Kunigo rektoriaus prof. Viktoro Butkaus asmenybė – totalitarinio režimo sąlygomis


Print

Tai – kanauninko Roberto Pukenio objektyvūs atsiminimai apie savo Rektorių, apie kurį niekas taip ir nežino tiesos arba tendencingai.

Jis važinėjo į Berlyno komunistų konferencijas ir labai stipriai auklėjo seminaristus. Taigi autorius nėra komunistinių pažiūrų, bet sugebėjo pažvelgti į politines aplinkybes.

Jis sielvartauja, kad nuolat šiandien dega bažnyčios, ir jeigu būtų tiek skirta dėmesio bažnyčių priežiūrai,  kaip sutrukdyti Jo svajonei Santarvės Rūmams, tai šiandien nei viena nebūtų sudegusi. Tautai reikia ramybės, kūrybos, o ne vaidų, todėl jo koncepcijoje įsiterpia nacionalinės vienybės skelbimas.

O tie, kurie kritikavo V Butkų, kodėl šiandien turėdami laisvę ir valdžią nepadaro nei dešimtos dalies? Kokia čia yra paslaptis? Prisidengti praeitimi lengva, bet reikia įveikti dabarties uždavinius ir sutelkti tam kunigus, pasauliečius, visuomenę.

Nemanykite, kad mums malonu kritikuoti bažnyčios statusą. Priešingai – mes pasigendame lyderių, kurie vestų tautą kaip tais 600 metų vedė dvasininkija. Kyla klausimas, į kurį turėtų atsakyti nuncijai, kodėl taip vyskupai praranda autoritetą,  (o kam tada tokios nunciatūros ir Lietuvos atstovybės prie šv. sosto reikalingos, juk brangios išlaidos).

Nuncijai turėtų pranešti Šv. Sostui apie nuolat kunigų stiprius nukrypimus nuo dvasinės misijos. Verta perskaityti dvasingą straispnį. Ir palinkėti, kad jo mylima bažnyčia būtų visų bažnyčia, savo šešėliais neatstumtų nieko, o sužavėtų.

Robertas Pukenis

2003 m. rugsėjo mėn. minint 10 – ąsias profesoriaus kunigo Viktoro Butkaus mirties metines, skaičiau pranešimą VDU Katalikų Teologijos Fakulteto gražiojoje salėje. Auditorijoje daugumos klausytojų tarpe jautėsi žavesys šio kunigo asmenybe, jo veikla.

Šiandien jaučiant Bažnyčios krizę, dažnai prisimenu didijį Tikėjimo žmogų, paklausdamas savęs, o kaip jis būtų pasielgęs, laisvoje Lietuvoje?

Talpinu beveik nepataisytą tekstą, tik išvadose įterpiau keletą naujų ir, manau, pagrįstų minčių. kunigas_v.butkusŠiandien man, mokiniui tenka kalbėti apie savo mokytoją  kunigą profesorių Kauno Tarpdiecezinės Kunigų Seminarijos Rektorių Viktorą Butkų. Jau praėjo 10 metų, kaip mes pasigendame šios kilnios asmenybės. Tačiau tik laikui nutolus, iš tolėliau galima pažvelgti į paveikslo visas detales, kad teisingiau įvertinus vidinį žmogaus portretą. O tam reikalingi ir biografiniai puslapiai.

(Nuotraukoje: kunigas profesorius Viktoras Butkus)

Biografinės datos

Viktoras Butkus gimė 1923 metų sausio 18 dieną Garliavos parapijoje, Tirkliškių kaime. Baigęs pradinę mokyklą, dešimtmetis Viktoras  atvyksta mokytis į  Kauno jėzuitų gimnaziją. Per aštuonerius metus jėzuitai formavo jo pašaukimą į kunigystę. Neeilinių gabumų jaunuolis įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, tačiau mokslus jam teko užbaigti Kauno Kunigų Tarpdiecezinėje Seminarijoje. 1945 m. rugsėjo 15 d.  Kryžiaus išaukštinimo šventėje Kaišiadoryse vyskupas Teofilis Matulionis pašventino Viktorą Butkų kunigu. Kiekvienam kunigui šventimai –  tai labiausiai įsimintina ir šviesiausia, ilgai siekta  valanda.

Neramiais pokario laikais jis tris metus darbavosi Višakio Rudoje vikaru. O nuo 1948 m. Gižų parapijoje klebonu. 1952 m. pradėjo dėstyti Kauno Kunigų Seminarijoje lotynų kalbą, drauge būdamas klierikų dvasios tėvu. Atėjo į seminariją ne kaip teoretikas, vien knygos žmogus, bet ir kaip patyręs kunigas pastoraciniame darbe.

Kas galėtų patikslinti, kodėl kunigas Viktoras Butkus buvo priverstas palikti Alma Mater? Tikriausiai sovietinei valdžiai nepatiko jo buvimas seminarijoje, nes KGB stipriai jau tuo metu kontroliavo Bažnyčios gyvenimą. Vienerius metus jaunas kunigas Viktoras praleido, klebonaudamas Paštuvos  ir dvejus metus – Sintautų parapijose. Iš čia 1959 m. kun. Viktoras išvyksta į Romą studijuoti Laterano Universitete. 1961 m. apsiginė iš moralinės teologijos daktaratą aukščiausiu įvertinimu (summa cum laude), pagrįsdamas Marijos Nekalto prasidėjimo dogmą.  Ir labai visiems kritiškas, bet garbingas prelatas Ladas Tulaba, buvęs Lietuvių Šv. Kazimiero Kolegijos ilgametis  rektorius, apie V. Butkų atsiliepdavo tik teigiamai. Aš pats esu tų pokalbių liudininkas.

1962 m. jis tampa vienintelės seminarijos Lietuvoje Rektoriumi. Visoje Sovietų Sąjungoje  tebuvo tik dvi katalikų kunigų seminarijos. Antroji veikė Rygoje. O Lietuva pati neramiausia Maskvos imperijoje, tad galima suvokti, kokį dėmesį skyrė Kremlius kunigų „perauklėjimui“, padarant juos lojaliais santvarkai. Be to, pastoviai mažinant stojančiųjų skaičių, buvo norima prieiti iki nulio, o visuomenėje ir užsienyje skelbti, kad nebėra pašaukimų.

Koks tada buvo tarptautinis kontekstas?

Maskvos hegemonija sparčiai žengė pasaulyje. 1959 m. Kuba tampa Sovietų Sąjungos  ištikima sąjungininkė JAV pašonėje. Prezidentas Džonas Kenedis beviltiškai  bandęs nuversti Fidelį Kastro, susitaiko su socialistinės Kubos egzistavimu.

