Leonas Jurša. Amėnija: dar vienas prarastasis pavasaris?


Print
Seržas Sargsianas jaunystėje. Jis apibrėžtas raudonu rutuliu. Jis – mafijos ir kriminalinių nusikaltėlių draugijoje.

Armėnų priežodis: nedvėsk, asile, ateis pavasaris, sužaliuos žolė. Pastaruoju metu Armėnijoje daug kalbų apie artėjančias permainas valstybės valdyme, tačiau greičiausiai atsitiks taip, kaip sakoma kitame priežodyje: asilas tas pats, tik balną pakeitė. Kiti sako: dėl naujo armėnų genocido kalti Sargsianas su Kočarianu.

Prezidento „ne“ reiškia „taip“

Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano valdymas, trukęs 10 metų, baigiasi balandžio 9 d., tačiau jau kovo 2-ąją sužinojome naujo šalies prezidento vardą – juo tapo buvęs Armėnijos pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje Armenas Sarkisianas (ne giminė Seržui Sargsianui, kuris kadaise irgi buvo Sarkisianas, tačiau, įgijęs galių, pareikalavo jo pavargę rašyti su „g“.) Tiesa, naująjį prezidentą išrinko ne piliečiai, o parlamentas – Nacionalinis susirinkimas. Jo kanditatūrą pasiūlė Armėnijos parlamente daugumą turinti Armėnijos respublikos partija, kuriai vadovauja dienas baigiantis prezidentas  (90 narių balsavo „už“, 10 – „prieš“; įsidėmėkime: koalicija „Carukian“ pritarė, prieš balsavo opozicijoje esanti „Jelk“). Ketvirtasis Armėnijos prezidentas pradės eiti pareigas tą pačią balandžio 9-ąją, tačiau jau neturės tų galių, kurias turėjo trys ankstesnieji. Jis paskirs parlamento išrinktą ministrą pirmininką, kuris ir bus šalies vadovu. Tokiu būdu Armėnijoje bus įgyvendinta parlamentinė valdymo sistema, kaip tai numatyta šalies konstitucijos pataisose, priimtose 2015 m. gruodžio  6 d. vykusiame referendume.

O štai dėl to, kas atsisės į premjero kėdę, svarstoma, galima sakyti, nuo 2014 metų, kai prezidentas Sargsianas prabilo apie konstitucines pataisas. Ar tik nesitaiko jis pats išlikti valdžios viršūnėje ir po to, kai turės pasitraukti iš prezidento posto? Vieną kartą tarsi ir pasakė „ne“, tačiau su neaiškia išlyga. Vėliau turėjo dar daugybę progų atsakyti aiškiai, tačiau taip ir neatsakė. Girdi, žiūrėsiąs po 2017-ųjų rinkimų. Tačiau įvyko rinkimai, o prezidentas vis tyli…

Ir štai šių metų sausio viduryje laikraščiui „Žamanak“ pasirodė Sargsianą prasitarus, kad taikosi į aukščiausias valstybės pareigas. Mat prezidento rūmuose vykusiame pasitarime kalbėjo: Jau antroje metų pusėje mes pažiūrėsime, kokias dar papildomas socialinės svarbos problemas galime išspręsti, kad kainų padidinimas nebūtų toks skausmingas socialiai neaprūpintiems mūsų visuomenės sluoksniams. Taigi, daro išvadą laikraštis, Sargsianas atvirai pasakė, kad antroje metų pusėje bus valdžioje ir spręs („Žamanak“ laikomas leidiniu, kuriam valdžios pašnibždama, kas reikalinga).

Rusijos ir Armėnijos vadovai Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Rusijos karinė bazė Giumri mieste. 2013 metai

O paskutinę sausio dieną armėnų žiniakslaida pranešė Armėnijos respublikos partijos tarybą artimiausiu laiku kviesiant posėdį, kuriame kandidatu į Armėnijos ministro pirmininko postą bus pasiūlytas paskutinius mėnesius pezidento kėdėje sėdintis partijos pirmininkas Seržas Sargsianas. Jeigu taryba tam pritars, parašė tas pats „Žamanak“, tai Sargsianas turės paklusti partijos narių valiai, nors prieš ketverius metus ir buvo pareiškęs, jog priėmus konstitucijos pataisas premjero pareigų nesieks.

Šį ketinimą apžvalgininkai įžvelgė ir Armėnijos prezidento kalboje, pasakytoje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijoje sausio 24 d. Pasigyręs šalyje esant daug nuveikta demokratijos labui, patikino: mes tęsime ta pačia dvasia. Pareiškė apgailestavimą, kad pačioje Europos Taryboje papirkinėjami deputatai, ir perspėjo Europos žmogaus teisių teismą nesikišti į politiką (žinome, ką turėjo omenyje: EŽTT pripažino Armėniją okupavus Azerbaidžano žemes). Tiesa, ir Armėnijoje pasitaiko negerovių, tačiau su jomis nebus taikstomasi: mes kupini ryžto ir toliau sistemingomis ir nuolatinėmis pastangomis naikinsime korupcijos blogį. Gali būti, sakydamas „mes“ kalbėtojas turėjo galvoje „valstybę“. Nes vienoje kalbos vietoje, ragindamas taikiai spręsti Kalnų Karabacho konfliktą, užsimena ir apie savo vaidmenį: Nepriklausomai  nuo to, kur aš atsidursiu, aš visada būsiu pirmoje linijoje sprendžiant šį klausimą.

