Ladislas Faraga: protų karas ( II )


Print

Organizuota valstybine veikla pasaulietinė propaganda tapo visai neseniai, tačiau primityvi jos forma atsirado tuo pat metu, kai žmogus išmoko keistis mintimis su kitais žmonėmis.

Jos griebėsi Gideonas, kai jam pavyko įtikinti Mido karius, kad jo 300 vyrų būrys gausesnis už didžiulę jų armiją. Ja naudojosi  Van Minas Kinijoje ir Femistoklas Atėnuose.

Štai kaip aprašė pastarojo propagandą Herodotas:

"Femistoklas nuėjo prie geriamo vandens šaltinio ir išrėžė ant akmenų užrašus, kuriuos perskaitė Jonijos kariai, kitą dieną atvykę į Artemiziumą. Užrašai buvo tokie: "Jonijos žmonės, jūs elgiatės negražiai, kovodami prieš savo tėvus ir padėdami pavergti Graikiją. Tad pereikite į mūsų pusę, o jeigu negalite šito padaryti, nuveskite savo karius ir įtikinkite korintiečius pasielgti taip, o jeigu tai irgi neįmanoma ir jūs paklūstate būtinybei, tai mūšio metu tyčia kovokite blogai, prisimindami, kad jūs – mūsų ainiai ir kad tapote nesantaikos tarp mūsų ir barbarų priežastimi".

"Senas kareivis" kreipiasi į anglų kareivius

Amerikiečių kovose už nepriklausomybę ir pilietiniame kare tarp Šiaurės ir Pietų propaganda vaidino didžiulį vaidmenį. Karo ministerijos archyvuose saugomas lapelis, kuriame "Senas Kareivis" kreipiasi į anglų kareivius, besiruošiančius plaukti į koloniją, ragindamas sudėti ginkus; ten pat rasime lapelį, kuriame anglai įkalbinėjami dezertyruoti. Jie saugomi kartu su garsiaisiais trumpais ir konkrečiais Antrojo pasaulinio karo laikų lapeliais, raginančiais pasiduoti į nelaisvę.

Tik Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje buvo pripažinta, kad sumaniai parinktas žodis dažnai galingesnis už ginklą. Vienas vokiečių generolas rašė: "Mes naudojame daug brangios ginkluotės, norėdami sunaikinti šautuvą kareivio rankose. Ar nepigiau atsieitų rasti būdą, kuriuo mums pavyktų paraližuoti pirštus, spaudžiančius tų šautuvų nuleistukus?"

Pirmojo pasaulinio karo metais propaganda, įgaudama vis didesnę reikšmę, galų gale virto "tirštu apgaulės šydu". Jos pagrindinis tikslas tada, kaip ir dabar, buvo menkinti pralaimėjimus iš išpūsti pergales, aukštinti savo tiesas bei pergales ir keikti pražūtingas, į katastrofą vedančias priešo idėjas.  

Pirmajame pasauliniame kare šio "apgaulės šydo" iš pradžių griebėsi anglai. Planingą propagandą jie pavadino būtinu bei nuolatiniu karo ginklu ir pavedė laikraščių leidėjui lordui Nortklifui ją organizuoti bei vykdyti. Pastarojo vaikla buvo tokia efektinga, kad vokiečiai pareiškė: "Priešas organizavo" vokiečių moralinės būsenos triuškinimo ministeriją", kuriai vadovauti jie paskyrė didžiausią niekšą, kokį tik galima rasti visoje Antantėje, – lordą Nortklifą".

Anglų propagandos Pirmojo pasaulinio karo metais rezultatai buvo kiek netikėti. Skiriama daugiausia fronte esantiems priešo kareiviams, ji galų gale demoralizavo visą vokiečių tautą. Nors pralaimėjimo nuotaikos paprastai pirmiausia atsiranda užnugaryje ir tik paskui išplinta fronte, Pirmojo pasaulinio karo metais buvo atvirkščiai. Kiekvienas kareivis, grįžęs atostogų, tarsi tapdavo Nortklifo agentu. Jis kartojo anglų propagandos šūkius bei argumentus ir kalbėjo apie Vokietijos pralaimėjimą taip, lyg jis jau neišvengiamas.

Vokiečiai buvo pritrenkti ir įbauginti

Vokiečių generalinis štabas buvo pritrenktas ir išgąsdintas. "Panašūs reiškiniai, – skundėsi generolas Erichas Liudendorfas, – nuplėšia ir kiekvieno kareivio, ir visos armijos garbę, jie visiškai demoralizuoja užfrontę."

