į Garbaros gatvės rajoną ir nustatyti, kas ir su kuo ten šaudosi. Kareiviai perėjo tiltelį per kanalą ir įžengė į nurodytą  gatvę. Buvo tylu.

Janas sustabdė kareivius prie mūrinio namo, paženklinto 9-tuoju numeriu, o pats perėjo į priešingą gatvės pusę, kur 12-ojo namo pirmojo aukšto atvertame lange pamatė moterį. Tai buvo lenkė, kuri neseniai čia įsikūrė, atsikėlusi iš Rumunijos. Moteris jam padavė stiklinę su vaisvandeniu. Kapralui geriant virš galvos prašvilpė kulka ir įstrigo į sieną.

Kareiviai sulaikė šaulį ir pristatė įgulos vadui; kapralas daugiau nesidomėjo jo likimu, težinojo jį esant vokietį Noimaną, kepyklos savininką. Janas A. dalyvavo kautynėse su vokiečiais, pateko į nelaisvę, vargo koncentracijos stovykloje. 1943 metais jį pasiuntė dirbti į kepyklą Gdansko gatvėje. Vieną dieną kepyklos savininką aplankė kitas vokietis, kuris, klausiamas, ar sužinojęs ką nors apie Noimaną, atsakė, kad ne – nuo to laiko, kai rugsėjo 3 d. Noimaną suėmė lenkų kareiviai, apie jį nieko negirdėti. Janas suprato, kad kalbama apie žmogų, kuris į jį šovė…

Neaišku, ar Noimanas šaudė į lenkų kareivius (tokiu atveju galėjo ir pats tuoj pat gauti kulką), bet jo likimas yra žinomas. 57-erių Frydrichas Liudvikas Noimanas ir jo sūnus 19-metis Heincas Maksas (Noimanas turėjo keturis sūnus ir vieną dukrą) atsidūrė tarp tų sulaikytų folksdoičų, kurių tą vakarą nepaleido.

Kitą dieną policininkai juos išsivarė Invroclavo link, ir tai buvo paskutinė sūnaus ir tėvo kelionė: 16 vokiečių, tarp jų ir Noimanas vyresnysis, žuvo dar išeinant iš miesto, likę 26, tarp jų ir Maksas, – kiek vėliau. Vokiečiai skelbė, jog belaisvius sušaudė policininkai, lenkai tvirtino daugumą jų užmušusios bombos; vokiečiai iš tiesų stipriai bombardavo Inovroclavo ir kitus kelius, žuvo daug pabėgėlių.

Janas  A. tvirtino jam skirtą kulką tebesant sienoje. Daugelis kulkų surado sau auką vienoje ar kitoje pusėje. Lenkų istorikas Pavelas Kosinskis nustatė, kad rugsėjo 3-4 d. Bydgošče žuvo 365 žmonės, iš jų 33-jų asmenybės nepavyko nustatyti, 263 gyveno mieste, kiti buvo atvykėliai.

Tarp žuvusiųjų buvo  254  evangelikai (spėtinai vokiečiai), 86 – katalikai (lenkai).

(Bus tęsinys)

2014.10.24; 05:29


Prisijunkite prie diskusijos