2017-ųjų pabaigoje Seržas Sargsianas, televizijos kanalo „Armėnija“ paklaustas apie karjerą po 2018-ųjų balandžio, atsakė: Ateis laikas, mes labai ramiai apsvarstysime ir paskelbsime savo sprendimus. Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“, perspausdinusi šį atsakymą, skliaustuose paaiškino, ką reiškia „mes“: Armėnijos respublikos partija. Tačiau tai tas pats, kaip pasakyti, jog SSRS laikais vadovavo komunistų partija. Vadovavo ir sprendė Politinis biuras. Seržas Sargsianas pasiūlė kandidatą į prezidentus daugumą parlamente turinčios politinės jėgos vardu po to, kai šiai kandidatūrai buvo pritarta respublikonų partijos Vykdomajame organe (renkamas suvažiavimo dvejiems metais, sudaro 21 narys, tarp jų, suprantama, yra ir dabartinis prezidentas). Armėnijos opozicijos veikėjai, sakydami „jie“, turi galvoje respublikonų „politinį biurą“.

Vasario pirmomis dienomis armėnų žiniasklaida paskelbė, kad respublikonų partija svarsto ne vieną kandidatūrą į ministro pirmininko postą. Šitai žurnalistams pareiškęs teisingumo ministras Davidas Arutiunianas. Pridursime: Vykdomojo organo narys. Kadangi jie paskutinį žodį tars dar ne šiandien ir ne rytoj, sugrįžkime į audringus 2015-uosius. Nes Seržas Sargsianas ir jie viską padarė tada. Tiesa, slaptas karas truko ne vienerius metus.

Pradėjo laužti…

Daugelis Armėnijos politikos ir verslo veikėjų turi pravardes, ne visada jiems malonias. Milijonierius, o gal ir milijardierius Gagikas Carukianas iš vaikystės paveldėjo pravardę „Dodi Gago“. Į akis šituo vardu nevadina, nes jis reiškia Gago esant stiprų, tačiau… nelabai protingą (beje, ano amžiaus 10 dešimtmetyje jis buvo pagarsėjęs kaip Pasaulio ir Europos rankų laužimo čempionas). Mėgstama pasakoti, kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, vežamas nuo Sevano ežero į Jerevaną, paklausė: o koks čia architektūros paminklas? Išgirdęs šiuose rūmuose gyvenant „Dodi Gago“, pagyrė šeimininką: Vadinasi, ne toks jau kvailas šitas Gagikas. Carukiano rūmuose viešėjo būrys arabų šeichų su sūnumis. Ką ten šeichai – šiuose rūmuose, atvykęs į Armėniją oficialaus vizito, nakvojo išrankusis Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka – irgi su sūnumi…

Gagikas Carukianas išgarsėjo 2012 metų rudenį – kažin kokia keista Rusijos nevalstybinė organizacija (Русский биографический институт) jį pripažino „Metų žmogumi“ už prisidėjimą prie Rusijos-Armėnijos ryšių stiprinimo (premijos skirtos prezidentu vėl tapusiam Putinui, dainininkui Kobzonui…). Pavasarį vykusiuose parlamento rinkimuose jo vadovaujama partija „Klestinčioji Armėnija“ gavo 37 vietas ir nusileido tik respublikonų partijai (69 vietos). Carukianas atsisakė sudaryti valdančiąją koaliciją, tačiau ir  opozicijos pusėje nestojo. Vasarą kartu su prezidentu skrido į Londono žaidynių atidarymą – kaip nacionalinio olimpinio komiteto prezidentas. Lapkričio pabaigoje, jau būdamas „Metų žmogumi“, pasakė apsisprendęs dalyvauti prezidento rinkimuose ateinančių metų vasaryje. Gruodžio pradžioje su partijos delegacija lankėsi Briuselyje, kur pasakė: Neįmanoma šalyje kovoti su korupcija, kai tai kovai vadovaujaja pagrindiniai korupcionieriai.

Netrukus  BBC pranešė, kad nepasiteisino lūkesčiai oligarchą Gagiką Carukianą mesiant pirštinę veikiančiam prezidentui rinkimuose – jis, o po jo ir pirmasis prezidentas, Armėnų nacionalinio kongreso pirmininkas Levonas Ter Petrosianas atsisakė varžytis su Sargsianu. Tai sukėlė sumaištį didžiosiose opozicinėse partijose, – aiškino BBC, – ir jos turėjo oficialiai paskelbti nedalyvausiančios prezidento rinkimuose. Politologas Sergejus Minasianas tada pasakė: Antros pagal dydį parlamento frakcijos lyderiui Gagikui Carukianui atsisakius dalyvauti prezidento rinkimuose, veikiančio prezidento laimėjimas juose tapo formalumu. O netrukus žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, jog Seržo Sargsiano rinkiminei kampanijai Kotaiko apskrityje vadovauja visiškai ne vietinis gubernatorius, kaip skelbiama, o… Gagikas Carukianas; ir apskritai “Klestinčiajai Armėnijai” priklausantys verslininkai aktyviai pluša Sargsiano pusėje. 

