Leonas Jurša. Kalnų Karabacho istorijos: demokratai tarp barbarų ir kankinių


Azerbaidžano žemėlapis. Slaptai.lt nuotr.

Prieš 30 metų, konflikto pradžioje, Vakarų spauda aiškiai užjautė armėnų pusę. Tuo metu Maskvoje ėmę telktis bei reikštis demokratai – irgi.

Su išankstiniu nusistatymu

Į tai, kas dedasi Kalnų Karabache, krypo ir mokslininkų žvilgsniai. 1992 metais išėjo monografija apie azerbaidžaniečių tautinės savimonės brendimą („TheAzerbaijani Turks: Power andIdentity Under Russian Rule“, Audrey L. Altstadt).

Masačiusetso universiteto (JAV) profesorė Karabacho įvykiuose pastebėjo, kad Vakarų žurnalistai ir apžvalgininkai, rašantys politinių žmogaus teisių tema, ir net mokslininkai dažnai šį sudėtingą ir daug aistrų keliantį konfliktą tarp dviejų kaimyninių tautų nagrinėja su išankstiniu nusistatymu: armėnai yra nekalti ir visa tai – azerbaidžaniečių agresija. Čia dažnai siuntė reporterius ir konflikto tyrėjų grupes ieškoti armėnų teisių pažeidimų, o ne azerbaidžaniečių. Emociniu šališkumu tyrėja aiškina faktą, jog net tokios atrodytų nešališkos organizacijos kaip „Freedom House“ (Niujorke) ar JAV kongreso Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisija kvietė pranešėjus, stovinčius labiau armėnų, o azerbaidžaniečių pusėje.

Liūdnai pagarsėjusi sąvoka „pogromas“, kaip pastebi mokslininkė, dažniau vartojama, kai azerbaidžaniečiai puola armėnus ir jokiu būdu ne atvirkščiai. Kai armėnai puola azerbaidžaniečius – tai vadinama „atsakomaisiais veiksmais“ (prisiminkime Andrejų Sacharovą: „atsakant į Azerbaidžano veiksmus“). Kalbama apie prieš armėnus varomą politiką, tačiau nieko nesakoma apie politiką, nukreiptą prieš azerbaidžaniečius. Vakarų šaltiniuose mažai rašoma apie tai, kad daugiau kaip 200 tūkstančių azerbaidžaniečių buvo priversti palikti gimtuosius namus Kalnų Karabacho autonominėje srityje, Azerbaidžano ir Armėnijos pasienio rajonuose.

Paminklas azerbaidžaniečiams, žuvusiems per sovietų agresiją 1990 metų vasario 20-ąją. Baku. Slaptai.lt nuotr.

Jau tada plika akimi buvo matyti tai, ką vėliau nustatė mokslo žmonės, pavyzdžiui, Birmingemo universiteto mokslininkė („The Armenia–Azerbaijan conflict through the prismof the British media and The New York Times, 1988–1994“, Kamala Imranli-Lowe): Vakarų spaudoje armėnų požiūris buvo pateikiamas dažniau nei azerbaidžaniečių ir Armėnija rodyta palankesnėje šviesoje nei Azerbaidžanas (the Armenians were viewed more favourably by the West than the Azerbaijanis). Britų spaudoje azerbaidžaniečiams primetamos piktadarybės būdavo dramatizuojamos (massacre, violence, bloodbath, slaughter), tuo tarpu azerbaidžaniečių žudynės Chodžalyje (1992) daugumoje aptariamų leidinių susilaukė miglotų antraščių („Facts of war hiddenin fog-shrouded Karabakh“).

Be to, britų leidiniai jau antraštėse pabrėždavo aukų etninę kilmę (armėnai) ir piktadarių konfesinę priklausomybę (dauguma azerbaidžaniečių – musulmonai šiitai, kaip ir Irane, su kuriuo Vakarų santykiai pašlijo po Islamo revoliucijos 1979 metais).

