Kuris VSD veidas – tikrasis?


Print

Taip jau nutiko, jog prie kelio, kuriuo tenka važiuoti į darbą, įsikūrė naujoji Lietuvos saugumo būstinė. Nors statybos dar neužbaigtos, tačiau pastatų kompleksas ir dabar – milžiniškas. Naujieji VSD rūmai – žymiai solidesni, nei ankstesnysis daugiaaukštis namas, stovėjęs beveik pačiame Vilniaus centre, apsuptas viešbučių ir užsienio šalių ambasadų.

Tad progų pamatyti aukštas VSD tvoras turiu kasdien. O jei nuolat matai, tai dažnai ir prisimeni. Ypač tuomet, kai spaudoje gausu pranešimų apie žvalgybinius skandalus. Tada norom nenorom pradedi svarstyti: ar aukštosios tvoros patikimai saugo nuo užsienio slaptųjų tarnybų intrigų? Juk aukštos tvoros su modernia signalizacija ir stebėjimo kameromis nebūtinai proporcingos tikrąjam saugumui.

Abejonių ypač padaugėja, kai LRT žurnalistas Vykintas Pugačiauskas, pavyzdžiui, praneša, jogSlovėnija tiria kaltinimus, esą jos ambasadorius, rezidavęs NATO būstinėje, galėjo šnipinėti Rusijos naudai. Omenyje turiu trejetą metų šį itin svarbų postą užėmusio diplomato Andrejaus Benedejčičiaus pavardę.

Pasirodo, tyrimas dėl šio diplomato patikimumo pradėtas Lenkijos iniciatyva. Akivaizdu ir tai, kad Slovėnijoje „jau seniai buvo žinoma, jog „Andrejus Benedejčičius – prorusiškas“.

Nenuneigsi ir aplinkybės, jog postas, kurį užėmė šis diplomatas, – svarbus. Posėdžiai, kuriuose dalyvaudavo ponas A.Benedejčičius, būdavo visiškai slapti. Į juos patekti galėjo tik tie, kuriems suteikta teisė susipažinti su visiškai slapta informacija.

Jei paaiškėtų, jog įtarimai ne iš piršto laužti, vadinasi, tai – vienas iš rimčiausių žvalgybinių skandalų po Rusijai talkinusio estų šnipo Hermano Simmo demaskavimo.

Nieko keisto, jog išgirdęs tokio pobūdžio pranešimą susimąstai: o kiek Rusijos slaptųjų tarnybų „kurmių“ šiapus aukštų VSD tvortų? Nė vieno? Būtų labai šaunu – jei nė vieno !

Ir vis dėlto džiugu, jog naujoji būstinė įsikūrusi žymiai saugesnėje vietoje, ten, kur ir dera įsikurti solidžioms slaptosioms tarnyboms. Prie jokiais užrašais nepaženklintos naujosios VSD būstinės nepastebėtas nei prieisi, nei privažiuosi.

Optimizmo suteikia ir vienas iš paskutiniųjų VSD žingsnių.

VSD viešai paskelbė atmintinę „Kas, kaip ir kodėl šnipinėja Lietuvoje?“ Atmintinės tikslas – informuoti Lietuvos piliečius apie užsienio valstybių žvalgybos tarnybų veiklos Lietuvoje tikslus, keliamas grėsmes ir patarti, kaip tokią veiklą atpažinti bei išvengti galimų pavojingų kontaktų.

Seniai derėjo pranešti, jog 2004 – 2014-aisiais metais dėl kaltinimų šipinėjant iš Lietuvos išsiųsta net 11 užsieniožvalgybos pareigūnų, bandžiusių savo tikrąją veiklą slėpti po diplomatine neliečiamybe. Mat Lietuvoje užtektinai lietuvių, kurie nuoširdžiai mano, jog Rusija šnipų Baltijos valstybėse neturėjo, neturi ir neturės.

Sveikintina ir tai, jog oficialiame VSD internetiniame puslapyje bent jau užsiminta apie 13-a metų Rusijai šnipinėjusio aukšto rango Estijos pareigūno Hermano Simmo išdavystę.

Šiuo metu bausmę kalėjime atliekančio H.Simmo išdavystės motyvai – įsidėmėtini. Jautėsi įskaudintas, kai neteko Estijos policijos vadovo pareigų. Visuomet troško prabangiai gyventi. Be to, bijojo šantažo, nes sovietmečiu turėjo sąsajų su Sovietų Sąjungos slaptąja tarnyba KGB.

Konkrečių istorijų VSD atmintinėje išguldyta ir daugiau. Štai Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) darbuotojas Vladimiras Michailovas 2003 – 2004-aisiais, prisidengdamas Rusijos ambasados pirmojo sekretoriaus statusu, rinko slaptą informaciją apie Lietuvos ir Europos Sąjungos požiūrį į Rusiją.

Lietuvoje veikė net garsiosios Ana Čapman analogas – Rusijos žvalgybos nelegalas Sergėjus Jakovlevas, prisidengęs Portugalijos piliečio Antonio Graf pavarde.

VSD atsakaitoje kalbama ir apie kaliningradietį Vadimą Smirnovą, kuris neva rašė mokslinę disertaciją apie Lietuvos politinį elitą, o iš tiesų rinko slaptą informaciją apie įtakingų Lietuvos politikos veikėjų silpnąsias vietas, pomėgius, politines pažiūras. Vaizdžiai tariant, rinko informaciją, ar nebūtų galima šantažuoti, subtiliai primenant, sakykim, naudojimąsi laisvojo elgesio moterų paslaugomis ar pomėgį alkoholiui.

Žodžiu, paskutiniojoje VSD atmintinėje rasite visko, ko reikia, norint susidaryti bent minimalią nuomonę apie rusiškų žvalgybų intrigas.

