Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga (2)


Print

Nuo Liublino unijos pasirašymo Lietuva kaip valstybė iš tikro išnyko iš pasaulio žemėlapių ir tarptautinių dokumentų.

Ji buvo minima jau tik kaip “Lenkija”, nors dar kai kurių autonominių teisių išsaugojo. Bet ir jų būtų netekusi, jeigu būtų įsigalėjęs Lenkijos seimo 1791 m. gegužės 3-iąją patvirtintas “Valdymo įstatymas”, vėliau lenkų šovinistų pavadintas “konstitucija”. Jos paskelbimo data švenčiama Lenkijoje.

Nuo 2010 m. ir Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu tarp atmintinų dienų Lietuvoje irgi nurodyta minėti vadinamąją Gegužės 3-iosios konstituciją ir tų pačių metų spalio 20-osios “Abiejų tautų įsipareigojimus”, nes tie dokumentai esą reikšmingi ir XXI a. Lietuvai, ir Europos Sąjungai, ir pasauliui.

Tačiau iš tikrųjų daugeliui lietuvių tie dokumentai ir jiems atminti skirtos dienos – tai tik savotiškos Padėkos dienos Aukščiausiajam, kad tie dokumentai nebuvo įgyvendinti, nes gegužės 3 d. įstatymas praktiškai turėjo galutinai įgyvendinti Liublino unijos sumanytojų tikslus: sulenkinti, ištrinti iš istorijos lietuvių tautą, užgniaužti dar dalies jos vaikų siekius turėti savo valstybingumą.

Gegužės 3-iosios konstitucija buvo žingsnis atgal ir teisinės minties požiūriu, palyginti su daugiau kaip šimtmetis senesniu Lietuvos Statutu (būtų buvę rimčiau, jei mūsų Seimas į atmintinų dienų sąrašą būtų įtraukęs Lietuvos Statuto priėmimą), su Vakarų Europos ir pasaulio teisnės minties pažanga: toje lenkų konstitucijoje toliau buvo įteisinta luominė santvarka, bajorų viešpatavimas, tuo tarpu visame pasaulyje jau gama garsiai tada deklaruotos žmogaus laisvės ir tautų apsisprendimo teisės. Pavyzdžiui, 1789 m. Prancūzijoje paskelbta “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija”; Anglijoje jau prieš šimtmetį buvo įgyvendintos parlamentizmo idėjos ir pan.

Gegužės 3-iosios įstatymu mėginta valstybę vėl sugrąžinti į viduramžius, skelbiant ir valdovo sosto paveldimumą (iki tol, iki Liublino unijos jis būdavo renkamas Lietuvoje – Didžiuoju kunigaikščiu, Lenkijoje – karaliumi).

Tai buvo ir vienas netolerantiškiausių valstybinių dokumentų ir kitų religijų atžvilgiu. Pirmame jos straipsnyje “Viešpataujanti religija” skaitome: “Tautos viešpataujanti religija yra ir bus Romos katalikų šventas tikėjimas su visomis jo teisėmis. Perėjimas iš viešpataujančio tikėjimo (suprantama, katalikų – A.L.) į kurį nors kitą yra draudžiamas ir baudžiamas kaip apostazė.” Antrame straipsnyje “Bajorai ir žemvaldžiai” parašyta: “[…] bajorų luomui iškilmingiausiai užtikriname visas teises, laisves, prerogatyvas bei pirmenybes privačiame ir viešajame gyvenime, o ypač patvirtiname, užtikriname ir neliečiamais pripažįstame įstatymus, statutus ir privilegijas.”

Tik bajorų luomui buvo garantuojamos visos laisvės ir teisės. Skyriuje “Valstiečiai ir valsčionys” nurodyta, kad jei dvarininkas sudarė kokias sutartis “su savo žemių valsčionimis”, jau niekas negalės tų sutarčių pakeisti. Ir toliau: “Tokiu būdu dvarininkams garantavę visokeriopą naudą, kurią jiems teikia valsčionys, ir norėdami veiksmingiau paskatinti krašto žmonių skaičiaus gausėjimą, skelbiame visišką laisvę visiems žmonėms, tiek naujai atvykstantiems, tiek tiems, kurie […], vos įžengę į lenkų žemę, turi visišką laisvę užsiimti savo amatu.” Kitaip sakant, tik atvykėliams amatininkams buvo žadama “laisvė užsiimti savo amatu”.