Kitame tyrime tas pats sakoma apie didžiuosius Vokietijos leidinius („The Karabakh conflictin selected German media 1988-2008“, Eva-Maria Auch). Pavyzdžiui, žurnalas „Der Spiegel“ paskelbė du pranešimus, kuriuose nužudytieji Chodžalyje („azerbaidžaniečiai kalba apie tūkstantį žuvusiųjų“) minimi tarp kitų aukų (aštuoni žmonės, moterys su vaikais, žuvo azerbaidžaniečiams numušus sraigtasparnį). O netrukus šiame vokiečių spaudoje pirmaujančiame leidinyje (leading-light) pasirodė tuos pranešimus nustelbęs trijų didelių straipsnių ciklas, kuriame Kalnų Karabacho konflikto dingstimi plačiai pasakojama apie armėnų nelaimes Osmanų imperijoje, jiems  padarytas skriaudas po Pirmojo pasaulinio karo ir sovietiniais laikais („Kampfum Berg karabach und der Völker mordanden Armeniern“). Nutylėjus, kad armėnų pajėgos įsibrovė į kaimyninę valstybę, skaitytojams turėjo susidaryti įspūdis armėnus ir vėl tapus aukomis, o azerbaidžaniečius esant tokius pat žiaurius, kaip kadaise turkai.

Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.

Vieniems – prokurorai, kitiems – advokatai

1997 metais JAV pasirodė Pavelo Palažničenkos prisiminimų knyga („My Years with Gorbachev and Shevardnadze“), nuo 1985 metų SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui ir užsienio reikalų ministrui Eduardui Šervardnadzei vertėju tarnavęs autorius rašo, jog prasidėjus Karabacho konfliktui „ beveik visi mano draugai iš Maskvos inteligentijos stojo armėnų pusėje. Vadovavo Andrejus Sacharovas ir jo sutuoktinė Jelena Boner.“

Britų tyrėjas Tomas de Vaalas savo 2003 metais išėjusioje knygoje („Black Garden: Armenia and Azerbaijan Through Peace and War”) rašo, kad “vietinis teritorinis ginčas perskėlė šalį” – SSRS. Dauguma demokratų ir Gorbačiovo paskelbtų reformų (“pertvarkos”) šalininkų stojo į Jerevano pusę, o konservatoriai ir “partokratai” – į Baku. Armėnijos ir Rusijos inteligentai tradiciškai artimai bendravo ir dauguma iš Maskvos intelektualinio elito visiškai palaikė armėnus. Kai autorius rašo, kad „vis dėlto Sacharovas ir Boner kiek pakeitė savo nuomonę“, jis turi galvoje jų pasiūlymą Armėnijai ir Azerbaidžanui apsikeisti kai kuriomis teritorijomis – kad armėnai gautų norima ir kad azerbaidžaniečiams dėl ramybės kas nors tektų (kaip prisimename, nieko neišėjo).

1988 metų pavasaryje Sacharovas laiške Gorbačiovui rašė, kad Jerevane, Kalnų Karabache ir kitur įvyko armėnų streikai ir demonstracijos – viskas teisėtai ir taikingai, „tuo tarpu Azerbaidžane paskutinėmis vasario dienomis įvyko visiškai kitokio pobūdžio įvykiai: tragiški, kruvini, norom nenorom primenantys 1915 metus.“ Jo prisiminimuose 500 tūkstančių azerbaidžaniečių mitingas Baku – su nacionalistiniais ir islamistiniais-ekstremistiniais šūkiais – skaitytojui palieka kažin kokio tamsaus, grėsmingo gaivalo įspūdį…

Viename paskutinių interviu, prancūzų laikraščiui „L‘ Mond“ akademikas sakė, kad iškart po revoliucijos (1917) Maskva palaikė musulmonus, o žodis „krikščionis“ iš viso dešimtmečiais nebuvo tariamas. Jam susiklostė įspūdis Gorbačiovą irgi stovint azerbaidžaniečių pusėje. Štai ką jis išgirdęs iš vienos azerbaidžanietės dėl Armėniją nusiaubusio žemės drebėjimo: „Tai Alachas juos nubaudė.“

Vienoje armėniškoje elektroninėje enciklopedijoje skelbiamas „Armėnų tautos bičiulių“ sąrašas: apie pusė tūkstančio įvairiais amžiais gyvenusių kitataučių, kurie mylėjo ir gerbė armėnų istoriją bei kultūrą, o tautai sunkią valandą buvo kartu ir gynė. Keista: Sacharovo vardu pavadino aikštę Jerevane ir pastatė akademikui paminklą, o minėtame sąraše jo nėra (kaip, beje, ir sutuoktinės – Jelenos Boner). Užtat jame matome Galiną Starovoitovą.

Azerbaidžanas sveikina Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.

