Lenkiška tolerancija


Print

Ir vėl antilietuviška isterija Lenkijoje. Šįkart ją sukėlė informacija, kad „Lietuvos geležinkeliai“ 11-ai darbuotojų už nevalstybinės kalbos vartojimą darbo metu apkarpė atlyginimus. Kaip pranešama, tie darbuotojai darbo metu bendravo nevalstybine kalba, pavyzdžiui, per tarnybines radijo ryšio priemones.

„Direkcijos darbuotojų valstybinės kalbos vartojimas atliekant tarnybines pareigas ypač svarbus siekiant užtikrinti saugų traukinių eismą. Bendrovė deda daug pastangų, siekdama užtikrinti saugų krovinių ir keleivių vežimą. Viena iš priemonių užtikrinti eismo saugą yra tinkamas darbuotojų valstybinės kalbos vartojimas atliekant tarnybines pareigas, siekiant, kad darbuotojų vienas kitam perduodama informacija GSM-R radijo ryšiu būtų tiksliai suprasta, teisingai vykdomi nurodymai, kad nebūtų sukeliama grėsmė saugiam traukinių eismui ir žmonių gyvybėms“, – aiškino „Lietuvos geležinkelių“ atstovas.

Populiariausio Lenkijos informacinio portalo žurnalistas Michalas Rudnickis (Michał Rudnicki) tokį „Lietuvos geležinkelių” veiksmą prilygino caro laikų Koriku vadinto Muravjovo vykdytai nutautinimo (anuo metu rusifikacijos) politikai. Taip pat kiti Lenkijos informacijos šaltiniai apie tai rašė kaip apie lenkų mažumos kalbinių teisių suvaržymą.

„Tik lenkiškas bizūnas tuos laukinius gali sutvarkyti. Dar iš miško neišlindo”, – piktinosi portalo wp.pl komentatorius. Kitas rašo, kad reikia nubausti lietuvius ir neįsileisti nė vieno turisto iš Lietuvos, jeigu tas nemoka lenkiškai. Pasikėsinimu į lenkų kalbą “Lietuvos geležinkelius” apkaltino ir su Lietuva Europos žmogaus teisių teisme besibylinėjusi bei bylą Strasbūre pralaimėjusi (dėl pavardės nelietuviškais rašmenimis rašymo Lietuvos dokumentuose ), už Briuselyje dirbančio Lenkijos piliečio ištekėjusi Malgožata Runevič Vardyn.

Anot jos įsteigto Europos žmogaus teisių fondo, “Lietuvos geležinkeliai” nubaudė savo darbuotojus už užsienio kalbų mokėjimą, kuris paprastai laikomas privalumu. Ši organizacija geležinkelininkams su apkarpytais algų priedais siūlo teisinę pagalbą.

Vargu ar toks kaip kad “Lietuvos geležinkeliuose” atvejis įsivaizduojamas Lenkijoje, kai analogiškoje įstaigoje dirbantis koks Jonas su Petru ar Hansas su Peteriu traukinių eismą reguliuotų sau, tarkim, lietuviškai ar vokiškai. Toks elgesys jiems paprasčiausiai neateitų į galvą – kad galima per radijo ar GSM ryšį reguliuoti traukinių eismą kitaip negu visiems suprantama valstybine kalba.

O jeigu taip ir nutiktų, tai vargu ar kam nors šautų į galvą įvardinti tai kaip išpuolį prieš tautines mažumas ar tautinę netoleranciją. Lenkijoje niekam neįdomu, kiek, pavyzdžiui, vokiečių ar ukrainiečių dirba Lenkijos geležinkeliuose, avialinijose ar dar kur nors kitur. Ir čia nėra joks privalumas, kad traukinio mašinistas ar budėtojas Jonas moka, tarkim, dar ir lietuvių kalbą, jeigu ta kalba nereikalinga jo darbe (ir paprastai nereikalinga). Svarbu, kad jis mokėtų taisyklingą valstybinę kalbą, kad suprastų ir taisyklingai sugebėtų duoti komandas.

Aišku, yra sričių, kur užsienio kalbos mokėjimas esąs privalumas, vis dažniau net būtinumas. Bet tai reguliuoja teisės aktai. Taip pat ne kiekvienos kalbos mokėjimas yra privilegijuotas privalumas darbe. Ir visų pirma – kalbą reikia ne šiaip sau mokėti, bet tas mokėjimas privalo būti patvirtintas atitinkamu pažymėjimu. Tai, kur ir kokia užsienio kalba yra būtina, nustato pati valstybė įstaiga ar įmonė. Lenkijoje tikrai nėra taip, kad patys darbuotojai savo nuožiūra darbe, pavyzdžiui, ten, kur susiduriama su žmonių, eismo saugumu, vartotų kitą negu valstybinė kalbą.

