Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga ( 4 )


Print

Ne Vilniaus, ne Lietuvos hierarchai, o Karaliaučiaus universitetas, protestantų dvasininkai buvo lietuvių kalbos dėstymo, mokymo, raštijos pradininkai, lietuvių literatūros tyrėjai ir kūrėjai.

Ir tai lėmė, kad protestantai Dievo žodį pirmiausia stengėsi skelbti gimtąja žmonių kalba, kad į Lietuvą, ypač Žemaitiją, protestantizmas atėjo ne kaip ponų, feodalų, o visų žmonių religija. Ir ji tikriausiai būtų išstūmusi katalikybę, jei valdovai nebūtų ėmęsi pastarosios ginti ir persekioti protestantų, deginti jų knygų ir namų.

Kovotojų su protestantais vėliavą nešė jezuitai. Su jų įkurdinimu Lietuvoje, sprendžiant iš dokumentų archyvuose, staiga krašte atsiranda begalės raganų, prasideda jų teismai, dažniausiai jėzuitų pirmininkaujami, o doriesiems vaikams ir seneliams ima rodytis šventieji ir šventosios. Bet viskas vėlei baigiasi taip netikėtai, kaip prasidėję, kai protestantizmas Lietuvoje buvo įveiktas ir kai Popiežius apie XVIII a. vidurį paskelbė, kad jau reikia nutraukti raganų persekiojimus ir kankinimus.

Tačiau nerasime nė vieno Universiteto mokslininko, kaip ir žymiausių veikėjų, pasisakymo prieš tų laikų pasaulietinių ir bažnytinių feodalų kvailybes ir neteisybes. Nepaisant Universitete nuveiktų gražių mokslo darbų, išugdytų mokslininkų ir kitų veikėjų, jis buvo ir liko tik savo maitintojų įstaiga, labiau globalistinė – lenkiška. Ir jame nebuvo įkurta net lietuvių kalbos katedros. O būdamas atsakingas ir už visą krašto švietimo sistemą, jis ją buvo pavertęs grynai lenkiška, kaip ir leidybą. Tad dar iki Lenkijos žlugimo beveik visose Lietuvos mokyklose, net parapinėse ir tebuvo mokoma tik lenkiškai, išskyrus kai kurias daugiausia Žemaitijos parapines mokyklas. Taip buvo ir Lietuvai patekus Rusijos valdžion, tik dar nuožmiau sulenkėję mokytojai persekiojo net lietuviškai prakalbusius. Taip buvo ir kunigų seminarijose.

Ypač plačios lenkintojams galimybės atsivėrė po pralaimėto 1863 m. sukilimo, po to, kai rusai uždraudė lietuvišką spaudą, lietuviškas mokyklas. Lenkai, užuot padėję lietuviams leisti savo spaudą, lietuviškai mokyti, visur bruko tik savo, lenkišką spaudą, maldaknyges. Nežinoma nė vienos lietuviškos knygelės, kurią tais sunkiais laikais būtų išleidę lenkai. Tik lenkiškai kalbančius ir rašančius vadino patriotais, o lietuviškai – dažniausiai rusų šnipais. Tad pačioje Lenkijoje žmonėms širdis draskė vienas grobikiškasis erelis – rusų, o lietuvius persekiojo, be rusų, dar ir lenkų, ir sulenkėjusios Katalikų bažnyčios kunigija.

Ir tik kai rusai vis atkakliau ėmė žmones versti stačiatikybėn, rusinti, daugiausia žemaičių kunigai, suvokę, kad stačiatikybė tuo greičiau įsigalės, kuo daugiau žmonių perims rusų kalbą, ėmė rūpintis lietuviško žodžio, lietuvių spaudos ir mokyklos išsaugojimu. Tokių suvokiančių daugėjo tarp katalikų kunigų, nepraradusių tautinės savimonės. Vienas ryškiausių pavyzdžių buvo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, organizavęs lietuviškos spaudos leidybą užsienyje, Prūsuose, ir jos atgabenimą bei platinimą po kraštą. Tai lėmė, kad pamažu lietuvių kalba, lietuviška spauda, o ne lenkų ir lenkiška ėmė tapti patriotizmo rodikliu.