1989 metais išrinko SSRS liaudies deputate nuo Armėnijos (Sacharovui buvo netikėta išrinktosios padėka už palaikymą – iš tikrųjų akademiko žmona jo vardu pasiuntė telegramą). Starovoitova pažinojo daugelį garsių to meto politikų: Margaret Tečer (pačią Starovoitovą Rusijoje vadino „Mūsų Tečer“, dar „Cinkine ledi“), Žaką Širaką, Henrį Kisindžerį, Lechą Valensą, Vaclavą Havelą. Iš kitų šaltinių girdime apie didelės armėnų tautos bičiulės pastangas prisiplakti prie Sacharovo ir daryti jam įtaką kartu su palankumo armėnams neslepiančia Boner. Šios tėvas buvo armėnas iš Kalnų Karabacho, Šušos, motina – žydė, pati Boner, nemokėjusi armėniškai, kalbėjo šitaip: „Armėnijoje aš nustoju jaustis žyde. Tampu armėne.“

Starovoitovos nuopelnų armėnų tautai sąrašas ilgas, tarp jų tokie: 1989–1991 metais siekė, kad būtų patenkinti daugiau kaip 10 armėnų, nuteistų už azerbaidžaniečių nužudymus, malonės prašymai; Sumgaite, Baku ir Kirovabade (Gandžioje) teisiamiems armėnams samdė geriausius Rusijos advokatus (taip pat ir savo pinigais); tarpininkavo daugiau kaip 400 suimtų armėnų persiuntimui iš Azerbaidžano į Rusijos suėmimo ir kalinimo įstaigas, iš kur daugelį perdavė į Armėniją…

Ne vienas autorius primena, ką vienur ar kitur yra pasakiusi ši viena aktyviausių Rusijos demokratų. Antai kalbėjo neįsivaizduojanti galint būti nors vieną armėną, kuris smerktų tautiečių kovą dėl Karabacho. Arba: krikščionybė – tai demokratiška religija, o islamas – nedemokratiškas.

Tiesa, taip manė ne ji vienintelė ir ne ji pirmoji pasakė. 1987 metų pradžioje Sovietų Sąjungos rašytojų leidinys „Literaturnaja gazeta“ įdėjo straipsnį „Islamas“, kurio autorius perspėjo šį tikėjimą esant pavojingą valstybei, o jos išpažinėjus pavadino klastingais; tuo metu iš Afganistano tebeplaukė karstai su ten žuvusių sovietinių karių palaikais (SSRS išvedė kariuomenę iš Afganistano 1989 metų vasaryje). 

Laužas su vaizdu į Araratą

Kai 1988 metų vasaryje armėnų poetė Silva Kaputikian Kremliuje, susitikimo su SSRS vadovu Michailu Gorbačiovu metu, paprašė iš Azerbaidžano SSR Kalnų Karabachą „bent jau perduoti į Rusijos Federacijos sudėtį“, ją atlydėjęs savaitraščio „Literaturnaja gazeta“ korespondentas Jerevane Zorijus Balajanas pridėjo: nevalia pamiršti ir religinių skirtumų. Tomas de Vaalas savo knygoje „Juodasis sodas…“ Balajaną pavadino „svarbiausiu ir kompromisų nepripažįstančiu Karabacho judėjimo ideologu“. Britų tyrėjo nuomone, Karabache sovietinė inteligentija pirmoji nutraukė draugystės su kaimynais saitus (priešingai manymui, jog išsilavinusi vidurinioji klasė konflikto sąlygomis veikia kaip tramdomasis veiksnys), kai tuo tarpu darbininkai ir valstiečiai toliau dirbo ir gyveno santarvėje.

Azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Gadžibekovo operetė „Aršin mal alan“, pirmą sykį dienos šviesą išvydusi 1913-aisiais metais

1988 metais didžiausia Maskvos grožinės literatūros leidykla „Sovetskij pisatel“ išleido Zorijaus Balajanoknygą apie jo svečiavimąsi armėnų kolonijose Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje („Дорога“). Jis labai sunerimo vieną ekskursijos vadovą, turką, pasakius, kad „netoli ta diena, kai viršum visų planetos viršukalnių bus iškelta žalia islamo vėliava“. Ir šen, ir ten girdėdamas, kokie pavojingi musulmonai fanatikai, skambina pavojaus varpais: „Ar Sovietų Sąjungoje žino, kad islamiškasis fundamentalizmas, radęs prieglobstį Ankaroje, numato ateityje sunaikinti Rusiją ne kardo padedamas, o Korano?“ Juk sovietinė spauda, nerimsta rašytojas, net neskelbia duomenų, kiek musulmonų buvo šalyje iki revoliucijos, kiek yra dabar, kiek bus 2000 metais ir kiek 2030-aisiais.