Kaip sakyta, praėjusiais laikais dvelkė ir straipsnis apie karalių: “[…] Lenkijos sostą norime turėti ir nusprendžiame būsiant renkamą iš kilmingos giminės visiems laikams […]. Būsimųjų Lenkijos karalių dinastija prasidės Frydricho Augusto, dabartinio Saksonijos elektoriaus, asmeniu, kurio vyriškos lyties įpėdiniams de lumbis (gimusiems) skiriame Lenkijos sostą. Po tėvo sostan turi įžengti vyriausiasis viešpataujančio karaliaus sūnus. O jeigu dabartinis Saksonijos elektorius neturėtų vyriškos lyties palikuonių, tada vyriškos lyties įpėdinystės liniją Lenkijos soste turi pradėti vyras, kurį elektorius, seimui sutikus, parinks savo dukrai […]. Karaliaus asmuo yra šventas ir nuo visko apsaugotas. Pats savaime nieko nedarydamas, prieš tautą už nieką negali būti atsakingas. Jis privalo būti ne patvaldžiu, bet tautos tėvu ir galva, ir tokiu jį įstatymas bei ši Konstitucija pripažįsta ir skelbia […]. Visi viešieji aktai, tribunolai, teismai, magistrantūros, monetos, antspaudai privalo eiti karaliaus vardu […].” Ir t.t.

Gegužės 3-iosios vadinamoji konstitucija buvo priimta tik dalyvaujant mažai daliai atstovų iš Lietuvos, ja, kaip rašyta, siekta visiškai panaikinti LDK kaip valstybę. Tai sukėlė didelį pasipiktinimą Lietuvoje, ir todėl lenkų seimas ir karalius Stanislovas Augustas, norėdami kiek nuraminti Lietuvą, tų pačių metų spalio 20 d. priėmė minėtąjį dokumentą – “Abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimai”, kuriame nurodė, kad kai kuriose centrinėse bendrosios valstybės institucijose dirbtų po lygiai atstovų iš Lenkijos ir Lietuvos. Tai Iždo, Karo komisijos, o Policijos – trečdalis iš Lietuvos.

Bet “Įsipareigojimuose” nebuvo nė žodžio apie LDK savarankiškumą. Tik Lenkijos ir nurodyta, kad bus daroma tik tai, kas naudinga “bendrai ir nedalomai Respublikai”, ir kad unijos aktai yra neliečiami, kaip gegužės 3-iąją priimtas “Valdymo įstatymas”. Vadinasi vėl buvo patvirtinta, kad teisinę galią teturi vadinamoji konstitucija. O pagal ją visa įstatymų leidžiamoji galia priklausė tik Lenkijos seimui, o karaliui – vykdomoji. Tad, nepakeitus anksčiau priimtos konstitucijos, neapibrėžus LDK valstybingumo bendroje valstybėje, nenurodžius, kad tos valstybė suverenas yra ne tik lenkų tauta, bet ir lietuvių, paskelbtieji spalio 20-osios “Įsipareigojimai” buvo tik pigus lenkų ponų ir hierarchų triukas “pagonims” nuraminti.

O tai, kad spalio 20 d. “Įsipareigojimuose” jau pažadama ir LDK leisti kai kuriose valdžios institucijose po lygiai su lenkais narių, parodo, jog jau tada lenkai žiūrėjo į Lietuvą kaip į savo provinciją, o ne kaip į partnerę. Kokia nepriklausoma valstybė pakęstų kitų valstybių nurodymus, kiek kurioje savo institucijoje turėti darbuotojų? Net SSRS okupacijų metais Kremlius neribojo daugelio valdymo institucijų darbuotojų skaičiaus.

Nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis. Ištrauka – iš knygos „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga“.

(Bus daugiau)

2011.12.13


Prisijunkite prie diskusijos