Kūno kultūra: butaforija ar rimtas darbas


Print

Metu iššūkį tiems, kurie įnirtingai tikina, kad darbas vyksta puikiai, moderniai, pagal naująsias ugdymo programų rekomendacijas, kad saugo mokinių sveikatą, ją stiprina.

Be to, ir daugybę kitų pateisinimų galima išgirsti iš šios srities mokytojų, kurie realiai ilsisi, nes už juos ugdymo turinio darbą stiprinant mokinių sveikatą atlieka arba treneriai, arba privatūs sporto klubai. Mokytojams dažnai lieka tik prisiimti garbę, prieš tai suformavus iš pajėgių, ne dėl jų pamokų kokybės, mokyklos komandą ir sutvarkius paraiškas įvairioms varžyboms rajonuose, juos ten nulydėti…

Štai tokia realybė, drąsiai, atsakingai teigiu, kad yra TOKIA, todėl formuojama kūno kultūros ir sveikatos ugdymo beraščių karta.

Kodėl taip aštriai sakau? Paprastai, aiškiai, konstatuoju: dar kartą, kas abejojate, tiesiog pažvelkite į bet kurios mokyklos ar sveikatos biuro ataskaitas apie mokinių sveikatą. Sveikatos mokiniai praktiškai NETURI. Kalbu apie ko gero trečdalį vaikų nesismulkindamas detalėse. Ji kasmet blogėja. Ypač tai pastebima regėjimo ir daugelyje kitų diagnozuotų ligų, susijusių su neinfekcinėmis ligomis.

Klausimas panašus, kaip ir neseniai rašytame straipsnyje “Ne tavo daržas, ne tavo pupos”. Kodėl vaikai, paaugliai, jaunuoliai tokie “vėjo papučiami”? Esu giliai įsitikinęs, kad dirbama ne nuo to galo ir tikrai remiamės pasenusia įdinga praktika, požiūriu bei suvokimu, kaip ugdoma fizinė sveikata kūno kultūros pamokose.

O tie, kurie supranta – “nustėrsta”. Ir neatsveria žemos kompetencijos pseudo specialistams ir suformuotai “madingai” beverčių vertybių, tokių kaip sėdėjimas prie kompiuterio, maigymas tarsi parkinsonikams mobiliųjų telefonų klavišus sms žinutėms siuntinėti ir esantiems žaidimams tuose telefonuose žaisti. 

Būtina pradėti iš esmės nuo vaikų darželių. Kodėl? Todėl, kad ikimokyklinukai tebeturi natūralų judėjimo poreikį. Tačiau dėl išvirkščio ugdymo programų, dėl išvirkščio vertybių supratimo ar  prioriteto vaikai natūraliai, ir tikrai ne dėl savo kaltės, kardinaliai blokuojami judėjimo kontekste.

Brukamos, kišamos visokiausios programos, bet tik ne judėjimo skatinimas.

Tie, ikimokyklinių ugdymo institucijų vadovai, tie pradinių klasių ugdymo vadovai dažniausiai, drąsiai sakau, daugelis patys neturi arba turi mažas kompetencijas judėjimo įgūdžiams formuoti tiems, kurie dabar lanko jų vadovaujamas minėtas ugdymo institucijas.

Dėl to užsidengdami ir nukreipia dėmesį į kitas programas. Suprantu, kad reikia ir muzikos, ir dailės. Tačiau būtina suvokti, kad tik nuolat puoselėjant prigimtines vaiko savybes – JUDĖJIMĄ, labiau seksis ir kitos sritys, nes tik judant į organizmą patenka daugiau deguonies, kuris per smegenis aktyvios kraujotakos dėka mobilizuoja mokomųjų dalykų išmokimo lygį bei kokybę.

Kad būtų aiškiau, pateiksiu elementarų pavyzdį. Vanduo užvirs greičiau, kai ugnis aktyviau dega, įpilkite užvirintą vandenį į termosą ir sutaupysite laiko bei lėšų dienos metu kavai užsiplikyti…

Pridėkime dar ir tokius pseudo specialistus, kurie, sakykim, reikalauja pagroti ar nubėgti ugdytinius siekiant rezultato, o patys net nesugeba parodyti, kaip to rezultato galima tiems ugdytiniams geriau pasiekti. Ugdytiniai, jeigu ir išdrįsta paklausti, tai atsakymai dažniausiai būna tokie: patys turit žinoti, juk sakėm, kad pperskaitytumėt vadovėlį, kur parašyta…

Ar čia toks “prioritetas” tokiems dalykams dangstyti, kad tik plačiai nepasklistų informacija, galimai sumenkinsianti institucijos reitingą? Ar tik ne dėl to paskui ir atsiranda gyvų fakelų deginimas “ugdant” tokiame kontekste dabartinį jaunimą?

Gyvą fakelą, turiu omenyje, kai buvo apipiltas degiu skysčiu jaunuolis ir padegtas. Tai vyko viename iš rajonų vieno vakaro, teisingiau sakant, nakties metu. Ar tai – ne totali garbingo sportinio ar etikos elgesių ugdymo spragos, susijusios su kūno kultūra, sportu Fair play kontekste. Galiausiai – ar tai ne spraga gyvenimo įgūdžių formavimo savigynos mokymo srityje, kurios, beje, rekomenduojamos ir galimos įtraukti į metinius kūno kultūros ugdymo turinio planus kaip tik norit: AI-KI-DO, DZIU-DO, KA-RA-TE ar kitokiais savigynos išraiškos būdais.

