250 tūkst. litų – už politinę ir moralinę išdavystę


Print

Pabandykime įsivaizduoti sveiku protu sunkiai suvokiamą situaciją. Pas buvusį Krašto apsaugos savanorių pajėgų viršilą Mykolą Dūdonį šių metų kovą pradėjo intensyviai lankytis Lietuvos VSD pareigūnai. Lietuvos saugumiečių vizitų per paskutiniąsias keletą savaičių būta net septynių (M. Dūdonio paskaičiavimais, jis su VSD atstovais iš viso šnekėjosi apie 50 valandų). Ilgokai buvęs savanoris nesuprato, net neįtarė, ko iš jo gali norėti Lietuvos pagrindinės slaptosios tarnybos darbuotojai. VSD atstovai ilgai vengė pasakyti, koks pagrindinis jų viešnagių į Garliavą tikslas. Paskutiniojo susitikimo būta lemiamo.

Buvęs krašto apsaugos savanorių pajėgų viršila Mykolas Dūdonis: „politine prostitute niekad nebuvau ir nebūsiu, tegul su manimi daro, ką nori“.

Gintaras VISOCKAS
(Savaitraštis „XXI amžius“)

Pabandykime įsivaizduoti sveiku protu sunkiai suvokiamą situaciją. Pas buvusį Krašto apsaugos savanorių pajėgų viršilą Mykolą Dūdonį šių metų kovą pradėjo intensyviai lankytis Lietuvos VSD pareigūnai. Lietuvos saugumiečių vizitų per paskutiniąsias keletą savaičių būta net septynių (M. Dūdonio paskaičiavimais, jis su VSD atstovais iš viso šnekėjosi apie 50 valandų). Ilgokai buvęs savanoris nesuprato, net neįtarė, ko iš jo gali norėti Lietuvos pagrindinės slaptosios tarnybos darbuotojai. VSD atstovai ilgai vengė pasakyti, koks pagrindinis jų viešnagių į Garliavą tikslas. Paskutiniojo susitikimo būta lemiamo. VSD pareigūnas už viešai pareikštus melagingus parodymus buvusiam savanoriui pasiūlė solidžią pinigų sumą – 250 tūkst. litų. M. Dūdoniui tereikia prisiimti kaltę, esą būtent jis drauge su kitu buvusiu savanoriu Alvydu Pangoniu sprogdino ir tiltą per Bražuolės upelį, ir dienraščio „Lietuvos rytas“ redakciją, o šių teroro aktų dvasinis ir moralinis įkvėpėjas esą yra Algirdas Petrusevičius. Tada ketvirtis milijono – M. Dūdonio kišenėje.

Neįtikėtina, bet akivaizdu?

Sunku patikėti, jog taip gali elgtis institucijos, kurios svarbiausia priedermė – kovoti su valstybei gręsiančiais išorės ir vidaus pavojais, atstovai? Sunku patikėti, jog tokius sandorius gali siūlyti įstaigos, kurios svarbiausias uždavinys – ieškoti tikrų, o ne išsigalvotų nusikaltėlių, darbuotojai? Deja, tai panašu į nesugalvotą, nesurežisuotą tiesą. Kai važiavau į Kauną susitikt su M. Dūdoniu, jau maždaug įtariau, ką jis nori pasakyti. VSD į rankas jam bruka solidžią pinigų sumą, kad tik prisiimtų kaltę dėl veiksmų, kurių, jo paties žodžiais tariant, nei padarė, nei ketino kada nors padaryti. Tačiau nebuvau tikras, ar M. Dūdonis sutiks kalbėti apie tai atvirai – į diktofoną, ar leisis fotografuojamas. Juk šiandien mažai kas drįsta kalbėti aštriai, konkrečiai ir tuo pačiu nesislapstyti po anonimo skraiste, po žodžiais „faktus pateikęs pašnekovas panoro likti nežinomas“. M. Dūdonis nepabijojo. Jis keletą sykių pakartojo: „Lietuvos saugumiečiai nori, jog visur ir visiems tvirtinčiau, esą mes su A. Pangoniu A. Petrusevičiaus nurodymu sprogdinome Bražuolę, „Lietuvos rytą“, atlikome dar keletą smulkesnių teroro aktų“. Paklaustas, ar neabejoja, jog būtent Lietuvos VSD pareigūnas, o ne koks nors apsišaukėlis ar provokatorius jam siūlė šį gėdingą, amoralų sandorį, M. Dūdonis patikino: „Tikrai mūsų saugumietis“.