1961 – 1962 m. Berlyno krizės metu Maskva grąsino Vakarų sąjungininkams net atominiu ginklu, bet konfliktas užsibaigia siena, skiriančia miestą į Vakarų ir Rytų zonas. Tik dabar paaiškėjo, kad pats JAV Jonas Kenedis nebeprieštaravo sienos statybai, sutikdamas su esama padėtimi. Nelaimėtas, bet ir ne pralaimėtas JAV karas Korėjoje paliko padalintą korėjiečių tautą nei taikos, nei karo padėtyje ligi šiolei. Kris Pietų Vietnamas, deja, tik invazija  Afganistane sovietams baigėsi ne sėkmingai. Čia jau pagrindiniai nuopelnai buvo JAV prezidento Ronaldo Reigano, kuris pažabojo Maskvą, remdamas kovojančias jėgas su sovietiniais režimais.

Man 1974 m. padavus pareiškimą į Kauno Kunigų Seminariją, saugumietis aiškino, kad kapitalizmas traukiasi ir trauksis, kiek metų dar užsitęs, sunku pasakyti, bet pergalė bus mūsų. „Kam čia tau lįsti į tą seminariją?“

Nagrinėdami Vatikano politiką, pastebėsite, kad net aukšto rango Šv. Sosto diplomatai jau galvojo apie ilgą komunizmo viešpatavimą. Italų žurnalistas Alčeste Santini klausia Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Agostino Casaroli, ar pramatėte komunizmo žlugimą? „Teoriškai taip, nes kiekviena imperija žūsta, bet kad taip greitai, tai nesitikėjome“. A. Santini. Agostino Casaroli. Uomo del dialogo. Milano. 1993. p. 38).

Dauguma politikų manė, kad ši sistema dar egzistuos bent 50 metų mažiausiai. To išvadoje dalis dvasininkų, norėdami Bažnyčiai gero, manė, kad bendradarbiaudami, t. y. remdami Kremliaus politiką, laimės komunistinės vyriausybės nuolaidų Bažnyčiai, išsaugos institucijas, palengvins tikinčiųjų sąlygas praktikuoti religiją. Iš tikrųjų, kuo blogiau sovietams sekdavosi užsienyje, tuo lengviau mums būdavo namie. Tada Kremlius per Kulto ministrą leisdavo priimti nors keliais kandidatais daugiau į seminariją, o ir į tą patį skaičių stengdavosi įkišti vieną kitą tokį, kuris turėdavo nusivilkti sutaną ir sakyti, kad „Dievo nėra“ arba dar daugiau griauti Bažnyčią iš vidaus, būnant informatoriumi.

1978 m. spalio 16 d. išrinktas Popiežiumi Karolis Vojtyla naujomis idėjomis pradėjo stabdyti  komunistinės  ideologijos  plitimą tautų tarpe. Prisimenu, kaip mes džiaugėmės, kad lenkas iš socialistinės stovyklos, matęs ir pažinęs patį velnią iš arti, sugebės vadovauti Bažnyčiai. Šv. Sostas nebenuolaidžiaus, nebebus „tylos Bažnyčios“. Tuo metu Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinis sekretorius Jurijus Andropovas (buvęs KGB viršininkas) suprato, kad šis popiežius pažadins lenkų tautą laisvei, o tada subyrės ir Varšuvos paktas.

Komunistai, neturėdami idėjų, bandė fiziškai likviduoti Apvaizdos pašauktą šventosios dvasios šedevrą, bet jiems nepasisekė. Tai Dievo motina Marija išgelbėjo jo gyvybę, nes jo šūkis „Totus Tuus“ – aš visas Tavo. Dėl savo populiarumo, dinamikos ir siekio išlaisvinti visas tautos iš bet kokios priespaudos, kaip teigia rimti ir nepriklausomi žurnalistai bei politikai, Jonas Paulius II apmokėjo kankinyste, patirdamas pasikėsinimą į gyvybę 1981 m gegužės 13 d. Romoje, Šv. Petro aikštėje.

Apie komunistinės ideologijos „pranašumą“, religijos pasmerkimą žlugti mums pabrėždavo ir lektoriai, skaitydami tarptautinėmis temomis paskaitas seminarijoje. Rektoriui buvo privaloma pasikviesti tokius svečius, kad parodytų palankumą valdžiai, o tada bus galima lengviau išreikalauti ir nuolaidų. Sulaukdavome seminarijoje ir labai gerbiamų svečių kaip akademikas Kazys Ulvydas, rašytojas Juozas Baltušis, fizikas P. Valaitis. Tokie mums išsitardavo daugiau negu buvo tada galima pasakyti.

K. Ulvydas ragino: „Jūs kalbėkite taisyklingai lietuviškai, kad geriau perduotumėte savo idėjas“ tautai. Jūs nesivadinkite dvasiškiais, Jūs būkite dvasininkais“. Prie dėstytojų stalo rašytojas J. Baltušis pasakojo, kad rinkdamas medžiagą knygoms, nuvyko į Rygą, Šv. Alberto bažnyčion, „kurioje buvau pakrikštytas. Įleido mane vidų, buvo tyla ir taip norėjosi klauptis“.

O Valaitis kalbėjo apie sovietų technikos „pranašumus“. J. Gagarino tikslas buvo kaip nors pakilti ir nusileisti, kad tik pasauliui būtų galima pasakyti: pirmasis žmogus, pakilęs į kosmosą, buvo tarybinis. O kai J. Gagarinas leidosi, buvo abejojama: ar jis gyvens, nes nesvarumo būklėje sutrinka kaulų čiulpai, kuriuos reikia stiprinti specialiais vaistais, kuriuos gaudavo iš amerikiečių“. Gal po tokių atvirų papasakojimų, jam valdžia uždraudė kalbėti viešose paskaitose.

Kova už kiekvieną jaunuolį

Kai V. Butkus pradėjo vadovauti seminarijai, buvo telikę iš viso 23 seminaristai. Įsivaizduokime, jeigu įšventina į metus po 5, o visoje Lietuvoje miršta virš 20 kunigų. Jie sensta, gretos tirpsta. Rektorius viską puikiai suprato ir kovojo, kad būtų padidintas limitas. Dažnai jam tekdavo lėkti į Vilnių pas Religinių reikalų kulto įgaliotinį deryboms arba žiūrėk atvažiuoja seminarijon „ponai“, turintys galingą valdžią, parodantys fizionomijoje: mes jums galime duoti arba visai sumažinti stojančiųjų skaičių. 

Ir Rektorius su prokuratoriumi A. Turčinsku „šildydavo“ juos degtine, vaišėmis, kad tik neužrūstinti šių nemalonių svečių. Geriausiai, atrodo sekėsi, kai buvo įgaliotiniu Kazimieras Tumėnas. Jis leido daugiau priimti į seminariją, bet už nuolaidas Bažnyčiai buvo pakeistas Petru Anilioniu, kuris dažnai daužydavo kumščiu į stalą: už įstatymų nesilaikymą, būsite baudžiami. Panašiai taip ir prabilo atvykęs pirmą kartą į seminariją.