Kiekvienoje paminėtoje formuojami kovos meno gebėjimai yra aiškai nubrėžti ir iš pat pradžių prioritetu tampančiu asmenybių brandos išraiškomis, kad išmokti gebėjimai naudojami tik apsiginti nuo niekadėjų. To tiesiog mokyklų kūno kultūros pamokose nėra.

Šį bei tą pateikęs pamąstymui dar sykį klausiu: kaip tėvams, vaikams suprasti, ar kūno kultūros pamokos mokyklose vertos vaikų gaišimo ir valstybės lėšų? Ogi paprastai:

1. Patikrinkite metų pradžioje ir metų pabaigoje ne tik mokinių fizinių rezultatų pokyčius, kurie, beje, savaime, netgi be jokių kūno kultūros mokytojų šiek tiek pagerėja testuojant mokslo metų pradžioj ir pabaigoi, be pseudo mokytojų “indėlio”, nes bręstatant ir taip rezultatai truputėlį gerėja, nes fizinė jega didėja…

2. Atlikite ir teorinių žinių patikrinimą, kuris realiai atspindės mokytojų kompetencijų spektrą motyvuotai paaiškinti, kam vieni ar kiti epizodiškai atliekami Eurofito testavimai reikalingi, ką jie atspindi, kokia iš jų nauda ateityje, gyvenimo eigoje, o ne dažniausiai iš metų į metus perrašinėjami metiniai ugdymo planai pakeičiant tik mokslo metus, kuriuos lengva ranka tvirtina mokyklų ar darželių vadovybė dėl srities neišmanymo arba per didelio beprasmio popierizmo, arba dėl nenoro įsivelti į konfliktą su tais, kurie nežino, nemoka ir nenori keistis, nes alga vis tiek liks tokia pat, o vaikai realiai visada lieka tikrai ne pirmame plane, juos ,,ugdant“ pagal XXI amžiaus technologijas.

Ar mokytojai žino TRX virves, ultra slide lentas, bosu kamuolius, ar yra įvaldę polar laikrodžiuose esančias programas, ar apie tai bent užsiminė mokiniams, ar siūlė alternatyvius, pačių sukurtus pratimų kompleksus, jei neturi tokio inventoriaus…

Dabar daugelyje kūno kultūros pamokų jau ko ne pusę amžiaus trunkančiame “ugdyme” liepiama žaisti kvadratą, atlikti estafetes, beprasmiškai be eilės parengiamųjų pamokų spontaniškai bėgti įvairius nuotolius, šokti į tolį, mesti kamuoliuką ir t.t… Vyksta butaforinis fizinis ugdymas, ir visiems tarsi gerai, o tiems, kam nėra gerai, tiesiog liepiama tylėti…

Štai tokios yra realijos kūno kultūros ir judėjimo srityje. Tai – masiniai reiškiniai…

Jei manote, kad fantazuoju, tiesiog pasikalbėkite dažniau su vaikais, tėvais, mokytojais, ir pamatysite, kad susirgimai neinfekcinėmis ligomis, bet susijusiomis su fizinės sveikatos būkle, prasideda dažniausiai priešmokyklinėse grupėse ir progresuoja pradinėse bei 5-7 klasėse, kurios visiškai susiformuoja ydų kontekste ir dažniausiai “išlenda” tik dėl judėjimo pseudo kokybės, o tik retais atvejais dėl kitų, kad ir genetikos (paveldimumo) dalykų.

Štai dėl to ir turime problemų su sveikatos sektoriaus finansais. Štai dėl to visuomenei pseudo kūno kultūros ir sveikatos ugdymo veikla tarsi norma sėdėti ant suoliukų, nes yra atleidimas nuo kūno kultūros. Ar tai normalu XXI amžiuje, nes pamokos neįdomios todėl, kad nemokoma dalykų, kurių reikės ateityje judėjimo kontekste, nėra motyvacijos, jei norite – protingos mados bei tikrų vertybių formavimo…

Vyriausybė ir Seimas pirmuosius žingsius iki 2020 metų tautos judėjimo mobilizavimo link programą jau suformavo. Strategija yra, tik egzistuoja klausimas, kada ji realiai ims dominuoti, sulaužiusi ydingą praktiką rajonuose tiek kūno kultūros pamokų metu, tiek ikimokyklinėse institucijose?

Mokslo metų pabaigoje, esu tikras, kad protingi, inovatyvūs, save gerbiantys ir orūs vadovai supras, kad būtinas atsisakymas stagnaciškų ugdymo planų tvirtinimo, kurie realiai niekur neveda…

Pabaigai pateiksiu klasikinę patarlę: bijai vilko, neik į mišką…

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Biomedicinos mokslų magistras, visuomenės sveikatos ugdytojas  Andrius Kaveckas.

2012.06.02


Prisijunkite prie diskusijos