Visi patarimai ir perspėjimai – vertingi. Vertinga rekomendacija, kaip protingai naudotis mobiliuoju telefonu, kad konfidencialus pokalbis, Rusijos slaptosioms tarnyboms panorėjus, neatsidurtų viešojoje erdvėje – Youtube.com portale. Vertingi patarimai, kaip apdairiai naudotis elektroniniu paštu, kompiuterinėmis programomis, išmaniųjų telefonų pakrovėjais.

Prasmingas pasakojimas, kaip nukentėjo mūsų pareigūnas, bandęs per Baltarusijos – Lietuvos sieną pervežti daugiau cigarečių, nei leido įstatymai. Istorija – lyg ir banali. Mainais į nepastebėtą nusižengimą baltarusiai siūlė bendradarbiauti su jų žvalgyba.

Šios žinios vertingos ypač dabar, kai prieš keletą dienų Rusijos FSB įžūliai pagrobė Estijos teritorijoje specialią užduotį atlikusį Estijos slaptosios tarnybos KaPo pareigūną Estoną Kohverą. Rusijos FSB akiplėšiškumas pasienio zonoje pagrobiant estų žvalgybininką byloja, jog Rusija sulaužė beveik 50 metų galiojusią nerašytą taisyklę – fiziškai neliesti žvalgų iš priešiškos stovyklos.

Tačiau šiandieninis VSD atvirumas mažumėlę keistas. Tarsi nesuderinamas su ankstesniaisiais VSD žingsniais įslaptinant net menkiausias užuominas apie Rusijos keliamus pavojus. Dar visai neseniai VSD elgėsi ne taip, kaip elgiasi dabar. Elgėsi priešingai: esą informacija apie Rusijos keliamas nelaimes tegul bus prieinama vien Lietuvos valdžiai. Tarsi tautai tokių dalykų nereikėtų žinoti.

Prisiminkime, kaip atkakliai persekioti BNS žurnalistai, pranešę abstrakčią, jokių slaptų duomenų neturinčią žinutę apie Rusijos keliamas grėsmes. Prisiminkime, kiek nemalonumų turėjo ir tebeturi Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja, viešai prabilusi apie Rusijoskeliamas grėsmes. Visi šie nemalonumai – tik dėl sveiku protu nesuvokiamo VSD noro visas be išimties pažymas ženklinti antspaudu „visiškai slaptai“.

Apie keistą Lietuvos specialiųjų tarnybų aršumą analizuojant ne Rusijos keliamas grėsmes, o ieškant, kas, kaip ir kodėl apie tai prabyla viešai, ne sykį taikliai žurnale „Valstybė“ rašė šio leidinio redaktorius Eduardas Eigirdas. Redaktoriaus E.Eigirdo manymu, tokio pobūdžio informaciją mūsų slaptosios tarnybos dar neseniai blokavo ir tarsi baugino tuos, kurie apie Rusijos keliamus pavojus norėjo diskutuoti viešai. Vaizdžiai tariant, maždaug prieš keletą metų VSD elgėsi taip, tarsi specialiai slėptų nuo Lietuvos visuomenės tikrąjį Rusijos veidą.

Dabar VSD elgiasi tarsi suprantamiau – lietuviškai. Skelbia ne tik atmintines, smulkiai pasakojančiais, kokiais metodais ir būdais Lietuvoje ieškoma Rusijai palankių politikų, verslininkų, žurnalistų, bet net perspėja į Rusiją ir Baltarusiją nevykti tuos lietuvius, kurie 1990 – 1991-aisiais metais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pabėgo iš tarnybos sovietų armijoje. Perspėjimas – pačiu laiku. Po daugiau nei dvidešimties metų Rusija grasina bausti šiuos asmenis už … dezertyravimą iš sovietų armijos.

Gal, sulaukęs Prezidentės D.Grybauskaitės priekaištų, VSD pradeda rimtai dirbti, nustumdamas į šalį apsidraudėliškumą ir baimę suklysti?

Jei taip – puiku. Nenuveiktų darbų – į valias. Derėtų atidžiau pasidomėti bent jau tais, kurie dėl Rusijos grasinimų persekioti 1990-1991-aisiais iš sovietų armijos pabėgusios jaunuolius kaltina … prof. Vytautą Landsbergį. Esą jis tuomet buvo Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas, todėl ir atsakingas…

Vadovaujantis sveiku protu, kiekvienas padorus lietuvis, jei bent truputėlį turėjo patriotizmo, 1990 – 1991-aisiais privalėjo svarstyti galimybę sprunkt iš sovietų armijos. Nepriklausomai nuo to, ar kas nors iš tuometinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo ragino ar neragino bėgti.

Kodėl tokiomis kalbomis derėtų domėtis specialiosioms tarnyboms? Jos kurstomos specialiai, dirbtinai. Jos skatina lietuviškąjį abuojumą: jei nėra šimtaprocentinių asmeninio saugumo garantijų, ginti Lietuvos neprivalai…

Taip pat paaiškėjo, jog prie Zoknių aerouosto, kur leidžiasi kariniai NATO lėktuvai, įsikūrė firma, kurios patikimumas Lietuvos konservatoriams kelia įtarimų. Konservatorių įtarimai – logiški. Rusijos slaptosios tarnybos norėtų turėti galimybę dieną naktį stebėti, kas dedasi šioje karinėje bazėje.

Bet svarbiausia, kad Lietuvos saugumu besirūpinančios institucijos turėtų puoselėti sąlygas, kada lietuviui pasiduoti svetimos valstybės žvalgybos įtakai nepasimokėtų nei finansiškai, nei moraliai.

Tad kuris VSD veidas – tikrasis?

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas. 

2014.09.17; 08:26 


Prisijunkite prie diskusijos