O klierikai prapliupo juoku. Buvau padaręs įrašą, bet perduodant per sieną, pakliuvo į saugumiečių rankas. Iš vakaro su seminaristu Kastyčiu Kriščiukaičiu įdėjome į pianiną, laidus privedėme iki kėdės prie sienos, kur turėjau atsisėsti. Viskas pavyko sklandžiai, nes tokie „svečiai“ kažką turėdavo atsigerti, pasivaišinti ir paprastai visada vėluodavo, o kai įėjo jis į auditoriją, sujungiau laidus ir mikrofonas puikiai įrašė jo kalbą. Sugrojus sovietinės Lietuvos himną, klausėme „paskaitos“. Šį kartą stebėjomės „draugo“ P. Anilionio išmintimi, kaip reikės dirbti įstatymų ribose.

Tarp kitko, Rektorius visada pristatydamas įgaliotinį vadindavo „ministru“, o šiam patikdavo. Tada atsiprašė P. Anilionio už mūsų ne taktą ir pažadėjo auklėti, sąmoninti, kad daugiau nebesijuoksime. Rektorius visaip užstodavo seminaristą, „nusikaltusį“  valdžiai.  Jis kaip tikras tėvas: pergyveno dėl kiekvieno pašaukimo, norėdamas, kad išeitų geru kunigu. Jis skaudžiai išgyvendavo, kai reikėdavo šalinti jaunuolį iš seminarijos. Gerai apgalvodavo ir vadovaudavosi taisykle, kad jeigu ir geras seminaristas gali pagęsti, tai kas bus su tokiu, kuriam jau dabar malda nerūpi, tikėjimas neįdomus, kunigystė nebranginama, atostogos leidžiamos laisvai, tik važinėjant… Tad geriau būk laimingas pasaulio gyvenime ir eik sau pro vartus.

Pagrindinis argumentas, kai šalindavo klieriką, tai kad jis nesilaikė seminarijos regulos. O valdžia visada argumentuodavo, kad mes į Bažnyčios vidaus gyvenimą nesikišame ir kanonų nustatytos tvarkos negriauname. Tad ir būdavo Rektoriaus geras motyvas, prisidengiant regulos nesilaikymu, pašalinti ne vieną „užverbuotą“ klieriką. Negaliu užmiršti Rektoriaus pranešimo, atrodo, kad tai buvo 1977 metais. Pietų metu atėjęs Rektorius prabilo, kaip visada skardžiu, maloniai skambančiu balsu, bet buvo labai susijaudinęs: „už nesilaikymą regulos, už dorovinių nuostatų laužymą, pašalinamas iš seminarijos R. Ir dar pridūrė: „taksistas parvežė  naktį klieriką girtą, klierikas šoko Palangos (kažkokiam) bare ir t. t.“

Trenkė taip, kad paskui ir Kulto įgaliotiniui būtų sunku besugrąžinti tokį atgal  į seminariją. Nedaug kas šiandien pagalvoja, kad už tokį poelgį Rektorius galėjo gauti peilio smūgį arba nuodų, nes KGB kerštas yra didelis ir išradingas, jie ilgai neužmiršta savo praradimų. Seminarijoje ilgai jautėsi įtampa. Sklido kalbos, kad neva Rektorius sakęs: jeigu versite sugražinti R atgal į seminariją, aš atsistatydinsiu. Neturiu galimybės patikrinti, o daug dalykų taip ir liks paslaptyje. Kokia kaina globojo Rektorius Bažnyčios ateitį Lietuvoje, kaip „švarino“ seminarijos gretas, nors ir labai truko tada kunigų Tėvynėje, turėtų būti pavyzdys ir šiandien mūsų brangiems vadovams.

Ar įmanoma išsiaiškinti, kokie asmenys pašalintąjį R taip globojo, kad gautų šventimus ir kas juos suteikė???  Žinau vieną dėstytoją, kuris pokalbio metu aiškiai deklaravo, kad „R atliko atgailą ir reikia duoti jam šventimus“. Tai buvo „ypatingas“ dėstytojas… R atliko puikiai savo vaidmenį, daug pridarydamas  rūpesčių Ordinarui, skandalais apipildamas Bažnyčią. Panašūs vadinamo kunigo poelgiai ilgam palieka neigiamą įspūdį žmonių sąmonėje apie katalikų Bažnyčią. (Nebecituoju tų visų laikraščių ir nuotraukų). Tokių „nukunigėjųsių“ likimai yra nelaimingiausi. (Oi nemetu akmens, visi mes esame trapūs žmonės. Todėl aš neturiu teisės teisti, bet ginti Bažnyčią, turėti idealą yra kiekvieno kunigo pareiga).

Teko rašyti ir man „kronikistams“ paliudijimą, kad N N elgesys yra prieštaringas arba abejojame jų pašaukimu ir tikslu. Kartą pasikvietė mane arkivyskupas Liudas Povilonis ir išklausinėjęs,  pasakė: „nebijok žiūrim, darome, galvojame, bet vienas kitas turi praeiti“. Taigi vienas kitas KGB žmogus turėjo „praeiti“ į kunigų gretas kaip valdžios statytiniai. Taigi negalima kaltinti vien Rektorių, nes visa oficialioji linija buvo tokia, kad be kompromisų nebeįmanoma apseiti. (Vadinasi jie buvo priversti). Vyskupai J. Steponavičius, V Sladkevičius pasipriešinę ir nepaklusę Religinių Reikalų Įgaliotinio nurodymams, buvo ištremti iš savų vyskupijų. Kalbama, kad viena iš priežasčių buvo jų atsisakymas šventinti netinkamus kunigystei. 

Deja, Šv. Sosto atsakingieji diplomatai tik spausdavo komunistams rankas, kad jie atpalaiduotų Bažnyčios grandines, o kovotojus palaikydavo įsišokėliais, neva šitie trukdo pagerinti santykius su valdžia ir dažniausiai juos atstumdavo. Tai buvo garsioji „Ostpolitik“  vadinama Šv. Sosto dialogo, bendradarbiavimo su komunistinėmis vyriausybėmis politika vardan taikos, tuo pačiu tikintis laimėti palengvinimų Bažnyčiai. Mes žinome, kokios tai buvo nuolaidos.

