Kruvinasis sekmadienis Bydgošče (3)


Print

Slaptai.lt biblioteka. PROVOKACIJOS IR DIVERSIJOS

1946 m. kovo 22 d. Niurnbergo tribunolo teisiamas Reicho aviacijos maršalas Hermanas Geringas paaiškino kruvinąjį sekmadienį buvus karo prieš Lenkiją dingstimi. Kaltintojui pataisius, kad įvykiai Bydgošče dėjosi jau prasidėjus karo veiksmams, nesiginčijo.

Nuo 1939 metų pavasario Vokietijos kariuomenės žvalgyba (abveras) ir SS saugumo tarnyba (SD) savo agentų rankomis pradėjo energingai kurstyti liaudies sukilimus Galicijoje ir kitose daugiausia ukrainiečių gyvenamose Lenkijos dalyse. Mažai tikėtina, jog Versalio sutartimi prie Lenkijos prijungtame Bydgoščo mieste, kur tebesilaikė vokiečių mažuma, sukilimas įvyko nesikišant SS specialiosioms tarnyboms.

Iš slaptojo Himlerio archyvo

1951 metais Lenkijoje buvo išleista Edmundo Osmančiko knyga Provokacijos įrodymai. Slaptasis Himlerio archyvas  (Dowody prowokacji. Tajne archiwum Himmlera), pagrįsta dokumentais, kuriuos jam 5-tojo dešimtmečio pabaigoje, kai dirbo korespondentu Berlyne, perdavė lenkams palankus Vakarų Berlyno advokatas. Šioje knygoje buvo paskelbtas SS saugumo tarnybos slaptas planas, pagal kurį prieš Vokietijai pradedant karinius veiksmus ir prasidėjus karui turėjo būti įvykdyta 180 provokacijų ir diversijų pasienyje ir pačioje Lenkijoje; SS agentai turėjo taip viską inscenizuoti, kad kaltė kristų lenkams; tam SS reichsfiurerio Heinricho Himlerio paliepimu abveras parūpino 150 komplektų lenkiškos karinės aprangos ir kažkiek lenkų kariuomenėje naudojamų ginklų.

Kai kurias numatytas diversijas ir provokacijas SS specialiosios tarnybos įvykdė (tas pats Gleivico radijo stoties užpuolimas ir kitos), bet daugelis taip ir liko popieriuje. Bydgošče diversantai turėjo užpulti dviejų vokiečių partijų būstines, kai kurias vokiečių įstaigas, privačias mokyklas, vokiečių teatrą ir suversti kaltę lenkams, bet šios provokacijos irgi liko planuose.

Istorikų rasti  vokiečių karinės žvalgybos Breslau (Vroclavo) skyriaus dokumentai rodo, kad ardomajai veiklai vakarinėje, centrinėje ir pietinėje Lenkijoje dalyse buvo parengta 10 tūkst. diversantų. Neginčijamai nustatyta vieną specialųjį būrį slapta veikus Lenkijoje pirmosiomis rugsėjo diemonis ir atakavus lenkų dalinius (kaip žinoma, į pasitraukiančią  kariuomenę šaudyta ne vienoje vietovėje).

Todėl lenkų kariuomenės vadai neatmetė galimybės diversantus pulsiant ir Bydgošče. Naktį iš rugsėjo 2 į 3 d. Pamario armijos vadas Vladyslavas Bortnovskis miesto seniūnui Ježiui Suiskiui kalbėjo, jog reikalingi lauko teismai, o 15-tos pėstininkų divizijos vadui generolui Zdzyslavui Pšyjalkovskiui žodžiu paliepė sučiuptus ginkluotus diversantus šaudyti vietoje. 

Įkandin vermachto dalinių į Bydgoščą atsikrausčiusios SD operatyvinės grupės (SD Einsatzkommando Bromberg) vadas Francas Rioderis pasigedo didesnės dalies jam žinomų volksdoičų ir bergždžiai ieškojo pradingėlių po visą Pamarį. Esesininkams teko pripažinti: tėra menka tikimybė, kad jie pasislėpė, greičiausiai buvo nužudyti. Lenkų istorikai atkapstė susirašinėjimą tarp SD vadovybės Berlyne ir pavaldinių Krulevce dėl žalos atlyginimo diversijose dalyvavusiems folksdoičams; turėjo būti mokėtos kompenacijos Gdanske ir kitose buvusiose Vokietijos žemėse gyvenančioms našlėms, kurių vyrai žuvo Bydgošče.