…ir pasidavė

2013-ųjų pavasarį nepriklausomas internetinis leidinys „Beloruskij partizan“ parašė, jog Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka lankėsi Armėnijoje, buvo apsistojęs vietinio oligarcho Gagiko Carukiano namuose, o rytojaus dieną dalyvavo dvejose atidarymo iškilmėse – bažnyčios ir lošimo namų. Įdėjo iškilmių bažnyčioje nuotrauką: Lukašenka su sūnumi, „Dodi Gago“ ir prieš tris mėnesius antrą kartą Armėnijos prezidentu išrinktas Seržas Sargsianas.

Armėnijos prezidento Seržo Sarksiano prisipažinimas dėl nusikaltimų azerbaidžaniečių mieste Hodžaly

Baltarusių leidiniui pasirodė ne visai priimtina tai, kad šalies prezidentas iš bažnyčios važiuoja į kazino ir dar su devynerių metų nesulaukusiu vaiku. Baltarusiai neparašė, kad ir bažnyčia Aboviano mieste, ir kazino prie Jerevano pastatyti Carukiano lėšomis, o tas „kazino“ – tai didžiulis poilsio kompleksas Jerevano pašonėje, kurį, be seniau pastatytų lošimo namų „Shangri La“, sudaro pramogų centras „Faraon“, viešbutis „Kempinski“, kur taip pat veikia kazino, ir dar daugiau kaip 10 pastatų. Šio komplekso mastai ir karališka prabanga pavergia vaizduotę (iš reklamos). Antai restoraną sudaro keturios salės, iš kurių vienoje yra 1 000 vietų, ją apšviečiantis krištolinis sietynas dėl savo dydžio įrašytas į „Gineso rekordų knygą“ (24 tūkstančiai lempų, sveria 33 tonas).   

Išvakarėse, labai gali būti, „Dodi Gago“su savo aukštuoju svečiu, siurbčiodami konjaką „Noy“ (brandina Carukianui priklausanti gamykla), kalbėjosi ne tik apie baltarusiškus traktorius, kuriuos oligarchas prieš rinkimus dalijo ūkininkams ir už kuriuos iki galo dar neatsilygino. Ar kaip veikia aną vasarą Minske su Gagiko prisidėjimu paleista konjako pilstymo linija. Gali būti aptarė ir rytoj atidaromo „Faraono“ perspektyvas. Ar greitai atsipirks?  Viskas priklauso nuo Seržo Sargsiano. Gali būti, „Dodi Gago“prisipažino, kad jeigu galėtų, tai Sargsianą…

Tik pamanykite: prezidento brolis Sašikas, tikras plėšikas, kadaise buvo užsakęs jį, Carukianą, nužudyti! Tačiau Seržas vis dar stipriausias, prieš savaitę respublikonų partija nušlavė visus rinkimuose į Jerevano miesto tarybą ir neprotinga būtų prieš jį eiti. Nuo jo priklauso, kada įsigalios nauja tvarka, pagal kurią lošimo namai galės veikti tik kurortinėse vietovėse, o sostinėje ir apylinkėse jų turi nelikti. Išskyrus tuos, į kuriuos investuota ne mažiau kaip 40 milijardų dramų. O toks objektas yra vienintelis  – „Faraonas“, ten įdėta daugiau kaip $100 milijonų. Jeigu neliktų konkurentų, tai pajamos būtų… patys suprantate. Įstatymo pataisa turėjo jau įsigalioti, tačiau atidėjo…

Aboviane žurnalistai nepraleido progos Carukiano paklausti dėl neseniai nuskambėjusio partijos bendražygio Vardano Oskaniano raginimo skelbti „Klestinčiąją Armėniją“ opozicine jėga. Ne, „Klestinčioji Armėnija“ negali būti opozicijoje, – atsakė. – Ji palaikys tai, kas naudinga šaliai ir armėnų tautai. Be to, pridūrė, Armėnijoje jau yra 3-4 opozicinės partijos, o 5-6 būtų lazdos perlenkimas… Politologas Amajakas Ovanisianas paaiškino, kam oligarchas pasikvietė Baltarusijos prezidentą (kalbama, kvietė ir Ukrainoje tada dar karaliavusį Viktorą Janukovyčių): tam, kad atvertų Gagikui Carukianui kelią, vedantį į Seržo Sargsiano širdį. Esą jam svarbiausia jo verslas ir jis nepalaikys Oskaniano. Rado bendrą kalbą, – taip dar iškilmių išvakarėse leidinys Lragir.am paaiškino, kodėl pats Sargsianas atsiliepė į oligarcho kvietimą. – O Katolikas Gareginas II savo dalyvavimu „pašventins“ jų susitarimą

Nauja tvarka (įstatymo pataisa) dėl lošimų namų iškėlimo toliau nuo sostinės įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d. Tarp kitko, 2016-ųjų pabaigoje armėnų žiniasklaida pranešė: Baltarusijos pasiuntinybę pričiupus tiekiant vietiniam oligarchui Gagikui Carukianui prabangius automobilius. Nesumokėjęs muitų, jis sutaupė ne mažiau kaip pusę milijono dolerių. O neseniai buvo atvažiavęs į Giumrį automobiliu „Range Rover“ su Baltarusijos pasiuntinybei priklausančiais diplomatiniais numeriais.

