Kur mano batalionas, ministre?


Print

Negaliu daugiau tylėti, na ir miegu labai jau  neramiai, nors ir pasiklausęs KA ministro Juozo Olekos raminimų.

Praėjo jau dvidešimt  ketveri metai, kai buvo pradėta kurti Lietuvos kariuomenė. Dalyvavau ir prisidėjau ją kuriant bei puoselėjant, regėjau jos „aukso“ amžių, matau ir dabartinį nuopuolį. Dar prieš įstojant į NATO buvome ją sukūrę pakankamai galingą ir pagal tuometinius laikus gan gerai ginkluotą. Dar tada joje tarnavo dvigubai daugiau karių, nei turime jų šiandien.

Buvome numatę ir turėjome galimybes suduoti ypač skaudų smūgį galimam priešui, per kelių savaičių laikotarpį galėjome sunaikinti per 2 tūkstančius priešo šarvuotos technikos vienetų, per 100 lėktuvų ir malūnsparnių bei išvesti iš rikiuotės per 100.000 priešo karių. Tai buvo 2002-2003 metais.

Liūdna šiandien žiūrėti į Lietuvos kariuomenę, kuri savo klestėjimo metus pasiekė 2003 metų pabaigoje, kai jai vadovavo ministras Česlovas Stankevičius ir kariuomenės vadu buvo gen. ltn. Jonas Kronkaitis.

Turime savo nacionalinę kariuomenę, kuri yra sudėtinė NATO pajėgų dalis ir kuri turi vykdyti savo įsipareigojimus šiai organizacijai, t.y. prisidėti prie tarptautinių jos vykdomų operacijų, nes tai ne tik padeda stiprinti pasaulinę taiką, bet kartu ir yra nepamainoma mokymo bazė mūsų kariams.

Nepatinka man įvykdyta „transformacija“ Lietuvos kariuomenėje, nepatinka ir pastarųjų kelerių metų pirkiniai, trys transporto lėktuvai Spartan, keliasdešimt sunkvežimių Isuzu, pakrančių apsaugos laivai, vandens gėlinimo dykumose įranga ir kt.

Tai aš vadinu nauju kariniu šlamštu, be kurio mūsų valstybė galėtų apsieiti dar kokį dešimtmetį. Tam buvo išleista apie vieną milijardą litų, įskaitant ir kelių pastarųjų metų kariniams įsigijimams skirtas lėšas. Manau, kad už šiuos įsigijimus turėtų atsakyti buvę KA ministrai socialdemokratai Gediminas Kirkilas ir Juozas Oleka, taip pat jų atsakomybė yra ir dabartinė Lietuvos kariuomenės būsena po „transformacijos“,  kai didžiąją jos dalį sudaro karininkai ir puskarininkiai (85 procentai), katastrofiškai trūksta eilinių (nėra lėšų jiems samdyti), nesuformuoti batalionai (tik 30-40 proc. karių), didelė dalis kovinių batalionų išformuota. 2003 metais buvę per 60-imt prieštankinių būrių išformuoti ir nuginkluoti, per 30-imt labai gerai parengtų žvalgybos būrių išformuoti. 

2009-2013 metais buvo atgaivinti kai kurie daliniai. Tačiau pasaulinės krizės akivaizdoje KA ministrei Rasai Juknevičienei pinigų dėl lėšų stokos užteko tik apmokėti Juozo Olekos padarytas skolas 2005-2009 metais. Rezervui ruošti pinigų jau nebeliko.

Visuomenei ir politikams turėtų būti visiškai aišku, kad toliau eiti nėra kur. Gaila žiūrėti į KA ministrą Juozą Oleką, kuris vėl samprotauja, kad šiandien Lietuvos kariuomenei reikia tik trijų sraigtasparnių, kuriems ir 300 mln. litų gal bus per mažai, nes nebus kam traukti iš Baltijos jūros numuštų priešų pilotų. O kas gins Lietuvos karius ir kur mano batalionas, ministre, niekas negali pasakyti. Kur prieštankinė ir priešlėktuvinė karių apsauga, kur bent 10-15 kovinių komplektų šaudmenų batalionui atsarga, kur jie padėti ir kur man juos paimti paskelbus mobilizaciją. Kur pakrančių torpedinė baterija, gal bent dalį jos įsigijimo galėtų kompensuoti Prancūzijos vyriausybė, nes Rusijai desantinius laivus juk stato.

