Lenkijos ir Lietuvos ateitis – ar įmanoma pasitikėti?


Print

Žymus XIXa. rusų publicistas, literatūros kritikas ir demokratinis veikėjas Visarionas Belinskis yra pasakęs tokius žodžius: “Kur nėra visiško atvirumo, pasitikėjimo, ten nėra ir negali būti draugystės”. Sunku pasakyti, kiek ši tiesa pritaikoma politikoje, ar juo labiau – politiniuose santykiuose tarp tautų ir valstybių. Juk visuotinai žinoma ir kita, lengviau pritaikoma tiesa, jog politikoje nėra draugų, o tik interesai.

Vis dėlto aš tikiu, kad niekas kita, o tik kiekvienam žmogui įgimtas geranoriškumas bei žmogaus prigimtyje slypintis išankstinis pasitikėjimas kitu žmogumi kaip tik ir sudaro tvirtą dvasinį pamatą geriems santykiams tarp tautų bei valstybių. Štai kodėl “abipusio pasitikėjimo stiprinimas” – tai visuotinai prigijusi tarptautinių santykių formulė. Juk žmogaus gyvenime nėra kitos atramos –  vien įgimtas troškimas dalintis tuo, kas ateina iš pačios širdies.

Todėl prieškarinis Lenkijos ir Lietuvos konfliktas, Vilniaus užgrobimo ir vadavimo epopėja niekaip negali būti šiaip sau išstumti iš abiejų tautų sąmonės. Šie neišsklaidyti šešėliai, jei norite, paveldėti kompleksai, neišvengiamai gula ant šiandienos, ir kaip vampyrai siurbia bendradarbiavimo energiją. Juo labiau, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiuose sukauptas didelis draugiškumo užtaisas – nuo Žalgirio mūšio ir Abiejų Tautų Respublikos pasiekimų iki tvirtos Lenkijos paramos Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui prieš dvidešimt metų. Kažkas yra pasakęs, kad tikras draugas ateina tada, kai kiti išeina. Kai Lenkija buvo palikta Vokietijos agresijai, mes likome draugais, nepaisant visko, mes ištiesėme Lenkijai ranką, mes priglaudėme Lenkijos pabėgėlius.

Ir vis dėlto šiandien, nepaisant skambių kalbų apie strateginę partnerystę ir dalyvavimo karinėje euroatlantinėje sąjungoje, esu tuo įsitikinęs ir tvirtai teigiu, mes iki šiol dar nesame iki galo susitaikę. Draugystės ir bendradarbiavimo sutartis, kurią su Lenkija pasirašėme prieš šešiolika metų, giliąja dvasine prasme nebuvo galutinis susitaikymas, nes Lenkija iki šiol nepripažino prieškarinės Vilniaus krašto okupacijos fakto. Sutartyje liko kreiva nuostata, kad abi šalys pasilieka teisę aiškinti ir vertinti istoriją kiekviena savaip. Rankas paspaudėme, bet įtampa pasiliko. O prievartinė polonizacija, kurią vykdė okupacinė lenkų valdžia Vilniaus krašte, viešojoje Lenkijos sąmonėje ir liko tik kaip akla dėmė.

Žiniasklaidoje labai propaguotas Lietuvos laisvės kovotojų ir Armijos Krajovos susitaikymas, deja, yra taip pat dar tik menamas ar gan reklaminis reiškinys, nes kita pusė iki šiol nepripažino ir niekaip neišreiškė jokio apgailestavimo dėl tūkstančių lietuvių nužudymo vien dėl to, kad jie buvo lietuviai. 

Kitas gal pasakys, kad nereikia aitrinti praeities žaizdų, juk šiandien Vilnius ir vėl Lietuvos sostinė, o Lenkija Lietuvai nebegrasina. Esą atidėkime į šalį visas nuoskaudas, nes laikas viską išspręs, o kasdieniai kartu atlikti darbai savaime stiprins bendradarbiavimo ir draugiškumo dvasią. Pradėkime nuo pasitikėjimo, o ne nuo įtarumo. Dirbkime daugiau ten, kur randame aiškų sutarimą, ypač ekonomikoje ir energetinės infrastruktūros projektuose. Labai norėčiau su tuo sutikti, juk ne veltui sakoma,  kad didesnė gėda draugu nepasitikėti, negu būti jo apgautam. Tačiau, jei norime būti tikrais draugais, nebijokime išsiaiškinti, atvirai sugrįžti prie to, kas kelia įtampas. Nesvarbu, ar tie įtampos šaltiniai atėję iš praeities, ar jie kyla šiandien.