Antrojo prezidento šešėlis

Naujosios bažnyčios Aboviane atidaryme dalyvavo ir antrasis šalies prezidentas Robertas Kočarianas su žmona. Į žurnalistų klausimą, ar nenorįs sugrįžti į didžiąją politiką, atsakė klausimu: O jūs norite? Klausiamas, ar dalyvaus prezidento rinkimuose 2018-aisiais, tik paslaptingai šypsojosi…

2008-ųjų pavasarį, Roberto Kočariano įpėdiniu prezidento poste paskelbus Seržą Sargsianą, Jerevane 10 dienų vyko buvusio kandidato į prezidentus Levono Ter Petrosiano šalininkų protesto demonstracijos. Reikalauta naujų prezidento rinkimų, nes pastarųjų baigtis esą buvusi suklastota. Iki šiol visuomenei nepranešta, kas tomis dienomis įsakė šaudyti į mitinguojančius žmones. Oficialiais duomenimis, žuvo 10 žmonių, tačiau kalbama apie kelis kartus daugiau aukų (kaip parašė vienas komentatorius, mes visi žinome, jog niekada negalima tikėti oficialia versija!).

Dokumentiniame filme „Armėnijos prarastasis pavasaris“ (2011) pateikiami tragiškus gegužės 1-osios įvykius tyrusios parlamentinės grupės nustatyti, tačiau prokuratūros nepripažinti faktai. Opozicijos atstovai, be kita ko, paskelbė raštiškų įrodymų, jog iš gynybos ministerijos sandėlio tomis dienomis buvo išduoda 950 karinės uniformos komplektų ir išdalyta kai kurių aukštų pareigūnų, deputatų, oligarchų asmens sargybiniams, tarp jų – ministro pirmininko Seržo Sargsiano ir parlamento nario, partijos „Klestinčioji Armėnija“ pirmininko Gagiko Carukiano. Tomis dienomis dar įsakinėjo prezidentas Kočarianas. Tačiau jau 2009 metų pradžioje Kalnų Karabacho klano vadų Sargsiano ir Kočariano užkulisinė kova buvo viena geriausiai žinomų miesto paslapčių (iš „WikiLeaks“ paskelbto JAV pasiuntinio Armėnijoje pranešimo).

2012-ųjų rudenį „Klestinčiosios Armėnijos“ kandidatais prezidento rinkimuose politologams regėjosi, be „Dodi Gago“, dar buvęs užsienio reikalų ministras Vardanas Oskanianas ir, suprantama, Robertas Kočarianas. Pastarasis leido suprasti, jog tinkamiausias kandidatas – Oskanianas, galintis sutelkti visus, minus Sargsianą. Apžvalgininkai spėjo patį Kočarianą eisiant į prezidentus 2018 metais, kai „Klestinčioji Armėnija“ visiškai įsigalės. Kiti sakė, jog Kočarianas  su Oskanianu dar keleri metai prieš 2008-ųjų prezidento rinkimus įkūrė naują partiją, pasivadinusią „Klestinčiąja Armėnija“ tam, kad ji praskintų kelią į prezidentus Oskanianui.  Tačiau Sargsianui pavyko kažin kokie atsakomieji žygiai, tarp jų gal įtikinti Maskvą, kad tai ne šiaip Roberto Kočariano planas išlaikyti valdžią, o programa Armėnijai palenkti į Vakarų pusę.

AFP nuotraukoje: riaušės Jerevane 2016-aisiais metais.

Oskanianui, kaip matėme, neišdegė ir 2013-aisiais. „Dodi Gago“ pats atsisakė ir bendražygiui nei kam kitam nepadėjo. Rašyta, kad 2012 metų spalio pradžioje prezidentas pasikvietė Carukianą pokalbiui ir kad šis paprašė savaitės svarstymui, kokiu būdu pranešiąs apie Sargsiano kanditatūros palaikymą artėjančiuose prezidento rinkimuose. Gerai Gagiką Carukianą pažįstantys žmonės sako, kad jis palaikys prezidentą. Tuo tarpu gerai pažįstantys Carukiano „tėtušį“ įsitikinę, kad bus priešingai... „Dodi Gago“, kaip matėme, galiausiai atsisakė. Į Seržo Sargsiano inauguraciją pakviestas Robertas Kočarianas išvakarėse pasakė: Dviejų iš Karabacho kilusių žmonių, senų bendražygių, kova dėl valdžios man buvo nepriimtina. „Dodi Gago“ inauguracijos dieną buvo išvykęs…

Visuomenės kantrybės taurė perpildyta!

2014 m. vasario 15 d. įvykusiame „Klestinčiosios Armėnijos“ suvažiavime svečių nebuvo. Nekvietė ir šalies prezidento Sargsiano, pagerbusio ankstesnį šios partijos susibūrimą parlamento rinkimų išvakarėse. Dabar jis ir kviečiamas vargu ar būtų atvykęs, prisimindamas aname suvažiavime patirtą akibrokštą: Oskanianas jo akyse griežtai kritikavo vyriausybės ir respublikonų partijos veiklą. Anot žurnalistų, Carukianas turėjo teisintis aukštajam svečiui nė nenutuokęs, kas parašyta antro pagal svarbą partijos nario kalbos tekste… Šį kartą pats pirmininkas kritikavo valdžios politiką ir ragino telktis visas šiai politikai nepritariančias politines ir visuomenines jėgas. Pavasarį jis pareiškė: nei parlamento, nei prezidento rinkimuose respublikonų partija daugiau nelaimės!