Įtarė Jurą Abromavičių esant provokatoriumi

Kad oficialus VSD darbuotojas iš Vilniaus panoro pasišnekėti su M. Dūdoniu – tarsi nieko nuostabaus. Šis garliaviškis kadaise buvo aktyvus Kauno savanorių nepaklusnumo akcijos dalyvis (tuomet atliko į mišką išėjusiųjų savanorių stovyklos komendanto pareigas). Tarnaudamas Kauno rinktinėje konfliktavo su tuometiniu Kauno rinktinės štabo viršininku Juru Abromavičiumi, įtardamas esant jį provokatoriumi. Ir ne bet kokiu, o užkietėjusiu provokatoriumi. Be to, nepalankiai vertino buvusį krašto apsaugos ministrą Audrių Butkevičių, manydamas, jog šis tik apsimetė tuomet ginąs Lietuvos valstybės interesus. Pasiteiraukite M. Dūdonio, ar patikimu žmogumi jis laikė tuometinį krašto apsaugos ministrą A. Butkevičių, ir išgirsite atsakymą: „ne, ne, ne ir dar sykį ne“. Buvęs viršila gailisi, kad nespėjo susitikti su buvusiu A. Butkevičiaus patikėtiniu. Tas vyras žadėjo duoti įdomių dokumentų apie savo bosą. Bet nespėjo. A. Butkevičių kompromituojančius dokumentus atnešti žadėjusį pareigūną užpuolė ligos, ir šis netrukus mirė. Kur dabar tie popieriai, M. Dūdonis nežino. Jis tik įtaria, kokie dalykai juose gali būti užfiksuoti. Žodžiu, informacijos apie daugelį to meto savanorių, politikų, aukšto rango kariškių M. Dūdonis turįs užtektinai. Turįs ir savo versiją, kodėl kilo vadinamasis Pakaunės savanorių maištas, kas trukdė taikiai sureguliuoti konfliktą, kodėl buvo nužudytas J. Abromavičius. M. Dūdonis apie tų dienų intrigas žino, be abejo, kur kas daugiau, nei šiandien skelbiama viešai. Taigi savanorių viršila manė, kad galbūt saugumiečiams rūpi išgirsti jo nuomonę, kas dėjosi Pakaunės miškuose 1993-aisiais metais, kodėl jis mano, kad „J. Abromavičiaus vaidmuo miško įvykiuose buvo bjaurus“, kas iš tiesų stengėsi sužlugdyti savanorių ir politikų taikos derybas. Priežasčių, kodėl VSD galėjo domėtis, kaip šiandien gyvena savanoris M. Dūdonis, esti ir daugiau. Jau beveik septyneri metai, kai šiam vyrui akivaizdžiai daromas spaudimas. Didžiausios bėdos prasidėjo, kai M. Dūdonio vairuojamas automobilis pakliuvo į avariją. Savo bėdų buvęs savanoris neslėpė: teko mokėti baudą už sukeltą avariją (jo bendražygiai tvirtina, esą M. Dūdonis susidūrė su policijos komisaro sūnaus vairuojamu automobiliu, todėl greičiausiai tik todėl tapo kaltu), pusę metų be priežasties buvo priverstas sėdėti Utenos psichiatrinėje ligoninėje, įlindo į skolas…