Lenkai – irgi ne šventieji

Lenkų istorikai  daugiau kaip pusę amžiaus vieningai laikėsi nuomonės 1939 m. rugsėjo 3-4 dienomis Bydgošče veikus vokiečių penktąją koloną (tiesa, komunistiniais laikais tylėjo apie žuvusius taikius folksdoičus). Tarp jų ir istorikas Vlodzymiežas Jastžembskis, kuris 1988 metais išleistoje knygoje  Diversija ar žudynės? (Dywersja czy masakra? Cywilna obrona Bydgoszczy we wrześniu 1939 r.) į paties iškeltą klausimą nedviprasmiškai atsakė: vokiečių diversija buvo. Po keliolikos metų profesorius pakeitė savo nuomonę ir, kolegų nusistebėjimui (juk naujų aplinkybių nepaiškėjo), pareiškė, kad vokiečių diversijos Bydgošče įrodyti neįmanoma! Girdi, lenkai neišlaikė nacionalsocialistų prieš Lenkiją varomo propagandinio puolimo, ėmė kaltinti nebūtomis nuodėmėmis vietinius vokiečius (visi esą diversantai, šnipai, tas veidrodėliu siunčia ženklus vokiečių lakūnams, anas miltų maiše slepia radijo siųstuvą ir pan.), telkėsi į sukarintas organizacijas, slapta ginklavosi ir pirmųjų karo dienų sumaištyje išliejo savo įtūžį ant nekaltų folksdoičų.

Iš tiesų – lenkų propaganda triukšmavo ne mažiau karingai negu nacionalsocialistų ir savo ruožtu kurstė antivokiškas nuotaikas. Apie tai liudija ir 1939 metų liepą Lenkijoje kolegų kvietimu viešėję lietuvių žurnalistai (vėliau mūsų spaudos atstovus pakvietė vokiečiai; ir vieni, ir kiti norėjo savaip įtikinti lietuvius). Lenkai, prieš gerus metus žvanginę ginklais Lietuvos pasienyje, dėjosi nebiją ir daug kartų už juos stipresnės Vokietijos. Esame stiprūs, vieningi, pasirengę! Karingiausi baudėsi paimti net ir Gdanską, ir Karaliaučių, nužygiuoti iki Berlyno. Vietiniai vokiečiai nerimavo.

Bydgošče prieškariniais mėnesiais energingai ir neretai agresyviai veikė įvairios lenkų organizacijos. Kas šeštas miesto lenkas priklausė LOOP (priešlėktuvinės ir priešcheminės gynybos rėmimo organizacijai, kuri save garsino miestų gatvėse ir aikštėse pastatytais įspūdingais aviacinių bombų muliažais, toks karingas simbolis buvo ir Vilniuje). Vietiniams vokiečiams ėmus boikotuoti lenkų firmas, lenkų veikėjai savo ruožtu paragino  tautiečius nusisukti nuo vokiškų bendrovių, uždaryti vokiškas leidyklas, uždrausti vokiškus filmus, kariškus ženklus ir pan.

Norėta iš folksdoičų atimti bažnyčią Laisvės aikštėje (mat 135 tūkst. lenkų priklauso 8 šventyklos, o 10 tūkst. vokiečių – 12). Liepos viduryje iš miesto gyventojų suburtas Bydgoščo liaudies gynimo batalionas (apie jo likimą jau žinome). Miesto valdžia netgi turėjo varžyti lenkų bruzdėjimus, o Vokietijos konsulas Bydgošče paragino vokiečius palikti Lenkiją.

Pagal 1937 metais Lenkijos seimo patvirtintą įstatymą apie 15 tūkst. Lenkijos piliečių, įtariamų priešvalstybiniu nusistatymu, daugiausia tautinių mažumų veikėjų ir komunistų, vieni – karo su Vokietija atveju, kiti – su SSRS, turėjo būti internuoti. Tačiau jų suvaržymą, sąjungininkams raginant neerzinti vokiečių, vis atidėliojo ir internavimą pradėjo tik rugpjūčio 31-osios – rugsėjo 1 dienomis;  iš Bydgoščo apie 200 internuotųjų kolona, saugoma policininkų, pajudėjo į Torunę rugsėjo  2 d. naktį.  Rugsėjo 9 d. Varšuvos link slenkančių belaisvių voros pasiekė Lovičą, kur juos  išlaisvino vermachto daliniai.