Kuo tyliau elgdavosi Vatikano vadovaujantieji, tuo daugiau už geležinės uždangos būdavo nužudytų Bažnyčios veikėjų, kunigų, vienuolių, disidentų ir tuo stipriau sovietinė žiniasklaida puldavo religiją. Tai buvo istorinė ir gėdinga klaida, kuri ir dabar dar pakartojama. Tik Jonas Paulius II sugebėjo kažkiek apvalyti Bažnyčią nuo tos politikos šešėlių.

Alma Mater veidas

Šalia objektyvių aplinkybių, t.y. tarptautinio spaudimo, labai daug lėmė Rektoriaus diplomatija ir jo autoritetas, kad seminarija pamažu augtų. Prisimenu apie 1975 metus seminarijos kieme tiesiog nebuvo kur pasivaikščioti, gyvendavome po keturis kambaryje. Taip ir matai per langą čia vienus „ponus“ vaišina, čia ateina kiti, kad tik greičiau jie pabaigtų remontus.

Rektorius jiems rodydavo aplinką: štai kaip baisu, kaip maža vietos, o užsieniečiai dar užeina ir vėl rašys užsienio spaudoje, kad persekiojama bažnyčia. Jis įvairiausiais būdais prašydavo valdžios pagerinti seminaristų buitines sąlygas. Retkarčiais Rektorius  užsukdavo ryte, po Šv Mišių į mūsų koplyčią, kur mes melsdavomės, pažiūrėti, koks tvankumas, nes kartais nebeužtekdavo seminaristams oro. (Tai buvo tada, kai perkėlė koplyčią į mažo namelio rūsį). Maistas buvo normaliai geras. Parapijų klebonai atveždavo daržovių, vaisių. Paaukodavo ir žmonės individualiai, pagrindinis išlaikymo šaltinis būdavo parapijų rinkliavos visose Lietuvos bažnyčiose.

Rektorius pamažu plėtė seminariją, tai atgaudamas senas patalpas arba pastatydamas naują bendrabutį, gražino kiekvieną seminarijos kampelį. Prefektas A. Kajackas išpuošė seminariją stovylomis, paveikslais, meno kūriniais, surinktais iš Katedros palėpių. Kai kurie klierikai jam talkininkaudavo ir patys įgydavo restauravimo įgūdžių. Seminarijos remontai paspartėjo, sovietams ruošiantis  Maskvoje vyksiančiai Olimpiadai 1980 m, nes tada neišvengiamai bent keli žurnalistai būtinai užsuks pažiūrėti ir seminarijos aplinkos.

Norėdama išsaugoti seminaristų sveikatą, Seminarijos vadovybė dažnokai organizuodavo išvykas už miesto. Čia paplaukiodavome garlaiviu Nemune. Aplankydavome visus pagrindinius spektaklius Kaune, o kartais pažiūrėdavome ir operą Vilniuje. Prisimenu, privačiai ateidavo vienas žurnalistas pamokyti norinčius, kaip rašyti straipsnius, sakyti pamokslus. Patardavo, ką pasauliečiai nori išgirsti iš kunigo lūpų? Į miestą išleisdavo tik vieną kartą po du. O ketvirtadieniais eidavome į pirtį. Nepasakysiu, kad man buvo nuobodu. Po pietų, jeigu oras gražus, apsukdavome ratą Nemuno ir Nėries Santakoje. Tada nepagalvojome, kad čia atvyks Popiežius Jonas Paulius II ir jo apsilankymo vietoje iškils paminklas.

O šiandien Kauno Kunigų Seminarijos išorė gražiai atrodo. Neįmanoma nei palyginti. Todėl dalis seminarijos ir privatizuota. Gaila, nes nebėra kam studijuoti. Ar daromos išvados, kodėl? Ar tik pasiteisinama žiniasklaidos puolimu, liberalizmu, pairusių šeimų situacija?

Diplomatija ar bičiulystė su šėtonu?

O Rektorius buvo visapusiškai gabus ir turėjo politinę gyslutę. Greitai buvo išrinktas netgi Berlyno Taikos konferencijos viceprezidentu. Rektorius, dalyvaudamas tokioje konferencijoje, kurioje reikėjo pritarti tarybinei propagandai, jautėsi drąsiau. Tai reiškia, kad vietines „pieškas“ aš galiu apskųsti Maskvoje, jeigu jūs leisite tokiose sąlygose seminaristams gyventi, jeigu užsienyje sakys, kad persekiojami tikintieji, nes mes patys lankydamiesi, matėme baisias Seminarijoje sąlygas…  tai jūs patys kenksite vyriausybės prestižui, Komunistų partijos garbei? (Čia aš pats taip šaržuotai išsireiškiau, bet tikrumoje tokia buvo derybų logika).

Nemanau, kad Rektoriui patiko šios kelionės į Berlyną ir ta  viceprezidento pareigybė, nes jutome jo lietuvišką dvasią, jo meilę Bažnyčiai. Jis asmeniniams reikalams pasikviesdavo pagalbon tokius sąžiningus, nesugadintus seminaristus lyg kaimo vaikus, kaip pvz.   „gražuliukus“. (Kaip gaila, kad  kunigas Juozas Gražulis nelaiku išėjęs į amžinybę, nespėjo man daug ko papasakoti, nes buvome susitarę pasikalbėti apie Rektorių. Jis sakė, „oi kiek daug turiu pasakyti gero ir gražaus“). 

Tiesa, Rektorius neragino mūsų kovoti su valdžia, bet įkvėpdavo būti uoliais kunigais. „Tyliai dirbsite, daugiau padarysite“. Rektorius siekdavo priimti į seminariją pozityvesnį dėstytoją. Kai Algis Baniulis įsigijo teologijos licenciato laipsnį, Rektorius pakvietė šį kilnų kunigą dėstyti į seminariją. Prisimenu su kokiu tėvišku rūpesčiu jis paklausdavo, pasidomėdavo, kaip tu laikais, pvz. tuometinis kunigas Jonas Ivanauskas (dabartinis Vyskupas) tik ką priimtas dėstyti, tvarkėsi bute. „Na kaip, Joneli, ar baigei remontus, ar susitvarkei butą?“ Rektorius ragindavo mus mokytis užsienio kalbų, ruoštis studijoms Romoje. O iš Berlyno temdavo lagaminais naujausią teologinę literatūrą ir knygomis pasidalindavo su norinčiais skaityti  kunigams ar pajėgesniems studentams.

Tačiau svarbiausia jis auklėjo seminaristus Bažnyčios meilės dvasioje. Kunigas turi būti visada ir visur dvasingas, žvelgti į įvykius ir žmones amžinybės žvilgsniu. Kunigai privalo būti tarp savęs vieningi, netgi jeigu ir nepažįsti sutiktojo, bet žinai, kad kunigas, būtinai pasisveikinkite, o gavę parapiją aplankykite savo kaimynus pagarbos vizitu. Išvengsite papiktinimų, jei užlaikysite kanonų reikalavimus ir gyvensite doroviškai. (O kodėl ši kunigų vienybės sritis taip dabar liko apleista?). 