Baudžiavos panaikinimas sudarė sąlygas ir iš lietuvių valstietijos kilusiems vaikams baigti mokslus, būti ir kunigais, inžinieriais, o ne kaip iki tol vien tik iš vieno luomo – bajorų, kuris ypač Rytų Lietuvoje buvo visiškai sulenkėjęs, nebesuvokiąs, kad lietuvių tauta gali turėti savo valstybę, kurti kultūrą. Ir čia žadinant tautos atmintį, tikėjimą ir pasitikėjimą ypač didelis vaidmuo teko Prūsuose leidžiamai ir po visą Lietuvą platinamai lietuviškajai “Aušrai” (nuo 1883 m.), jos redaktoriams ir leidėjams dr. J.Basanavičiui, J.Šliūpui ir daugeliui kitų, suvokusių, kad lietuvių tautos išlikimas ir klestėjimas – tai jos savarankiškas valstybingumas, kad unijos su galingesnėmis, agresyvesnėmis tautomis, leidimas joms kurtis ir pirktis žemes (kaip vyko su lenkais ypač Rytų Lietuvoje) pražūtingas, kaip kad būtų neperspektyvios ir pastangos atkurti LDK, nes, be abejonės, anksčiau ar vėliau imtųsi kurti savo valstybingumą ir ją sudarančios tautos.

Dėl savo tautinių valstybių sukūrimo tada kovojo ir Balkanų tautos. Nuo tada, kai “nekilmingieji” lietuviai ėmė skelbti apie savo tautos lygiateisiškumą su kitomis tautomis, apie savo valstybės atkūrimą, jų ypač dideliais priešais tapo lenkų šviesuoliai, lenkų ar sulenkėjusi bajorija ir dvarininkija, kunigija, vadindami tai “litvomanų” išmone ar net rusų šnipų, Katalikų bažnyčios priešų darbu.

Lenkai kaip ir ankstesniais amžiais skelbėsi lietuvių “broliais” tol, kol jiems, lenkams, būdavo naudinga, kol tai sudarydavo geresnes sąlygas inkorporuoti Lietuvą, sulenkinti lietuvių tautą. Kurti Lietuvos valstybę tik lietuvių etninėse žemėse, kurti tautinę, demokratinę valstybę, o ne federaciją, ne atkurti Lietuvą kaip Lenkijos provinciją buvo didelis lietuvių tautos Prisikėlimo žadintojų ir vadovų minties pasiekimas. Ta mintis buvo toliau plėtojama rusų draudžiamoje lietuvių spaudoje, ypač “Varpe”, lietuvių politinėse partijose ir organizacijose, Didžiajame lietuvių seime Vilniuje (1905m.), Pirmojo pasaulinio karo metais lietuvių pabėgėlių organizacijose Rusijoje, taip pat lietuvių išeivių susibūrimuose JAV ir kitose šalyse.

1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusioje lietuvių konferencijoje buvo nužymėtos gairės, kaip sukurti tokią tautinę, demokratinę Lietuvos valstybę, buvo išrinkta Lietuvos Taryba (vėliau – Lietuvos Valstybės Taryba), turėjusi įvykdyti Konferencijos nutarimą: paskelbti nepriklausomą Lietuvos valstybę nutraukiant bet kokius buvusius teisinius ir kitokius ryšius su kitomis valstybėmis (Lenkija, Rusija ir kitomis).

Tai, kad lietuviai nebesidėjo su lenkais, kėlė didžiausią lenkų pyktį ir jų veikėjai darė viską, kad pasauliui ir okupantams vokiečiams Lietuvoje įrodžius, jog lietuvių tauta yra ta pati lenkų tauta, tik kiek kitaip kalbanti, kad Lietuva – nuo amžių neatskiriama Lenkijos dalis ir ji turi būti prijungta prie Vokietijos kaizerio ir Austrijos imperatoriaus 1916 m. lapkričio 5 d. sukurtos Lenkijos karalystės. Tad lenkai griežtai atsisakė įeiti į Lietuvos Tarybą.

Beje, ilgokai vengė į ją įeiti ir žydų bendruomenės atstovai, nebūdami tikri, ar Lietuva galės tapti Nepriklausoma. Žydai visada galvodavo apie savo “biznį”, kurį lengviau plėtoti buvo didelėje valstybėje. Tai paaiškina, kodėl jie rėmė carinės Rusijos, kaizerinės Vokietijos okupacines valdžias, o iš pradžių ir Lenkijos (kol ji nepradėjo žydų persekiojimų).