2014-ųjų rudenį per šalį nusirito trijų parlamento mažumos partijų su „Klestinčiąja Armėnija“ priešakyje sukelta mitingų banga. Spalio 10 d. mitingas įvyko Jerevane, atėjo apie 15-20 tūkstančių žmonių. Jame Armėnijos nacionalinio kongreso pirmininkas Levonas Ter Petrosianas pasakė nuomonę apie neseniai paskelbtą, tačiau jau senokai aptarinėjamą konstitucinių reformų projektą: Po šimtų neigiamų atsiliepimų tik kvailys arba apsimetęs kvailiu patikės ir mėgins įtikinti kitus, kad režimas ėmėsi šių pataisų ne dėl savo valdžios išlaikymo, o vien šalies ir liaudies labui.

Po dviejų savaičių į Laisvės aikštę suplaukė tikrai ne mažiau žmonių. Jeigu artimiausiu metu valdžia nebus pakeista, tai iškils grėsmė net fiziniam Armėnijos išlikimui, – pasakė Vardanas Oskanianas. Carukiano kalbos pradžią minia sutiko pritarimo šūksniais, o štai dėl antros kalbos dalies, kurią perskaitė iš lapo, gūžčiojo pečiais net apžvalgininkai: nepriklausomai nuo politinių permainų valstybės tarnautojai turi ramiai dirbti, politinės pažiūros niekaip neatsilieps jų teisei į darbą, socialinį  aprūpinimą ir nuosavybės neliečiamybę – jis, Carukianas, pasirengęs tapti to garantu? Iš karto prisiminta „Dodi Gago“ užuomina ano mitingo išvakarėse: jis neatmetąs galimybės dalyvauti prezidento rinkimuose 2018 metais.

Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.

Aiškiau Carukianas, šiaip jau ne didžiausias oratorius, kalbėjo 2015 metų vasario 5 d. „Klestinčiosios Armėnijos“ sukviestoje respublikonų politikai nepritariančiųjų konferencijoje. Jis vėl kritikavo Seržo Sargsiano peršamas konstitucines reformas ir perspėjo: jeigu valdžia neįvykdys opozicijos reikalavimų, tai liaudis nenutrūkstamais mitingais privers ją skelbti išankstinius parlamento ir prezidento rinkimus. Nereikia nusivilti, drąsino Carukianas ir ragino laikytis savo principų iki pergalės. Visuomenės kantrybės taurė perpildyta. Vienas ne toks žingsnis, netgi vienas ne toks žodis gali išvesti į gatves šimtus tūkstančių žmonių, ir niekas negali pasakyti, kuo tai baigsis…

Atvedė į mūšio lauką ir pabėgo

Po savaitės prezidentas Sargsianas sukvietė Armėnijos respublikos partijos tarybos posėdį, kuriame paskelbė karą „Klestinčiosios  Armėnijos“ vedliui Gagikui Carukianui. Respublikonų vadovas prisipažino klydęs, drausdamas partijos bičiuliams viešai kritikuoti Carukiano krečiamas nesąmones, asmeniškai dangstydamas jo keliamą chaosą, neleisdamas minėti žmonių jam duotos pravardės, „Dodi Gago“. Šis žmogus Armėnijos politiniame gyvenime, pasakė jis, yra blogis. Žmogus su ribotais protiniais gabumais neišvengiamai tampa pažangos stabdžiu. Mums tėvynė duota ne tam, kad paverstume ją cirku. Atėjo laikas išvalyti politiką nuo beraščių ir grąžinti ją į intelektualią vagą. Laikas parodyti kiekvienam jo vietą  – akiplėšai, nemokšai, suklydėliui. Mes privalome visiškai išvalyti politinį lauką nuo feodalinės logikos…

Štai šitaip kalbėjo šalies prezidentas. Jis šiandien pat atleisiąs Carukianą iš Nacionalinio saugumo tarybos nario pareigų, įsakysiąs ministrui pirmininkui, kad pavestų atitinkamoms žinyboms patikrinti ore sklandančius įtarimus apie Carukiano nesumokėtus milijardinius mokesčius menkutės labdaros priedanga, nuslėptus kriminalinius nusikaltimus… Prezidentą per TV girdėjo visa šalis. Taip piktai jis dar niekada nekalbėjo.

„Dodi Gago“ neliko skolingas. Šitas režimas turi būti nedelsiant pašalintas, buvo pasakyta jau rytojaus dieną paskelbtame jo pareiškime, ir mes turime užversti šį gėdingą istorijos puslapį. Būtina išsklaidyti šią šlykščią atmosferą. Aš laikau svarbiausiu savo gyvenimo reikalu išlaisvinti Armėniją nuo šito režimo. Per prezidentu vadinamo žmogaus valdymo laikotarpį šalies užsienio skola padidėjo 3 milijardais dolerių – kur šitie pinigai, ponas Sargsianai? Kur pinigai, priklausantys pensininkams, gydytojams, mokytojams, valstiečiams, kariams, policininkams, dėstytojams ir studentams?  Pasikeitus valdžiai, iš tautos milijardus dolerių pavogę 2-3 žmonės turės grąžinti juos į biudžetą!