Menu Rektoriaus konferencijų pagrindinius akcentus seminaristams: „jeigu jūs skaitote tik romanus, tai ką jūs duosite žmonės, koks bus jūsų dvasinis lygis? Anot žemaičių patarlės,  „jeigu tau kviap sijonėlis, tai nebūsi geras kunigėlis“. Per rekolekcijas jis mokė: „pasakyk, širdie, nors ir gražus esi padarėlis, bet ne man tu esi“… „Kas šoka vasarą, tas rudenį turės iššokti per seminarijos tvorą“. Kartą tik įėjęs į auditoriją, po maldos prieš paskaitą, kad žėrė Mindaugui seminaristui: „Tai ką, dar tu ne „apsiženijęs?“ Ir savaitės laike gavo metams atostogų patikrinti savo pašaukimą. Dažniausiai tokie jau nebesugrįždavo. Atleistasis privalėdavo būti pas kokį nors gerą kleboną, dirbant zakristijonu.

Tad jeigu neturi pašaukimo, nebeįmanoma ištverti, toks tęsia  draugystes su mergaitėmis ir pagaliau pats apleidžia seminariją. O kas tikrai siekia kunigystės, apmąsto savo poelgius, meldžiasi, skaito knygas, gražiai pasitarnauja klebonui, kuris paliudija Rektoriui, kad tinka ir vėl sugražinamas tęsti mokslų. (Leiskite pastebėti, gal prieš metus laiko Lietuvos Televizijos laidoje buvo parodyti, kaip šoka susikabinę (ne ratelyje) seminaristai su mergaitėmis. O dabar ar jie tėviškai buvo pamokyti, įspėti, kad taip netinka? Juk mūsų Ganytojai dabar turi valdžią, laisvus ryšius su Roma, visas priemones, nėra persekiojimų, tai kodėl taip viskas apleidžiama?) Šokiai prie gero nepriveda. Kunigo etika nesikeičia, esant laisvei ar kitai santvarkai.

Rektorius ypač peikė kunigus, linkusius turėti prabangias mašinas. Prisiminkite, kad žmonės jums viską atleis, bet nedovanos gobšumo. Būkite jautrūs žmonių vargui. Renkitės tvarkingai, tik nevaidinkite skurdžių, bet turite būti inteligentiški. Bažnyčios aplinkoje privalote nešioti sutaną, o namuose svečius priimti su „kaloratke“ (balta juosta prie kaklo). Įsigykite naujausią literatūrą ir nepagailėkite paskolinti parapijiečiams. Būtų gerai Lietuvoje įvesti klebonijose tvarką kaip Vokietijoje, kad kunigas keldamas į kitą parapiją, pasiima tik asmeninius rūbus ir daiktelius ar ypatingesnių savo studijų knygas. O visa kita lieka, nes ras būtinus dalykus naujoje parapijoje. Mažiau vargo kilojantis.

Mūsų kursas paprašė Rektoriaus, kad mums pravestų  rekolekcijas prieš kunigystės šventimus. Rekolekcijų vedėjo širdies tonas ir gilios mintys spaudė mums ašarą. Čia tik nuotrupos: „Pažadėkite, kaip Tumas Vaižgantas, kad neturėsite laiko  pagundoms… Būkite maldos vyrai… Žmonės turi jumyse matyti maldos pavyzdį. Žmones patraukia daugiau kunigo elgesys, taktas negu pamokslai. Turite sekti naujienas, skaityti knygas ir nuolat reikia atsinaujinti, kad kunigas būtų įdomus inteligentams. Ruoškitės pamokslams. Kalbėdami būkite kuklūs, neįžeiskite tikinčiųjų, nesijauskite viešpačiais, nesuvedinėkite sąskaitų dėl kokių nors kalbų ar nesusipratimų. Sakykla skirta tik Dievo žodžiui. Šv. Mišias visada aukokite kaip pirmą kartą, sakykloje būkite kaip liūtai, skelbiantys Dievo Evangeliją, o klausykloje su žmonėmis malonūs, ramūs kaip avinėliai… Privalote būti pasaulyje, bet nesupasaulėti. Niekada nepasakokite anekdotų, kurie pajuokia šventus dalykus. Apie tikėjimo dalykus kalbama tik pagarbiai ir kilniai“.

Po primicijų Rektorius gaudydavo žinias ir džiaugdavosi, jeigu naujas kunigas (neopresbiteris) gražiai pravesdavo šventės iškilmes. O jeigu klierikai įsišokdavo, pvz., pasigerdavo, kabinėdavosi ar nusišnekėdavo, tokie greitai gaudavo įspėjimą. Taigi Rektorius buvo ramus, atsargus diplomatas dėl Bažnyčios bendros gerovės. Ką jis darė su valdžios žmonėmis, tik tam, kad apsaugotų kunigus nuo valdžios represijų ir padėtų Bažnyčiai. Jis kitos išeities tada ir neturėjo, o savieji ne daug ką galėjo padėti.

LKB Kronika lyg žiburys tamsią naktį

Sovietinės valdžios lindimas į Bažnyčios vidų, persekiojimas tikinčiųjų iššaukė pasipriešinimą. Iš tikrųjų, kova su valdžia niekada ir nebuvo nutrukusi, tik keitė formas: iš ginkluoto perėjo į kultūrinę, tautinę ir religinę rezistenciją. Visiškai suprantama, kad kilęs tautinis ir religinis Sąjūdis negalėjo toleruoti tų žmonių, kurie rodė valdžiai lojalumą, nors laviravo ir gal norėjo gero (aš čia turiu omenyje ne vien Rektorių V. Butkų). Už pasipriešinimą sovietinei santvarkai aš tada dievinau kunigą Alfonsą Svarinską, visus nuteistuosius,  gerbiau Panevėžio kanauninką Bronių Antanaitį, prelatą Leopoldą Praskelį, vadinome jį Panevėžio Vyskupijos Tėvu.

Atostogų metu man susitikti su jais būdavo didelė šventė. Džiugu ir gera pasišnekėti. Taigi to meto seminaristai buvo formuojami dviejų jėgų: oficialiai seminarijos vadovybės ir iš kitos pusės – pogrindžio veikėjų. O Rektorius drebėdavo, kad seminaristai nevažinėtų pas Kronikos leidėjus, nes Kulto Įgaliotinis pateiks ultimatumą – išmesti iš seminarijos. Tą mintį žinojo kiekvienas kunigas ir mus saugojo, patardavo. O man geriausiai patikdavo susitikti per kokio nors mirusio kunigo laidotuves ar kita proga, kad neužkristi per daug „draugams“ į akis. Mes gaudydavome LKB Kronikos numerius, religinio ir tautinio tūrinio knygas. Tai naujai kovai su sovietais arba „valdiškais bedieviais“ pritarė beveik visi to meto  seminaristai.