Talžė beisbolo lazdomis, sudegino namus

Tačiau įdomiausia tai, kad jį nežinomi vyriškiai kadaise netoli namų sumušė beisbolo lazdomis. Tik didelių fizinių pastangų dėka M. Dūdoniui pavyko apsiginti nuo užpuolikų. Žinoma, policija neišsiaškino, kas pakėlė ranką prieš buvusį savanorį. Policija nepajėgė nustatyti ir dar vienos įtartinos aplinkybės: kas ir kodėl padegė M. Dūdonio namą netoli Garliavos. Beje, troba supleškėjo beveik iki pat pamatų. Ją teko atstatyti M. Dūdoniui savo rankomis. Na, padėjo ir draugai, bendražygiai. Jokie draudimai, jokie bankai pagalbos rankos neištiesė. Tad susitikdamas su VSD pareigūnu M. Dūdonis vylėsi, kad VSD pareigūnams galbūt rūpi išsiaiškinti, ar daugiau nebūta panašaus pobūdžio incidentų, pasikėsinimų. Juk daugelis to maišto dalyvių jau guli po velėna. Tai keistomis aplinkybėmis paskendo Kauno mariose, tai iškrito iš bendrabučio penktojo aukšto, tai į mirties patalą paguldė nei iš šio, nei iš to kilusi liga. Tereikia prisiminti Remigijaus Kuršo, žuvusio neaiškiomis aplinkybėmis, žodžius, esą „išdavikų, t.y. Rusijos agentų, toli ieškoti nereikia, jie – tarp mūsų“. Tačiau VSD pareigūnams rūpėjo, kaip paaiškėjo, visai kiti dalykai. Supratęs, ko iš jo norima, M. Dūdonis Lietuvos saugumietį pasiuntė po velnių. Tas dar keletą sykių skambino, bet visuomet išgirsdavo griežtą „ne“. M. Dūdonio nuostata buvo griežta: „Aš jau geriau badu mirsiu, bet sąžinės neparduosiu“.

„Politine prostitute niekad nebūsiu“

Pasakodamas liūdną savo gyvenimo istoriją, buvęs savanoris neslėpė, kad šiandien materialiai verčiasi itin sunkiai. Per mėnesį jis užsidirba vos 200 litų. Neturi už ką nusipirkti skalbimo mašinos, kartais neturi už ką įsigyti maisto, būtiniausių drabužių, rakandų. O ir sveikata pradėjo šlubuoti dėl patirtų pergyvenimų, nepasisekusio asmeninio gyvenimo, skyrybų su žmona. Pinigų vaistams, vitaminams, žinoma, irgi neturi ir vargu ar artimiausiu metu kada nors turės. Tad VSD pareigūnai ne šiaip sau auka pasirinko būtent M. Dūdonį. Ne tik dešiniųjų pažiūrų, ne tik aktyvus pakaunės įvykių dalyvis, bet dar ir … skursta. Pasak buvusio viršilos, Lietuvos teisėsaugos spaudimą jis pajuto dar 2000-aisiais metais. Jį jau tada ragino šmeižti savo ginklo draugus, buvusius vadus. Politikų žargonu kalbant, ragino perbėgti į kitą stovyklą, kaltę dėl provokacijų siūlė versti nieko dėtiems bendražygiams, bendraminčiams. Girdi, tada turės visko, ko tik geidžia širdis. O jei nesutiks, praras viską. 2000-ųjų grasinimai, pasak M. Dūdonio, įgyvendinti su kaupu. Šiandien jis jaučiasi pavargęs, išsekintas, sugniuždytas. Jam labai praverstų ir keli tūkstančiai litų, net kelios šimtinės. Tad 250 tūkst. litų – labai viliojantis pasiūlymas. Tačiau jis – ne politinė prostitutė, parsiduodanti už pinigus. M. Dūdonis niekad į politiką nelindo, didelių mokslų nėra baigęs. Ir vis dėlto supranta, kokį politinį rezonansą sukeltų jo melagingi parodymai. Jis ne tik apšmeižtų du nieko dėtus žmones, iš kurių vieną puikiai pažįsta, o kito – ne. Jis mestų netiesioginius kaltinimus visoms dešiniosioms jėgoms, ne tik konservatoriams, esą jos specialiai kurstė Pakaunės maištą, esą su savo oponentais jos susidorodavo ne teisinėmis, ne civilizuotomis priemonėmis. Ne šiaip sau siūlymai dėl ketvirčio milijono buvo ištarti prieš pat buvusio Seimo nario A. Petrusevičiaus teismą. A. Petrusevičiaus oponentams verkiant reikėjo kur kas rimtesnių kaltinimų, nei „prekyba nelegaliais ginklais ir sprogmenimis“. A. Petrusevičiaus nedraugams rūpėjo prikergti ir kitas rezonansines bylas. Tuo pačiu savanoriui buvo subtiliai aiškinama, jog kalėjime ilgai sėdėti neteks. Gal trejetą, gal penketą metų. Juk buvęs savanoris, nužudęs mergaitę Žanetą (čia tie patys Pakaunės įvykiai), iš kalėjimo išėjo po nepilnų pusantrų metų. Tačiau M. Dūdonis atkirto: „politine prostitute niekad nebuvau ir niekad nebūsiu, tegul su manimi daro, ką nori.“