Pareiga valstybės įstaigose vartoti valstybinę kalbą nėra ir negali būti laikoma pasikėsinimu į tautinių mažumų kalbas ar juolab netolerancija kitakalbiams. Beje, tautinių mažumų kalbinės teises (kultūros, švietimo srityse) reglamentuoja atskiras įstatymas. Tai taip akivaizdu, kad net nereikėtų aiškinti. Tačiau ir tuose pačiuose “Lietuvos geležinkeliuose” lenkų kalba tikrai nėra uždrausta ar kaip nors persekiojama.

Tuo galima įsitikinti važiuojant maršrutu Vilnius-Šeštokai-Varšuva. „Lietuvos geležinkelių” konduktoriai su lenkais keleiviais stengiasi kalbėti lenkiškai, bent jau yra pramokę keliolika būtiniausių žodžių. Tačiau, kaip pasakoja Lietuvoje studijuojantys punskiečiai, nė karto neteko girdėti, kad Lenkijos geležinkelių konduktorius sugebėtų lietuviškai nors vieną mandagumo žodelį ištarti. O juk lenkiški traukiniai pradeda savo eismą Šeštokuose ir jais važiuoja visai nemažai lietuvių.

Tą patį galima pasakyti ir apie Lenkijos policininkus, pasieniečius ar muitininkus. „Šipliškėse stabdo mus Lenkijos muitininkai. „Dzień dobry”, – sveikinasi, ir toliau lenkiškai aiškina, ko iš mūsų nori. Bandome su jais susikalbėti angliškai, nesupranta, tada griebiamės vokiškai, irgi nieko, tada jie rusišku žargonu pradeda aiškinti, kad atidarytumėm bagažinę ir t. t. Vien įgimtu negabumu negalima paaiškinti to, kad dirbdami Lietuvos pasienyje policininkai ar muitininkai neprataria žodžio lietuviškai, kad jiems lengviau „zdrastvuite” nei „laba diena” ištarti”, – apie visuotinai žinomą reiškinį pasakoja lietuvė Asta.

Vienoje Vilniaus poliklinikų dirbanti medicinos seselė Kristina pasakoja, kad su vyresniais pacientais stengiasi bendrauti lenkiškai ar rusiškai, jei mato, kad jiems sunku susikalbėti lietuviškai. Tą patį daro ir gydytojai: ir ne tik lenkai, bet ir lietuviai. Lenkiškuose interneto komentaruose lietuvius už netoleranciją ir lenkų kalbos vartojimo varžymą plūstantys asmenys Lenkiją pateikia kaip tolerancijos ir meilės tautinėms mažumoms etaloną. Raginama uždrausti lietuviškai Punske kalbėtis parduotuvėse ar mokyklose, nulupti lietuviškas iškabas. Apie Seinus jau nerašoma, nes čia nei lietuvių kalbos viešoje erdvėje nesigirdi, nei iškabų nėra.

„Labai susinervino Seinų medicinos įstaigos darbuotoja, išgirdusi mano lietuvišką pavardę. Pakeltu balsu primygtinai reikalavo, kad pasakyčiau, kaip mano pavardė skamba lenkiškai, sakė, kad neprivalo mokėti lietuviškai, ir mano pavardės nesivargins užrašyti, kad ji „keista”, – pasakoja Onutė*, kuri neseniai lenkiškai skambančią pavardę pakeitė lietuviška. Beje, jos lietuviškoje pavardėje nėra nė vienos raidės, kurios nebūtų lenkiškoje abėcėlėje. Tokia reakcija yra keista, juolab kad Seinuose kas trečias gyventojas yra lietuvis arba bent artimai susijęs su lietuviais giminystės ryšiais, tad reikia tikrai labai pasistengti pragyventi visą gyvenimą ir nesusidurti su lietuvių kalba.

Apie savo patirtį pasakoja Suvalkų ligoninėje besigydžiusi Danutė (pavardė redakcijai žinoma): „Priimamojo skyriaus kambaryje buvau tik aš ir seselė, kuri, kaip ir aš, baigė Punsko Kovo 11-osios licėjų. Ir abi bendravome lenkiškai, nors aplink nebuvo nė gyvos dvasios”. Tai, kad tiek Seinų, tiek Suvalkų ligoninėje ar kitose gydymo įstaigose yra retų išimčių, kai lietuviai medikai ar medicinos darbuotojai su pacientais nebijo (nesidrovi, nesigėdija?) kalbėtis lietuviškai, tik patvirtina įsigalėjusią taisyklę.

Regis, lenkai myli toleranciją, bet tik tuomet, jeigu iš jų per daug nereikalaujama.

Nuotraukoje: straipsnio autorė Živilė Makauskienė.

www.ausra.pl

2012.02.11


Prisijunkite prie diskusijos