Vokiečių duomenis, iš varomų 4 500 žmonių žuvo 1 700. Policininkus apkaltino masiškai šaudžius belaisvius ir pribaiginėjus bejėgius. Lenkai aiškino, kad daugelį belaisvių pribaigė ilgas kelias tvyrant neįprastiems karščiams ir vokiečių bombonešių antskrydžiai.

SS pradeda ir baigia

Akivaizdu, kad lenkų kareiviai Bydgošče šaudė į vokiečius, o vietiniai lenkai jiems padėjo; būta ir profesoriaus Jastžembskio nurodyto lenkų įtūžio, žuvo nekaltų vietinių vokiečių. Bet kas tada šaudė į lenkų kareivius ir pabėgėlius, jeigu profesorius laiko neįrodoma praėjus pusei amžiaus nuo Bydgoščo įvykių vokiečio kolegos Giunterio Šuberto paskelbtą išvadą, kad tai darė SS saugumo tarnybos agentai ir jų sukurstyti kai kurie vietiniai vokiečiai? Vienas netrukus po kruvinojo sekmadienio apklaustas Bydgoščo vokietis tvirtino matęs, kaip buvo paleisti keli šūviai į lenkų kariškius nuo trijų aukštų namo stogo, bet žinojęs, kad tai lenkų provokatoriai šaudo tuščiais šoviniais, norėdami mesti įtarimą ant vokiečių.

Dar vienas liudijimas: Pilietinės apsaugos kovotojai įeidavo į vokiečių namus ir iš ten pro langus šaudė. Vokiečių ypatingojo teismo Bydgošče teisėjai irgi negalėjo visiškai nutylėti, kad į kareivius ir pabėgėlius buvo šaudoma, ir nustatė: šaudė lenkų kariuomenės dalinių vadų įsakyti jų pavaldiniai ar asmenys, su kuriais tie vadai buvo slapta susitarę, siekdami sudaryti vaizdą, kad tai daro vietiniai vokiečiai, ir tokiu būdu sukurstyti nieko nežinančius kareivius prieš folksdoičus.

Diversijos sumanytojai pagrįstai tikėjosi, kad iš pasalų apšaudomi fronto kareiviai nedelsiant atsakys ugnimi, nesiaiškindami, kas kaltas ir kas ne. Jie neabejojo, kad miesto gyventojai lenkai, matydami apšaudant kareivius ir pabėgėlius, irgi nesėdės rankų sudėję; prisiminkime kad ir moksleivį, kuris lenkų kareiviams parodė, iš kur šaudoma. Tokių, kurie rodė, buvo daug.

Štai – vienas pilietis lenkų kareivius energingai tikina, kad šių sulaikyti vokiečiai yra diversantai ir įsikarščiavęs vieną iš jų net aptalžo lazda. Šį žmogų sumuštasis vokietis kitų metų pradžioje atpažino sutikęs gatvėje ir okupacinei valdžiai pranešė jį dalyvavus folksdoičų žudynėse. Maksą Karolį Gackovskį suėmė, jam pareikšti kaltinimai reiškė tikrą mirtį.

Tačiau ypatingasis teismas Gackovskį paleido, savo sprendime paaiškinęs, jog teisiamasis, būdamas vokietis, neturėjo priežasties persekioti tautiečių. Suprantama, nukentėjusiam folksdoičui teisėjai nepaaiškino, kad jo skriaudėjas iki vėl pasirodydamas Bydgošče spėjo patarnauti Varšuvoje gestape ir todėl kruvinąjį sekmadienį negalėjo būti niekuo kitu – tiktai provokatoriumi, vykdančiu tam tikrą užduotį. Būna kad slaptą užduotį vykdo vienas žmogus, tačiau ne tokiais atvejais.