Kuo skiriasi 1918 ir 1990 metų savanoriai?

Tai ne pirmas interviu su M. Dūdoniu. Su šiuo stambaus stoto savanoriu teko šnekėtis prieš keletą metų netoli Kauno geležinkelio stoties. Pokalbis truko beveik penketą valandų. Jį visą įsirašiau į diktofono juostelę, kurią saugau iki šiol. Kalbėjomės apie tuos pačius reikalus, kaip ir dabar: apie pakaunės maišto priežastis, apie jo dalyvių likimus, spėliojome, kas iš politikų ir savanorių galėjo dirbti ne Lietuvai. Tiesa, tuo metu M. Dūdonis savo mintis dėstė ne taip atvirai, kaip šiandien. O be to ir man, šių eilučių autoriui, tuomet keistokai atrodė M. Dūdonio kaltinimai. Man buvo sunku patikėti, jog Lietuvos slaptosios tarnybos užsiimtų grasinimu, šantažu, papirkinėjimu ir persekiojimu tų, kuriems, sveiku protu vadovaujantis, reikėtų ant krūtinių kabinti ordinus ir medalius. Tąsyk įsiminė retorinis M. Dūdonio klausimas: kuo skiriasi 1918-ųjų ir 1990-ųjų savanoriai? Ogi vieniems davė žemės už priešinimąsi Rusijai, kitus už tą pačią veiklą dabar sodina į kalėjimą, bet kokia kaina ieško priekabių. Toks buvo M. Dūdonio atsakymas. Prisipažinsiu: tąsyk kartais atrodydavo, kad viršila sutirština juodąsias spalvas, kad, nepasisekus kariškio karjerai, siekia pasirodyti esąs reikšmingesnis ir svarbesnis, nei yra iš tiesų. Šiandieninio VSD skandalo fone M. Dūdonio žodžiai neatrodo iš piršto laužti, sugalvoti, išprotauti.