Šiuolaikinis – globalios erdvės ir atvirumo – pasaulis, o ypač ta jo dalis, kurioje vyrauja demokratinė aplinka, neleidžia kaip nors iš tikrųjų slapta atsitverti ar ką nors iš tikrųjų slapta atidėti į šalį. Be to, tiesiogiai ir žymiai stipriau veikia lyginamųjų svorių skirtumai. Kaip antai, Lenkijoje vyraujantys naujausios mūsų istorijos aiškinimai neišvengiamai smelkiasi ir į Lietuvą, veikia mūsų politikus, istorijos mokslo elitą ir švietimo bendruomenes. Juolab, kai tai daroma sąmoningai, kaip antai, siunčiant iš Lenkijos lektorius į Lietuvos mokyklas, kuriose mokymas vyksta lenkų kalba ir kurias net Lietuvoje, beje, jau linkstama vadinti “lenkiškomis mokyklomis”, o kai kas Lenkijoje tai jau pavadina lenkiškuoju švietimu “lenkų žemėse”.

Lietuvos galimybės organizuoti panašią veiklą Lenkijoje ir taip įrodinėti istorinę tiesą, suprantama, yra žymiai menkesnės. Ne tik dėl Lietuvos ir Lenkijos fizinio ūgio skirtumo, bet ir dėl to, kad lietuvių Lenkijoje visai nereikia įtikinėti. O jei ir reikėtų, tai tikriausiai nepadarytų jokios įtakos oficialiosioms Lenkijos nuostatoms. Todėl dabartiniuose santykiuose su Lenkija būtinas visiškas politinis aiškumas, taip pat ir dėl istorijos aiškinimų, praeities vertinimų, aš sakyčiau, visų pirma, būtent dėl šių vertinimų, nes jie labai susiję ir su dabartimi.

Tai skubus tiek politikų, tiek  istorikų, tiek diplomatų reikalas. Kaip tik iš čia kyla įtarumai, įtampos ir netgi grėsmės. Delsimas ar vengimas spręsti šį reikalą jau daro žalą pilietinės integracijos uždaviniams Rytų Lietuvoje. Kaip antai, nors Lietuvos lenkų tautinė bendrija turi švietimo sąlygas lenkų kalba, kurios yra net neproporcingos Lietuvos finansinėms galimybėms ir neturi analogų visame pasaulyje, išskyrus pačią Lenkiją, dviejuose rytų Lietuvos rajonuose įsigalėjusios Lenkų rinkimų akcijos veikėjai, o taip jų palaikytojai Varšuvoje, vis dėl to suranda moralinę erdvę skųsti Lietuvą Europos Parlamentui, Europos Tarybai, skleisti šmeižtus Lenkijos viešojoje erdvėje apie Lietuvos lenkų neva diskriminaciją ar net asimiliaciją. Ir tuo pat metu jie patys, turėdami iš esmės neribotus įgaliojimus spręsti švietimo reikalus Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybėse, neretai imasi administracinių priemonių ir netgi neteisėto spaudimo, mėgindami žlugdyti piliečių pasirinkimą mokytis valstybine kalba.

Jei mano paminėtos politinės struktūros, spekuliuojančios tautiniu pagrindu ir besiremiančios istorinės perspektyvos iškraipymais (perspektyvos – tiek į praeitį, tiek į ateitį) gautų aiškią žinią iš Varšuvos oficialiųjų sluoksnių, tikiu, jie būtų priversti elgtis kitaip, nebent paaiškėtų, kad jie iš tikro gauna instrukcijas visai ne iš Varšuvos, bet iš vienos šalies rytuose. Vieną kartą taip jau buvo. Būtų gražu, kad apie tai suprastų ir kai kurie politikai Varšuvoje. Būtų taip pat gerai, jei ir kai kurie Lietuvos politikai įsisąmonintų, kad nepaisant to, jog dar nepavyko įveikti ekonominės krizės, reikia ryžtingai grįžti prie ekonominių ir socialinių rytų Lietuvos problemų. Tam tikras atsilikimas ir atskirtis šioje Lietuvos dalyje kaip tik ir sudaro prielaidas baudžiaviniam užvaldymui, gąsdinimams ir mulkinimams. 

