Kviečiu į restoraną


Print

Plėtojantis prekybai, amatams, atvykstant pirkliams iš kitų miestų ir net kraštų, reikėjo rasti jiems nakvynę, pavalgydinti, palinksminti.

Pradėjo rastis užeigos namai, maitinimų ir pasilinksminimo įmonių, vadinamų įvairiai: ūkiškais kambarėliais, tavernomis, kabakais, smuklėmis, karčiamomis.

Šių užeigų  šeimininkai nelabai rūpinosi pasirinktinų gaminių gausa, virėjų gebėjimais gaminti skaniai ir sveikai.

Iki XII a. daug kur Europoje buvo populiarūs ūkiški kambarėliai /kioskeliai/, kur žmonės ateidavo pasėdėti, išgerti alaus. Kartais jie atsinešdavo mėsos, iš kurios šeimininkas pagamindavo gaminį. Kiek vėliau šeimininkai gamindavo ir iš savo produktų.

XV a. tokia taverna Londone tapo pirmąja vieta, kur buvo galima kiekvieną dieną atitinkamą valandą pavalgyti. XVI a. viduryje pasiturintys žmonės stengdavosi pietauti ne namuose, o tavernose.

Pirmoji pasaulyje viešoji kavinė buvo atidaryta 1551 metais Konstantinopolyje. Miestelėnams patiko galimybė pasėdėti, ir 1580 m. vien Kaire  jų buvo arti 1000. Tačiau vyriausybė, patyrusi, jog prie kavos puoduko užsimezgusios kalbos dažnai įgauna politinį pobūdį, uždraudė kavines.

Rusijoje caras Ivanas IV /1530-1584/ Maskvoje pastatė namą pasilinksminti kareiviams, kur būdavo prekiaujama “žaliu vynu” – degtine. Namą pavadino totorišku žodžiu – “kabakas”, kas reiškia – “purvas”.

Kabakas visada buvo pilnas lankytojų. Caras greit suvokė, kad jeigu leidus užeiti į kabaką visiems, būtų galima gausiai papildytį valstybės kasą. Į visas valstybės žemes išjojo raiteliai su įsakymu atidaryti “caro kabakus” ir juose pardavinėti degtinę, o visas pajamas siųsti iždui. Kabako šeimininkas buvo įpareigotas laiku išsiųsti atitinkamą sumą. Jeigu suma būdavo mažesnė, kabako šeimininką mušdavo per kojas tol, kol šis “nesugalvos”, iš kur paimti reikiamą sumą. Suprantama, kabako šeimininkas stengdavosi kaip galima daugiau parduoti degtinės ir akylai stebėjo, kad niekas neišeitų neužmokėjęs.

Apie 1600 m. kavą ėmė vartoti Italijoje, 1650 m. – Marselyje. Neužilgo kavinės buvo atidarytos visoje Europoje: 1650 – Oksforde, 1652 m. – Londone, 1678 m. – Hamburge, 1680 m. – Paryžiuje, 1682 m. – Vienoje, 1687 m. – Niurberge, 1694 m. – Leipcige ,1721 m. Berlyne.

Pirmieji kavos maišeliai buvo įvežti į Europą iš Turkijos 1615 metais Venecijos laivais.

Pirmoji užkandinė, pavadinta restoranu, buvo atidaryta 1765 m. Kadangi Paryžiaus kabakuose nebuvo pasirinkimo, virėjai tingėjo gaminti skaniai ir sveikai, jos savininkas Bolanžė pakabino iškabą, kuri skelbė : “Venite ad me, omnes qui stomachom laboratis, et ego restauravo vos” /”Ateikite visi, kurių skrandžiai urzgia, ir aš restauruosiu jus”/. Taigi restoranas yra vieta, kur restauruojamas skrandis. Iš čia ir kilo restoranas.

Prancūzijoje kavinės vadinamos “bistrot”. Netrukus šiam žodžiui sukaks 200 metų. Mat 1815 m., kai rusų armija, nugalėjusi Napoleoną, įžengė į Paryžių, rusų kareiviai, sėdėdami kavinėse, ragindavo kavinių savininkus greičiau aptarnauti. Žodis “bystro” patiko paryžiečiams.

Pirmoji kavinė – restoranas JAV buvo atidaryta 1895 Čikagoje.

1940 m. broliai Ričardas ir Morisas Makdonaldai Kalifornijos mieste San Bernardine, E gatvėje, /JAV/ atidarė restoraną automobilininkams, o 1948 m. jį pavertė pigiu greitojo maisto savitarnos baru be stalo įrankių. Neužilgo atsirado daugybė tokių “McDonald,s” užkandinių. 1955 m. buvo užpatentuotas firmos logotipas – auksinė arka. 1989 m. sausio 31 d. Maskvoje Puškino aikštėje atidarytas didžiausias pasaulyje 700 vietų “McDonalds” restoranas.

Lietuvoje užeigos namai, kur buvo galima pavalgyti, išgerti alkoholinių gėrimų, apsistoti keliautojams /su patalpa arkliams laikyti/ buvo vadinamos smuklėmis, karčiamomis. Kada ir kur  pirmoji smuklė, kavinė ir restoranas buvo įsteigta, nežinoma. Panašaus tipo namai Lenkijoje minimi iš X a. Lietuvos smuklės minimos nuo XIV a. pabaigos.

