Kuo panašūs valdžios rinkimai Kazachstane ir Lietuvoje?


Print

Prasidėjo trečioji darbo savaitė naujai išrinktam ir jau inauguruotam Kazachstano Respublikos prezidentui Nursultanui Nazarbajevui. Prasidėjo darbingai ir… tiek.

Kaip praneša oficiali Kazachstano Prezidentūros interneto svetainė, balandžio 11 dieną N. Nazarbajevas visą dieną neturėjo kada rankų sudėti – bemaž 20 pranešimų spaudai per vieną dieną apie naujai paskiriamus ministrus ir kitus darbus, vis dar plaukiančius įvairių šalių vadovų sveikinimus su pergale rinkimuose ir pan.

Praėjus savaitei po rinkimų bent jau viešai nematyti Kazachstane jokių neramumų, piketų ir kitų protestų dėl galimai neteisingų rinkimų ir „netinkamo“ šalies vadovo išrinkimo. Ramu. Beveik kaip Lietuvoje po rinkimų.

Tačiau dar balandžio 4 dieną (iš karto po rinkimų), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojai paskelbė, kad nors rinkimai buvo puikiai techniškai oganizuoti, tačiau trūko konkurencingų opozicijos kandidatų ir aktyvių politinių diskusijų. ESBO stebėtojų nuomone, tikroji demokratija dar tik pakeliui į Kazachstaną. Kadangi Lietuva ne tik priklauso ESBO, bet ir šiuo metu pirmininkauja šiai organizacijai, todėl ESBO ir mūsų šalies pozicija iš esmės turėtų būti tokios pačios.

Prisipažinsiu, kad šiemet man labai pasisekė ir teko stebėti pasirengimą Kazachstano Prezidento rinkimams Karagandos apskrityje, kurioje gyvena ir gana gausi lietuvių bendruomenė. Kiek palaukęs rinkimų rezultatų ir oficialių bei kitokių vertinimų nutariau pateikti ir savo versiją apie demokratiją bei rinkimus Kazachstane.

Būsiu subjektyvus. Nes, manau, kad neįmanoma būti objektyviu ir taip kalbėti apie šalį, kurioje negyvenai nė vienos dienos ir lankeisi vos keletą kartų, o pagrindiniai informacijos šaltiniai – žiniasklaida ir kelios dešimtys žmonių, kuriuos teko pažinti per keletą metų. Dar yra kultūriniai ir kiti šalių skirtumai. Visgi pabandysiu lyginti rinkimus mūsų šalyje ir Kazachstane. Tam turiu labai svarių priežasčių.

Visų pirma, dėl to, kad ir Lietuvoje kol kas labai dažnai priekaištaujama, kad dar anksti kalbėti apie tikrai demokratiškus ir bent jau „techniškai“ nepriekaištingai organizuotus rinkimus.

Prisimindamas 2009-ųjų metų Prezidento rinkimus Lietuvoje, nemažai galvojau apie jų rezultatus – jau pirmajame ture Dalia Grybauskaitė surinko bemaž 68,21 procentą balsų iš į rinkimus atėjusių beveik 52 procentų rinkėjų. Nors buvo dar bent 5 kandidatai, bet beveik 12 procentų balsų surinkęs Algirdas Butkevičius ar 0,66 procento rinkėjų simpatijų gavęs Česlovas Jezerskas neturėjo jokių šansų. Panašiai buvo ir Kazachstane, tik ten už N. Nazarbajevą balsavo 9 iš dešimties rinkėjų.

Dar galima prisiminti ir kai kurias viešas kalbas apie mūsų kandidatų į Prezidentus ambicijas – A. Butkevičius kukliai užsiminė apie jo beveik priverstinį dalyvavimą rinkimuose, nes taip liepė partija, o Č. Jezerskas su savo programa (pavyzdžiui, vėl svarstyti galimybę grąžinti mirties bausmę) atrodė tiesiog beviltiškai. Ir nors visi kandidatai galėjo skleisti savo idėjas ir mintis, deja, šansai buvo akivaizdžiai nelygūs. Kai kurie politologai net kalbėjo, kad turėdama Europos komisarės postą ir detalią informaciją apie šalies finansus, D. Grybauskaitė galėjo nuolat kritikuodama nepopuliarią G. Kirkilo Vyriausybę sėkmingai sau krautis politinį kaptalą. Deja, kiti kandidatai neturėjo tokių galingų ir įtakingų postų, tad jiems lyg ir sunkiau buvo. Tačiau vien dėl to niekas rinkimų rezultatų neginčijo.

Grįškime prie Kazachstano. Šioje šalyje rinkimų metų teko, deja, lankytis tik vienoje apskrityje. Tačiau turėjau galimybę skaityti spaudą, stebėti televizijos programas. Ir ne tik valstybinės televizijos, bet ir internete platinamą produkciją. Akivaizdu, kad Prezidento N. Nazarbajevo pareiškimas apie tai, jog jis nevykdys jokios aktyvios rinkimų kampanijos, nes jis dirba svarbius darbus ir taip, turėjo daug prasmės ir logikos. Kam dar papildomai reklamuotis, jei ir taip kasdien spauda ir kita žiniasklaida nušviečia Prezidento veiklą? Kokios dar reklamos reikia? Tuo tarpu taip vadinami alternatyvūs kandidatai (daugybė mano kalbintų rinkėjų net jų tikslių pavardžių nežinojo) buvo beveik taip pat beviltiški kaip ir Lietuvos 2009 metų rinkimuose dalyvavusieji.