Svarbiausia surasti atpirkimo ožį

Prisiminkime Seimo posėdį, kuriame Arvydas Pocius turėjo būti atleistas iš užimamų pareigų kaip nesugebantis vadovauti valstybės saugumo departamentui. Taip pat prisiminkime A. Pociaus žodžius, ištartus iš Seimo tribūnos prieš pat atleidimą. A. Pocius viešai virkavo, girdi, jau išsiaiškinta, kas nužudė J. Abromavičių, sprogdino „Lietuvos ryto“ redakciją, bandė sugriauti Bražuolės tiltą, kuriuo važiuoja, be kita ko, traukiniai iš Rusijos. VSD direktorius atidžiai besiklausančius seimūnus bandė įtikinti, esą jo pasitraukimo siekiantys oponentai nenori, jog paaiškėtų minėtų nusikaltimų vykdytojai bei užsakovai. Tokia VSD vadovo versija prieš pat atleidimą atrodė mažai tikėtina (kodėl tik netekdamas įtakingo posto pareiškia įvardinsiąs nusikaltėlius?). Tačiau jau tada buvo galima įtarti, jog melo ir demagogijos niekad nevengęs VSD vadovas imsis bet kokių priemonių, kad išsilaikytų poste. Šiuo atveju – tiesa neįdomi. Svarbiausia surasti atpirkimo ožį. Svarbiausia surasti dešiniųjų nusiteikimų žmogų, kuris prisiimtų nebūtas nuodėmes. Nesunku įsivaizduoti, kaip šiandien klostytųsi politiniai Lietuvos reikalai, jei VSD direktoriaus A. Pociaus parankiniams būtų pavykę palaužti M. Dūdonį. Aukštyn kojomis apversti politiniai akcentai antilietuviškoms jėgoms suteiktų padorumo ženklą, o patriotams, matantiems iš Rusijos kylančias milžiniškas grėsmes, būtų skeltas skaudus antausis, mestas rimtas nepasitikėjimo šešėlis.

Žvalgybiniuose dalykuose smulkmenų nebūna

Buvusio savanorio išpažintis įtikinama dar ir dėl to, kad iki šiol Lietuvoje nebuvo jokios slaptųjų ir specialiųjų tarnybų kontrolės. Nei parlamentinės, nei prezidentinės, nei jokios kitos. Kai kurie ne vieną kadenciją Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK) dirbantys parlamentarai šiandien prisipažįsta, kad jie nežino net pačių bendriausių, pačių elementariausių dalykų. Pavyzdžiui, nežino, ar deramai eikvojamos operatyvinėms reikmėms skirtos lėšos, ar specialiai nežlugdomos kontržvalgybinės operacijos, kurių misija – neutralizuoti Rusijos įtaką, ar slaptųjų tarnybų darbuotojai visur ir visada vadovaujasi šalies įstatymais. „Kaip kas išmano, taip tas ir gano“, – maždaug tokia taisykle iki šiol vadovautasi tarnyboje, kurios būstinė – sostinės Vytenio gatvėje. Juk A. Pociaus atėjimui į VSD buvo galima iš karto užkirsti kelią. Kai buvo pateiktas klausimas, ar VSD rekomenduoja Lietuvos prokuratūroje dirbančiam A. Pociui suteikti teisę susipažinti su visiškai slaptais dokumentais, šį tyrimą atlikę VSD pareigūnai aiškiai pareiškė: „nerekomenduojama“. Tačiau tuometinis VSD vadovas Mečys Laurinkus kažkodėl liepė žodį „nerekomenduojama“ pakeisti žodeliu „rekomenduojama“. Ir VSD pareigūnams, vertinusiems A. Pociaus patikimumo laipsnį, nieko kito nebeliko, kaip paklusti direktoriaus valiai. Jau tada turėjo kilti rimtas skandalas: neigiamas išvadas apie A. Pocių parengę VSD pareigūnai privalėjo skųstis Prezidentui Valdui Adamkui, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, esant reikalui – net žiniasklaidai, esą jie prievartaujami nusižengti šalies įstatymams. Juk žvalgybiniuose dalykuose smulkmenų nebūna. Deja, tąsyk nuspręsta patylėti. Gal ir teisingai pasielgė. Ne visuomet pergalę pasieksi mušdamasis į krūtinę ar garsiai šaukdamas. Bet netrukus paslaptingasis A. Pocius, kuriam neturėjo būti suteikta teisė dirbti su valstybės paslaptį sudarančiais dokumentais, tapo M. Laurinkaus pavaduotoju, o šiam išvykus ambasadoriauti į šiltą, saulėtą Ispaniją, tapo VSD vadovu. Ir visa tai atsitinka ne kur nors diktatorių valdomame Tadžikistane ar Šiaurės Korėjoje, bet demokratinėje, teisinėje, NATO ir Europos Sąjungai priklausančioje valstybėje. Žmogus, neturintis teisės susipažinti su konfidencialiais dokumentais, mat kadaise priklausė, be kita ko, KGB rezervui, tampa pagrindinės slaptosios tarnybos generaliniu direktoriumi! Panašių akibrokštų šiandien visuomenė žino ir daugiau: VSD kontržvalgybininkai ne keletą ir ne keliolika mėnesių kantriai laukė, kada iš valstybės biudžeto kontržvalgybinėms operacijoms bus atseikėta rimtų pinigėlių. Bet VSD vadovybė už kontržvalgybai skirtas lėšas kažkodėl nupirko prabangių automobilių. Ir teisinėje, demokratinėje, NATO ir ES priklausančioje valstybėje – jokio skandalo. Niekam nenuplėšti antpečiai, niekas neišmestas iš tarnybos. Kad tokie dalykai dedasi Vytenio gatvėje, nerūpi nei Prezidentui, kuris Seimo pritarimu skiria VSD vadovą, nei Seimo NSGK vadovybei, kuri privalo kontroliuoti visas lietuviškas slaptąsias tarnybas, nei Valstybės saugumo tarybai, kuri savo posėdžiuose už uždarų durų nagrinėja pačius skaudžiausius šaliai klausimus. Kuo visa tai baigsis, laukė ir lėšų negavę VSD kontržvalgybininkai… Todėl visiškai nenuostabu, kad šiandien nebeturime VSD pareigūno Vytauto Pociūno, sėkmingai analizavusio Lietuvai kylančias grėsmes iš Rytų. Jo mirtis – ne atsitiktinė. Saugumiečiai žūsta ten, kur nėra elementariausios tvarkos, kur nekliudomi veikia priešai bei draugais apsimetę išdavikai.