Smuklių steigimą skatino iš jų gaunamos pajamos, ypač Didžiojo kunigaikščio iždui papildyti, nes už svaigalų pardavinėjimą buvo imamas specialus mokestis “kapčizna”. Smuklių Lietuvoje smarkiai padaugėjo XVII ir ypač XVIII a., kai buvo leista jas steigti ne tik miestuose, miesteliuose, bet ir dvaruose bei kaimuose.

Tiesa, smuklių plitimą pristabdė akcizo mokestis, kuris paskatino valgyklų ir kitų maitinimo įstaigų plėtimą. Beje, miestiečiai laikė užeigos namų valgyklas jau kur kas ankščiau. Antai 1817 m. Vilniuje buvo 29 užeigos namai, 45 valgyklos,19 restoranų, 61 kavinė, 35 alinės ir biliardinės bei 614 smuklių.

Įvairenybės

Vienoje Bazelio /Šveicarija/ kavinėje yra aštuonių metrų aukščio meniu. Jis – didžiausias pasaulyje.

XXX

Viena Londono kavinių garsėja tuo, kad jos visi valgiaraščiai surašyti ant grakščių lankytojus aptarnaujančių merginų aprangos.

XXX

Mažame Suomijos miestelyje Isalmi yra mažiausias pasaulyje restoranas, kukliai pavadintas “Kamščiu”. Gineso rekordų knygoje nurodyta, kad jis užima 2,7 x 3,25 metrų plotą. “Kamštis” įsikūrė senoje kalvėje netoli savo “didžiojo brolio” – “Meistro aludario” restorano, kuriame, beje, surinkta apie 1700 įvairiausių alaus butelių.

XXX 

Vienas Tailando sostinės viešbutis, norėdamas privilioti kuo daugiau turistų, į valgiaraštį įjungė kinų imperatoriaus pietus, pagamintus iš 108 patiekalų. Jų valgymas trunka dvi dienas. Po to atsiunčiama sąskaita. Pietūs dviem asmenims – per 2000 dolerių.

XXX 

Restoranas “Tamp Hek Tan” Bankoke /Tailandas/ apima 65 gretimus namus ir užima 4 ha. Plotą. Tūkstantis padavėjų laukia, kol galės aptarnauti 3000 svečių. Didžiausias bufetas turistams atidarytas Malaizijos  Pekango saloje. Jo ilgis 1,4 kilometro ir talpina 20 000 žmonių.

XXX

1972 m. olimpinių žaidynių proga Miunchene buvo įrengtas pirmasis povandeninis baras Europoje. Trijų aukštų baras, kuris vienu metu priima 300 lankytojų – sudėtinė turistinio centro”Švabilon” dalis. Pro langus lankytojai gali gėrėtis egzotišku jūros gelmių gyvūnų ir augalų pasauliu.

XXX 

Japonijos kavinėse pasirodė naujas muzikos automatas. Jeigu per pusvalandį neįmetama moneta, aparatas ima nepakenčiamai cypti. Kavinės lankytojai priversti “maitinti” šį muzikinį plėšiką.

XXX

Los Andželo /JAV/ smuklininkas Tarneris alų pardavinėja ne bokalais, o pagal laiką. Atėjęs į Tarnerio alinę, svečias pasako, kiek ketina čia sėdėti. Šeimininkas iškart pateikia sąskaitą. Paskui svečias gali gerti alaus tiek, kiek telpa. Smuklininkas įsitikinęs, kad taip laimi tik jis, nes daugelis iš pradžių labai skuba gerti ir greitai “užsikemša” ir nenuryja nė gurkšnio.

XXX

Viename Olandijos restorano meniu nėra nurodytų kainų. Svečiai patys savo nuožiūra rašo sau sąskaitas. Šeimininkas yra patankintas – svečiai  vidutiniškai  moka 1,5-2 doleriais daugiau, negu jis tikėjosi.

XXX 

Kalifornijoje vieno restorano lankytojos, dėvinčios mini sukneles, už valgį ir gėrimus moka perpus mažiau, negu kiti lankytojai: taip restorano savininkas Džeraldas Breitbardas vilioja lankytojus.

XXX 

Viename Paryžiaus restorane vištos kairioji koja kainuoja brangiau, negu dešinioji. Patarnautojas mielai paaiškina, kad miegodamos vištos stovi ant dešiniosios kojos, todėl kairiosios mėsa esanti daug minkštesnė.

XXX

Ištvermingiausiu ir tuo pačiu atsargiausiu restorano padavėju  laikomas   portugalietis Žoao Fereira. Per 19 valandų, su padėklu, ant kurio stovėjo vyno butelis ir bokalas, jis nuėjo 132 kilometrus.

XXX 

Bizertos mieste /Tunisas/ “Tugros” restorane lankytojai, nepatenkinti kokiu nors valgiu, turi teisę neskanųjį patiekalą sumaitinti, visiems matant, jį gaminusiam virėjui. Kita vertus, per dešimt metų nė vienas lankytojas nepiktnaudžiavo jam suteikta teise, o restoranas garsėja itin dideliu populiarumu. Ar turėsime pasekėjų Lietuvoje?