Prezidentu vadinamam žmogui kliuvo kaip niekad. Jį, Carukianą, buvo pasakyta pareiškime, be jokių įrodymų apkaltino nesumokėjus mokesčių, tačiau pats nepasakė nė žodžio apie tai, kodėl jam valdant ekonomika atsidūrė ant bedugnės krašto, kodėl sumažėjo investicijos, žmonės klimpo į dar didesnį skurdą, o jo paties ir siauro jo interesams tarnaujančių asmenų ratelio ir deklaruojama, ir nedeklaruojama nuosavybė vis didėjo. Jis taip pat nepaiškino, kodėl verslo terorizavimas tapo valstybės politika, kodėl emigracijos tempai didėja su kiekviena diena, kodėl šalyje finansinis nestabilumas, kodėl bankuose užstatyti ištisi kaimai, namai, piliečių turtas… Štai taip atkirto prezidentui „Dodi Gago“.

Maža to! Carukianas atskleidė priežastį, dėl ko prezidentas jį užsipuolė, pažeisdamas visas žmoniškas ir politines normas. Mat jis, „Klestinčiosios Armėnijos“ lyderis, atsisakė ne vieną kartą jam teikiamų pasiūlymų, kurie leistų Sargsianui išlikti valdžioje iki gyvos galvos po šalyje įvyksiančio konstitucinio referendumo. Man buvo siūloma daugybė bendradarbiavimo variantų, beje, man asmeniškai labai naudingų, taip pat ir prezidento postas po konstitucinės reformos – su sąlyga padėti jam išlaikyti valdžią. Aš kategoriškai atsisakiau… Dar ne viskas. Kreipėsi į žmones: būtina rengtis kovai. Pakanka trims tūkstančiams žmonių išeiti į gatves – ir jie priversti keisti įstatymą. O jeigu išeis visi – tai pakeis valdžią.

Rodosi, šis ugningas pareiškimas dar labiau sustiprino žmonių ryžtą ateiti į trijų Armėnijos parlamento opozicinių partijų Jerevane vasario 20 d. rengiamą mitingą, reikalausiantį valdžios atsistatydinimo. Visuotiniame dūzgesyje pasigirdo ir Roberto Kočariano balsas: Bet kokie veiksmai prieš „Klestinčiosios Armėnijos“ lyderį visų bus laikomi politiniu persekiojimu, neturinčiu menkiausio teisėto pagrindo. Tačiau mitingas neįvyko – „Klestinčioji Armėnija“ pareiškė partijos pirmininką nenorint aštrinti situacijos Armėnijoje. Žiniasklaida pranešė apie vasario 17 d. prezidentūroje įvykusį Sargsiano ir Carukiano pokalbį ir apie tai, kad išvakarėse iš Maskvos atskrido žinomas verslininkas Samvelas Karapetianas (dabartinis premjeras Karenas Karapetianas, bendrapavardis, laikomas Rusijos milijardieriaus statytiniu) – abiejų pusių įtūžiui malšinti.   

Pats Carukianas netrukus įvykusiame „Klestinčiosios Armėnijos“ suvažiavime pareiškė atsisakąs pirmininko pareigų ir iš viso nedalyvausiąs politinėje veikloje – toks esąs jo galutinis sprendimas, kuriam jis ryžęsis po ilgų apmąstymų. Aš pasitraukiu iš aktyvios politikos, – pasakė.- Aš toliau statysiu šalyje bažnyčias, mokyklas, vaikų darželius, padėsiu kultūros ir mokslo žmonėms. Tačiau tai darysiu kaip armėnas, kaip Armėnijos pilietis, kaip Gagikas Carukianas. Iš šios ir paskesnių oligarcho kalbų žmonės turėjo suprasti viena: jis ne bėga nuo mokesčių inspektorių, o gelbsti šalį nuo kraujo praliejimo (Jeigu viskas taip klostysis, tai nelaimės niekas ir juo labiau mūsų liaudis. To tęsti negalima, po to visi mes kaltinsime patys save).

Trijų mažumoje esančių Armėnijos parlamento partijų baigiamas, regėjosi, telkti vieningas opozicinis frontas iširo ir šis reikalas merdi iki šiol… 

Šekspyrui telieka nukelti skrybėlę…

O „Dodi Gago“ tikrai statė. Tų pačių, 2015-ųjų, vasarą Armėnų apaštališkosios bažnyčios katolikas Garagenas II iškilmingai pašventino naująją bažnyčią Nor Ačine, miestelyje netoli Aboviano. Dalyvavo šalies prezidentas Seržas Sargsianas su visa svita, bažnyčios fundatorius Gagikas Carukianas, taip pat daug gražių ponų, tarp kurių turėjo būti ir naujai paskirtas Kotaiko apskrities gubernatorius, dar neseniai ėjęs Aboviano miesto mero pareigas. Beje, „Dodi Gago“ žentas. 