Kokios buvo laimės akimirkos, kai trečio kurso studentas Marius Savickas paduodavo pasiskaityti Kronikos naują numerį. Arba seminaristai Antanas Gražulis, Jonas Kauneckas (dabartinis Panevėžio Vyskupas) paplatindavo vieną kitą religinę knygą. Dažniausiai tai įvykdavo pagrindinio namelio rūsyje arba vakare pašonėje uždarytos bažnyčios. O kaip tiesiog „rydavau“ docento, garsaus disidento Vytauto Skuodžio išleistus Perspektyvų numerius. (Jo žurnalas vėliau mane įkvėps leisti Lietuvos aidą, kurį pradėjau 1987 m rugpjūčio mėnesyje).

Praėjus didesniam laiko tarpui ir pasvėrus visas aplinkybes, mes drąsiai teigiame, kad Rektoriui tiesioginiu būdu Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, pradėjusi savo kelią 1972 m. kovo mėnesį, padėjo pasiekti žymiai geresnių rezultatų. Kronika smūgiavo į pašonę komunistinei propagandai, demaskavo valdžios užmačias Bažnyčios atžvilgiu. Jinai pranešė visam pasauliui apie Bažnyčios persekiojimą. Geros valios pasaulio žmonės atkreipė dėmesį, kritikuodami komunistinį režimą. O tada Maskva pradėjo lengvinti Bažnyčios egzistavimo sąlygas, nors ir kosmetiškai, pamažu.

Štai kaip LKBK 57 numeris apibūdina padėtį: “Žinyne pasigendama Kauno Kunigų Seminarijos besimokančių klierikų sąrašo, kurį būtina kiekvienais metais įdėti greta vyskupijų kunigų sąrašo. Lietuvos kunigams nesuprantama, kodėl į žinyną įtraukta neoficialiai pašventinto diakono  Ričardo Jakučio pavardė, o neįdėta taip pat neoficialiai pašventintų Petro Našlėno, Jono Matulionio, Jono Borutos ir kitų kunigų pavardės. Argi KGB turi nurodyti, kurių dvasiškių pavardės įrašyti į Žinyną, o kurias apleisti? Kunigų Seminarijos  rektorius kun. prof. dr. Viktoras Butkus Žinyne aprašė seminarijos gyvavimą nuo 1944 m. iki šiai dienai.

Suprantama, kad atvira tiesa apie kunigų seminariją nebūtų praslydusi pro KGB cenzūrą. Toli gražu ne tokiomis spalvomis turėtų būti nupieštas tikrasis kunigų seminarijos veidas. Kokia šiurpi istorija atsiskleistų, jei kas nors užfiksuotų kaip KGB ir RRT terorizuoja seminaristus ir dėstytojus?” Pastebėkime, kad LKB Kronikos Redakcija labai atsargiai ir taktiškai, nenuteisdama Rektoriaus, visą kaltę suverčia saugumui už kišimąsi į seminariją šiais žodžiais: “suprantama, kad atvira tiesa apie kunigų seminariją nebūtų praslydusi”.

Tokia apdairi ir logiška Kronikos Redakcijos taktika tiesiog privertė vyriausybę skaitytis su tikinčiaisiais. Seminaristų skaičius išaugo jau iki 70 ir pamažu kasmet vis didėjo. Einant pogrindyje LKB Kronikai, Rektorius ėmė žymiai drąsiau reikalauti iš valdžios nuolaidų ir dar pozityviau reikštis seminaristų auklėjime. Prabilo tokia logika: Jeigu jūs man neleisite arba vėl drausite, tai žiūrėkite: LKB Kronika jus aprašys ir užsieniui perduos, tai duokite seminarijai didesnį skaičių klierikų.

Paprastai „valdiški bedieviai“ (čia kunigo A Svarinsko labai taiklus buvo terminas) nepakęsdavo dvasingų, apaštališkos laikysenos kunigų. Kuo didesnę įtaką kunigo asmenybė darydavo savo aplinkoje, tautos gyvenime, tuo daugiau niršdavo prieš jį Kulto ministerija, bet tiesiogiai prisikabinti  jie nelabai galėdavo. Tada valdžia stengdavosi tokį kunigą iškelti per ordinarą į mažesnę parapiją, nepatogesnę vietą, kad izoliuotų dvasingo kunigo veiklą. Tai tiek Rektorius, tiek dvasios tėvas Vladas Michelevičius (vėliau tapęs Vyskupu) duodavo suprasti, kad gabesnieji ir kilnesni kunigai patektų dirbti į didesnius miestus ir pamokslais, nuoširdumu daugiau galėtų laimėti žmonių.

O gimęs TTGK (Tikinčiųjų Teisėms Ginti Komitetas) buvo lyg žaibolaidis. Jau saugumiečių didžiausias įniršis buvo nukreiptas prieš juos. Ne tik seniau, bet ir dabar dar laikomasi tokios taktikos, paskleisti gandą, šmeižtą, o kitas pakartos ir taip vis vien kažkiek prilips, pasklis, kažkas suabejos. Buvo tada apšmeižtas ne vienas kunigas Juozas Zdebskis. Visi kovojantieji (kunigai, vienuolės ar pasauliečiai) būdavo paniekinami, laikraščiuose pajuokiami, vadinami ligotais, atsilikėliais, bet jie ėjo pirmyn.

Mes visi, kurie daugiau ar mažiau vienu ar kitu būdu rašėme, rinkome, kūrėme, skatinome mylėti Dievą ir Tėvynę – kovojome, pralauždami geležinę sieną.  JAV, turėdamos atominį ginklą visą laiką buvo beužleidžiančios pozicijas Sovietų Sąjungos baimės akivaizdoje, pagaliau padrąsintos disidentų sustojo. Frontas atsidarė žmogaus teisių gelbėjimo srityje. Vakarų pasaulio politikai, kultūros veikėjai, Bažnyčių vadovai ir kitų tikėjimų išpažinėjai  drąsiau pradėjo reikalauti Kremliaus, kad nebelaužytų žmogaus teisių, išleistų politinius kalinius. JAV prezidentai priimdavo pas save disidentus, su jais nusifotografuodavo.

Toks įvertinimas įkvėpdavo kovotojus nenusivilti, nepasiduoti. O Vatikane Karolis Wojtila, tapęs Popiežiumi, irgi pradėjo rašyti laiškus į Maskvą Žmogaus Teisių Gynėjams, atvirai remti Lenkijos Solidarumo sąjūdį, įvertinti kovojančius savo Bažnyčios vaikus. Taigi mes rožančiaus ginklu nugalėjome. Ką reiškia gėrio, meilės, tiesos ideologija, tarnystė žmogui? Kristaus pilnutinio humanizmo pavyzdys yra nenugalimas.