1917-1918 metais amerikiečių propaganda siekė visur ir visada sakyti tiesą. "Nesitikėkime, kad mūsų liaudis ilgai pasisakys už karą, – kalbėjo amerikiečių ekspedicinių pajėgų žvalgybos tarnybos viršininkas generolas Denisas E. Nolanas, – jeigu ji nežinos, kas vyksta". Tas pats metodas buvo taikomas ir priešo atžvilgiu. Amerikiečių štabo viršininkas reikalavo, kad žmonėms nuolat būtų pranešinėjama apie tai, kas paprastai laikoma karine paslaptimi, pavyzdžiui, į Prancūziją atvykusių kareivių skaičius. Jis visiškai teisingai manė, kad tokie pranešimai demoralizuos priešą, kurio jėgos kasdien tirpo.

Pirmojo pasaulinio karo metais sąjungininkų propagandos kulminacija tapo prezidento Vudro Vilsono paskelbti "keturiolika punktų". Daug buvo žadama ir nugalėtojams, ir nugalėtiesiems , priešui buvo garantuojama, kad su juo bus elgiamasi humaniškai. Tie punktai nebuvo tiesioginė propaganda, tačiau, atspindėdami humanišką Vilsono požiūrį į karą ir taiką, jie tapo ja ir priartino vokiečių pralaimėjimą.

"Baltoji", "pilkoji" ir "juodoji" propaganda

Mes skiriame "Baltąją", "pilkąją" ir "juodąją" propagandą. Baltoji propaganda – tai atvira, neužmaskuota vienos ar kitos šalies veikla. Ta daugybė žinių, kurias šiandien Jungtinės Valstijos pateikia kaip vyriausybinę informaciją, ir yra baltoji propaganda.

Pilkosios propagandos šaltinis irgi aiškiai nurodomas, tačiau ji, būdama tendencinga, tarnauja konkretiems propagandiniams tikslams. Pavyzdžiui, pilkosios propagandos kategorijai priskiriama "Laisvosios Europos" radijo stoties veikla. "Laisvoji Europa" – tai radijo stočių, kurios išlaikomos privačios organizacijos lėšomis, tinklas. Ši organizacija – "Laisvosios Europos nacionalinis komitetas" – transliuoja radijo laidas komunistų valdžioje esančioms Rytų ir Pietryčių Europos šalims (Lenkijai, Čekoslovakijai, Vengrijai, Rumunijai, Bulgarijai ir Albanijai). Laidų tikslas – kova su komunistine propaganda šiose šalyse. Jose suteikiama  tribūna emigracijoje esantiems politiniams veikėjams, perduodami pranešimai apie įvykius laisvajame pasaulyje, nes apie juos šalių, kuriose nėra informacijos laisvės, gyventojai negali sužinoti iš kitų šaltinių.

Nors visos medžiagos, perduodamos "Laisvosios Europos" radijo, šaltinis yra aiškiai nurodytas, tačiau stotis, rengdama savo laidas, naudoja žvalgybinius metodus ir pateikia žinias taip, kad protų kare jos būtų kuo efektyvesnės. "Laisvosios Europos" radijas – labai efektyvus šaltojo karo ginklas jau vien todėl, kad jam pavyksta suardyti komunistinės propagandos monopolį komunistų okupuotose šalyse.

Ir dar "Laisvoji Europa" nuolat primena klausytojams už "geležinės uždangos", kad jie neužmiršti ir nepalikti likimo valiai. Jau pats šio stambiausio propagandos ginklo egzistavimas sako klausytojams, kad komunistinė šių šalių okupacija yra laikina, kad laisvasis pasaulis imasi visų įmanomų priemonių, siekdamas galų gale išlaisvinti pavergtąsiais tautas.

Pilkosios propagandos karo metais pavyzdys gali būti kampanija, kurią vykdė legendinis Jungtinių Valstijų karininkas Robertas Nordenas. Jis kalbėjo su vokiečių karinio laivyno karininkais ir kareiviais jų gimtąja kalba. Nors šios kampanijos šaltinis buvo aiškiai nurodytas, ji priskirtina pilkosios propagandos kategorijai visų pirma todėl, kad laidos buvo sudaromos, remiantis vien žvalgybos pateiktais dokumentais.

Be to, laidų turinys buvo derinamas su eilinėmis karinėmis operacijomis ir tarnavo jų interesams. Panašią kampaniją, siekdamas nuteikti Japonijos aukštąją karinę vadovybę besąlygiškai kapituliuoti, vedė ir kapitonas Elijus N.Zacharijus. Jis stengėsi aprūpinti argumentais taikos šalininkus, priklausiusius aukštosioms Japonijos sferoms, ir įtikinti savo klausytojus, kad tolesnis priešinimasis yra beprasmiškas. Abi šias operacijas vykdė Jungtinių Valstijų žvalgybos tarnybos, ir jos turėjo tikrai žvalgybinį pobūdį.

