Kuo kvėpuojame?


Print

Oras kaip ir vanduo būtinas kiekvieno iš mūsų egzistencijai.

Kuo daugiau judame, tuo daugiau suvartojame deguonies, jeigu oras švarus, o jeigu – užterštas, vadinasi, “pakrauname” į plaučius šlakų: cinko, kadmio, arseno ir kt…

Apie aukšto meistriškumo sportininkų kvėpavimo ypatumus galima pasakoti itin daug kaip apie tam tikrus fenomenus. Juk jie laikas nuo laiko specialiai treniruojasi netgi aukštikalnėse, kur oras retesnis, tačiau žymiai švaresnis, ir plaučiai išsivalo, taigi pasiekiama kitų, sudėtingesnių tikslų pasiekiama.

Tokios treniruotės būtinos. Organizmui adaptuojantis ekstremaliomis sąlygomis, sudėtingų treniruočių planavimo mikro ir makro ciklų metu, vėliau, grįžus į normalias sąlygas, varžybose gerinami net olimpiniai rekordai…

O kaip yra mums, paprastesniems mirtingiesiems, kurie tiesiog kvėpuoja, o gyvenimo tikslai suformuojami visai kitokiems “olimpiniams” siekiams.

Matyt, bet kuriuo atveju tikslas visų yra vienas: kvėpuoti kiek įmanoma švaresniu oru, kad išvengtume ligų, nes tai tiesiogiai susiję ne tik su plaučių, bet ir inkstų, širdies, kepenų pilnavertėms funkcijoms.   

Dėl to, ko gero, viena iš pagrindinių temų ir yra per daug Planetoje “suslėgtas” oras, kuris lemia vis didesnį kiekį aplinkos krizių, o ateityje, numatoma, kad krizės viena kitą sustiprins neigiamu poveikiu žmonijos sveikatai, kuri jau ir taip šlubuoja.

Teršimas yra akivaizdus pavyzdys – mes neturime tiek “augančio” maisto, arba nesurandame tiek gėlo vandens, kad jo normaliai pakaktų kiekvienam Planetos gyventojui. Pakeisti gyvenimo būdą, kuris mažiau kenkia Žemei dėl vis didėjančio šiukšlių kiekio, nėra lengva, tačiau labai svarbu bent pamėginti keistis vartojant produktų mažiau ir taip sumažinti vis didėjančią sveikatos grėsmę.

Mažindami besaikį maisto vartojimą ir kvėpavimą užterštu oru galime pasiekti išvykstant į mažiau uzurpuotas, mažiau urbanizmu persmelktas vietoves. Matyt, daugelis iš mūsų svečiavosi Nidoje, Juodkrantėje, Trakuose, Druskininkuose, Birštone, Plateliuose, Labanoro girioje, o grįždami jautėmės tarsi turį naujus, stipresnius, atsigavusius plaučius.

Juk visiems žinoma, kad sunkiosios dalelės, kuriomis kvėpuojame nuolatos (netgi mažose mūsų namų ar butų virtuvėse su bloga ventiliacija), prisikvėpuojame tiek pat teršalų, kiek ir nuolat judant (bėgiojant, slidinėjant, kilnojant svorius) greta greitkelių įrengtose “sveikatingumo zonose”.

Aktualu žinoti, kad mankštintis būtina anksti ryte, kol nėra sukilusios dulkės, jei jau visai nėra kitos išeities. Paprastas rekomendavimas: suraskite laiko ir galimybių bent savaitgaliui išvykti iš miestų į pamiškę ar miškelį, pajudėti savo malonumui bent puskilometrio atstumu nuo greitkelio ar kelio. Tokiu būdu išvengsite nematomo priešo – sunkiųjų dulkių, kurios nepastebimai nusėda ant žaliųjų plotų.

Pastovus, nuolatinis išvykimas į tikruosius žaliuosius plotus, kuriuose nėra urbanizmo, lemia geresnę bei ilgesnę gyvenimo kokybę.

Paskaičiuota, kad net apie devynetą metų sutrumpiname savo gyvenimą nuolat būdami sunkiųjų dalelių prisotintose erdvėse. Pridėkime vėžinius susirgimus, susijusius su kvėpavimo ligomis, kurias iššaukia sunkiosios dalelės, sklandančios ore dėl užterštų erdvių (nes nebėra “mados” laistyti gatvių vasarą), ir pamatysite, kad išvykos į tikrąją gamtą prideda sveikatos ir energijos su dideliu kaupu.

Fiziškai aktyviems, besimankštinantiems dienomis, matyt, bus paskata pasamprotauti, kodėl, pavyzdžiui, Pasaulio megapoliuose gyvenantys ir judantys dažnai nešioja burnos bei nosies raiščius. Tokie raiščiai nešiojami ne šiaip sau. Pas mus tokie plaučius saugantys raiščiai dar nėra madingi ir, matyt, artimiausiu metu dar netaps madingi.

Išvada: mankštinkitės anksti rytais, o savaitgaliais išvykite į gamtą, ir maždaug dešimtmetį gyvensite kokybiškiau, sveikiau, linksmiau.

Straipsnio autorius Andrius Kaveckas yra visuomenės sveikatos ugdytojas, biomedicinos mokslų magistras.

2012.07.14 


Prisijunkite prie diskusijos