Kaip reaguodavo Rektorius į  LKB Kronikos Redakcijos kritiką

Buvo vieną kartą mums išsitaręs: „šią naktį dėl seminarijos rūpesčių ne užmigau, o mane vis puola ir puola“. Kartais būdavo nusiminęs ir sudirgintas, o vienos paskaitos metu, tik atsisėdęs prabilo: “kunigo politinė veikla nors ir turinti gerus norus, yra nenaudinga, nes politiniai oponentai gali prirašyti tokių skaudžių ir neteisingų dalykų“. Neteko girdėti, kad jis būtų viešai kritikavęs arba smerkęs kunigą Alfonsą Svarinską arba kitus laisvės kovotojus ar šmeižęs nepriklausomos Lietuvos santvarką, tautinius didvyrius.

Nors to sovietiniai propagandistai ir reikalaudavo, bet Rektorius tylėjo. Niekada nesmerkė nepriklausomos Lietuvos veikėjų. Tiesiog jis neįsileisdavo į kalbas. (Tuo tarpu vienas iš dėstytojų Kronikos leidėjus drąsiai vadindavo „chunvibinais“). Ar galėjo Rektorius pasitikėti savo bendradarbiais? Sunkoka atsakyti, aš juk nebuvau dėstytoju prie V. Butkaus. Kas galės paneigti šitą teiginį? Saugumo sistema rėmėsi skaldymu ir baimės pasėjimu Bažnyčios viduje. Jau tuo metu bent keli dėstytojai buvo įpainioti į jų pinkles.

Kai kunigą Praną Liutviną norėjo skirti seminarijos prefektu, tai pasišaukę saugumiečiai reikalavo, kad prefektas vykdytų jų (saugumiečių) instrukcijas arba  nurodymus. (Jau reikalavo nebe informacijos pateikimo, bet kad auklėtų pagal juos).Tas kunigas nesutiko eiti į kompromisus su savo sąžine ir nebuvo paskirtas dėstytoju. Manau, kad Rektorius turėjo būti užsidaręs savyje dėl taktikos, dėl esminių seminarijos „valymo“ dalykų, o šiaip prie stalo, bendraujant jis valdė lengvą stilių, žaidė žodžiais apie kasdieninius, buitinius poreikius, nieko neišsitardamas prieš valdžią, nes ką žinai, kuris dėstytojas bus saugumiečių apklausoje iškamantinėtas.

Nelaiminga lietuvių tauta dėl savo sūnų ir dukrų pataikavimo okupantams, o čia – tikėjimo priešams. Net kunigų tarpe vykdavo „socialistinis lenktyniavimas“. Štai ką man yra išsitaręs kunigas Jonas Juodelis, kartą dalyvavęs Berlyno Taikos konferencijoje. Nuvažiavęs vienuolis į konferenciją, tiek rodo dėmesio tiems organizatoriams, taikos problemoms, čia tokios jos svarbios ir dar pasigyrė, kad „aš geriau moku rusų kalbą negu Rektorius“. (Trumpai apie taikos Berlyno konferencijas. Pranešėjas perskaito tekstą, kuriame sakoma: kaip amerikonai gamina ginklus, koks ten yra baisus gyvenimas?

Imperialistai jau puola, o rusai, žinoma, lydo sviestą, globoja vargšus ir visiems gerai išmoka atlyginimus, tad  palaikydami Maskvos taikingąją politiką ir smerkdami karo padegėjus, balsuojame. Tada dalyviams reikdavo tik pakelti rankutes. Turėdavo būti dauguma – už  pasmerkimą kapitalistų, dėl įdomumo, reikėdavo keliems susilaikyti ir bent vienam kitam – balsuoti prieš. Taip gimdavo Europos dvasininkų taikos rezoliucijos). Turint omenyje, kokias pastangas dėjo Rektorius už seminarijos kokybę ir kiekybę, jo dalyvavimą šitoje komedijoje reikia suprasti ir atleisti, kad kitaip jis būtų tiek nenuveikęs Bažnyčiai. Tačiau kai dar keli Lietuvos kunigai irgi važiuodavo, negali būti jokio pasiteisinimo. (Tiesa, kai kam buvo lengviau tapti vyskupais arba ateiti į seminariją dėstytojo pareigoms).

Rektorius buvo puikus administratorius ir strategas, draugiškas su bendradarbiais, bet turėjęs saugotis povandeninių uolų ir savųjų tarpe. Be abejo, jam buvo sunkus smūgis, Bažnyčiai pasiekus laisvę, gauti atleidimo iš Rektoriaus pareigų raštą. Jis tepasakė: „istorija įvertins viską“. Kaip pasakoja jo sesuo ir velionio artimieji, dar sunkiau jam buvo matyti, kai jis tiek padaręs sunkiais metais, o esant laisvai Lietuvai, turint visas galimybes, seminarijos dvasinis lygis pradėjo kristi… Paplito visokios apkalbos. Pradžioje keitėsi rektoriai. O talentingas administratorius, patyręs pedagogas, tėviškos širdies kunigas V. Butkus turėjo pasilikti nuošalyje ir sielvarte stebėti, kaip griaunamas jo ilgametis sielos kūrinys – Kauno Kunigų Seminarija.

1992 m. vasarą, prieš išvykdamas į Romą, aš sutikau seminarijoje prof. V. Butkų, kuris įsivedė mane į kambarėlį ir davė patarimų: „Būtinai studijuok civilinę ir bažnytinę teisę, tau pravers. Tad stok į Laterano universitetą“… Išsitarė, kas man trukdė išvažiuoti į Romą studijuoti. (… ir tas, už kurį rinkau parašus, kad išleistų iš kalėjimo. Pagrinde man visas sudarytas kliūtis pašalino  tik kardinolas Vincentas Sladkevičius. Iki mirties esu dėkingas didžios dvasios, tikėjimo ir meilės Ganytojui).

O Rektorius džiaugėsi, kad jeigu aš tarybiniais metais, nesutikęs bendradarbiauti su KGB,  buvau tada neišleistas, tai dabar savo vis vien pasiekiau, po remontų, po daugybės darbų išvykstu mokytis. Tai buvo mano paskutinis Kauno kunigų Seminarijoje susitikimas – atsisveikinimas su profesoriumi V. Butkumi. Rašau ir tebejaučiu ilgesį. Kunigo profesoriaus Viktoro Butkaus  gyvenimas buvo sudėtingas, nes politinė sistema  buvo žiauri. Jis mylėjo Bažnyčią ir būdamas gudrus diplomatas, sugebėjo išlaviruoti, mokant seminaristus sentire cum Ecclesia–  jausti su Bažnyčia. Mes jo bijojome, bet gerbėme ir mylėjome.