XXX

Po vakarienės aklinoje tamsoje iš vieno Prancūzijos restorano išėję klientai trina savo akis. Beveik dvi valandas jie kliovėsi tik aklais vedliais, kurie padėjo jiems pasiekti savo staliuką, įsipilti vyno ir rasti kelią į tualetą.

XXX

Kai kurie klientai, sumokėję už maistą ir išėję iš restorano, netgi nebūna tikri, ką valgė.

XXX

“Tamsoje” yra vienas iš trijų “aklųjų” restoranų Europoje. Kiti du įsikūrę Berlyne ir Ciūriche. Restorano savininkas, prancūzas Eduardas de Brolis, teigia,  kad dėl darbo tamsoje per vienerius veiklos metus neįvyko nė vieno incidento. Restorano lankytojams asistuoja dešimt aklųjų vedlių. Kiti darbuotojai yra matantys. Klientai į restoraną įeina susikabinę už rankų ir lydimi vedlių. Visi lankytojai restorane turi laikytis tam tikrų taisyklių, pavyzdžiui, nesisukinėti ir atsargiai elgtis su stalo įrankiais, lėkštėmis bei taurėmis.

XXX 

Viename Milano bare gerai matomoje vietoje kabo užrašas: “Nepalikite mūsų barmenui arbatpinigių. Jis juos laiko įžeidimu”. Pačiame baro stalo gale pastatyta molinė kiaulė-taupyklė su užrašu “Įžeidimams”.

XXX

Viename Bordo miesto /Prancūzija/ restorano lankytoja Luisa Lagjė, užsisakiusi porciją austrių, netikėtai praturtėjo. Vos tik ji pravėrė pirmo moliusko kriauklę, į lėkštę pabiro perlai. Jų buvo 26, vienas net žirnio didumo.

XXX

Debreceno mieste /Vengrija/ garsėja restoranas “Arani Bika”. Čia ant kiekvieno staliuko stovi smėlio laikrodis, žymintis 10 minučių laiką. Jeigu per tas 10 minučių klientas nebus aptarnautas, restorano darbuotojai privalo svečią pamaitinti nemokamai.

XXX 

Taivane klestėte klesti naktipuodžių stiliaus restoranas. Jis pavadintas “Martun”, išvertus į lietuvių kalbą reiškia “Tualetas”. Prie restorano savaitgaliais išsirikiuoja ilgiausios eilės. Maistas tiekiamas dubenyse, kurie panašūs į vakarietiškus tualetus arba Azijos stiliaus tupyklas.

XXX

Restorano šeimininkas Hung Lin Venas aiškina, kad idėja steigti tokį restoraną jam kilusi pamačius japoniškoje karikatūroje tualeto formos erdvėlaivį. Ši tema patinka jauniems žmonėms, kurie ateina į restoraną pasijuokti, paišdykauti, pasišaipyti iš pasišlykštėjusių draugų.

XXX 

Italijos kelnerių draugija paskelbė blogiausių – mažiausiai duodančių arbatpinigių – klientų sąrašą. Pirmoje vietoje – sportininkai, toliau – gydytojai, rašytojai ir profesoriai.

XXX

Deguonies baras atidarytas viename Tokio stambiausioje universalinėje parduotuvėje. Čia sėdint už staliuko, galima tris minutes pakvėpuoti šviežiu deguonimi – švaraus ar kvepiančiu mėta, kava, citrina, grybais. Galima deguonį ir išsinešti aerozoliniuose balionėliuose. Jo pakanka 80-čiai įkvėpimams.

XXX 

Londono laikraštis “Ivning standart” atvirai ironizuoja: “Jei šiandien Londono centre panorėsi suvalgyti tikrus angliškus pusryčius, ant tavo stalo padės airišką kumpį, daniškų kiaušinių, itališkų pomidorų, prancūziškos baltos duonos. Sviestas bus iš Naujosios Zelandijos, o aptarnaus padavėjas italas…”

XXX 

Paryžiuje teisė vieną restorano padavėją, kam jis iš lankytojo paėmė keturiolika kartų pinigus už vakarienę. Teisme padavėjas aiškinosi: “Tas ponas buvo toks girtas, jog kas 10-15 minučių kviesdavosi mane ir reikalaudavo paimti iš jo pinigus už vyną ir vakarienę. Tuo tarpu mums griežčiausiai uždrausta prieštarauti klientams”.

XXX

Niujorke yra restoranas, kurio pavadinimas “Pilnas alibi”. Kiekvienas lankytojas išeidamas gauna pažymėjimą, kuriame nurodomas tikslus jo buvimo restorane laikas.

XXX 

Londone dirba restoranas, kuriame visas personalas – nuo  virėjo iki padavėjo – absoliutūs plikiai. “Pas mus jūs niekada nerasite nė vieno plaukelio sriuboje!” – skelbia restorano reklama.

2012.06.08


Prisijunkite prie diskusijos