Pamažu keitėsi okupantų vokiečių požiūris į Lietuvą, pažinus jos istoriją ir kultūrą, o iš dalies ir dėl nusivylimo lenkais, Lenkijos karalyste: nors jai vokiečių ir austrų valdovai buvo leidę sudaryti gana didelę kariuomenę, bet vos kartą kitą jie buvo išlindę prieš rusus, tačiau stipriai nuo jų gavę į kaulus toliau visaip ėmė išsisukinėti nuo dalyvavimo kare prieš Antantę ir Rusiją, o iš tikrųjų laukė, kas laimės karą – Antantė ar Vokietijos blokas? Tuomet prie laimėtojų prisidės lenkai ir pasiskelbs sąjungininkais.

Lietuvos Valstybės Taryba, priešingai negu Lenkijos vadukai, nesulaukusi iš okupantų vokiečių sutikimo kurti savo nepriklausomą valstybę, ryžosi ir 1918 m. vasario 16-ąją paskelbė Nepriklausomos Lietuvos Atkūrimo Aktą. Bet praktiškai jį įgyvendinti galėjo pradėti tik Vokietijai kapituliavus Vakarų frontuose. Tuomet, 1918 m. lapkričio vidury, tegalėjo sudaryti savo Laikinąją vyriausybę, pradėti kurti valstybines struktūras, organizuoti kariuomenę.

Tad nėra mato, kuriuo būtų galima palyginti tuometinę Lenkiją ir Lietuvą: Lenkija jau turėjo daugiau kaip pusės milijono kariuomenę (grįžo jos pulkai ir iš Prancūzijos), veikė valdymo struktūros, švietimo ir mokslo institucijos ir ekonomiškai buvo mažiau apiplėšta negu Lietuva, kurioje net pradinėms mokykloms lietuviškų vadovėlių neturėta. Nepriklausoma pasiskelbusiai Lietuvai visose srityse reikėjo, kaip sakoma, pradėti nuo nulio. Tačiau ir “broliai” lenkai, kaip jau daugybę kartų buvo praeityje, užuot ištiesę pagalbos ranką, ėmė ieškoti būdų, kaip įsmeigti peilį į Lietuvos nugarą.

1918 m. pabaigoje į Lietuvą įsiveržus Sovietų Rusijos kariuomenei ir artėjant prie sostinės Vilniaus, Lietuvos Laikinoji vyriausybė paprašė Lenkijos padėti apsiginti nuo tos kariuomenės, o pirmiausia apginti sostinę Vilnių. Bet lenkai atsisakė, nes planavo, kad raudonarmiečius išvijus jiems, kaip išvaduotojams, atitektų ne tik Vilnius, bet ir visa Lietuva. Lenkijos viršininkas Juzefas Pilsudskis (Jozef Pilsudski) rengėsi prie Lenkijos prijungti visą buvusią LDK iki padalijimų (1772 m.), tariamai federacinės Lenkijos atkūrimui. Tiesa, jo planai kiek nesutapo su kolegų lenkų tautininkų R.Dmovskio (Dmowski) ir kitų, kurie planavo, kad visos tautos, taip pat ir lietuvių, toje federacijoje turėtų būti sulenkintos, J.Pilsudskis buvo kiek malonesnis ir sutiko su tuo, kad įjungtos tautos turėtų ir šiokių tokių kultūrinės autonomijos teisių.

Tik didvyriškomis lietuvių savanorių pastangomis sulaikius raudonarmiečių veržimąsi (jie buvo okupavę jau vos ne 70 proc. nepriklausomos Lietuvos) ir pradėjus juos stumti iš Lietuvos, 1919 m. balandžio antroje pusėje J.Pilsudskio įsakymu lenkų kariuomenė, net neinformavusi Lietuvos, įveikusi raudonarmiečių pasipriešinimą, užėmė Vilnių ir didesnę dalį jo krašto, ėmė veržtis toliau į Lietuvą, okupavo pietų ir pietvakarių Lietuvos dalį – Suvalkus, Seinus ir kt. Lietuviams baigiant išstumti rusų kariuomenę už Dauguvos, prieš Daugpilio šturmą, lenkų kariuomenė užėmė jį, siekdama, kad Lenkija, okupavusi Vilnių ir jo kraštą, turėtų tiesioginį susisiekimą su Latvija.

Nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.

Ištrauka iš knygos „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga“.

(Bus daugiau)

2012.01.02


Prisijunkite prie diskusijos