Kai kuriems knygos kritikams nepasirodė keista autorių rašant, kad fundamentalistai susisuko gūžtą Turkijoje – pasaulietinėje respublikoje. Mat dar 1984 metais Jerevane rusiškai išėjusioje knygoje („Очаг“) Balajanas ne kiek neslėpė savo priešiškumo turkams ir azerbaidžaniečiams. Joje rašė, kad „senovės armėnai, valdę žemes nuo jūros iki jūros, buvo puikūs laivavedžiai“, o visų paskesnių nelaimių kaltininkai – „laukinės ordos“, laukiniai klajokliai“, „barbarai“. Maža to, stebėjosi jis, net atsiranda „mokslininkų“, kurie teigia šiuos laukinius buvus armėniškų kilimų kūrėjais! Knygos pabaigoje jis prisimena, kaip stovėjo „biblinėje žemėje“ ir ką pasakė jo palydovas: jokiais žodžiais nepriartinsi Ararato, tik veikimu…

Sankt Peterburgo rašytojas Jurijaus Pompejevas, 1992 metais išleistoje knygoje („Кровавый омут Карабаха“) rašo apie Rusijos ir kitų respublikų naujųjų demokratų „akivaizdų nusistatymą kaltinti tik azerbaidžaniečių pusę“. Tuo tarpu Armėnija, skelbė jie, esanti demokratijos atspara Pietų Kaukaze. Ir toliau (tai yra nelikus SSRS) nesiliauja prisiekinėti: mes visi – krikščionys, mes padėsime vieni kitiems. „Tai – sausos malkos į laužą, įžiebtą Zorijaus Balajano“ – islamo grėsmės pūtimas visada buvo armėnų geopolitikos sudedamoji dalis.

Balajanas įstengė 1991 metų pradžioje Maskvoje sutelkti Rusijos inteligentų visuomeninį judėjimą „Karabach“. Mūsų dienomis Rusijos sostinėje veikiantis projektas „Maskvos Karabacho frontas“ skelbia parašyta Rusijos inteligentų, kurie, kaip čia sakoma, nepabijojo pakelti balso senojo Arcacho armėnų gyventojų teisėms ginti tuo metu, kai informacija apie įvykius Karabache buvo aklinai blokuojama (1991 metų pradžioje SSRS vadovybė paskelbė Kalnų Karabacho autonominėje srityje ir daugiausia armėnų gyvenamuose gretimuose vietovės nepaprastąją padėtį, įvedė kariuomenės dalinius).

Ne vienas jų vėliau pateko į „Armėnų tautos bičiulius“, kaip antai Andrejus Nuikinas. Jis piktinosi, kad „rusų liaudis, rusų inteligentija trejus metus šaltakraujiškai stebi, kaip vienas nuoširdžiausių ir patikimiausių iš draugiškų jiems tautų mėgina įveikti savo nelaimę“.

Kodėl armėnų pusėje

Sovietinis ir rusų filosofas, istorikas Dmitrijus Furmanas, aiškindamas, kodėl 1989–1991 metais daugelis vakarietiškai nusistačiusių Rusijos demokratų su Sacharovu priešakyje stojo armėnų pusėje, priminė Galinos Starovoitovos žodžius: „Armėnai – maža krikščioniška tauta, patyrusi, kaip ir žydai, genocidą ir drąsiai metusi iššūkį tamsiems pogromų vykdytojams – musulmonams.“

Vakarų demokratai, aiškino mokslininkas dabar jau tolimais 1992 metais Rusijos laikraštyje “Nezavisimaja gazeta”, vadovaujasi tam tikra tautų hierarchija (ją diktuoja net ne protas ir moralė, o kažin kokie instinktai, ir ji, kaip ir kiekviena „meilė“, vargu ar esanti objektyvi, tačiau neabejotinai reiškiasi). Pavyzdžiui, Baltijos šalių tautos, kaip „vakarietiškos“, užima gerokai aukštesnę vietą nei rusai, ukrainiečiai arba moldavai ir nepalyginti aukštesnę negu uzbekai ar turkmėnai. Todėl Rusijos demokratų reakcija į Baltijos šalių gyventojams padarytas skriaudas buvo greita ir labai audringa, o į mažai kam žinomų ir jokios vietos toje hierarchijoje neužimančių turkų meschų tragediją visiškai neatsiliepta, nors aukų Uzbekijoje būta nepalyginti daugiau nei, pavyzdžiui, Vilniaus dramoje, sukėlusioje tūkstantines protesto demonstracijas. 