Juodoji propaganda – tai žvalgybinė operacija tikrąja žodžio prasme ne vien todėl, kad ji remiasi tik žvalgybos pateikiama medžiaga. Ji skiriasi nuo kitų dar ir tuo, kad tai – autonominė, paslapties skraiste apgaubta veikla. Juodoji propaganda  niekuomet nenurodo savo tikrojo šaltinio. Ji stengiasi sukelti įspūdį, kad jos šaltinis – tai priešo, jo okupuotos arba pasienyje esančios teritorijos, kad ją veda pogrindininkai iš priešo urvo. Tai ypač slapta veikla, o demaskavus ji tampa beverte.

Ir mūsų laikais abiejose "geležinės uždangos" pusėse yra kelios įstaigos, užsiiminėjančios juodąja propaganda, tačiau tokios žinybos ypač suklesti karo metais. Bene labiausiai juodojoje propagandoje pasižymėjo Anglija.

Angliškos propagandos specifika

Štai, pavyzdžiui, dvi sėkmingiausios kada nors vykdytos tokios kampanijos, kurias anglai organizavo Antrojo pasaulinio karo metais. Vienai buvo panaudota slapta radijo stotis – "Geheim Sender Eins", arba "Slaptas radijo siųstuvas Nr. 1". Laidų vedėju dirbo žurnalistas, vadintas "Der Chef" – Šefu. Tai buvo anglų žurnalistas Seftonas Delmeris. Antrojo pasaulinio karo metais jis netikėtai dingo iš horizonto ir tapo vienu paslaptingiausių žmonių. Net jo pavardė nebuvo minima. Kolegos vadino jį Barzda. Jungtinėse Valstijose mes praminėme jį Henriku VIII , nes šis kresnas barzdotas ekscentriškas niurzglys kai kuriems buvo panašus į šį seniai mirusį Anglijos karalių. Delmerio talentu gėrėjosi visi, ir dabar jis laikomas vienu žymiausių juodosios propagandos  veikėjų.

Kalbėdamas per radiją, Delmeris vaidino aukštą, Pirmojo pasaulinio karo metais pasižymėjusį  vermachto karininką. Jis būdavo nepaprastai "patriotiškas" akiplėšiška vokiška maniera ir viskam prieštaraudavo. Jis nekentė anglų, žydų, rusų, nacistų – visų ir visko pasaulyje. Šitokia neapykanta vertė jį  siusti ir skųstis, ir kareiviai, kurių gyvenime užtektinai būna savo vargų bei nelaimių, su malonumu klausėsi žmogaus, kuris, atrodo, išreiškė visų jų skundus.

Ir dar kai kuo Šefas buvo artimas klausytojams.  Dar niekad eterio neteršė toks nepraustaburnis, nešvankus diktorius. Šefo kalba buvo prisotinta įprastų apkasų žargono žodelių, tačiau jo lūpose jie skambejo kaip malonybiniai.

Norėdamas įgyti savo klausytojų vokiečių pasitikėjimą, Šefas griebdavosi visko. Kartą savo taikiniu jis pasirinko vieną negabų vokiečių karininką, kurio klaidos pražudė visą batalioną, ir išdėjo jį į šuns dienas vienoje reguliarioje baltojoje BBC laidoje, skirtoje Vokietijai.

Vėliau jis sužinojo, kad to karininko reikalai visiškai prasti: vokiečių vyriausioji vadovybė įsakė areštuoti jį ir perduoti bylą kariniam tribunolui. Tada Šefas nusprendė įsikišti. Jis ėmė piktai kaltinti vyriausiąją vokiečių vadovybę, kad ši elgiasi, vadovaudamasi anglų radijo stoties pranešimais. "Nuo kada mes paklūstame tų prakeiktų anglų įsakymams? – patetiškai klausė jis. – Kas jie tokie, jeigu jiems leidžiama nurodinėti, kaip mes turime elgtis su savo karininkais?

Jeigu ir toliau viskas taip klostysis, greitai visi mūsų karininkai atsidurs karo teisme – o argi ne šito nori prakeiktieji anglai? Žmonėms būdinga klysti, ar ne tiesa? Dauguma mūsų karininkų daro klaidas, ir ne jie kalti, kad po to žūna batalionas, nes tai karas!"

(Bus daugiau)

2013.08.22


Prisijunkite prie diskusijos