Kas ieško, tas randa

M. Dūdonis – greičiausiai ne vienintelis dešinysis, kuriam už melagingus parodymus šiandien pasiūlytas solidus honoraras (tardomam Jonui Zajančkauskui VSD pareigūnas irgi pažėrė įvairiausio pobūdžio grasinimų, jeigu neprisipažins dalyvavęs J. Abromavičiaus nužudymo akcijoje). Viršila M. Dūdonis baiminasi, jog anoji pusė vis tik ras, kas susigundytų solidžia sumele – ketvirčiu milijono litų. Sutiks pasėdėti cypėje keletą metelių, už tai paskui mėgausis sočiu gyvenimu. Jeigu tik sutikusiojo prisiimti svetimas nuodėmes paskui nenudaigos kalėjime. Kam mokėti įspūdingą honorarą, jei galima liudininką pašalinti?! Kad anoji, sovietinės nomenklatūros, pusė elgiasi nesirinkdama priemonių, – vargu ar ką nors stebina. Tokia jų prigimtis, tokia taktika. Jei negražūs tikslai, tai ir priemonės jiems pasiekti – nebūtinai gražios, nebūtinai garbingos. Žinoma, neatmetu galimybės, jog M. Dūdonis, sutikdamas duoti interviu apie 250 tūkst. litų kyšį, žaidžia klastingą dvigubą partiją. Tokios tikimybės, nors ir menkos, esama. Istorija dar žino ne tokių išdavysčių. Ir vis dėlto šiandien nepasitikėti M. Dūdonio žodžiais neturiu nė menkiausio pagrindo. Didžiausią rūpestį kelia ne tai, kad M. Dūdonis išsigalvojo istoriją apie VSD pareigūno Kęsto pasiūlytą ketvirtį milijono. Labiausiai neramina aplinkybė, jog šis viršila šiandien – visiškai vienišas, lengvai pažeidžiamas. Kas gali paneigti versiją, jog ir vėl kas nors jo nepatykos prie namų? Tik šį sykį – ne su beisbolo lazdomis, o su snaiperiniu šautuvu. Kad būtų tikriau. Ypač po šio straipsnio.

Gintaro VISOCKO nuotr.


Prisijunkite prie diskusijos