Dėl oligarcho nesumokėtų milijardinių mokesčių, tai 2015 metų lapkričio pradžioje finansų ministras Gagikas Chačatrianas pranešė, kad šešiose iš 7 tikrintų kompanijų, kuriose Carukianas turi dalį, didesnių pažeidimų nerasta. Į žurnalistų pastabą, esą tokiu atveju prezidentas viešai išplatino melagingas žinias apie oligarcho valstybei nesumokėtus milijonus, ministras atsakė: Seržas Sargsianas to neteigė, o tiesiog pasakė, kad reikia pažiūrėti… Dar po savaitės įvyko parlamento posėdis, kuriame svarstyta konstitucinių pataisų projektas. Jam pritarta įtikinama balsų dauguma, „Klestinčiosios Armėnijos“ atstovai irgi buvo tarp 104 deputatų, kurie balsavo „už“. Iš politinės veiklos pasitraukusį Carukianą valdantieji paliko deputatu, tačiau šiame balsavime jis nedalyvavo (visais laikais posėdžiuose jį matydavo kaip jauną mėnulį). O per referendumą Kotaiko apskrityje, laikoma „Dodi Gago“  tėvonija, piliečių aktyvumas buvo netgi didesnis negu vidutiniškai šalyje…

2017-ųjų vasarą vienu svarbiausių politinio gyvenimo Armėnijoje įvykiu tapo prezidento Sargsiano… atostogos. Teisingiau, visuomenėje kilęs didelis šurmulys dėl to, kaip šalies prezidentas leidžia atostogas, o svarbiausia – su kuo. Audringus svarstymus ir piktą pasmerkimą sukurstė žiniasklaidos pranešimas valstybės vadovą ilsintis Šveicarijoje – ne kieno nors, o partijos „Klestintinčioji Armėnija“ pirmininko Gagiko Carukiano draugijoje. Sargsianas atvirai pademonstravo visuomenei, jog visi pastaraisiais metais šalyje vykę politiniai procesai buvo surežisuoti jo paties ir jo aplinkos, – parašė “Armenian Report“ (leidžia daugiausia užsienyje gyvenantys armėnai, kurie kaip sąžiningi žmonės ir patriotai yra neabejingi Tėvynės likimui ir kuriems nemalonus kriminalinis-oligarchinis Armėnijos režimas).

“Armenian Report“ apžvalgininko nuomone, Carukiano bendradarbiavimas su svarbiausiomis  respublikos opozicinėmis jėgomis 2015-ųjų pradžioje, tarp jų – ir su Armėnijos nacionaliniu kongresu, vadovaujamu pirmojo šalies prezidento Ter Petrosiano, labai griežtas priešinimasis valdžios siūlomoms Konstitucijos pataisoms – visa tai buvo sumanyta visuomenės akims apdumti. Neviltyje gyvenantys Armėnijos žmonės patikėjo Carukianą esant nesutaikomą kovotoją su valdžia. Ir kaip nepatikėsi – šalies prezidentas dergia naująjį opozicijos lyderį paskutiniais žodžiais, persekioja jo bendražygius, net suiminėja. Jeigu sodina, vadinasi, valdžia bijo Gagiko! 

Daugelis patikėjo ir 2017-ųjų pavasarį rinkimuose į nacionalinį kongresą balsavo už „Klestinčiąją Armėniją“, kurią vėl vedė režimo nemalonės nepabūgęs Gagikas Carukianas. Žiniasklaidoje jis kategoriškai neigė gandus, jog grįžo į politiką susitaręs su Seržu Sargsianu. Jeigu Gagikas Carukianas ko imasi, – sakė jis save kaip įpratęs trečiuoju asmeniu, – tai ne dėl pareigų ar naudos, o Dievo valia. (Partijos „Klestinčiosios Armėnijos“ pagrindu suburtas aljansas „Carukian“ parlamente gavo 31 vietą; daugiau jų teko tik prezidento Sargsiano vadovaujamiems respublikonams – 58.)

Jis puikiai suvaidino jam skirtą vaidmenį ir atėmė balsus iš Armėnijos nacionalinio kongreso (Ter Petrosiano aljansas liko už parlamento sienų), – daroma išvada “Armenian Report“ .

Kaip žinoma, Seržas Sargsianas yra didelis šachmatų aistruolis (kalbama, ir azartinių lošimų), įgudęs kurpti daugelio ėjimų kombinacijas ir politinėje scenoje, tačiau sunku patikėti įstengus jį surežisuoti tokios trukmės ir tokio masto spektaklį – su dešimtimis tūkstančių statistų, grasinančių sutrypti patį autorių, ir dar veiksmu už kulisų, kuris paprastiems žiūrovams taip ir lieka paslaptimi. Išeina, kad prezidentas Sargsianas susipyko su oligarchu Carukianu tik dėl akių. Ir taip tikroviškai pilti pamazgas vienas ant kito! Tačiau tai – tik užuomazga.