Šioje hierarchijoje („kalbėsime sąžiningai“) armėnai užima daug kartų aukštesnę vietą negu azerbaidžaniečiai. Armėnai – krikščionys, azerbaidžaniečiai – musulmonai, tuo tarpu islamas – religija, kurios Vakarų demokratai nemėgsta. Armėnų įvaizdis – tai beveik žydų įvaizdis: kultūringa, vakarietiškos krypties maža tauta, išgyvenusi genocidą, užspausta tarp milžiniškų tamsių musulmoniškų tautų ir iš paskutiniųjų kovojanti dėl savo išlikimo. „Ir kaip vakarietiškos pakraipos demokratas (демократ-западник) visada instinktyviai stovėjo už Izraelį prieš arabus, – rašė Furmanas, – lygiai taip jis stovi armėnų prieš azerbaidžaniečius pusėje.“

Chodžaly aukoms atminti

2001 metais Andrejaus Sacharovo muziejaus ir visuomeninio centro išleistoje knygoje – straipsnių rinkinyje apie Azerbaidžano ir Rusijos santykius („Азербайджан и Россия: общества и государства“) Dmitrijus Furmanas rašo Rusijos liberalus Karabacho konflikte aiškiai stojus armėnų pusėje labiausiai dėl visuomenės sąmonėje atgijusio žiaurių musulmonų, naikinančių mažą krikščionišką tautą, vaizdinio. Todėl armėnų-azerbaidžaniečių konflikte viena pusė visada buvo aukos, o kita – visada pogromininkai.

Į Baku įvesdintos sovietinės kariuomenės pralietas taikių gyventojų kraujas, pasak autoriaus, sukėlė užuojautą azerbaidžaniečiams, tačiau vargu ar paklibino giliai įsismelkusius stereotipus. Maskvos spaudoje galėjai užtikti sakoma Azerbaidžano liaudies frontą esant islamo organizacija ir mitinguose plojant Islamo Respublikos vadovui Chomeiniui. O apie tai, kad azerbaidžaniečių nacionalinio sąjūdžio siekis yra pasaulietinė, demokratinė valstybė, tokia, kokia gyvavo 1918–1920 metais, – beveik nieko.

Separatistams to ir reikėjo

Rusijos liberalai, Dmitrijaus Furmano nuomone, palaikė armėnus dar ir todėl, kad, viena vertus, pritarė tautų teisei į apsisprendimą (apie tai, kad Armėnijoje ne viename rajone gyveno azerbaidžaniečiai, teoriškai irgi turėję tokią teisę, tačiau juos išvarė iš gimtų vietų, Rusijoje ne daug kas ir žinojo), o kita – buvo pasirengę pritarti visiems, laužantiems status quo.

Nemažai Rusijos inteligentų apgailestauja dėl SSRS žlugimo ir pirmiausia dėl to kaltina tuomečius Rusijos demokratus (kai kas dargi tvirtina juos prisidėjus prie Vakaruose parengto „antisovietinio projekto“). Antai vienas profesorius savo veikale („Манипуляция сознанием“, 2004) sakoma demokratus kursčius etnocentrizmą Baltijos šalyse ir Kaukaze. Šis autorius pavyzdžiu rodo menotyrininką ir filosofą Andrejų Nuikiną, pasakiusį: „Kaip politikas ir publicistas, aš dar visai neseniai palaikiau kiekvieną akciją, kuri ardė imperinę valdžią. Mes palaikėme visa, kas ją klibino. Nepajungus labai galingų nacionalinių svertų jos, šios machinos, neįmanoma buvo nuversti.“

Istorikas Sergejus Lezovas netgi nurodo, kokiais būdais Nuikino bendraminčiai inteligentai „kurstė laužą Kaukaze“. Esą “Maskvos draugai” neretai griebdavosi „uždrausto veiksmo”: kreipdamiesi į armėnų auditoriją stengėsi užgauti jų gilų priešiškumo turkams ir islamui jausmą, tai yra nusileisdavo iki nacionalinės ir religinės nesantaikos aitrinimo svetimoje šalyje, laikydami armėnus “jaunesniais broliais”, su kuriais galima ir reikia kalbėti būtent rasizmo dvasia; “Maskvos draugai” kėlė tuos armėniško mito elementus, kurie liudija armėnus negalint taikytis su turkais ir kurie tolina juos nuo kitų tautų.