Ši pakrančių baterija ir reikalinga skandinti būtent tokius desantinius laivus, kurie kėsinsis užgrobti mūsų jūros pakrantes.

Taigi mobilizacijos, gerbiami politikai, galite neskelbti, nes pakrančių torpedų (10-20 km.) nėra, vidutinio nuotolio (10-50 km.) priešlėktuvinės gynybos nėra, na ir mano bataliono nėra. Jaunuoliai, norintys ginti tėvynę ir vėl, kaip ir 1945-1953 metais ar 1990-1993 metais, bus palikti vien su Tėvynės meile, ribotais ištekliais ir vėl mokysis savo kraujo kaina.

Visuomenė turi žinoti, kad Lietuvoje beveik nėra mobilizacinės parengties. Kaip pavyzdys esu aš, beveik keturiolika metų tarnavęs Lietuvos kariuomenėje. Į mane Lietuvos valstybė investavo dideles lėšas, bet šiandien, turėdama gerai parengtą bataliono vadą, negali jam duoti bataliono, nes jo nėra. Tą batalioną reikėtų formuoti jau prasidėjus įtemptai padėčiai, kas būtų žymiai sunkiau atlikti. Nežinau, kur mano bataliono štabas, kariai, ginklai.

Lietuva neturi daug karinių atsargų. O turimas atsargas priešas pasistengtų greitai užblokuoti. Net taikos metu bataliono 800 karių aprūpinimas yra 3,5 tonos įvairių reikmenų vienai dienai (maistas, degalai, amunicija, atsarginės dalys ir kt), karo metu tiekimo apimtys didėja trečdaliu. Šiandien nenumatyti mobilizuojami daliniai, nesukauptas mobilizacinis rezervas, nėra atsargų.  Jei šis darbas nepadarytas, tai kam reikalingas mobilizacijos departamentas, kam ten esantiems kariams ir civiliams mokami atlyginimai?

Keista ir kadrų politika KAMe. Asmenys, padėję socialdemokratams griauti kariuomenę bei pirkti karinį šlamštą, vis dar užima atsakingus karinius postus ir toliau visokeriopai griauna Lietuvos karines pajėgas, vėl siūlo papildomai išlaidauti perkant įvairų karinį šlamštą, kuriam įsigyti išleidžiamos pagrindinės lėšos.

Gerų vadų Lietuvos kariuomenėje reikia su žiburiu ieškoti, vidutiniokų –  pilna. Gerą vadą paskyrus vadovauti prastam daliniui per tris tarnybos metus sunku pakeisti kovinę parengtį į teigiamą pusę, tačiau paskyrus vidutinioką  į geros  kovinės parengties dalinį per tris metus jį galima visiškai sugriauti.

Tai aktualu ne tik Krašto apsaugos ministerijai, bet ir kitoms ministerijoms bei civiliniams postams, kur įvairūs specialistai pluša dešimtmečiais, o rezultatų – tai nėra!

Kalbant apie Lietuvos karines pajėgas, be mobilizacijos politikai praranda vieną iš pagrindinių politinių reagavimo būdų, kai reikia parodyti galimam priešininkui, kad Valstybė yra pasirengusi gintis:

įvedamos aukštesnės kovinės parengties pakopos, vykdomi intensyvūs kariniai mokymai (kartu su NATO šalimis); askelbiama dalinė mobilizacija, konsultuojamasi su NATO partneriais, įvedami NATO kariniai elementai; paskelbiama visuotinė mobilizacija, įvedamos NATO pajėgos; įsiveržus priešui į valstybės teritoriją, atliekamas visuotinis pasipriešinimas, tam telkiant ir NATO reikiamas pajėgas (5-asis NATO sutarties organizacijos straipsnis).

Šiandien turime papildomai tik šešis JAV naikintuvus, nevyksta intensyvūs kariniai mokymai, o savo batalioną esu priverstas rinkti pats, be valstybės ir politikų pagalbos.

Slaptai.lt nuotraukoje: Lietuvos kariuomenės kūrėjas – savanoris, atsargos majoras Arūnas Stašaitis, šio laiško autorius.

2014.03.13; 20:18


Prisijunkite prie diskusijos