Brangūs bendraminčiai, o taip pat ir visi abejojantys ar netgi nepritariantys šiame minėjime pasakytoms mintims! Mano pranešimo temoje  apie Lietuvos ir Lenkijos santykius ne tik dar netolimoje praeityje, bet ir šiandien, užduodamas klausimas: ar įmanoma pasitikėti? Šis klausimas kiek retorinis, nes juk norisi aiškiai atsakyti – turi būti įmanoma ir privalome padaryti viską, kad būtų panaikintos prielaidos atsakyti kitaip. Tačiau minėti siūlymai šalinti istorines įtampas santykiuose su Lenkija, atlikti savo namų darbus tiek regioninėje politikoje, tiek ir tvarkant nacionalinę švietimo sistemą, būtų nepilni, jei paliktume nuošalyje kitus stereotipus ir trikdžius, kurie kliudo visaverčiam lenkų ir lietuvių dialogui.

Mes turėtumėme padirbėti, kad Lenkijos elitas ir plačioji visuomenė geriau suvoktų, jog yra labai negerai, kai lenkiškumas ir lenkų kultūros politika, jos ambicijos Lietuvoje pernelyg dažnai susisieja su priešiškumu lietuvių kalbai. Juk labai negerai, ir patys Lenkijos politikai to nenorėtų, kad lenkiškumas būtų galutinai sutapatintas su lietuvių kalbos ir apskritai lietuviškumo nekentėjo ar netgi naikintojo įvaizdžiu. Todėl visos Lenkijos politikos iniciatyvos kištis į oficialiąją lietuvių kalbos rašybą yra nekorektiškos ne tik dėl to, jog tai iš viso neturėtų būti derybų objektas iš Lietuvos pusės, bet ir dėl to, kad tai neatitinka Lenkijos interesų. Čia slypi didžiulis, galbūt pats didžiausias potencialas posūkiui į draugiškąją, giliąją partnerystę.

Aš kalbu apie rimtą posūkį, o galbūt keistą mintį, kad Lenkijos pusei vertėtų imtis visai priešingų iniciatyvų – teigti baltų kalbų ir kultūros vertę tarptautinėje erdvėje, padėti jas plėtoti ir ginti, pagaliau, ir suvokti savo pačios baltiškąsias ištakas. Aš manau, kad daug problemų kyla ir dėl to, kad Lenkija savo istorinėje sąmonėje nėra galutinai įsisąmoninusi nacionalinio lietuvių atgimimo fakto ir tos tiesos, kad Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorija bei abiejų tautų Respublikos istorija nėra vien Lenkijos istorijos neatskiriama dalis, ar kokia tai išskirtinė nuosavybė, niekaip nesusijusi taip pat ir su šiuolaikinės Lietuvos istorija. Savo strategijoje mes turėtume į tai atsižvelgti.

Kita vertus, mes patys nedaug nuveikėme, kad deramai įsisąmonintumėme ir įprasmintume Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istoriją kaip savo pačių istoriją, taip pat ir kaip savo kaimynų istoriją. Dar daugiau, mes neieškome Lietuvos ir lietuviškumo Lenkijoje. O ten šių lobių iš tikrųjų daug. Kultūriškai jie tarsi miega, nors būtų įdomūs ir vertingi ne tik Lietuvai, bet ir pačiai Lenkijai. Pagaliau abi pusės geriau pažintų viena kitą, lengviau įveiktų stereotipus.

Ir pabaigai – mintis apie visavertį dialogą ten, kur šiandien nesutariame ar net slepiame pamatinius skirtumus, – yra reikšminga ne tik ir netgi ne tiek Lenkijai, kiek ypač Lietuvos visuomenei ir politikams. Kitaip nedaug būtų prasmės apie visa tai čia kalbėti. Gal ir šios dienos minėjimas bent šiek tiek padės ir aukštiesiems mūsų šalies pareigūnams pagaliau suprasti, jog Lenkijos pusė jau keliolika metų iš Lietuvos pusės nebeturi oraus partnerio. Kažin ar Lenkijos politikams, bendraujantiems su Lietuvos politikais, įdomu žiūrėti į nuolat linksinčius ir nuolankiai viskam pritariančius veidus. Juk tai tas pats, kaip bendrauti su veidrodžiu. Be to, kai kas būna panašu ir į veidmainystę, iš anksto žinant, kad visokie pažadai nebus įgyvendinti. Mes patys kalti, kad Lenkija atpranta girdėti Lietuvos balsą. Išmokime gerbti ne tik save, savo kultūrą ir istoriją, bet ir savo draugus.

Lietuvos Respublikos Seimo nario Gintaro Songailos kalba, pasakyta spalio 7-ąją Vilniaus rotušėje įvykusiame Suvalkų sutarties sudarymo ir jos sulaužymo 90-čio paminėjime: “Lenkijos ir Lietuvos ateitis – ar įmanoma pasitikėti?”

Vytauto Visocko nuotraukoje: Seimo narys Gintaras Songaila.

2010.10.16


Prisijunkite prie diskusijos