„1988 metais įvyko baisiausia – Rusijos inteligentija išdavė vieną tautą, be išlygų stojusi kitos pusėje“, – rašė Pax Rossica šalininkas Leonidas Borisovas (2004). Juk Rusijos kultūrinio elito atstovus ir armėnai, ir azerbaidžaniečiai laikė „vyresniaisiais broliais“ – laukė iš jų ir paramos, ir nešališko atsakymo, kuri pusė yra teisi. O atsakymas buvo visiškai ne toks, kokio tikėjosi azerbaidžaniečiai mokslininkai, rašytojai, režisieriai, „dar neseniai kartu su rusais vaišinęsi, dirbę, posėdžiavę“. Jie staiga tapo priešais, ir vien todėl, kad juos nutarė paskelbti „blogiečiais“, o jų priešus – „geruoliais“. Azerbaidžaniečius paskelbė komunistinio režimo atspara, o armėnus – kovotojais už laisvę ir demokratiją. Azerbaidžaniečiai – žvėrys, armėnai – kilnūs kovotojai už tautų teisę apsispręsti.

Žmones, kurie bent kiek suabejodavo Armėnijos teisėmis į Karabachą, nustodavo kvietę į svečius, visi pažangiais save laikantys publicistai su patosu ir virpesiu balse aukštino didžią armėnų tautos kultūrą, o  azerbaidžaniečius vadino purvinais barbarais. „Tai buvo pati tikriausia išdavystė“, – rašo Borisovas.

Mokslininko Aleksejaus Zverevo manymu („Этнические конфликты на Кавказе, 1988—1994“), rusų demokratai tikėjosi Karabacho konfliktą pasitarnausiant jų kovoje su sovietų imperine sistema. Sacharovas, jo žmona ir kiti tautų apsisprendimo teisę kėlė aukščiau sienų neliečiamybės principo ir šios pozicijos laikėsi iki 1991 metais konservatyviųjų jėgų įvykdyto pučo bei galutinio SSRS žlugimo tų pačių metų pabaigoje – neatsižvelgdami į tai, jog „net pačioje teisingiausioje nacionalinėje byloje esama destruktyvaus potencialo“.

Tertero regiono azerbaidžaniečiai, kuriems tenka nuolat baimintis armėnų separatistų apšaudymų. Slaptai.lt nuotr.

„O jūs pagalvojote apie Baku gyvenančius armėnus?“ – ne kartą klausė Gorbačiovas Armėnijos mokslo ir kultūros veikėjų, raginančių jį kuo greičiau prijungti Kalnų Karabachą prie Armėnijos. Sacharovas taip atsiliepė į jo žodžius: tai ne principinis argumentas ir jį kelti nesąžininga – nes valstybė yra stipri ir įvedus į Azerbaidžaną pakankamai vidaus kariuomenės galima užkardyti bet kokius incidentus. „Kraujo nebus,“ – patikino. Kaip prisimename, akademikas stengėsi įtikinti, jog azerbaidžaniečiai pirmi ėmėsi smurto prieš armėnus. Minėtame interviu „L‘ Mond“ jis apgailestauja: „Deja, ir armėnų pusė panaudojo prievartą. Susiklostė tam tikra prievartos simetrija.“

1992 metais Rusijos laikraštyje “Nezavisimaja gazeta” paskelbtas Dmitrijaus Furmano straipsnis vadinosi “Mūsų interesai Užkaukazėje” (taip iš Maskvos žiūrint rodosi Pietų Kaukazas). Autorius svarstė, ar Rusijai reikia kištis į Kalnų Karabacho konfliktą. Ir priėjo išvadą, kad ne, nereikia. „Mes netgi negalime pritarti Karabacho armėnų apsisprendimo teisei, – rašo  autorius. – Nekalbant jau apie šios abstrakčiai neginčijamos teisės konkretaus pritaikymo painumą ir prieštaringumą (kuo Karabacho armėnų teisė prisijungti prie Armėnijos skiriasi nuo Sudetų vokiečių teisės prisijungti prie Vokietijos 4 dešimtmetyje, o dabar nuo Vilniaus krašto lenkų – prisijungti prie Lenkijos ar Narvos rusų – prie Rusijos?), norėdami būti šios teisės šalininkai, turime pradėti nuo savęs, ir pirmiausia – pripažinti Čečėnijos teisę į nepriklausomybę.“

2019.03.21; 05:30

print