Geras dėstytojas, gabus kalbininkas, puikus oratorius (girdėdavome kas sekmadienį jo pamokslus Kauno Arkikatedroje), fundamentinės ir moralinės teologijos specialistas. Parašęs moralinės teologijos vadovėlius pagal Laterano universiteto programą, dėstė naujoviškai ir gyvenimiškai. Vėliau daug prisidėjęs prie Filosofijos ir Teologijos fakulteto atkūrimo Vytauto Didžiojo Universitete. Ir tris metus buvęs jo dekanu. Priklausė VDU senatui.

Kunigo Viktoro siela, pavargusi nuo streso, neteisybės ir nuo šėtono kėslų, ištikus širdies infarktui, 1993 metų liepos 15 d. iškeliavo pas vyriausią Kunigą Kristų. Vynuogyno šeimininkas pasikvietė savo ištikimąjį tarną, dar jėgų brandume, sulaukus tik 70 metų amžiaus. Galima sakyti: beveik išvakarėse Popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimo į Lietuvą. Teisingai kanauninkas Algimantas Kajackas nekrologe sakė: “šiandien jau aišku, kad kun. Viktoras Butkus tais sunkiais Lietuvos Bažnyčiai laikais  buvo asmenybė”. Kunigo Rektoriaus V. Butkaus, kaip ir kiekvieno žmogaus, knyga jau seniai užversta. Tegul būna visų mūsų gyvenimo knygos parašyti prasmingi lapai…

Dėl knygos

Aš stengiaus panagrinėti Rektoriaus V. Butkaus gyvenimo aplinkybes, jo poziciją, taktiką, sprendimus objektyviai, žiūrint iš to laiko sąlygų. Jeigu būčiau kažkiek pagrąžinęs ar nesupratęs kai ko, tai jūs parašykite, kurie pažinojote Rektorių, mokėtės tais laikais. Visada tebūnie svarbiausia TIESA. Liūdnoka, kad lig šiol nėra išleistos nei vienos knygos apie kunigo V. Butkaus didingą gyvenimą, o gal ir tragišką likimą. Skubiai atsiliepkite, nes nagrinėjant šio kunigo gyvenimą, mes drauge pažvelgsime ir į dabarties problemas.

Pamąstymui atskleisiu tik mažytę saują faktelių. Kai mons. A Svarinskas netoli Ukmergės partizanų parke aukoja šv Mišias, tai artimų parapijų jauni kunigai niekada nedalyvauja jose. Ir buvę kovotojai, turintys realią valdžią, jų neparagina. O tie kunigėliai, kurie nesidomi Bažnyčios gyvenimu, nesirūpina ir nepuoselėja tautinių tradicijų, ypač susijusių su rezistencija, jaučiasi gana tvirtai ir dažnokai tokie daro karjerą. XXI a. žmonės turėjo ginti, vargti, kad nebūtų sugriautas garsiausio Lietuvos knygnešio A Sederevičiaus autentiškas namas ir trobesiai Sudarge. (Virš metų pylėsi straipsniai apie Sudargo kleboniją). Dar daugiau, prorusiškos partijos kūrėja Šiluvos bažnyčioje gauna padėką, o nacionalinė relikvija  – A. Svarinskas ne visada gali kalbėti viešai ar net koncelebruoti šv. Mišias.

Ar gerbiami kunigai už ištikimybę Bažnyčiai, Popiežiui? Kiek turėjau aš Panevėžyje vargo, kol gavau leidimą statyti Rūpintojėlio šventovę Popiežiaus garbei – Santarvės rūmus (t.y. bažnyčią su biblioteka, muziejiniais kampeliais) ir priešingai, kaip lengvai verčiasi kunigai jau net su dvarais… Slegia sielvartas,  nes taip Bažnyčia praranda žavesį šių dienų visuomenėje. O jeigu Rektorius V. Butkus būtų tapęs vyskupu, tikrai, kankiniai kunigai nebūtų buvę nutildyti arba išvaryti iš Bažnyčios?

Kodėl inteligentija tyli, ar  nesupranta ar pavargo? Kova tęsiasi. Sovietinio saugumo Lietuvoje buvęs viršininkas generolas Eduardas Eismuntas, kuris vykdė tautos fizinį ir dvasinį genocidą, sugrįžęs iš Maskvos į Lietuvą, laisvai sėdi Vilniuje. Ne, jis nesėdi. Vladimiras Putinas pasakė tiesą: „Buvusių saugumiečių nėra“. Tai parodė kad ir „Banko Snoro“ apvogimas, kai atitinkamos valstybės institucijos beveik nieko nedirba. Taigi ir šiandien yra kontroliuojamos visos Lietuvos valstybės sritys, kad eiliniam piliečiui būtų kuo sunkiau gyventi.

O piliečiai, nusivylę laisve, neskubės jos ginti.  Skubėkime, kol nevėlu įtvirtinti Nepriklausomybę, išvalant valstybės ir visuomenės institucijas nuo svetimųjų elementų. Mes privalome ne tik  melstis, bet ir atsakyti į didįjį kodėl? Išspręsti lygtį su daugeliu nežinomųjų, bet visada vienybėje su Kristumi, kad Bažnyčia atsinaujintų ir jos palaima atgaivintų varganą mūsų šalelę.

P. s.

Medžiagą (parašytus atsiminimus, laiškus) apie Rektorių V. Butkų siųskite šiuo adresu: korespondentei poniai Aušrai Garnienei: tel. 8 684 79 102; el.paštas ausra.gar@gmail.com. Knygos redakcinei kolegijai taip pat priklauso ir Rektorių pažinoję Laimis Benys, Gražina Jankutė.

Taip pat pagalvokite, ypač Rektoriaus V. Butkaus auklėti kunigai, apie lėšas. Šiuo metu negalime pasakyti, kiek tiksliai kainuos knygos išleidimas? Aukas galite perduoti kunigui R Pukeniui.  Informacija:  Kunigas Robertas Pukenis, K Baršausko 70-17, LT – 51438, Kaunas rev.pukenis@takas.lt, tel 864024480. Išleistos knygos gale atsiskaitysime, surašydami visų aukojusių pavardes ir paaukotą sumą,  o kas nenorės, tai parašysime N asmenų tokia ir tokia suma. Tai reikalinga dėl skaidrumo.

Nuotraukose: kunigas Robertas Pukenis, šio straipsnio autorius, bei kunigas prof. Viktoras Butkus.

2012.05.12


Prisijunkite prie diskusijos