Deputatas Karenas Karapetianas, to nežinodamas, skambina savo jaunesniam broliui Samvelui į Maskvą: gelbėk, mielasis, šiems einant ant peilių, susipjaus visa Armėnija. O gal ir pats „Dodi Gago“ skambina: sukelsiu visą Armėniją, jeigu tas… Milijardierius, atidėjęs į šalį visus savo verslo imperijos reikalus, skrenda į Jerevaną, kur su visais svarbiausiais dramos veikėjais (kalbama dalyvavus ir patį prezidentą) susitinka ministro pirmininko Oviko Abramiano namuose. Čia jis nesvetimas: buvo piršlys Abramiano sūnaus ir Carukiano dukters vestuvėse. Kodėl Gagikai džanai, taip stoji prieš naują konstituciją? Ar pats nori būti prezidentu? Ar „kuklus pensininkas su 6 milijardais“ (Robertas Kočarianas) liepia? Mesk tu jį ir pats pasitrauk nuo scenos – tau nė plaukas nuo galvos nenukris, tavo milijonai liks sveiki ir niekas nesužinos, ką tu ten pridarei jaunas būdamas, čempione! O ateityje… O tu, prezidente… Tačiau tai – kitas pasakojimas.

Du arbūzai vienoje rankoje

Grįžkime prie mūsų avinų, kaip sako prancūzai. Regisi, „Dodi Gago“ norėjo vaidinti savo vaidmenį, tačiau didesnę galią turinčių režisierių buvo net du. Kaip pastebėjo vienas apžvalgininkas, Carukianas vienais kartais klausė vieno, kitais – kito. Jis norėjo viena ranka išlaikyti du arbūzus. O režisieriai kovojo tarpusavyje, ir nugalėjo vietinis – Seržas Sargsianas. Jo svarbiausias laimėjimas:  niekas, ir pirmiausia„Robikas“, niekada nebus Armėnijos prezidentas su tokiomis galiomis, kad galėtų jį nubausti.

Armėnų internetinio leidinio Shame.am tekstus galima vadinti pamfletais (autoriai pripažįsta šį pasaulį esant įdomų tik todėl, kad jame yra erdvės sarkazmui), į Gagiką Carukianą tuoj po jo kapituliacijos 2015-ųjų pradžioje jie kreipėsi šitaip: Ir kaip dabar nepasakyti šitam avinui: galvijau, o vakar tu dėjaisi esąs beveik dramblys, kas su tavimi atsitiko? Juk rengeisi nubausti Seržą, atleisti jį iš pareigų. Tai kodėl persigalvojai? O gal Seržas su tavimi padarė kai ką, kas rodoma pornografiniuose filmuose? Shame.am daugelį kartų traukė „Dodi Gago“ per dantį, tačiau nevengė ir rimtų išvadų: jis trejiems metams užėmė opozicijos lauką, kur nieko neleido, o paskui kerėpliškai pasitraukė, palikdamas tik griuvėsius. Didžiausia jo padaryta žala: visiškas politinės erdvės sujaukimas.

Netrukus po šiųmečio maisto produktų ir kitų prekių pabrangimo (nuo sausio 1 d. padidinus suslėgtų dujų, benzino ir kt. akcizus) nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas nuo aljanso „Carukian“ Mikaelas Melkumianas žurnalistams pareiškė: Armėnijoje nesama ypatingų prielaidų socialiniam maištui kilti. Kartu jis pripažino, jog šalyje išlieka didelis skurdas (30%) ir nedarbas (20%), daug žmonių išvykę uždarbiauti svetur. 2018 metų valstybės biudžete nenumatyta didinti atlyginimų, pensijų ir pašalpų. Valstybės skola padidės iki $7,2 milijardo (praėjusiais metais siekė 6,8 milijardo). Ir vis dėlto – nesama prielaidų. Apžvalgininkai pripažino, jog Melkumianas, ko gero, teisus: šalyje yra visos socialinio maišto prielaidos, išskyrus vieną esminių – politinę  jėgą, kuri reikštų žmonių nepasitenkinimą. 

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas vėl išliks valdžioje?

Armėnijos geopolitikos šventajame gėrio ir blogio kare kūrėjas Rubenas Barencas mąsto dar plačiau. 2016 metais išleistoje savo knygoje („Где путь спасения, камо грядеши?“) sielojasi galint nelikti kuo apgyvendinti būsimosios „Vilsono Armėnijos“ (tai – ne „Didžioji Armėnija“, tačiau ir nemaža, su keturiomis Turkijos provincijomis). Anot jo, Armėnijoje turėjo būti 5-6 milijonai žmonių, o likę gyventi daugiausia 1,8 milijono (Kalnų Karabache gyventojų skaičius sumažėjo nuo 150 tūkstančių iki 70-80 tūkstančių). Jo galva, apie gyventojų skaičių galima spręsti iš absolventų skaičiaus: paskutiniais sovietinės valdžios metais mokyklą baigė 84 tūkstančiai, o 2016-aisiais – 23 tūkstančiai jaunuolių.

Be to, tauta ir morališkai pakrikusi, antai, spaudos duomenimis, dabar 40 tūkstančių armėnių prostitučių (Armėnijai milžiniškas skaičius) aptarnauja turkus ir arabus, o ne atvirkščiai. Dėl viso to kalti šalies vadovai. Apie pirmąjį prezidentą, Levoną Ter Petrosianą, autorius nė nenori kalbėti (pasaulinio judaizmo agentas), o štai du paskesni, Kočarianas ir Sargsianas, įvykdė armėnų tautos genocidą…

2018.03.19; 09:00