Tarp daugelio Bydgoščo vokiečių liudijimų apie kruvinąjį sekmadienį esama ir vienos moters, kuri matė šaudant Švederovo rajone iš evangelikų kirkės, bet tai negalėjo būti vokiečiai. Iš mūsų evangelikų bendruomenės niekas nesiryžtų šaudyti į lenkus! Vargu ar naiviausias lenkas katalikas taip galėjo prisiekti dėl savųjų. Provokacijomis to ir siekiama: suversti kaltę priešininkui. Bet tai gali pavykti tik tuo atveju, kai inscenizacija atrodo bent kiek įtikima. Provokacijų prieš Lenkija rezgėjai turėjo pagrindo manyti vokiečius ir Lenkijos sąjunginininkus, o gal ir kai kuriuos  būsimų laikų istorikus patikėsiant: lenkai galėjo tai padaryti!

Kai kurie lenkų istorikai teigia vokiečių slaptosioms tarnyboms Bydgošče reikėjus aukų tam, kad britai ir prancūzai pamatytų savo sąjungininkų agresyvumą ir nestotų jų pusėje prieš Vokietiją. Karolis Pospiešalskis kategoriškai tvirtina: vokiečių mažumos aukos Bydgošče turėjo pateisinti itin didelio masto Pamario lenkų elito naikinimą norint šį kraštą kuo greičiau suvokietinti.

Kiti abejoja, ar provokacijos sumanytojai iš anksto manė paaukoti tiek savo tautiečių. Labiau tikėtina diversantus siekus sukelti sumaištį ir netikrumą mieste, sutrikdyti kariuomenės pasitraukimą ir gynybinius pasiruošimus prieš įžengiant vermachto daliniams. Rugsėjo 3 d. apie 11 val. (kai Bydgošče jau vyko susišaudymas) vokiečių 50-oji pėstininkų divizija pradėjo puolimą miesto kryptimi, tačiau lenkams atkakliai priešinantis turėjo sustoti.

Nepavyko ir kitos dvi atakos, artėjo vakaras ir vokiečiai atidėjo pluolimą. Diversantai ir prie jų prisidėję vietiniai vokiečiai laukė tuoj tuoj pasirodant vermachto dalinius, tačiau nesulaukė. Diversijos planuotojai greičiausiai nenumatė, kad vermachtas užtruks ir tai leis lenkams su įtūžiu numalšinti sukilimą

Vokiečių valdžios vietininkas Gdanske Albertas Fosteris drauge su nacionalsocialistų propaganda SS terorą Pamario krašte teisino skriaudomis, padarytomis vokiečių mažumai Bydgošče. Iš tikrųjų vokiečiai okupuotose žemėse veikė pagal daug anksčiau sumanytą lenkų tautos, pirmiausia šviesuomenės, eksterminacijos (naikinimo) planą. Operacija Tanenbergas (mūsų Žalgirio mūšis vokiečių vadinamas Tanenbergo mūšiu) buvo pradėta vykdyti dar prisidengiant kariniais veiksmais ir sudarė generalinio gyvybinės erdvės užkariavimo plano Ost dalį.

Nuo 1939  metų gegužės SD vyriausiojoje valdyboje sukurtas specialusis skyrius ruošė lenkų proskripcinį sąrašą (Senovės Romoje proskripcija – už įstatymo ribų paskelbtų žmonių sąrašas). Volksdoičams padedant į sąrašą buvo įtraukta 61 tūkst. Trečiajam reichui grėsmę keliančių asmenų. Liepos mėnesį Vokietijos kariuomenės vyriausioji vadovybė susitarė su SS saugumo tarnybų viršininku Reinhardu Heidrichu, kad kiekvienai iš penkių Lenkiją pulsiančių armijų prisikirtos  operatyvinės grupės, sudarytos iš SS saugumo tarnybos, gestapo, kriminalinės bei tvarkos palaikymo policijos pareigūnų, SS ginkluotųjų pajėgų (Waffen-SS) kovotojų, vykdys masinius pavojingų asmenų areštus ir egzekucijas.

Nuo rugsėjo 1 d. iki lapkričio 25 d. įvykdyta  daugiau kai 760 masinių lenkų egzekucijų, nužudyta  apie 20 tūkst. žmonių. Lenkų ir žydų naikinimas buvo įgavęs tokį užmojį, jog vokiečių okupacinių armijų vadas generolas Johanas Blakovicas ėmė protestuoti prieš SS reichsfiurerio Heinricho Himlerio vadovaujamų specialųjų tarnybų žiaurumus ir privertė  Hitlerį kiek atsitraukti.

(Pabaiga)

2014.11.03; 03:08


Prisijunkite prie diskusijos