Daugelis juos tiesiog vadino pagal jų veiklos sritis – patriotas, komunistas ir ekologas. Klausiau jų kalbų – ekologas daugelyje rinkimų sakėsi dalyvaujantis tik todėl, kad nori atkreipti visuomenės dėmesį į ekologijos problemas, komunistas išsiskiria karate meistriškumu ir komunistinėmis vertybėmis, o gana ryškus patriotas savaime beveik pasmerktas pralaimėjimui daugiatautėje, įvairių kultūrų bei tikėjimų gausioje Kazachstano žemėje. Ir net 5 metų laiko jiems neužtektų apvažiuoti visą Kazachataną ir susitikti su tiek žmonių, kiek tai galėjo padaryti per savo ilgą politinę karjerą N. Nazarbajevas. Jokių šansų. Reikės dar ne vienerių metų, kad mokyklose, universitetuose, gamyklose ir kitose vietose kabantys dabartinio šalies vadovo portretai, citatos ir kiti atributai galėtų sulaukti bent kiek artimesnio politnio konkurento.

Todėl kai balandžio 2-4 dienomis teko lankytis rinkimų apylinkėse ir kalbėtis su žmonėmis bei stebėti rinkimų procedūras, man jau nekilo jokių abejonių, kad lyderis aiškus dar net neprasidėjus balsavimui. Todėl N. Nazarbajevas tapo ne tik rinkimų nugalėtoju, bet ir daugelio rinkėjų pasirinktu šalies vystymosi keliu – ekonominis ir politinis stabilumas, kuris žymiai vertingesnis už politinę sumaištį. Daugeliui kazachų siaubą kelia kaimyninėje Kirgizijoje „didesnei demokratijai sukurti“ sukelta revoliucija ir dabartinė suirutė. O kur dar prisiminimai apie pilietinį karą kaimyniniame Tadžikistane? O jei dar pažiūrėtume į demokratijos ir pilietinių laisvių tik užuomazgas turintį Turkmėnistaną, tai Kazachstanas apskritai atrodo kaip demokratijos lopšys.

Todėl man didžiausiu klausimu išlieka, kodėl Kazachstane trūksta rimtos politinės alternatyvos jau daugiau nei 20 metų šaliai vadovaujančiam Prezidentui N. Nazarbajevui? Gal situaciją pakeistų daugiau laisvių turinti spauda ir mažiau galių turinti Prezidento institucija? Gal. Tačiau ar tai garantuoja ir naujos kokybės demokratiją, ir sėkmingą šalies ekonominį vystymąsi? Gal ir taip. O gal ir ne.

Todėl pasinaudodamas lietuviška patirtimi, galiu gerokai suabejoti ir kai kuriomis pseudo vertybėmis. Štai visiškai laisva Lietuvos spauda vis dažniau vadinama oligarchams ir verslui ar politikams tarnaujančia tarnaite. Apie tai kalbėjo net Dalia Grybauskaitė. O kur dar rinkėjų balsų pirkimas? O masiniai rinkėjų vežimai savivaldos rinkimuose balsuoti išankstinio balsavimo būdu? O kur balsų pirkimai? O kur klastojimai? O kiti „techniniai“ ir kitokie pažeidimai? O kaip gali būti paaiškinama dabartinė didžiosios dalies valdančiųjų (išimtis tik Arūnas Valinskas) politikų baimė nors kiek aštriau pakritikuoti šalies vadovą? Iš kur tai? Jaučiu, kad ne iš demokratijos nuostatų.

Todėl akivaizdus faktas, kad vidinės žmonių baimės, neužtikrintumas dėl šalies ekonominės ateities ir susitaikymas su kai kuriais demokratijos trūkumais lemia didelės dalies rinkėjų norą turėti tvirtos rankos šalies vadovą. Panašu, kad tai jau beveik 20 metų vyksta Kazachstane. Panašu, kad ir Lietuvoje nuo 2009 metų stirpėja panašios tendencijos.

Todėl sutikdamas su ESBO rekomendacijomis Kazachstanui, labai norėčiau, kad ir Lietuvai jie kada nors pasakytų tą patį: „Palyginus su praėjusiais Prezidento rinkimais, žiniasklaida pateikė labiau subalansuotą informaciją naujienų laidose apie kandidatų veiklą, tačiau ne naujienų laidose praktiškai nebuvo jokių analitinių programų, skirtų rinkimams, kas labai trukdė rinkėjams priimti sąmoningą ir žiniomis pagrįstą sprendimą.“

Ir man norisi labiau sąmoningų rinkėjų. Ir pilietiškų. Ir tokių, kurie ateina rinkti valdžią ir nepamiršta jos kontroliuoti.

P.S. Kadangi galimybę keletą dienų stebėti rinkimus Kazachstane suteikė šios šalies ambasada Lietuvoje, o nuolat lydėjo po rinkimų apylinkes ir padėjo aplankyti daugybę vietų Karagandoje įsikūrusios lietuvių bendruomenės „Lituanica“ pirmininkas Vitalijus Tvarijonas, todėl noriu jiems viešai padėkoti už šią galimybę.

Nuotraukoje: komentaro autorius Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

www.dainius.org

2011.04.16


Prisijunkite prie diskusijos